„Gyvenkite akimirka iš akimirkos, momente iš momento, be skausmingos praeities naštos, nesijaudindami dėl ateities. Atpalaiduokite protą. Ištuštinkite jį nuo visų minčių, Troškimų, aistrų, t. t. Atsiduokite savo išmintingam vidiniam Dievui; visiškai pamirškite žemiškus dalykus.“ - Samael Aun Weor

Mes jau aptarėme kai kuriuos įžanginius žingsnius, reikalingus bet kuriam medituotojui. Pirmiausia tie žingsniai prasideda pagrindinai nuo gilaus dėmesingumo išvystymo. Mes turime išmokti valdyti savo dėmesį, išmokti kaip jį atkreipti. Gnosticizme mes tai vadiname savęs stebėjimu arba savęs atsiminimu.

Bet kuris individas, kuris bando išmokti medituoti, tačiau nesimoko kaip reikia save stebėti visą dienos ir nakties laiką, praleis metus neviltyje. Meditacija tiesiog yra gilesnis savęs stebėjimas. Ji kaip tik ir yra tai. Tas savęs stebėjimas yra gilesnis, labiau sufokusuotas.

Be savęs stebėjimo negali būti Meditacijos. Tai gali būti tik fantazija, o fantazija yra meditacijos priešingybė.

Gamtoje mes sutinkame daug poliškumų. Mes turime skirtingą šviesos spektrą: nuo pačios apačios, t. y. lėčiausių vibracijų, tokių kaip infraraudonieji spinduliai, iki pačios aukštumos, t. y. ypatingai aukštų, dažnų vibracijų. Mes suvokiame tiktai labai siaurą tos šviesos diapazoną, mažą jos procentą; didžiosios mus supančios šviesos dalies mes nematome. Su Sąmone viskas yra lygiai taip pat.

Taigi mes naudojame Egzistencijos linijos diagramą, kad  vizualizuotume sąmonės diapazoną.

Sąmonė yra šviesa. Tačiau ji yra šviesa, kurią mes nebūtinai fiziškai suvokiame. Mes ją suvokiame kitu pojūčiu ir gnosticizme šis pojūtis vadinamas savęs stebėjimu. Tai – tiesiog pojūtis, būdas suvokti. Tačiau tai yra suvokimo forma, kuri yra anapus regėjimo, klausos, uoslės, skonio ir lytėjimo. Tai yra anapus vaizdų, vaizduotės, Fantazijos, svajonių, vizualizacijos. Sąmonė yra suvokimo esmė. Tą reikia pilnai suprasti.

Taigi bet kuriame iniciaciniame kelyje, bet kurioje apie nubudimą ar nušvitimą aiškinančioje mokykloje visi turi dirbti su sąmone. Be jos (sąmonės) tai lieka tiktai teorija ar koncepcija ir todėl tai yra bevertis dalykas, neturintis mums jokių pasekmių, išskyrus tai, kad pasikeičia tam tikros mentalinės struktūros Prote. Mes galime lankyti daugybę mokyklų ir perskaityti daugybę knygų, eiti pas daugybę mokytojų, absorbuoti daugybę idėjų, tačiau jos mums nieko nereikš kalbant apie sielos išvystymą, nebent tą supratimą pritaikysime mumyse esančiai sąmonei.

Tegul tai būna aišku kiekvienam. Gnosis studijavimas yra bevertis, nebent žmogus pritaiko principus savo suvokimo esmei. Jūs praktiškai turite pritaikyti mokymą sau; priešingu atveju, tai yra laiko gaišimas. Ta pats liečia ir Biblijos skaitymą, Korano skaitymą, tas pats liečia bet kurios sutros ar tantros skaitymą. Visuose šventraščiuose išreikšti principai kalba apie metodus dirbti su sąmone, pasiekti esminę sąmonės prigimtį, priversti ją veikti mumyse; tie mokymai, kurie yra pozityvūs, įgalina sąmonę augti tyrumo ir skaistumo šviesoje; tie mokymai, kurie yra negatyvūs, skatina mus auginti sąmonę, įkalintą troškime ir prisirišime.

Sąmonės augimas yra taoizmo, induizmo ir visų pagrindinių religijų esmė. Jos visos kalba apie tai, kaip dirbti su dėmesiu. Visos šios sistemos prasideda nuo etikos, moralės. Atminkite, kad tai tarnauja dvigubam tikslui: pirma, tai moko mus sutelkti dėmesį ir antra, tai moko mus nustoti kurti karmą. Vėlgi, kiekviena mokykla, kelias ar metodas, kuriuos pasitelkus mokoma nubusti, tačiau mokoma praleidžiant bet kurį iš šių žingsnių, nuves mus į pražūtį, nuves mus į Kančias, į skausmą.

Egzistuoja daug mokyklų, religijų, mokytojų, daug dvasininkų, daug vienuolių, kurie moko technikų dirbti su įsitempimu, dirbti su sąmone, tačiau jie vengia aiškinti, kaip nugalėti troškimą. Ir dėl to daugelis žmonių atsiduria labai blogoje padėtyje linijos apačioje, kadangi jie pradeda nubusti; tačiau jie pradeda pabusti negatyviai.

Gamtoje viskas yra poliška. Pati sąmonė taip pat yra poliška, taip kaip rūgštis ir šarmas, teigiama ir neigiama. Mes turime pozityviai nubudusią sąmonę ir negatyviai nubudusią sąmonę. Tai yra skirtumas tarp angelo ir demono ar šventojo ir raganos.

Šis skirtumas yra iliustruotas Gyvybės Medyje, kabaloje. Pozityviai nubudinta sąmonė kyla aukštyn, ji tampa vis šviesesnė, natūraliai pakildama į aukštesnes realybes, aukštesnes suvokimo formas (tai yra sritys, esančios virš Malkuth). Negatyviai nubudinta sąmonė yra sunkesnė, kupina prisirišimo naštos, kupina karmos (tai atitinka sritis, esančias žemiau Malkuth. Malkuth yra karalystė, kadangi ji apima visų kitų pasaulių mišinį; fiziniame pasaulyje randama viskas).

Taigi, jei mes mokomės technikų dirbti su kūno energijomis, su trejomis smegenimis, su sąmone, tačiau mes nepritaikome moralės, nesimokome pasikeisti, pakoreguoti savo elgsenos, nustoti kitus neigiamai veikti, nustoti save neigiamai veikti, mes sukuriame daugiau naštos ir svorio sąmonėje ir pradedame nubusti negatyviai. Tai yra labai dažnas reiškinys.

Biblijoje sakoma:

„Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus: kai kurie amžinajam gyvenimui, kiti gėdai ir amžinajai negarbei.“ - Danieliaus knyga 12:2

Daugelis žmonių nemato tikrosios sąmonės prigimties ir troškimo yra supainiojami. Visa visų tikrų religijų etika ir moralė sako mums sunaikinti troškimą. Tai yra tikrojo išsižadėjimo pagrindas. Tai yra tikrojo pasiaukojimo pagrindas. Tai yra tikroji prasmė, slypinti po visomis šventųjų ir jogų istorijomis. Tai yra ezoterinė tų istorijų apie jogus, kurie visko išsižadėjo ir gyveno miškuose vilkėdami maišinius rūbus, valgė šaknis, pusė. Prasmė čia ne ta, kad mes turėtume tai daryti ir eiti į miškus gyventi. Prasmė – ta, kad mes turime atsižadėti savo psichologinio komforto, savo psichologinių prisirišimų, savo idėjų, savo atsiminimų, savo istorijų, savo skausmo, visų dalykų, kuriuos mes laikome realiais. Reikia atsižadėti iliuzijų, kurios verčia mus kentėti.

Šis išsižadėjimas tampa lengvas, kai mes iš tikrųjų suprantame Keturių Kilniųjų Tiesų prigimtį. Pats Budos Šakjamunio mokymo pagrindas yra tas, jog troškimas sukuria kančią. Akivaizdu, kad tai yra tiesioginė priešingybė tam, ką mes kasdien užprogramuotai gauname iš mūsų moderniosios kultūros per reklamas, filmus, televiziją, knygas, žurnalus, muziką ir t. t. Buda mokė, kad mes turime nugalėti visas troškimo formas savyje; tai yra esminė visų budizmo formų kryptis.

Žymi inicijuotoji pasakė:

„Asmenybė ir pojūčių dalykai turi būti paaukoti tam, kad galėtų pasireikšti aukštesnioji Savastis.“

Kas, jūs manote, taip pasakė? Skamba budistiškai. Tačiau tai buvo Dion Fortune. Ji buvo Anglijos okultistė.

Mes turime paaukoti tuos dalykus, kuriuos manome esant brangiais ir svarbiais, kaip kad save pačius, mūsų vardus, mūsų supratimą apie tai, kas mes esame. Tai yra tas supratimas, dėl kurio viduje mes kenčiame, tai – narvas, kurį mes patys susikūrėme, tai – koncepcija „kas aš manau esąs“ arba „kuo aš noriu, kad kiti mane matytų“. Šis narvas laiko mus įkalintus. Mes negalime pabėgti nuo kančių tol, kol nepašalinsim narvo. Narvas yra mūsų protas. Tas protas turi būti pakeistas ir tik mes patys tai galime padaryti. Niekas už mus to nepadarys.

