Pirmas Puslapis

 Įžanginė Informacija
 Ego
 Kursai
 Ištraukos Iš Raštų
 Paskaitos
 Alchemija
 Meilės Erdvė
 Kiti Straipsniai
 Knygos
 Mantros
 Audio Paskaitos
 Gnostiškas Menas
 Naujienos
 Nuorodos
 Forumas


Psichologinė daina


Atėjo laikas labai rimtai apmąstyti tai, kas vadinama „vidiniu vertinimu“.

Nėra nei menkiausios abejonės, jog vidinis savęs vertinimas turi pragaištingas pasekmes. Be to, kad hipnotizuoja sąmonę, jis verčia mus netekti didžiulio kiekio energijos.

Jeigu mes nedarytume klaidos ir per daug su savimi nesusitapatintume, tada vidinis savęs vertinimas taptų daugiau nei neįmanomas.

Kai žmogus susitapatina su savo „aš pats“, tada jis per daug save myli ir jaučia savęs gailestį. Dažnai toks asmuo galvoja, jog jis visada labai gerai elgėsi su tuo ar anuo žmogumi, su žmona, vaikais, t. t., tačiau niekas to neįvertino... Trumpai tariant, jis yra šventasis, o visi kiti – niekšai ir nedorėliai.

Viena iš labiausiai paplitusių vidinio savęs vertinimo formų yra susirūpinimas dėl to, ką apie mus gali pagalvoti kiti. Galbūt jie galvoja, jog mes nesame sąžiningi, nuoširdūs, teisingi, drąsūs ir t. t.

Viso šito reikalo įdomiausias aspektas tas, kad mes, nelaimei, ignoruojame didžiulę energijos netektį, kurią mums sukelia tokio tipo nerimavimas.

Konkrečiai dėl tokių nerimavimų, kurie gimsta iš vidinio savęs vertinimo, kyla daugelis priešiškų nuostatų apie tam tikrus asmenis, kurie mums nepadarė nieko pikta.

Kai tokiomis aplinkybėmis mes per daug save mylime ir tokiu būdu save vertiname, akivaizdu, jog „aš“ arba, teisingiau sakant, daugelis „aš“ vietoj to, kad išnyktų, yra siaubingai sustiprinami.

Žmogus, kuris susitapatina su savo „aš pats“, gailisi dėl savo situacijos ir jam netgi ateina į galvą sudarinėti savo problemų sąrašą.

Štai kodėl jis galvoja, kad nepaisant viso jo gerai žinomo kilnumo, tas ar anas žmogus (krikštatėvis, krikštamotė, kaimynas, viršininkas, draugas, t. t.) neatsilygino jam taip, kaip turėjo. Taigi tame įkalintas, jis visam pasauliui tampa nepakenčiamas ir nuobodus.   

Su tokiu žmogumi praktiškai neįmanoma kalbėtis, kadangi bet koks pokalbis neabejotinai baigsis jo pagyrūniškų kentėjimų užrašų knygelėje.

Kas liečia gnostišką ezoterinį darbą, tai yra parašyta, jog žmogaus sielos vystymasis įmanomas tik kitiems atleidžiant.

Jeigu kažkas gyvena kentėdamas akimirka iš akimirkos, momente po momento, nes jaučia, jog kiti jam yra kažką skolingi, kadangi su juo blogai elgėsi ar sukėlė jam kartėlį, tada jo viduje niekas negalės augti, nes jis visada dainuos tą pačią dainą.

Malda „Tėve Mūsų“ sako: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ [Evangelija pagal Matą 6-12]

Taigi jausmas, jog žmonės yra kažką mums skolingi, ar mūsų patiriamas skausmas, kurį sukėlė kitų pikti darbai, t. t., yra kliūtys visam vidiniam sielos progresui.

Žymusis kabiras Jėzus sakė: „Greitai susitark su savo ieškovu dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. Iš tiesų sakau tau: „Neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko.“ (Evangelija pagal Matą 5:25-26)

Jei jie mums skolingi, mes irgi esame skolingi. Jeigu reikalaujame grąžinti skolą iki paskutinio denaro, tai pirmiausia mes patys turėtume susimokėti iki paskutinio skatiko.

Tai yra Taliono dėsnis ar principas: „akis už akį, dantis už dantį“, absurdiškas užburtas ratas.

Nuolaidumas, atsiprašymai ir nusižeminimai, kurių mes iš kitų reikalaujame už jų mums padarytas skriaudas, taip pat yra pareikalaujami ir iš mūsų, net jei mes ir laikome save nuolankiomis avelėmis.

Taigi užsitraukti ant savo galvos bereikalingus dėsnius yra absurdas, jau geriau pasiduoti naujai įtakai.

Gailestingumo dėsnis turi daug didesnę įtaką negu brutalaus žmogaus principas „akis už akį, dantis už dantį“.

Neatidėliotinai, neišvengiamai ir neatmesdami mes inteligentiškai turime atsiduoti nuostabiai gnostiško ezoterinio darbo įtakai tam, kad pamirštume, jog žmonės yra mums skolingi ir kad iš savo psichikos eliminuotume bet kokią savęs vertinimo formą.

