Pirmas Puslapis

 Įžanginė Informacija
 Ego
 Kursai
 Ištraukos Iš Raštų
 Paskaitos
 Alchemija
 Meilės Erdvė
 Kiti Straipsniai
 Knygos
 Mantros
 Audio Paskaitos
 Gnostiškas Menas
 Naujienos
 Nuorodos
 Forumas


Mentalinė Disciplina

 

Kaip pagilinti koncentraciją

„Budistinis nušvitimas niekada nepasiekiamas vystant mentalinę galią nei dievinant Samprotavimą. Priešingai, jis pasiekiamas sutraukius visus saitus, kurie jungia mus su Protu.“ - Samael Aun Weor, iš knygos „The Doomed Aryan Race“

Labai svarbu, kad kiekvienas medituotojas labai gerai suprastų tikros koncentracijos vystymo eigą. Be to mes negalime atlikti tikros Meditacijos praktikos. Štai vieno labai žymaus Tibeto Lamos citata, kurią jis pasakė maždaug prieš 100 metų:

„Nors jūs ir galite įsivaizduoti, jog praktikuojate, jūs visiškai nepraktikuojate, jeigu nežinote kas yra reikalinga, norint pasiekti į vieną dalyką nukreiptą koncentraciją. Jūs neabejotinai turite pasiekti į vieną dalyką nukreiptą koncentraciją su dviem jos ypatybėm: dideliu aiškumu kartu su tam tikru stabilumu ir tvirtu vaizdinio išlaikymu.“

– Pabongka Rinpoche, iš knygos „Liberation in the Palm of Your Hand“

Meditacija prasideda nuo ypač stiprios koncentracijos ir aiškaus vaizdinio. Taigi pirmas dalykas, kurį mums reikia padaryti, tai būti tikriems ar suprantame, kas yra koncentracija, kaip mes ją plėtojame ir kokie yra etapai, kokie yra lygmenys, kokios egzistuoja ypatybės, kokie čia įsilieja faktoriai. Visa tai jau išnagrinėta, jums nereikia apie tai spėlioti, jūs galite tiksliai žinoti, kur esate savo praktikose. Tai yra viena iš dažniausiai pasitaikančių klaidingų pažiūrų apie meditaciją, žmonės mano ją esant neaiškią. Žmonės linkę manyti, jog meditacija tai lyg išsisklaidymas. Taip nėra, yra atvirkščiai. Meditacija yra susijusi su gilaus dėmesio ir percepcijos vystymu. Sąmonės prigimtis yra suvokti ir mes visi turime sąmonę, kas reiškia, jog mes visi turime gebėjimą suvokti. Ir, žinoma, egzistuoja sąmonės lygmenys. Tai yra Egzistencijos ir Gyvenimo Linijos. Egzistencijos linija nužymi visus tuos lygmenis, kai tarpu Gyvenimo linija yra tiesiog laikas.


Dvi linijos


Taigi iš šios diagramos mes matome, kad sąmonė visiškai neturi ryšio su laiku. Tai yra milžiniškas barjeras daugeliui žmonių, nes mes manome, jog „su laiku“ nubusime: „Kada nors aš turėsiu nubudusią sąmonę arba turėsiu sąmoningą patyrimą“, toks mąstymo būdas yra klaidingas. Tai nepriklauso nuo laiko, tai priklauso nuo pačios sąmonės, kuri nėra susijusi su laiku, išsivystymo. Ji veikia visiškai skirtinga paradigma nei laikas, todėl mes turime pasinaudoti kiekviena akimirka. Kiekviena gyvenimo akimirka yra akimirka, kurioje funkcionuoja sąmonė. Taip mes suvokiame. Vis dėlto, kadangi turime tokią karmą, tokias problemas, kurias visas susikūrėme savo protuose, mes suvokiame tik priklausomai nuo savo turimos laisvos sąmonės. Ir kadangi mes tiek daug savęs įkalinome Troškime, mes turime tik labai mažai laisvos sąmonės. Tai reiškia, jog sąmoningai mes labai mažai ką suvokiame. Didžiąją laiko dalį mes suvokiame nesąmoningai. Tai reiškia, kad didžiumą laiko mes miegame.