Vienintelis būdas iš esmės pasikeisti yra pašalinti troškimą. Tai gali skambėti gana ekstremaliai, tačiau iš tikrųjų tai yra krikščionybės pagrindas. Jėzus iš Nazareto pasakė:

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs.“ - Evangelija pagal Matą 16:24

Tai yra pirmasis tikrosios krikščionybės reikalavimas: išsižadėti savęs, netikro „aš“, troškimo. Budistai sako tą patį, kaip sakė ir Krišna, ir Mahometas. Troškimas turi numirti, kadangi troškimas yra nesuderinamas su Dievu. Visiškai nesuderinamas. Troškimas priklauso žemesniosioms gamtos realybėms. Tai yra nenormalumas, agregatas, blokas normaliame kūrinijos funkcionavime. Tai mus sulaiko nuo realybės patyrimo. Taigi jis turi būti pašalintas.

Štai kodėl mes medituojame. Mes medituojame, siekdami suprasti protą. Meditacija nėra technika, kuria siekiama mistinis patyrimas. Jūs galite jį patirti ir, jei atkakliai tai darysite, tikrai jį patirsite. Bet tai nėra esmė. Meditacija nėra išsisklaidymas, o kaip tik priešingai. Tai reiškia tapimą ypatingai įžvalgiu. Tai neturi nieko bendro su fantazavimu; tai yra priešinga. Tai neturi nieko bendro su malonumo pasiekimu ar kokių tai ekstazių patyrimu. Tai gali nutikti, tačiau tai ne esmė. Meditacija gali tapti kita mūsų proto narvo dalimi, jeigu stimuliuosime troškimą tokiems patyrimams. Daugelis čia užstringa.

Tikrasis meditacijos tikslas yra surinkti informaciją apie save, suprasti kodėl mes kenčiame ir kaip mes tai galime pakeisti. Štai todėl mes medituojame. Tai nieko neturi bendra su tuo, ką daugelis žmonių vadina „religija“, tai nieko bendra neturi su kultūra, su buvimu vienoje ar kitoje sektoje ar grupėje, ar kokiame tai klube, ar su vardo turėjimu, ar tam tikrų drabužių dėvėjimu. Tai paprasčiausiai yra siekimas tapti geru Žmogumi. Štai ir viskas. Mes medituojame, siekdami tapti gerais asmenimis. Tai tikroji priežastis, tikroji motyvacija. Bet kuri kita motyvacija yra troškimas, klaidinga koncepcija ir taps spąstais. (Kai kas klausia, ar potraukis pažinti Dievą nėra troškimas? Arba „norėjimas“ būti geru asmeniu? Gnosis mums atsako – NE: kadangi vienas dalykas yra proto troškimas, o visai kitas – natūralūs sąmonės poreikiai. Mes tai aptarsime vėliau).

Kai tie dalykai šiek tiek suprantami ir mes pradedame dirbti su sąmone, mokomės kaip pasikeisti, nustoti mechaniškai elgtis, pakeisti savo pyktį, pakeisti savo įpročius, pradėti aukoti dalykus, kurie iš tikro mūsų gyvenime nėra svarbūs, štai nuo šitos vietos mes iš tikrųjų pradedame mokytis apie meditaciją. Mes galime pradėti matyti tiesą apie sąmonę. Tačiau, kaip jau sakėme, tai reikalauja daug nuoširdumo, milžiniškos drąsos ir sąžiningumo. Tai nereiškia, kad jūs turite eiti ir visiems išsipasakoti apie savo problemas. Tai reiškia, kad jūs turite būti pakankamai drąsūs akis į akį pažvelgti į savo susikurtas iliuzijas, į tai, kaip jūs klaidinate save, į tai, kaip užspendžiate save neišmanyme, ignoruojate tiesą apie save, savo protą, kas jūs esate, kaip jūs elgiatės, ką jūs veikiate, ko jūs trokštate. Daugiau jūs negalite vengti tų dalykų, jeigu norite suprasti kas yra meditacija.

Meditacija reiškia pasikeitimą. Tai reiškia savęs pakeitimą, siekiant tapti geresniu žmogumi. Ir jeigu jūs neturite šio ketinimo, tai jūs čia tik gaištate savo laiką. Yra milijonai kitų mokyklų, kurios jums padės gauti daugybę pinigų, jeigu to tikrai norite, arba gauti valdžios, tapti populiariais ar atrodyti gražiai ir patraukliai. Jeigu norite šių dalykų, akivaizdu, kad egzistuoja vietos, kur jums padės, tačiau už tam tikrą kainą. Viskas kainuoja. Niekas neišvengia to įstatymo. Viskas kainuoja, niekas neduodama už dyką. Jūs galite turėti valdžią, galių, pinigų, seksualinę trauką, tačiau už kokią kainą? Evangelijose sakoma:

„Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimės visą pasaulį, o savo sielą praras?“ - Evangelija pagal Matą 16:26

Kiekvieną dieną gyvenime mes atliekame mainus, visą laiką. Ir tie mainai reiškia, kad jūs kažką duodate už tai, ką norite gauti. Bet kas jumyse atlieką šį sandėrį? Ar mes iš tikro galime sakyti, kad viską darome visiškai sąmoningai? Ar mes galime tai pasakyti? Ar mes iš tikrųjų galime sakyti, kad už visko, ką darome, slypi visa dėmesinga valia?

Gnosticizme mes suprantame, kad taip nėra. Daugių daugiausiai mūsų sąmoningumas apie save tesiekia maždaug tris procentus, kadangi šiame gyvenimo etape žmogus turi tris procentus laisvos sąmonės. Devyniasdešimt septyni procentai mūsų sąmonės yra įkalinti prote. Tą įkalintą energiją mes visi patiriame. Tai yra tai, ką vadiname ego, troškimu, tai yra tai, ką vadiname pykčiu, išdidumu, geismu, pavydu, baime, apsirijimu, tai – visos tos mūsų turimos savybės, mūsų karma. Visa tai yra troškimas ir visa tai savyje turi įkalinę sąmonę. Pasitelkdami dėmesingumą mes pradedame stebėti, kaip tai mumyse funkcionuoja. Mes jaučiame kylantį pyktį ir jaučiame norą (1) veikti iš pykčio, (2) jaučiame pykčio mintis, (3) pykčio emocijas. Mes norime kažką įskaudinti, priversti juos kentėti, atsiskaityti su jais. Tai yra troškimas, ego. Tai yra problema. Daugelis mūsų eina išvien su ta elgsena ir mano, kad viskas yra gerai: „Jeigu niekas manęs nematė, viskas turėtų būti gerai.“ Mes nesuvokiame, kokią karmą tai sukelia arba kaip tai mus naikina dvasiškai, psichologiškai ir fiziškai.

Ligos, nuo kurių šiandien žmonės kenčia, turi savo šaknis psichologinėse problemose. Viskas remiasi į  psichologiją. Niekas nuo to nepabėga. Žmonės turi opas, nes jie turi pyktį. Žmonės serga Aids, nes jie yra gašlūs. Žmonės serga vėžiu, nes jie turi gašlumą. Žmonės serga širdies ligomis, nes turi emocinių problemų. Šis sąrašas yra begalinis. Visos ligos, nuo kurių kenčia žmonija, savo šaknis turi psichologinėse problemose. Tačiau jei mes turime drąsos pradėti keistis, tada mes galim pakeisti tą karmą, galim patys pasikeisti, galim pakeisti mechaniško gyvenimo eigą ir padaryti jį sąmoningu.

Tie 97% yra tai, ką vadiname pragaru (Klipoth) ir didžiąja dalimi mes to nesuvokiame. Egzistuoja daugelis proto lygmenų; jis gana gilus. Meditacijos tikslas, kelio tikslas yra nesąmoningumą paversti sąmone, pasąmonę paversti sąmone ir infrasąmonę paversti sąmone. Mes turime tapti pilnai sąmoningi apie visus šiuos mūsų aspektus ir tokiu būdu iš tų 3% padaryti 100%.

Asmuo, kuriam pavyksta išlaisvinti 100% savo sąmonės, yra toks kaip Buda, Jėzus, Krišna, Mahometas, šventas Pranciškus, visi didieji Mokytojai, kurie akivaizdžiai turi nuostabų širdies tyrumą. Akivaizdu, kad jie yra ypatingai tyri. Pyktis pašalintas, nėra geismo, išdidumo, o vien tik meilė. Tyra meilė be prisirišimo.

Mums yra nesuvokiama, kad žmogus gali išreikšti tokį grožį, tačiau kiekvienas žmogus gali tai pasiekti. Vis dėlto, tai už dyką neateina, už tai reikia sumokėti, o kaina yra jūsų pačių gyvenimas, kiekviena jo akimirka. Jūs viską savyje turite pašvęsti siekdami išsivaduoti nuo savo pykčio, savo išdidumo, savo pavydo, savo baimės; stebėti juos, suprasti ir panaikinti.

Tai yra Alchemijos prasmė: šviną paversti Auksu. Tikroji šio mokymo esmė yra pakeisti psichologinį šviną, širdies ir proto netyrumus, ir, pašalinus visą sunkumą, jį konvertuoti. Švinas yra labai sunkus metalas. Jeigu jūs pašalinsite sunkųjį metalą, tuomet iškils natūralus tyrumas. Tai yra sąmonė, auksas, grynas auksas.

Būdas, kuriuo mes pasiekiame tokį gilų dalyką, yra labai tikslus, reikalaujantis daug pastangų ir, deja, jūs negalėsite viso šio dalyko suvokti tokiame trumpame kurse kaip šis. Tikrasis mokymas, tikroji praktika Mokytojui užima visą gyvenimą. Tai labai gilu. Tai apima viską. Joks dalykas nepabėga nuo tikrojo sąmonės nubudinimo mokslo. Viskas gyvenime gali būti suprasta, kai jūs suprantate šį mokslą.

Supratimas kyla tada, kai mes imame valdyti savo dėmesį. Šiuo metu mūsų dėmesys klaidžioja varomas troškimo, baimės, nerimo, geismo, smalsumo, neapykantos. Mes esame skatinami slaptų dienotvarkių, nugrimzdusių troškimų ir nesąmoningo apmaudo.