Mes niekada neturėtume į save įsileisti nuoskaudų, kurias mums sukėlė kiti, neturėtume įsileisti keršto, apmaudo, negatyvių emocijų, nerimo, smurto, pavydo jausmų, nenutrūkstamų atsiminimų apie skolas ir t. t.

Gnosis skirta tiems nuoširdiems aspirantams, kurie iš tikro nori dirbti ir keistis.

Jeigu stebėsime žmones, mes galėsime tiesiogiai pamatyti, kad kiekvienas asmuo turi savo dainą.

Kiekvienas dainuoja savąją psichologinę dainą. Aš noriu pabrėžtinai pakalbėti apie psichologinį sąskaitų suvedimą, t. y. jausmą, kad žmonės yra mums skolingi. Vieni skundžiasi, kiti save vertina, t. t.

Kartais žmonės dainuoja savąją dainą tiesiog tam, kad dainuotų, niekieno neprašomi ir be kažkieno kito iniciatyvos, arba jie tai daro kitomis progomis po kelių taurių vyno...

Mes teigiame, jog mūsų nuobodi daina turi būti pašalinta, kadangi ji viduje mus luošina, vagia iš mūsų daug energijos.

Žiūrint iš revoliucinės psichologijos pusės, jeigu kas nors per daug gerai dainuoja (mes neturime omenyje gražaus balso ar fizinio dainavimo), jis neabejotinai negali savęs peržengti ir išlieka praeityje…

Liūdnų dainų apsunkintas žmogus negali pakeisti savo egzistencijos lygmens. Jis negali peržengti to, kas jis yra.

Tam, kad pereitume į aukštesnį egzistencijos lygmenį, mums reikia liautis būti tuo, kuo esame. Mes turime nustoti būti tais, kuo esame.

Jeigu ir toliau išliksime tokie patys, mes niekada nepereisime į aukštesnį egzistencijos lygmenį.

Praktiniame gyvenime nutinka daug neįprastų dalykų. Labai dažnai vienas asmuo su kitu užmezga draugystę tiesiog todėl, kad jam lengva dainuoti savo dainą tam asmeniui.

Deja, tokio tipo santykiai pasibaigia, kai dainuotojo paprašoma nutilti, pakeisti plokštelę, kalbėti apie ką nors kitą, t. t.

Tada įsižeidęs dainuotojas pasitraukia ir keliauja ieškoti naujo draugo, tokio, kuris yra pasiruošęs neribotai jo klausytis.

Toks dainuotojas reikalauja supratimo, kažko, kas jį suprastų, lyg kitą asmenį būtų taip lengva suprasti.

Norint suprasti kitą žmogų, pirmiausia būtina suprasti save patį. Nelaimei, geras dainuotojas yra įsitikinęs, jog jis save supranta.

Daugelis nusivylusių dainuotojų dainuoja apie tai, jog yra nesuprasti ir svajoja apie nuostabų pasaulį, kuriame jie yra dėmesio centre.

Vis dėlto ne visi dainuotojai išlenda į viešumą, yra ir užsisklendusių. Jie nedainuoja savo dainų tiesiogiai, tačiau jie dainuoja slapčia.

Tai – žmonės, kurie daug dirbo, labai daug kentėjo ir jaučiasi apgauti. Jie galvoja, kad gyvenimas jiems skolingas visa tai, ko jie niekada nesugebėjo pasiekti.

Paprastai jie jaučia vidinį liūdesį, monotoniškumo ir gąsdinančio nuobodulio pojūtį, vidinį išsekimą ar nusivylimą. Visos jų mintys apie tai ir tesisuka.

Slaptos dainos, be abejonės, mums užkerta kelią link vidinės Esybės Savirealizacijos.

Nelaimei, tokios slaptos vidinės dainos išlieka mumyse nepastebėtos, nebent mes jas tikslingai stebėsime.

Akivaizdu, jog savęs stebėjimas leidžia šviesai prasiskverbti į mus, į mūsų vidines gelmes.

Kol savęs stebėjimo šviesai neleisime prasiskverbti, tol mūsų psichikoje negalės įvykti joks vidinis pasikeitimas.

Būtina save stebėti esant ir vienumoje, ir kai esame kartu su žmonėmis.

Kai esame vieni, pasirodo labai įvairūs „aš“, įvairios mintys, negatyvios emocijos ir t. t.

Žmogus ne visada būna geroje kompanijoje būdamas vienas. Tiesiog yra normalu ir netgi įprasta būti blogoje kompanijoje, kai esame visiškoje vienumoje. Kai esame vieni, mus aplanko patys negatyviausi ir pavojingiausi „aš“.

Jeigu norime pakeisti save iš esmės, mums reikia paaukoti savo pačių kančias. Dažnai savo kančias mes išreiškiame per išdainuojamas ar nutylimas dainas.

 


<<< Santykių pasaulis      Sugrįžimas ir pasikartojimas >>>

 


 „Kas įgyja išminties,  myli savo sielą; kas  išsaugo supratimą, tas  ras gera.“ 

      - Patarlės 19:8

__________________

Kontaktai | Pirmas Puslapis | Naujienos