Gnosticizme mes suprantame, jog turime daugiau ar mažiau 3% sąmonės. Tai yra neįkalinta sąmonės dalis, tačiau tai nereiškia, kad ji automatiškai yra aktyvi. Ją reikia padaryti aktyvia. Ten turi būti ryšys, kitaip ji nėra aktyvi. Kada jūs esate „autopiloto“ būsenoje, laisva sąmonė nėra aktyvi.

Taigi daugeliui žmonių didžiuma jų gyvenimo praleidžiama miegant. Bendrai kalbant, vaikystės periodas, sakykime, daugiau ar mažiau nuo 0 iki 5 metų, yra pats sąmoningiausias laiko periodas, kurį kiekvienas turi savo visame gyvenime. Ir mes visi žinome, kad tai yra tiesa, nes mes tą laiką prisimename kaip kažkokį išskirtinį, kažkas jame buvo kitaip, nors mes to ir negalime paaiškinti, tačiau mes visi tai žinome. Tas skirtumas buvo tas, kad sąmonė buvo neįkalinta. Ego, protas dar nebuvo įsiliejęs į mūsų psichika, kadangi egzistuoja vystymosi periodas, kai mes augame, kada protas palaipsniui įsilieja į psichiką ir vaikas iš lėto keičiasi. Kiekvienas, turintis vaikų, pastebi kaip labai vaikas pasikeičia nuo 2 iki 7 metų. Asmenybė gali visiškai pasikeisti, 100% pasikeisti, ir taip yra dėl to, kad tie ego truputis po trupučio inkorporuojasi.

Tai mes turime giliai apmąstyti ir suprasti: didžiąją laiko dalį gyvenime mes esame įkalinti troškime. Tai yra mūsų didžiulė kliūtis ir siekdami išvystyti šamathą, išvystyti koncentraciją, mes turime pradėti keisti šį santykį. Pirmasis to žingsnis yra suaktyvinti tuos mūsų turimus tris procentus (Esmę), o tai yra daroma sutelkiant dėmesį. Kada mes išmokstame sutelkti dėmesį, mes suaktyviname tuos 3%. Tai tik maža dalis, tačiau jei turite 100% tamsos ir 3% šviesos, tai jūs bent jau turite žvakę pasišviesti. Taip jūs jau galite rasti sau kelią; galbūt jūs negalėsite daug matyti, bet bent jau galėsite matyti tą šviesą. Tas pats ir su mokymusi sutelkti dėmesį. Aš vis akcentuoju šį dalyką, kadangi jei tai nebus suprasta, niekada nebus suprasta meditacija. Meditacija paprasčiausiai yra dėmesio sutelkimo išplėtimas, štai ir viskas. Niekas daugiau už to nesislepia.

Ir patirtys meditacijos metu yra sąmonės patirtys; tai reiškia, kad jeigu mes niekada neišmoksime suaktyvinti tų 3%, tai mes niekada neišmoksime kaip suaktyvinti pozityvias meditacines patirtis. Jeigu mes neišmoksime sutelkti dėmesį panaudodami tuos 3%, tada medituodami mes patirsime tik troškimą, tai bus viskas, ką mes matysime, ką žinosime. Visa tai išlieka prote, pasąmonėje, nesąmoningume ir Infrasąmonėje. Tai yra troškimas, atsiminimas, istorija, baimė, rūpestis, nerimas, apgailestavimas, išdidumas. Taigi, visų pirma, mes turime išmokti suaktyvinti tuos 3%; štai apie tai iš tikro ir yra šios pirmosios keturios lekcijos. Kaip mes suaktyviname sąmonę, kaip mes sutelkiame dėmesį? Pati sąvoka gali atrodyti paprasta, tačiau kažką išgirsti ir tai padaryti yra du skirtingi dalykai. Žmogus turi tai padaryti, išmokti aktyvuoti sąmonę, išmokti būti dabartyje, išmokti būti sąmoningu; o jau po to jis gali išmokti pasinerti į tai, apie ką mes šiandien kalbėsime, t.y. kaip pagilinti koncentraciją.