Išsiugdyti koncentraciją reiškia savo valios jėgomis kontroliuoti savo dėmesį, ir to pasekoje, kontroliuoti savo veiksmus, sąmoningai ir valingai kontroliuoti savo elgesį visose trejose smegenyse.

Koncentracija yra sąmoningas valios stiprybės sutelkimas ir valdymas.

Bet kas iš mūsų gali sąmoningai kontroliuoti savo mintis?

Kas gali sąmoningai valdyti jausmus?

Ar jūs galite nuspręsti, kaip reikia jaustis kai kas nors jus keikia, išjuokia, nekenčia jūsų? Ar galite pasirinkti išlikti ramiais tokiu momentu? Greičiausiai ne – kaip ir daugelis mūsų, jūs mechaniškai reaguojate su skausmu, su neapykanta, su tam tikros formos kančia. Nesvarbu ar jūs reaguojate išoriškai, ar ne – jūsų prote vyksta reakcija.

Gnosticizme mes suprantame, kad kaip tik jausmai ir mintys skatina visus fizinius veiksmus: taigi, jeigu mes negalime kontroliuoti savo jausmų ir minčių, tada mes negalime garantuoti, jog kontroliuosime savo veiksmus.

Siekiant tai pakeisti reikalinga valia, koncentracija, nuoširdumas, drąsa ir pasiaukojimas.

Pati meditacija yra lygiai tas pat, kaip augalo auginimas. Norint auginti augalą, jums reikia tam tikrų priežasčių ir sąlygų. Meditacija yra tas pat; jei mes turime tinkamas priežastis ir sąlygas, tada mūsų norimas rezultatas pasirodys natūraliai, labai lengvai, lygiai taip pat kaip pasodinant sėklą. Jūs pašalinate piktžoles, pasirūpinate Saule, oru, šviesa. Jūs pasodinate sėklas, pasirūpinate, kad jos būtų apsaugotos nuo įsibrovėlių, tokių kaip vabalai ir paukščiai. Jūs truputį palaistote ir laukiate. Meditacija yra lygiai tas pats.

Taigi pirmiausiai mes turime apibrėžti priežastis ir sąlygas: ko mums reikia ir ko nereikia. Nelaimei, daug medituotojų ir netgi meditacijos mokytojų metai iš metų medituoja praleisdami kurį nors vieną faktorių, paprastai kažką paprasto. Ir tai juos sulaiko nuo meditacijos supratimo ir žengimo toliau. Jūs galite susidurti su šia liūdna tiesa daugelyje vietų, kur tik eisite studijuoti. Skirtingos mokyklos ir instruktoriai gali daug ko turėti, bet jei jie praleidžia kurį nors vieną dalyką, kad ir kažką mažo, to užtenka sustabdyti augalo augimą. Užtenka vienintelio dalyko. Jūs galite pasodinti sėklą, tačiau jei ji negaus saulės, ji neaugs. Arba jūs galite pasodinti sėklą, tačiau jei bus daug piktžolių, jos ją nustelbs. Ji neišgyvens. Tas pats ir su meditacija.

Taigi savęs stebėjimas ir etika yra šios priežastys ir sąlygos, reikalingos tam, kad mes išmoktume medituoti. Jų negalima išvengi, nuo jų neįmanoma pabėgti. Jos turi būti pritaikytos.

Nėra lengva išmokti būti budriems 24 valandas per parą, taip pat negalima to išmokti dalinai. Viskas, ką jūs turite, turi būti sutelkta į tai. Tai turi tapti jūsų manija, pagrindinis jums rūpimas dalykas, dalykas į kurį susitelkiate: „Kaip aš atkreipiu dėmesį? Kaip aš neatkreipiu dėmesio? Kur aš prarandu dėmesį? Kada aš vėl pradedu galvoti, vėl pradedu svajoti, fantazuoti, nerimauti? Kas mane verčia tai daryti? Kaip man tai pakeisti?“

Tai gali skambėti nuobodokai, tačiau be šios sąlygos negali būti nubudimo.

Ką reiškia nubusti? Tai yra pamatyti tai, ko anksčiau nematėme. Ar gali toks dalykas nutikti automatiškai? Jokiu būdu! Niekas neatsitinka be priežasčių ir sąlygų, todėl mes galime suprasti, kodėl tik keletas žmonių yra pozityviai nubudę: jie nesukėlė savyje priežasčių. Vis dėlto egzistuoja daug, daug žmonių, kurie nubunda negatyviai, kadangi jie yra visiškai absorbuojami savo pačių ego.

Visata egzistuoja, kadangi priežastys ir sąlygos susiderino tam, kad ji būtų sukurta. Taip pat ir mūsų fizinis kūnas egzistuoja dėl priežasčių ir sąlygų.

Taigi mes turime tokiu pat būdu ir nubusti; tai nėra tikėjimo ar įsitikinimo dalykas: tai - darbo, sukuriant tinkamą faktorių kombinaciją, rezultatas.

Nubudusi sąmonė yra patyrimu grįsta suvokimo būsena, kuri neiškyla atsitiktinai ar tik to panorėjus.

Kiek daug žmonių patyrė aiškų sapną arba astralines patirtis, kai jūs žinote, jog anapus fizinio pasaulio egzistuoja kitas pasaulis? Jūs tai matėte, ten buvote, jūs ten buvote nubudę. Jeigu jūs esate ten nubudę, jūs žinote, kad sapnuojate, kad jūs nesate fiziniame kūne. Jūs esate nubudę. Bet kai jūs pradedate apie kažką galvoti, tai nutraukia jūsų patirtį. Kokios nors fantazijos persmelkia protą ir jūs jau pradedate gyventi fantazijoje, taip prarasdami budrią patirtį.

Siekiant nubusti aukštesnėse realybėse, pirmiausia mums reikia nubusti čia, kiekvieną dieną. Nesvarbu kokia nuobodi bebūtų jūsų diena, kokia ji kasdieniška ar pasikartojanti bebūtų, jūs turite būti dėmesingi. Išvystykite dėmesingumą. Taip augalas ims natūraliai augti.

„Iš kiekvienos akimirkos paimkite viską, kadangi kiekviena akimirka yra Gnosis vaikas, kiekvienas momentas yra absoliutus, gyvas ir prasmingas.“ – Samael Aun Weor

Tibetiečių Mokytojai sako:

„Pirma, sutelkite didžiulį dėmesį į tinkamų priežasčių ir sąlygų suvedimą išvien. Paskui pasinerkite į praktiką nesijaudindami ir be nerimo. Tada su ramiu protu ženkite iki galo.“

Tai yra viskas, ko reikia. Tai - paprasta. Tačiau nepaprasta tai, kad tik keletas žmonių turi drąsos ir tvirtybės tai padaryti.

Kai tik jūs pradedate surinkinėti tinkamus elementus, neišvengiamai susiduriate su kliūtimis. Nuo pirmojo žingsnio mes turime suvokti tai, ko nematome, net jeigu kliūtys yra tiesiai prieš mus. Paprastai mes negalime pamatyti kliūties, nes ji ir yra mes patys; mes negalime matyti savęs, nebent turėtumėte veidrodį.

Vienas iš pagrindinių mokymų naudojamų Dzogčene, Tibeto mokykloje, yra veidrodis. Jūs galite pamatyti dzogčeno Mokytojus ant kaklo pasikabinusius veidrodėlius ir visur juos besinešiojančius. Kartais jie eina pas studentus parodyti veidrodėlių. Viso to prasmė nėra būti juokingu, nors kartais taip ir yra. Esmė ta, kad veidrodis yra mokyklos pamatas ir tai yra savęs stebėjimas. Taip mes save stebime. Be šito negali būti nubudimo, gali būti tik idėjos ir tiktai kančios. Būtina suprasti, kaip save stebėti.

Taigi iki šiol mes kalbėjomės apie du meditacijos aspektus: poziciją ir koncentraciją. Jos yra dvi sąlygos, dvi priežastys, kurios sukelia rezultatus, jeigu mes su jomis dirbsime tinkamai. Poza iš tikro yra paprastas dalykas. Per daug nėra svarbu, kokią pozą jūs pasirinksite. Vienintelis svarbus dalykas yra tai, kad jūs 100% atsipalaiduotumėte ir galėtumėte išlikti dėmesingais.

Jeigu dabar stebėsite save, tikriausiai jūs atrasite įsitempimą visame savo kūne. Dauguma kūno raumenų yra praktiškai visą laiką įsitempę. Įsitempimą sukelia proto veikla. Mes esame įsitempę dėl galvojimo, dėl nerimo, dėl susirūpinimo, dėl išdidumo ar baimės, dėl elementų prote, kurie yra suaktyvinami, o tai sukelia įtampą mintyse. Protas ir kūnas yra unikaliai sujungti. Jie nėra atskirti vienas nuo kito. Jie labai giliu būdu susiję tarpusavyje. Taigi išvystyti gerą pozą meditacijai reiškia išmokti nuolatos atsipalaiduoti.

Tai yra labai vertinga paslaptis savęs stebėjimui. Atsipalaiduoti. Kiekvieną kartą kai pastebite esą įsitempę, tai vyksta dėl to, kad jūs į kažką nekreipiate dėmesio. Jeigu kada nors staiga suprasite esą įsitempę, tai taip yra, nes kažkas jūsų prote vyksta jums to nesuprantant, pasąmoningai, nesąmoningai, infrasąmoningai. Kažkas sukelia susijaudinimą. Tai yra jūsų įtampa. Įsitempimas blokuoja meditaciją. Faktiškai tai yra ironiška. Siekiant medituoti viskas, ko jums reikia, tai atsipalaiduoti. Štai taip. Jeigu galite gerai atsipalaiduoti ir išlaikyti sąmoningumą, tuomet jūs galite puikiai medituoti. Problema ta, kad daugelis mūsų nežino, kaip sutelkti dėmesį ir kaip atsipalaiduoti.

Štai taip mes tai darome: žvelkite į savo gyvenimą pasitelkdami savęs stebėjimą, atraskite kaip jūs sukeliate savyje įsitempimą. Kaip jūs jį sukuriate? Dėl baimės, dėl išdidumo, dėl gėdos, dėl pykčio, dėl pavydo.

Pavydas yra milžiniškas veiksnys įtampai sukelti. Mes lyginame save su savo draugais ir kaimynais, šeimos nariais: „Žiūrėk, man taip gerai nesiseka kaip jiems. Aš neturiu tokio automobilio. Aš neturiu tiek pinigų. Aš taip gerai neatrodau.“ Visa tai sukelia begalinę įtampą.

Kas yra įtampa? Tai yra vibracija. Ta vibracija yra energija. Tai reiškia, kad įtampa eikvoja energiją. Ir jeigu mes esame įsitempę visą dieną, mes visą dieną eikvojame energiją, eikvojame milžiniškus jos kiekius.

Taigi pradedame nuo intelekto: mes mąstome.

Mes turime širdį: jaučiame.

Mes turime motorinio instinktyvaus centro veiksmus.

Visi jie švaisto energiją. Pavyzdžiui, mes suvokiame savo draugą, kuris atrodo geriau už mus ir mes jaučiame pavydą. Taigi mes galvojame: „Iš manęs nieko gero“, tai sukelia įtampą, pasipriešinimą, kančią. Mes visur švaistome energiją.

Savistaba paprasčiausiai yra išmokimas tai suvokti savyje, išmokimas sutelkti dėmesį, išmokimas tai pastebėti.

Tada mes turime tai pakeisti ir pasakyti sau: „Man nerūpi ar jis atrodo geriau už mane, vistiek mes abu atsidursime kapuose. Iš tikrųjų proto troškimai yra nereikšmingi! Jie iš tikrųjų yra beverčiai! Tai tik idėjos! Kam tai rūpi! Jeigu būčiau aklas, man tai nerūpėtų!“

Tas pats liečia ir žmonų ar vyrų, merginų ar vaikinų turėjimą. Mes turime savo sutuoktinį (-ę) ir tada pamatome ką nors, kas atrodo daug patrauklesnis, o tai stimuliuoja mūsų gašlumą ir mes tampame pilni prieštaravimų: „Ką aš darau! Juk aš vedęs! Bet tam žmogui aš patinku!“ Jeigu būtumėte akli, tai jums nerūpėtų. Tai yra iliuzija. Ko mes iš tikro norime, tai yra meilė, ji yra emocionali. Ji visiškai nepriklauso nuo kažko vizualaus. Ji tenori emocinio saugumo. Jai nesvarbu kaip asmuo atrodo. Kiekvienas gali duoti ir gauti meilę, tikrą meilę. Taigi geismas yra apgaulingas, kaip ir pavydas, išdidumas, kaip ir baimė. Visi šie veiksniai įkalina sąmonę. Šitai mes turime suprasti ir tai pakeisti.

Taigi pirmasis žingsnis: atsipalaiduokite, suvokite, kad nėra nieko, dėl ko reikėtų įsitempti.

Antrasis žingsnis – koncentracija. Kas iš tikro yra koncentracija? Kai sėdamės medituoti, mes sutelkiame savo dėmesį. Tokie, kokie esame dabar, mes sėdamės medituoti ir mums labai sunku sutelkti dėmesį į mantrą, žvakę, kvėpavimą, į bet kurį objektą. Mes kovojame ir nusiviliame, mes galime tai išlaikyti keletą sekundžių ir tada protas mus nuneša… Mes kovojame, siekdami išmokti susikoncentruoti. Tačiau tiesa ta, kad mes jau žinome, kaip gana gerai susikoncentruoti, tačiau darome tai netinkamu būdu.

„Tvirta valia iš tikrųjų yra į vieną dalyką nukreipta valia, kaip kad aiškiai tą matome girtuoklyje, kurio valia per silpna susikaupti kokiam nors darbui, tačiau jis parodo stebinantį atkaklumą gauti alkoholio. Todėl tvirtos valios paslaptis yra ją sukoncentruoti į vieną dalyką; tai gali būti pasiekiama tik pašalinus visus konkuruojančius objektus, kurie skaido valios dėmesį ir taip iššvaisto jos energiją. Tai yra viena priežasčių, dėl ko pasiaukojimas laikomas pirmu žingsniu Paslaptyse, nes tik negailestingai paaukojus visus nereikšmingus interesus, įgyjama į vieną dalyką nukreipta ir stipri valia.“ – Dion Fortune, paimta iš knygos „The Training and Work of an Initiate“

Jeigu jūs iš tikro kažko norite, jūs nesustosite, kol to negausite. Ar tai ne tiesa? Daugeliu atvejų? Kada tai tampa prisirišimu ar manija, mes tampame ypatingai susitelkę. Mes visi turime šį gebėjimą.

Mes galime neturėti valios daryti tai, kas yra teisinga, tačiau mes turime milžinišką valią daryti tai, kas neteisinga.

Mūsų valios jėgą absorbuoja ego, kas reiškia, jog 97% mūsų valios yra sutelkta į troškimo patenkinimą, ko pasekoje kyla kančia. Nenuostabu, kad žmonija tiek daug kenčia!

Mes turime labai stiprų gebėjimą vaikytis troškimo. Jeigu mes ant ko nors pykstame, mes galime būti ypatingai susitelkę ir dėmesingi tam pykčiui, tokiu būdu mes išliksime šioje būsenoje ne vieną dieną ir niekada jo nepamiršime, nė akimirkai, kadangi jis taip atkakliai veršis iš mūsų vidaus. Ar visi supranta šią savybę? Tai kodėl tada mes savęs neatsimename? Kodėl tada mes negalime būti sąmoningi apie save? Kodėl taip sunku atsiskirti nuo pykčio? O todėl, kad sąmonė yra absorbuota ego ir mes manome esą ego.

Taigi šis darbas mokytis medituoti reikalauja didžiulių valios jėgų, siekiant pakeisti tą procentingumą. Iš tikro mes galime sakyti, jog koncentracija apibrėžiama valios stiprybe.

Mes visi turime valios jėgą, tačiau mūsų turima valia linkusi daryti negera. Ji linkusi tenkinti troškimą, t. y. maitinti mūsų išdidumą, gašlumą, mūsų baimes. Mes turime labai mažai valios pasikeisti. Štai kodėl tik saujelė žmonių tampa angelais, šventaisiais. Jie negali atsisakyti savo piktosios valios, jie to nenori. Daugeliui žmonių taip patogu kentėti, kad jie to nenori atsisakyti, nenori to pakeisti. Štai kodėl žmonija yra tokioje tamsoje, viskas paprasčiausiai dėl troškimo. Jeigu mes galime tai pakeisti, mes galime pakeisti viską.

Todėl mes turime dėti nežmogiškas pastangas, kadangi viskas, su kuo mes turime dirbti, yra trys procentai sąmonės. Pastangos turi tapti labai tvirtomis, disciplinuotomis.

Dabar mums reikia suprasti, kaip pritaikyti atsipalaidavimą ir koncentraciją. Pradžioje mes mokomės parengiamųjų koncentracijos pratimų, kurie nėra meditacija. Mes mokomės susitelkti į žvakę, į širdį, į kvėpavimą, stebėti objektą, įdėmiai žvelgti į paveikslą ar statulą, medituoti apie mantrą. Arba laipsniškai mes galime dirbti atlikdami vizualizacijas, kaip koncentracijos pratimus. Tai įgyvendinama etapais, priklausomai nuo to, kokį koncentracijos lygmenį mes pasiekiame. Visi šie dalykai yra parengiamieji, nė vienas jų nėra meditacija; jie yra tiktai koncentracijos pratimai. Taigi pradžioje atliekamų dalykų esmė yra išmokti susikoncentruoti.

Siekdami įžengti į tikrą meditaciją, jūs jau turite turėti stabilų protą, nuramintą iki tam tikro lygmens, kadangi be to, jeigu naudosite kitus pratimus, jūs niekur toliau nenueisite. Tai tas pats, kas išeiti pasivaikščioti viduryje tornado. Jums reikia švininių batų, kitaip jus nupūs. Tas pats dalykas ir su protu. Kaip ir pavyzdyje su laivu vandenyne, jūs turite turėti tvirtą pagrindą, kažką, į ką galėtumėte įsikibti, kitaip bangos jus nuplaus. Taigi pradžioje mes susitelkiame į savo objektą.

Pradėkite koncentruotis į išorinį objektą. Šiame kurse mes patariame naudoti žvakės liepsną, kadangi tai yra gyva esybė, kuri nuolat kinta. Iš tiesų jūs galite susikoncentruoti į medžio gabalą, uolos gabalą, žvakę, statulą – nesvarbu į ką. Vėliau, kai protas nurimsta, jūs pradedate įsivaizduoti tą objektą. Vėliau, įgijus dar daugiau stabilumo, jūs galite koncentruotis į ką nors be formos. Tai yra trumpa koncentracijos vystymo etapų reziume.