Prieš tai kalbėjome, kad meditacija iš tikrųjų yra dviejų elementų, šamathos ir vipasanos, visuma. Gnostiškoje terminologijoje šamatha yra susieta su valios jėga, o vipasana su vaizduote.

„Raktas į galią randamas harmoningai vibruojančioje vaizduotės ir valios stiprybės visumoje.“ – Samael Aun Weor, iš knygos The Initiatic Path in the Arcana of Tarot and Kabbalah“

Šamatha yra koncentracija, kurios pagrindas yra terminas „nuolatinė ramybė“ (mentalinė ramybė). Pažodžiui išvertus terminas „šamatha“ reiškia gyvenimą pastovume ar ramybėje. Taigi koncentracijos pagrindinė savybė yra ramuma. Paprastai mes to nepriskiriame valios jėgai; mes dažnai manome, jog valios jėga yra kažkas labai veržlaus. Kai kuria prasme taip ir yra, kadangi tai yra vyriška energija, kuri yra labai kryptinga, ji stumia, bet tai ji turi daryti be troškimo. Vaizduotė, kita vertus, yra moteriška, ji yra imli. Vėliau mes labai detaliai kalbėsime apie vipasaną, o dabar susitelkiame į šamathą, valios jėgą.

Kai valios jėga ir vaizduotė yra harmonijoje ir pusiausvyroje, jos sukelia Samadhi. Jei šie du dalykai, valios jėga ir vaizduotė, susijungia tobulam balanse, tada samadhi yra natūralus rezultatas. Taigi tai reiškia gana paprastą dalyką – jeigu mes išmokstame susikoncentruoti mentalinėje ramybėje, protui esant pastoviam, ir išmokstame sąmoningai, pozityviai įsivaizduoti, mes pasineriame į samadhi. Tai nėra kažkas išskirtinio, kas nutinka tik tam tikro tipo žmonėms. Tai nėra kažkas, už ką jums reikėtų sumokėti mokestį ar kažkam mokėti rinkliavas. Tai yra kiekvieno žmogaus natūralus gebėjimas. Žinoma, kad tai pasiektumėte, jūs turite išvien suvesti tinkamas sąlygas ir priežastis.

Medituotojas, kuris išmoksta suvienyti valios jėgą ir vaizduotę, sąmoningai vaikšto vidinėse plotmėse, gali suvokti vaizdinius iš vidinio pasaulio: astralinės, mentalinės, priežastinės plotmių ir iš dar toliau, iš kitų gamtos dimensijų, tiek žemesniųjų, tiek aukštesniųjų. Vėlgi, tai yra natūralus kiekvieno žmogaus gebėjimas.

Faktas tas, kad mes visi turime valios jėgą ir visi žinome kaip įsivaizduoti dalykus. Problema ta, kad visa mūsų valios jėga yra įkalinta troškime, kaip ir visa mūsų vaizduotė. Tai, ką mes esame linkę įsivaizduoti, yra Fantazija, mes linkę svajoti. Mes savo troškimais linkę įsivaizduoti, o valia tenkinti troškimą. Tai yra tie 97% ir yra labai aišku, kad mes visi turime šią problemą. Todėl mums labai lengva įsivaizduoti kažką gašlaus, labai aiškiai, virpančiai, tai išties labai lengva. Mums labai sunku įsivaizduoti kažką teigiamo, įsivaizduoti save naujai. Tai tampa iššūkiu, kadangi tam padaryti reikia laisvos sąmonės. Ego to negali. Asmuo, įgijęs šį gebėjimą, tai pasiekė išvien suvesdamas tinkamas priežastis ir sąlygas. Jeigu jūs suprantate šiuos veiksnius, tada jūs galite tai padaryti. Jūs skiriate laiko darbui ir pastangoms; tą gali pasiekti kiekvienas.