Taigi pradžioje medituokite apie objektus, esančius jūsų išorėje. Kai tik išvystysite gebėjimą kažkiek susikoncentruoti, patalpinkite šį objektą savyje jį vizualizuodami. Kai tik tai padarote, jūs pereinate prie ko nors beformio, kaip kad mantros ar Dievo vardo. Tada jūs galite pereiti prie garsų ar dainų, ar ilgesnių formų – dalykų, kurie yra labiau abstraktesni, iki tol, kol galiausiai medituotojas sugebės medituoti apie dalykus, kurie neturi pavidalo, tokius kaip Absoliutas arba pats protas. Tam akivaizdžiai reikalingi įgūdžiai. Vystant reikiamą koncentraciją įgūdžiai palaipsniui gilėja.

Šiame kurse mes studijuosime tik įžanginę šios koncentracijos rūšies prigimtį: kaip apie kažką medituoti, siekiant išvystyti proto stabilumą. Mes nesigilinsime į kitų formų detales dėl tos priežasties, kad tai nėra būtina. Mes neturime daug laiko, todėl mums reikia dirbti labai efektyviai. Mums reikia susitelkti į praktiškiausias, skvarbiausias technikas.

Tikrovėje visa įvairovė technikų, kurias galite rasti, yra parengiamieji etapai, meditacijos vaikų darželis, kas paruošia studentus giliam psichologiniam darbui su savimi. Tačiau daugeliu atvejų visos pasaulio tradicijos priklauso praėjusiam amžiui: jos yra tinkamos praeitų laikų žmonijai. Tų technikų naudojimas šiandieną duoda per lėtą rezultatą ir reikalauja per daug intensyvaus darbo, atnešdamas mažą atlygį. Štai kodėl tiek daug žmonių truputį pabando medituoti ir meta. Jie nepasiekia vaisių, kadangi jie nenaudoja technikų, atitinkančių dabartinius žmonijos poreikius.

Egzistuoja įgūdžiai, meditacijos technikos, kurios jus įgalins sparčiai judėti priekin psichologiniame darbe su savimi. Šiuo kursu mes ketiname jus ten nugabenti labai sparčiai. Tada, iš tiesų, jums patiems beliks matuoti savo greitį, savo eiseną. Šiame kurse mes jums pristatysime technikas, jų veikimą, nurodysime kaip jas atlikti ir pritaikyti. Toliau viskas priklauso nuo jūsų. Kaip pasakė Buda: „Niekas negali jūsų Savirealizuoti, jūs patys turite tai padaryti“. Jūs patys turite dirbti ir nusistatyti savo greitį. Jūs galite eiti greitai, galite eiti iš lėto, tai priklauso nuo jūsų. Tiktai nesustokite. Ženkite į priekį. Tęskite principų pritaikymą.

Mieguistumas

Dalis atsipalaidavimo yra mieguistumo būsena. Aš pažįstu žmogų, kuris gali išgerti keturis Espresso kavos puodelius ir sėsti tobulai medituoti. Aš to negaliu padaryti. Jeigu aš vakar išgėriau kavos, tai šiandien aš neatsipalaiduosiu. Taigi jums reikia įsitikinti, kad tai, ką jūs darote prieš savo meditaciją, iš tikrųjų tam pasitarnaus. Daugeliui žmonių yra bloga mintis prisivalgyti bifštekso su bulvių koše, dar torto ir tada bandyti medituoti, kadangi jūs tuoj užmigsite. Išmokite būti apdairūs, išmokite tinkamai reguliuoti savo energiją.

Geriausias laikas medituoti, kai jaučiatės truputį mieguisti, lyg norėtumėte truputį pasnausti arba paprasčiausiai prisėsti; tai – tobulas momentas medituoti, kadangi kūnas savaime natūraliai atsipalaiduoja ir jūs tuo pasinaudojate. Kai kurie mūsų taip pasijaučia maždaug apie 4-5 valandą po pietų, kiti – 9-tą vakaro. Nelaukite vidurnakčio, kadangi tuomet tikriausiai būsite per daug pavargę. Geriausias laikas medituoti yra 4-5 valanda ryto, maždaug auštant, kadangi atmosferos energijos yra labai teigiamos meditacijai. Daugelis mūsų nubundame tuo metu ir tuoj pat vėl užmiegame. Taigi dar kartą, tai yra apdairumo dalykas – išmokti tvarkytis su savo energijomis, kad būtume disciplinuoti. Jums reikia atsipalaidavimo ir mieguistumo, tačiau jūs nenorite tiesiog imti ir užmigti.

Pradžioje mes turime išvystyti dėmesio, valios stiprybės sutelkimą, gebėjimą išlikti susitelkus nepaisant visko, kas blaškytų; miegas čia yra didžiulis blaškymo šaltinis. Mes visi turime slenkstį, už kurio nebegalime nusinešti savo sąmonės. Dauguma mūsų sąmonės netenka kai tik atsigula lovon. Kai tik atsigulame, mes išnykstame, o po 8-10 valandų mes atsibundame. Visiškai jokios atminties apie tai, kas įvyko. Tai turi būti pakeista. Vystant meditaciją tai pasikeis. Jūs pradėsite vis daugiau ir daugiau atsiminti ir pradėsite tapti sąmoningais, kai jūsų fizinis kūnas miegos.

Psichologinis nusiteikimas

Kai esate atpalaiduojančioje pozoje, labai naudinga ryžtingai nusiteikti, jog tai bus jūsų pati geriausia meditacija. Ir aš tai jums sakau todėl, kad mes labai lengvai ir gana greitai tampame tinginiais, atsisėdame ir galvojame: „O, ir vėl. Tai erzina, aš pavargau nuo viso to, kodėl aš išvis stengiuosi. Mano protas kaip asilo“. Su tokiu požiūriu jūs jau sugadinote savo meditaciją. Galbūt net nereikia vargintis, kadangi jūs jau iš anksto nusistatėte.

Mes visi labai gerai žinome, kad jeigu jūs ko nors imsitės pozityviai nusistatę, tai 90% tikimybė, kad jūsų patyrimas bus pozityvus. Tiesa? Taip pat ir atvirkščias tam dalykas yra tiesa: jeigu ko nors imsimės negatyviai nusistatę, tai, tikėtina, kad ir patyrimas bus negatyvus. Mes turime įprotį imtis dalykų būdami nusistatę negatyviai. Mes turime tai pakeisti. Kai kurie žmonės sako, kad sėdant medituoti reikia šypsotis! Aš manau tai yra truputį kvailoka! Bet kai kuriems tai padeda. Jeigu tai jums padeda, darykite tai.

Kada pradedate, skirkite laiko savęs motyvavimui, suvokimui, kad tai darote savo ir žmonijos gerovei. Jūs turėtumėte tai priimti su džiaugsmu ir su dideliu ryžtu. Puoselėkite neatidėliotinumo, svarbumo ir rimtumo jausmą.

Pasitelkus tinkamą požiūrį galima daug lengviau atsipalaiduoti.

Atsipalaidavimas

„Mintis, jausmas ir valios jėga turi būti visiškai išlaisvinti iš fizinio kūno.“ – Samael Aun Weor, iš knygos „The Aquarian Message“

Mes turime atpalaiduoti visas trejas smegenis.

Siekdami atpalaiduoti kūną, panaudokite savo dėmesį. Pradėkite nuo viršugalvio ir iš lėto bei metodiškai tapkite sąmoningi apie kiekvieną raumenį, sąnarį ir sausgyslę; judėkite dėmesiu per visą kūną, lyg jūs ieškotumėte ko nors subtilaus ir labai mažo, ir vienintelis būdas tai atrasti yra atpalaidavimas. Kiekvieną jūsų tiriamą sritį reikia atpalaiduoti. Jūs galite rasti įsitempimą bet kur, netgi tose vietose, kur jo niekada nesitikėjote rasti. Viską atpalaiduokite.

Jums gali padėti įsivaizdavimas, kad įsitempimas išgaruoja iš jūsų kaip juodas dūmas.

Atpalaiduokite visus savo raumenis, kad jie taptų minkšti kaip kūdikio.

Po to atpalaiduokite savo emocinį centrą. Būkite sąmoningi apie savo nuotaiką. Pastebėkite bet kokį nerimą, baimę, susijaudinimą, varžymąsi, apmaudą, pyktį, vienišumą, susierzinimą, savęs nepakentimą, savimeilę, t. t. Tapkite sąmoningi apie juos ir leiskite jiems išsisklaidyti, kaip kad darėte su įsitempimu, paliekančiu raumenis.

Galiausiai tapkite sąmoningi apie įtampą savo intelekte. Chaotiškas minčių tekėjimas realiai yra įsitempimo rezultatas. Tapkite sąmoningi apie jumyse iškylančias įvairias mintis ir atskirkite save nuo jų. Jūs esate stebėtojas, ne mintys. Medituotojas turi išsiugdyti nuolatinį atsiskyrimą tarp stebinčiojo (sąmonės, dėmesio) ir stebimojo (bet kuris fenomenas: mintys, jausmai, pojūčiai.)

Apibendrinant reikia pasakyti, kad tikrasis atsipalaidavimas vyksta visose trejose smegenyse. Mes privalome pašalinti įtampą visose trejose smegenyse ir atsiskirti nuo visų juose iškylančių pojūčių. Tiktai tada mes, kaip sąmonė, kaip Esmė, galime įžengti į tikrąją meditaciją.

Kai tinkamai atsipalaiduojame, mes galime pradėti koncentruotis į savo objektą. Tačiau neišvengiamai mes turime įveikti daugelį mumyse iškylančių kliūčių.

Kliūtys

Dabar, bendrai kalbant, kiekviena kliūties, su kuria susidursime bandydami medituodami, forma priklauso vienai iš šių kategorijų. Iš pradžių tai gali pasirodyti neakivaizdu, bet su tam tikra praktika mes tai pradėsime pamatyti.

Tingėjimas

Labiausiai vyraujanti ir galingiausia meditacijai kliūtis yra tingėjimas. Tingėjimas iš tikro yra energijos trūkumas, motyvacijos trūkumas, susidomėjimo trūkumas; esmėje tai yra išsiblaškymas. Egzistuoja trys plačios tingėjimo klasifikacijos.

Tingėjimas kaip veikla

Pirmąją tingėjimo rūšį mes vadiname „veikla“. Kodėl mes veiklą vadiname tingėjimu? Kada mes sėdamės ir medituojame, mes turėtume būti susikoncentravę į savo objektą. Tačiau kas nutinka? Protas nenori, kad mes tai darytume. Protas nori, kad mes sumokėtume mokesčius, iškeptume pyragą, eitume pasivažinėti, pavedžiotume šunį, rūpintumėmės dėl vaikų, jaudintumėmės dėl draugo, savo mamos. Jis nori, kad mes galvotume. Jis nori, kad mes eitume ir darytume dalykus. Jis nori, kad mes būtume įsitempę, planuotume. Tai yra „veikla“, subjektyvaus proto veikla. Tai yra sąmonės tingėjimas. Šioje būsenoje sąmonė aktyviai nedirba; ji yra pasyvi, absorbuota netikrų vilčių, netikrų idėjų, netikrų svajonių, netikrų įspūdžių. Dėmesys nėra sąmoningai sutelkiamas. Vietoj to, mūsų dėmesys blaškomas aplink pašėlusioje minčių, idėjų ir pojūčių jūroje. Protas mus blaško visokiausia žemiškąja veikla ir tai yra milžiniška kliūtis. Tai yra pirminė kliūtis, kuri sustabdo medituotojus, kadangi žmonės nesupranta kaip tą kliūtį apeiti. Štai kodėl ji yra pirmoji mūsų sąraše. Tai suprasti yra svarbiausia. Sintezėje galima pasakyti, kad tai yra prisirišimas prie žemiškosios veiklos.

Jeigu jūs sėdatės ketindami medituoti, tačiau vietoj to tik įsipainiojate žemiškoje veikloje savo prote, jūs švaistote savo laiką. Jūs turite išvystyti gebėjimą valios pastangomis tai peržengti ir niekas už jus to negali padaryti. Natūralu, jog prieš tingėjimą yra priešnuodis, kurį mes tuoj aptarsime.

Tingėjimas kaip atidėliojimas

Antrasis tipas yra atidėliojimas. Iš tikro šis tingėjimo tipas pasirodo prieš mums medituojant. Tai yra ta mintis, kuri iškyla ir sako: „O, aš galiu pamedituoti vėliau. Aš turiu begales laiko. Leiskite man pirmiau išsiurbti kambarius, nuvalyti dulkes, išvalyti šaldytuvą, išmesti tą susenusį ten esantį maistą. Ir aš turiu sutvarkyti šiuos popierius. Aš turiu paskambinti savo mamai, turiu peržvelgti senus laiškus.“ Ir taip be galo. Be galo! Ir aš pasakysiu tai, ką aš atradau. Jūs galite sudaryti visų šių dalykų, kuriuos reikia sutvarkyti, sąrašą ir pabandyti juos padaryti. Jūs pamatysite, kad šis sąrašas auga. Kadangi viską darant, ką jums reikia padaryti, jūs atrandate tai, ką dar reikia padaryti. Tai atrodo būsią gamtos įstatymu. Sąrašas niekada neužsibaigs, jei mes stengsimės viską jame atlikti. Jis gali užsibaigti tik jį sudeginus! Taigi mes turime išvystyti discipliną pakeisti šį įprotį.

Kas atidėlioja ir kodėl? Paklauskite savo proto. Kas yra tai, ko jūs vengiate atidėliodami? Kodėl vengti meditacijos? Kas nori to išvengti? Tai labai įdomu. Tai ne jūsų sutuoktinis (-ė), tai ne jūsų katė. Tai yra jūsų protas, o kodėl jūsų protas nori išvengti meditacijos? Todėl, kad tikroji meditacija atima energiją iš subjektyvaus proto. Protui kyla grėsmė. Jūs bandote pašalinti negatyvius proto elementus, o šie elementai nenori žūti. Taigi egzistuoja milžiniškas pasipriešinimas.

Tingėjimas kaip nusiminimas

Trečiasis tingėjimo tipas yra nusiminimas arba savęs juodinimas: „Ai, kodėl man sukti galvą! Aš negaliu medituoti! Kodėl turėčiau? Kokia to prasmė? Mano protas kaip laukinis arklys. Jis neklauso. Jis niekada nenutyla. Aš niekada nepatyriau Samadhi, kodėl išvis turėčiau bandyti.“

Ir vėl tai yra mėgiama proto technika, kad jis sulaikytų mus nuo bandymo medituoti. Tai tik vienas iš daugelio proto melų, naudojamų sulaikyti mus nuo darbo. Jis naudoja šį melą, nes jis yra išgąsdintas; protas labai gerai žino, kad mes gebame medituoti. Bet jis taip pat gerai žino, kad mes turime abejonių. Taigi jis tai panaudoja, siekdamas mus sulaikyti nuo šio darbo.

Priešnuodžiai

Visų šių tingėjimo formų prigimtis yra prisirišimas prie kažko prote, prie kokio nors troškimo ir pan. Bendrai kalbant, tai yra prisirišimas prie tam tikros kentėjimo formos. Mes galime būti prisirišę jausmo prastai jaustis; daugeliui iš mūsų taip yra. Arba mes prisirišę prie jausmo labai gerai jaustis ir jeigu mes medituosime, mes pamatysime, kad mes iš pagrindų klystame. Taigi mes vengiame meditacijos. Arba mes esame prisirišę prie to, kad turime gyvenime gauti visus dalykus, kurių jaučiamės esą nusipelnę; taigi mes paprasčiausiai neturime laiko meditacijai: „Aš nusipelniau didesnio namo, aš nusipelniau būti žymus, aš nusipelniau tų pinigų, kodėl aš turėčiau medituoti? Man nereikia pasikeisti. Verčiau aš praleisiu laiką planuodamas.“ Visa tai yra iliuzija, mes paprasčiausiai tikime to realumu. Tingėjimas pasireiškia milijonu būdu, tačiau priešnuodžiai tam išlieka tie patys.

Lankstumas

Pirmasis priešnuodis yra vadinamas lankstumu. Šis terminas iš tikro reiškia patyrimą. „Lankstumas“ iš tikrųjų yra terminas, reiškiantis prisitaikymą, įvairiapusiškumą ir tikroji to prasmė yra sąmonės patyrimas. Tikrovėje lankstumas tiesiog yra patyrimas būsenos, kai išsivaduojama nuo proto. Tai - tikrosios laimės, tikrojo džiaugsmo, palaimos patyrimas. Kai kurie tai vadina samadhi, kiti vadina tai satori, kiti – ekstaze. Senosiose Eleusino paslaptyse tai vadinama „manteia“. Ir tai paprasčiausiai reiškia ekstazę, palaimą, džiaugsmą. Tai yra natūrali sąmonės laimė, kiekvienas yra tai patyręs. Tačiau tai patirti tampa vis sunkiau, kuo senesni mes tampame. Kada buvome vaikai, kūdikiai, mes tai pastoviai patirdavome. Tačiau kai išvystėme asmenybę ir kai mumyse įsitvirtino mūsų protas, mes praradome sąmonės laisvės skonį.

Kai tik patiriame sąmonę, tada mes suprantame koks „sumaltas“ yra protas. Kai tik paragaujame laisvės, ištrūkdami iš proto gniaužtų, mes suprantame kaip labai klydome. Geras pavyzdys yra skaidri, aiški astralinė patirtis. Jūs galite patirti tiek daug laisvės, tiek daug džiaugsmo be troškimo įtakos.

Mes galime tai patirti kūdikių akyse. Štai kodėl jie mus taip traukia, jie turi tyrą sąmonę, mes juos matome ir labai subtiliame lygmenyje prisimename, kaip viskas buvo prieš mūsų įsivėlimą į visas šias problemas.

Mes paragaujame lankstumo, kai pradedame plėtoti savęs atsiminimą, savęs stebėjimą ir meditaciją. Šis skonis, be abejo, yra pats galingiausias priešnuodis tingėjimui. Kai tik paragaujate sąmonės laisvės, tada protas negali jūsų apgauti tingėjimu, atidėliojimu ar nepasitikėjimu savimi. Jis pabandys ir panaudos daugelį instrumentų, tačiau jam tai taps vis sunkiau ir sunkiau padaryti, kadangi sąmonė jau žino. Jeigu mes jaučiame, kad to skonio nepatyrėme, kaipgi jį galime išvystyti? Apie tai kalba sekantis priešnuodis.

Entuziazmas

Suvokite žalą, kurią sukuria klaidžiojantis protas. Apsvarstykite mokymų esmę. Supraskite, jog mes patys turime potencialą tapti kažkuo didesniu. Iš viso to mes išvystome didelį entuziazmą, džiaugsmą dirbti. Taigi natūraliai, jeigu turime entuziazmo medituoti, mes patirsime meditaciją. Iš to kils lankstumas, su kuriuo galėsime nugalėti tinginį.

Kaip mes sukeliame entuziazmą? Mes galvojame apie koncentracijos, didelio dėmesingumo, savęs stebėjimo naudą. Mes suvokiame, kad jeigu iš tikro suprasime kaip reikia sutelkti dėmesį, tai mažiau tikėtina, jog mes padarysime klaidų, jog mes save žalosime, jog žalosime kitus žmones.