Štai priežastys ir sąlygos, apie kurias iki šiol kalbėjome:

  1. Atsipalaidavimas: mums reikia būti 100% atsipalaidavus.
  2. Koncentracija: mums reikia išmokti pasiekti tobulą koncentraciją.

Dabar, kai medituojame arba netgi mūsų kasdieniniame gyvenime, kiekvienas iš mūsų esame pasiekę tam tikrus koncentracijos ir atsipalaidavimo mastus. Viskas, ką mes turime padaryti, tai padidinti šiuos mastus, o būdas tam padaryti yra paprastas: jūs pašalinate kliūtis.

Jeigu pažvelgsite į dvi linijas, pamatysite daugelį sąmonės lygmenų – nuo demono iki angelo. Leisdamiesi mes matome didėjančio tankumo lygmenis. Kuo aukščiau mes esame, tuo šviesiau, tuo laisviau; kuo žemiau, tuo tankiau, sunkiau. Taigi mes turime save ištirti: kokie sunkūs mes esame? Koks sunkus, audringas mūsų protas? Kaip labai esame prisirišę prie gyvenimo?


Dvi linijos, pasiaukojimas


Vienas būdas pažvelgti į Egzistencijos liniją – žiūrėti į ją kaip į pasiaukojimo liniją. Dauguma mūsų tiki, kad egzistuoja tiktai Gyvenimo linija, taigi mes gyvenime vergaujame troškimui kaupti. Mes bandome įgyti kuo daugiau patirties, kuo daugiau patenkinti troškimų, kuo daugiau patirti malonumo, įgyti kiek galima daugiau automobilių ir katerių. Ir tada galų gale mes mirštame, mes viso to netenkame.

Norėdami pasiekti aukštesnius lygmenis Egzistencijos linijoje, mes turime paaukoti; tačiau ką mes turime aukoti? Mūsų troškimus. Taigi tai yra priešinga kaupimui ir prisirišimui.

Mes nugyvename savo gyvenimus paskendę žemesniuose sąmonės lygmenyse, apsupti „kaupimo kelio“ elementų. Kaip jūs manote kas slypi už visų mūsų masinių informavimo priemonių, reklamų ir filmų? Kaupimas.

Akivaizdu, kad šventieji kadaise gyveno. Jie gimė, augo, jie kažką padarė ir jie mirė, tačiau jie nėjo kaupimo keliu; visi tie žymūs šventieji atsižadėjo savyje visko, kas susiję materialumu ir troškimu.

Tarkime, kad mes turime 30% atsipalaidavimo ir 10% koncentracijos (kas reiškia, jog 70-čia procentų mes esame įsitempę ir 90-čia procentų išsiblaškę). Kai mes, būdami tokioje situacijoje, bandome medituoti, mes sėdime su labai aktyviu protu. To rezultatas – daug minčių, troškimų, atsiminimų, vilčių, norų ir labai mažai ramybės, t.y. šamathos. Ir kūnas yra įsitempęs, sustingęs, jis virpa, juda, negali ramiai nusėdėti. Tai yra tipiško pradedančiojo medituotojo situacija.

Tai, kas išlaisvins likusią koncentraciją ir atsipalaidavimą, yra prisirišimų atsižadėjimas. Štai jums labai paprastas pavyzdys - jūs sėdatės medituoti ir pajuntate skausmą savo kojoje, jums jis nepatinka, tačiau tiesa ta, kad jūs esate prie jo prisirišę, kadangi jūs atkreipiate į jį dėmesį, galvojate apie jį, suteikiate jam energijos. Tai yra prisirišimo esmė. Prisirišimas gali būti toks: „Man tai patinka“ arba „Man tai nepatinka“. Nesvarbu vienas ar kitas; tai vis tiek yra prisirišimas. Ir dėl to prisirišimo nėra nei atsipalaidavimo, nei koncentracijos. Taigi sprendimas, kuriuo nugalima ši kliūtis, būtų to skausmo atmetimas. Ir atmetimas šia prasme nereiškia ignoravimo; jūs jį matote, tačiau paprasčiausiai nustojate kreipę į jį dėmesį. Ir jeigu jūs esate vienas iš tėvų, jūs jau šį įgūdį išvystėte, kadangi jūs turite sužinoti kur yra jūsų vaikai, o toliau jau galite nekreipti į juos dėmesio. Tiesa?