Mes turėtume būti labai entuziastingi dėl šių gabumų išvystymo, kadangi mes savo mažame pasaulio kampelyje gyvenimą galime padaryti truputėlį geresnį. Mes turėtume galvoti ir suvokti, kad šis mokymas atvers mums akis apie gyvenimo tiesas. Mes jau žinome, kad gyvenimas yra kažkas daugiau nei automobiliai, pinigai ir seksas, priešingu atveju, mes net nestudijuotume šių žinių. Mes visi žinome, kad gyvenimas yra kažkas daugiau nei mes suvokiame.

Buvo toks teosofas, vardu Ledbiteris, kuris pasakė:

„Dažniausiai pasitaikanti klaida yra manyti, jog mūsų suvokimo riba taip pat yra riba suvokimui visko, kas egzistuoja.“

Mes visi kenčiame nuo tos iliuzijos ir ji yra klaidinga. Mūsų suvokimo ribos yra nepaprastai siauros, ribotos štai šitame fiziniame pasaulyje, kadangi mes miegame. Kartais mums pasiseka ir mes galime suvokti ką nors iš kitos realybės. Ta patirtis suteikia mums entuziazmą. Entuziazmas veda mus link praktikos, kuri suteikia mums sąmonės patyrimą, kas nugali tingėjimą. Siekiant išvystyti daugiau entuziazmo, mums tiesiog reikia aspiracijos ir tai yra kitas priešnuodis.

Aspiracija

Aspiracija paprasčiausiai yra ilgesys pasiekti ką nors brangaus. Tai yra širdies ilgesys pažinti tikrąją meilę; ne sąlyginę meilę, ne kūnišką meilę, bet sąmoningą meilę, kuri yra anapus proto, anapus fizinio kūno, anapus respublikono ar demokrato, amerikiečio ar kiniečio, ar indėno. Ji yra besąlygiška ir tai yra kiekvieno žmogaus įgimta teisė, mes tai galime pasiekti per sąmoningą darbą ir savanorišką kančią. Tačiau tai ateina už tam tikrą kainą, mes turime atsižadėti savęs. Ta aspiracija yra siekimas išsivaduoti iš kančių. Kas iš tikrųjų perpranta kančių prigimtį, tas turi milžinišką aspiraciją ir entuziazmą, kurie natūraliai ir greitai padeda jiems patirti sąmonę, patirti samadhi.

Jeigu iš tikro panagrinėsime kančių prigimtį, mes sukursime milžinišką entuziazmą. Vis dėlto, paprastai mes  ignoruojame kančią ir tikime galį nuo jos pabėgti, nors mes kasdien kenčiame. Kadangi mes esame atsiskyrę nuo savo vidinės Dvasios, mes esame atskirti nuo visų Dievo realybių ir tai yra kančia.

Kai mes pradedame matyti, kad viskas, ką mes kadaise manėme esant svarbu, realiai nieko nereiškia, tada mums nedaug tetrūksta iki šios savybės išvystymo. Tą akimirką mes esame kryžkelėje, nuo kurios mes toliau galime žengti į neviltį ir savęs sunaikinimą arba link milžiniško entuziazmo pakeisti save.

Siekiant išvystyti aspiraciją egzistuoja tik vienas reikalavimas: tikėjimas.

Tikėjimas

Kas yra tikėjimas? Tai nėra įsitikinimas. Įsitikinimas yra sąvoka; tikėjimas yra žinojimas. Mumyse egzistuoja tikėjimas kai mes žinome, jog kažkas yra tiesa, kadangi mes tai patyrėme. Mes tikime, kai žinome viduje, netgi jei protas tuo netiki. Sąmonė žino, širdis žino. Mums reikalingas tikėjimas, kad turėtume aspiraciją. Pasitelkdami tikėjimą mes siekiame savirealizacijos. Mes tikime žinodami, kad gyvenime egzistuoja kažkas daugiau. Kažkaip mes visi turime tą tikėjimą, kadangi mes čia esame visi kartu. Tam tikra prasme mes visi tai turime iki tam tikro lygmens. Mes visi esame turėję patirtis, kurios atnešė mums tikėjimą, jog šis mokymas mums pateikia kažką fundamentaliai realaus ir svarbaus.  

Kas mums suteikia daugiau tikėjimo? Patyrimas, kas yra lankstumas, pirmasis priešnuodis.

Taigi štai jums gražus mažas ciklas. Norint turėti tikėjimą, jums reikia patyrimo. Tačiau siekiant sąmonės patyrimo, jums reikia entuziazmo darbui atlikti ir tai pasiekti. Tačiau norint turėti entuziazmą tai patirčiai įgyti, jums reikia aspiracijos, kad tai pasiektumėte. O norint turėti tą aspiraciją, jums reikia turėti tikėjimą. Ratas pats save maitina.

Šie dalykai auga jums dirbant, naudojant savo valios jėgą, jums save stebint, save suprantant. Jūs puoselėjate tikėjimą, puoselėjate aspiraciją, entuziazmą ir natūraliai prieinate iki patyrimo. Jūs negalite to forsuoti. Augalas auga pagal gamtos dėsnius. Viskas, ką jūs galite, tai pasirūpinti priežastimis ir sąlygomis.

Štai reikalingos priežastys ir sąlygos: sąmonė, valios jėga, atsipalaidavimas. Turėdami šiuos visus tris dalykus, kurie iš tikro yra viena, jūs pritaikote priešnuodžius priklausomai nuo to, kaip į šį reikalą įsiterpia protas.

Apibendrinus galima sakyti, kad visa tai susiveda į įkvėpimą savęs, jog kiekvieną dieną pradėtume naujai. Jeigu jūsų meditacijos praktika varo jus į neviltį, išeikite pasivaikščioti. Trumpinkite praktikos laiką, per daug savęs neapsunkinkite. Pakvėpuokite grynu oru, nusiprauskite veidą, išgerkite vandens. Jūsų praktika turi būti žvalinanti, o ne tapti našta. Ir jeigu ji tampa našta, tai tik dėl to, kad jūs darote kažką negerai. Paprasta. Ieškokite to savyje. Niekas nekaltas, tik jūs. Mokymų nereikia peikti, nes jie padėjo milijonams žmonių. Kiekvienas Buda, kuris tokiu tapo, naudojo tas pačias priemones, kurių dabar mokome. Jeigu jos suveikė Budoms ir šventiesiems, tada, žinoma, jos suveiks ir mums. Taigi mes negalime peikti žinių. Mes negalime kaltinti savo mokytojo ar savo sutuoktinio (-ės), ar savo šuns, ar kaimyno, kadangi jie už mus to padaryti negali. Ir jeigu mes tik save iki koktumo kaltinsime, tai bus tik kita tingėjimo forma. Jeigu mes esame vieninteliai, galintys tai padaryti, vadinasi mes patys turime išsiaiškinti kas mus stabdo. Jeigu tai yra mūsų psichikos elementas, mes turime dirbti, kad jį pašalintume. Jeigu tai yra kažkas bendro su žiniomis, kurių nesuprantame, tada mes turime siekti suvokti šias žinias gilesniame lygmenyje. Šie yra vieninteliai sprendimai, kurie suteiks mums norimą rezultatą.

Mes turime atlikti darbą, puoselėti aspiraciją, praktikuoti, būti kantriais ir ta sėkla išdygs ir natūraliai augs.

Trūkumai:

Užmaršumas

Antrasis trūkumas ir kita labai didelė kliūtis daugeliui žmonių yra užmaršumas. Kai sėdamės medituoti, sakykime laikydamiesi visų žingsnių ir turėdami didžiulį entuziazmą, atsisėdame kėdėn, uždegę smilkalus klausomės gražios muzikos, naktinės užuolaidos yra užtrauktos, žvakės uždegtos ir mes pradedame meditaciją… ir štai, mums nepastebint, praeina pusvalandis: „Palaukit, juk aš turėjau medituoti! Aš galvojau apie šunį ir tą juokingą TV laidą.“ Jūs užmiršote, ką turėjote daryti. Užmaršumas egzistuoja, kai mes prarandame sąmoningumą apie meditacijos objektą.

Užmaršumas žymimas tais laiko periodais, kuriuose mes prarandame sąmoningumą apie tai, kad iš pradžių mes ketinome medituoti; vietoj to mes svajojame, mąstome, atsimename, stebimės…

Pradžioje mes nuolat prarandame sąmoningumą. Atrodo, kad mes daugiau prarandame sąmoningumą, nei jį galime išlaikyti. Pradžioje atrodo, jog situacija su protu tik prastėja. Protas atrodo vis aktyvesnis; pasirodo daugiau minčių, daugiau intensyvumo, daugiau veiklos, agitacijos, daugiau skausmo. Tačiau tai nereiškia, kad atsiranda daugiau veiklos nei anksčiau, tiesiog jūs pirmą kartą žvelgiate į savo realybę.

Jūsų protas privers jus galvoti: „Ši praktika mane žaloja, ji klaidinga, aš neturėčiau taip medituoti, kadangi tai varo mane iš proto.“ Tačiau taip nėra, jūs jau esate tokie. Paprasčiausiai jūs anksčiau to nepastebėjote. Būkite kantrūs, stebėkite.

Priešnuodis užmaršumui yra paprastas, tai – to priešingybė: atidumas.

„Atidumas“ yra tikslus moksliškas terminas: jis reiškia, kad mes turime išlaikyti sąmoningumo tęstinumą. Jeigu sėdatės koncentruotis į žvakę ir gebate išlaikyti savo sąmoningumą 30 sekundžių, o tada jūs užmirštate ir praeina 5 minutės, tada vėl atsimenate, ką jūs susiruošėte daryti – štai čia jūs matote tai, kaip gyvenate savo gyvenimą. Jūs jį gyvenate save užmiršdami. Jūs pamirštate save, neatmenate savęs. Viskas, ką jūs turite daryti, tai yra puoselėti savęs atsiminimą, atidumą; būkite labiau atidūs dienos metu. Atkreipkite dėmesį.

Štai kodėl vienuoliai ir vienuolės naudoja rožančius ir karoliukus. Sanskrito kalba tai vadinama „Japa“. Tai yra technika išvystyti atidumui, būti dabartyje. Jūs matote vienuolių paveikslus Tibete ir Indijos jogus, kurie nuolatos tarp savo pirštų raičioja karoliukus. Katalikų vienuoliai ir vienuolės daro tą patį. Katalikai ir tibetiečiai atlieka tą pačią praktiką: mokosi būti atidžiais, būti čia ir dabar, būti dėmesingais, išlikti susitelkus į objektą neišsiblaškant. Jie vysto sąmoningumo tęstinumą ar, kitais žodžiais tariant, savęs stebėjimo tęstinumą.

Taigi tai paprasta: jeigu meditacijos metu vis užmirštate apie meditacijos objektą, savo kasdieniniame gyvenime puoselėkite atidumą. Tada, kai medituosite, turėsite daugiau atidumo ir neužsimiršite. Kliūtis yra ta, jog protas yra didelė didelė mašina, norinti jus išblaškyti. Atidumą reikia lavinti visos dienos metu kiekviename patyrime be išimties.

Jaudinimasis ir sąstingis

Jaudinimasis ir sąstingis yra dvi to paties medalio pusės. Jeigu mes medituojame ir matome, kad protas yra miglotas, apsiniaukęs, drumzlus, tada mes turime sąstingį; nėra aiškumo, mes nieko prote aiškiai negalime suvokti, jame yra rūkas ar migla. Tai yra agitacijos pasekmė. Tai tas pats dalykas lyg jūs sudrumstute ežerą; pakyla visas dumblas ir jis tampa nešvarus, sunkiai permatomas. Jaudinimasis yra tas pats dalykas, tai yra agitacijos forma. Ir jie abu turi skirtingus lygmenis. Jūs galite pasiekti tam tikrą koncentracijos ar aiškumo laipsnį, tačiau greta egzistuos subtilus sąstingis, kaip koks barjeras ar riba jūsų prote. Tai tarsi rūkas, per kurį negalite prasiskverbti. 

Tam yra įvairūs priešnuodžiai. Dažnai padeda neilgas pasivaikščiojimas, jis praskraidina protą, arba veido nusiprausimas, arba raumenų tempimas. Jeigu turite sąstingį prote, panašiai kaip tą miglotą apsiniaukimą, išvėdinkite kambarį ir įleiskite į jį šviesos. Minutėlę pasirąžykite, įleiskite į vidų oro. Išvalykite patalpą. Tai dažnai padeda pašalinti minėtą sąstingį.

Jūs galite įsivaizduoti nuostabią gėlę savo širdyje, kurios vaizdinio kokybė padės išsklaidyti tą tamsumą. Jeigu turite tokį apsiniaukusį sąstingį, kad iš tikro yra sunku susitelkti ir išlikti susikoncentravus, jūs galite prote, savo galvoje, vizualizuoti švytinčią saulę; tai taip pat gali išsklaidyti tą apsiniaukimą.

Egzistuoja daug padedančių technikų. Suagituotam (audringam) protui, kai jis yra aktyvus aktyvus ir niekaip nenurimsta, gera technika yra atmerkti akis, ramiai atsisėsti ir su giliu atidumu stebėti visus įspūdžius. Stebėkite viską, kas ateina į jus tuo momentu: visą regimąją informaciją, garsus, jausmus, skonį, kvapą – viską taip, kad taptumėte savo gebėjimu suvokti ir daugiau nebegalvotumėte. Tai pareikalauja valios jėgų, tačiau tai gali greitai pralaužti suagituotą protą.

Visos šios technikos veikia, vis dėlto, yra daug galingesnių technikų jaudinimuisi, sąstingiui bei kitoms kliūtims pašalinti. Jos apima mantras ir vizualizacijas bei pranajamas. Mes išmoksime apie visas šias praktikas vėlesniuose skyriuose. 

Jaudinimasis: nekantrumas

Paskutinis trūkumas, į kurį ypatingai turime atkreipti dėmesį, yra nekantrumas. Nekantrumas iš tikro yra tam tikras išdidumo ego, kuris nori gerai pasirodyti. Sąmonė paprasčiausiai YRA; jai nereikia kažką apie save įrodinėti ar kažkam save parodyti. Kai mes susijaudiname, kadangi norime, kad kiti manytų, jog mes žinome kaip medituoti, tada mes turime suvaldyti savo išdidumą.

Patirčių troškimas generuoja milžinišką nekantrumą, kadangi tas, kas trokšta samadhi ar astralinių kelionių patyrimo, yra ego.

Mes taip pat turėtume paleisti troškimą dėl ramaus proto. Daugeliui žmonių tai yra didelė kliūtis. Ironiška, tačiau daugelis žmonių bando išmokti medituoti, bet kai pamato, koks yra neramus jų protas, jie susinervina ir trokšta turėti tylų protą. Tai iš tikrųjų sukelia tik dar daugiau agitacijos ir natūraliai toks žmogus meta praktiką, kadangi tas troškimas niekada nėra patenkinamas.

Jeigu mes esame atkaklūs ir nuoširdūs, ir jei mes nuolatos, studijuodami ir suvokdami, persvarstome savo praktikos metodą, protas nurims pats.

„Proto vandenyno ramuma nėra rezultatas, tai yra natūrali būsena. Pakilusios minčių bangos yra tiktai atsitiktinumas sukeltas monstro „aš“... - Samael Aun Weor

Jeigu iš tikro norite suprasti link ko veda šis kursas, jūs turėtumėte medituoti kiekvieną dieną bent po 10-15 minučių. Trumpos sesijos yra puiku, nes jūs galite giliai susitelkti ir nenukrypti nuo tikslo. Ilgesnes sesijas yra sunkiau išlaikyti, ypatingai pradžioje. Taigi aš tikiuosi, kad jūs būsite rimti ir disciplinuoti, kadangi, jeigu neišvystysite nė kiek proto stabilumo, praktikos, kurias studijuosime vėliau, bus jums neprieinamos. Jūs negalėsite jų panaudoti. Jūs turite turėti tam tikrą koncentracijos laipsnį.

Tradiciškai jūs išmoktumėte šių gabumų tik dalyvaudami labai ilgame Retrite. Jums reikėtų ilgą laiką kiekvieną ištisą dieną medituoti tam, kad jūs suprastumėte technikas, kurias studijuosime šio kurso pabaigoje. Tai būtų grynas dėmesio sutelkimas 8 ar 10-čiai valandų per dieną, tiesiog medituojant apie žvakę ar savo kvėpavimą, ar kažką panašaus. Taigi tai reikalauja disciplinos ir pasišventimo. Aš jus skatinu tą išvystyti. 10-15 minučių per dieną nėra daug. Žinoma tai reiškia daugiau, jei bandote save stebėti. Tada jūs iš tiesų bandote išvystyti koncentraciją visos dienos metu.

„Pasinėrimas į kontempliaciją laiko tarpui, kuris prilygsta skruzdės nuropojimui nuo vieno žmogaus nosies galo iki kito, atneš daugiau progreso link realizacijos, nei visas gyvenimas, praleistas darant gerus darbus.“ - Buda Šakjamunis

Savaitinė praktika

Tęskite ankstesnę atsipalaidavimo praktiką, vokalizuokite balsę „O“ ir tada koncentruokitės į žvakės liepsną. Po maždaug dešimties minučių žvakės stebėjimo atmerktomis akimis, užmerkite akis ir įsivaizduokite žvakės liepsną. Jeigu prarasite dėmesį galvodami, paprasčiausiai grįžkite prie vizualizacijos. Pritaikykite šioje lekcijoje mokytas technikas. Neįsitempkite.

Jeigu pastebėsite, jog negalite išlaikyti atidumo kai užmerkiate akis, tada paprasčiausiai toliau koncentruokitės į žvakę atmerktomis akimis. Kitą dieną vėl bandykite užsimerkti ir vizualizuoti. Po truputį mes išvystome šiuos įgūdžius. Nepaisant to, darykite šią praktiką kiekvieną dieną!

Taip pat naudinga pradėti praktikuoti sekančią praktiką, kurią pateikė Samael Aun Weor.

Praktika išvystyti vaizduotei

Skiemenys „Ma Ma“, „Pa Pa“, „Ba Ba“ yra pirmieji skiemenys, kuriuos tariame vaikystėje. Su šių skiemenų pagalba jūs galite pradėti Iniciaciją. Jūs turite dainuoti šiuos skiemenis nekaltai ir kūdikiškai. Šių šventų skiemenų intonaciją galite išmokti klausydamiesi Mocarto „Užburtąją Fleitą“.

Mocartas šiuos skiemenis panaudojo savo nuostabioje operoje. Mokinys, kūdikiškai nusiteikęs ir atsimindamas pirmuosius savo vaikystės metus, mintyse dainuodamas šiuos šventus garsus turi užmigti.

Žodis „Pa Pa“ turi būti vokalizuojamas pirmąjį skiemenį „Pa“ intonuojant aukštu balsu, o antrąjį skiemenį „Pa“ žemesniu balsu. Šie du skiemenys turi būti tariami daugelį kartų. Tą patį turite padaryti ir su skiemeniu „Ma“.

Užmikite medituodami apie savo vaikystę. Savo vaizduotėje peržiūrėkite visą savo vaikystę ir mintyse artikuliuokite šventus garsus.

<<< Atgal           Toliau >>>

__________________