Tą kiekvienas gali išmokti. Tiesa ta, kad jūs turite norėti tai padaryti. Ir priežastis, dėl ko mes negalime pagilinti savo koncentracijos ir atsipalaidavimo, yra ta, jog mes nenorime atsižadėti savo minčių, troškimų, savo skausmo. Kažkaip mes tikime, kad visa tai mus charakterizuoja. Štai kodėl 99% norinčių medituoti to negali padaryti, jie nenori atsižadėti iliuzijos.

Tai yra intelekto, širdies ir kūno iliuzijos. Visų jų šaknys yra pojūčiuose, vaizdiniuose (fantazijos vaizdiniuose). Atsiminimai yra fantazijos. Svajonės apie ateitį yra fantazijos. Kol kas didžioji dalis mūsų psichiką perskrodžiančių dalykų yra melas, visiškas melas. Tačiau mes tikime šiuo melu, liekame prie jo prisirišę ir todėl mes negalime medituoti. Šio klausimo svarbos negalima sumenkinti. Jei jūs galite suprasti, kaip ši koncepcija liečia jūsų praktiką, jūs visiškai pakeisite savo praktiką. Jūs ją iš pagrindų pakeisite, nes tada medituodami, kai iškils mintys, jausmai ir pojūčiai, jūs galėsite suvokti, jog tai melas. Ir tada jūs galite jų atsižadėti, jūs galite pasakyti: „Aš nesu šios mintys, aš nesu tie jausmai, aš nesu tie pojūčiai, tai yra iliuzijos, visa tai laikina.“ Taip jūs dideliais žingsniais eisite pirmyn. Žinoma, viso to pagrindas yra valios jėga, valios jėga pasiaukoti.

Gnosticizme mes suprantame, kad Kristaus Įstatymas yra pasiaukojimas. Tapti viena su Kristumi, reiškia įkūnyti pasiaukojimo dvasią. Šis pasiaukojimas yra pojūčių atsižadėjimas. Materialaus objekto atsižadėjimas yra beprasmis, jeigu mes jo vis dar trokštame savo širdyje ir prote. Tikrasis pasiaukojimas yra visų saitų nukirtimas prote.

Dabar, jeigu galime tai suvokti ir pradėti tai pritaikyti, mes galime matyti pokyčius savo koncentracijos stiprume. Mes galime matyti, kaip pradeda keistis mūsų gebėjimas atkreipti dėmesį. Egzistuoja sąmonės savybės, kurios pradeda koreguotis ir keistis.


Šamatha: nuolatinė ramybė

Mahajanos budizmo mokyme egzistuoja gana paplitusi schema, nusakanti šamathos plėtojimo etapus. Egzistuoja devyni pagrindiniai etapai.

Nenustebkite dėl šios schemos ir neklijuokite jai „intelektualinės“ etiketės. Tai yra Budos Maitrėjos mokymas, kuris tiesiog pateikia fundamentalius pagrindus, siekiant suprasti koncentracijos lygmenis, suprasti kaip pagilinti savo praktiką. Čia pateiktos žinios iš tikrųjų yra gana paprastos ir intuityvios.


Šamatha


Kai pradedame medituoti, mes būname lentelės apačioje, nuliniame lygmenyje: audringo proto lygmenyje. Kai mes nieko nežinome apie meditaciją, apie dėmesį, apie sąmonę, mes blaškomės gyvenime kaip ir daugelis žmonių, kas reiškia, jog mes nevykdome jokios proto kontrolės. Vietoj to, mus valdo protas. Ir greičiausiai daugelis iš mūsų vis dar yra konkrečiai tokioje situacijoje. Taigi, kai žvelgiame į pačią meditavimo pradžią, mes turime protą, kuris yra visiškai pašėlęs. Ten neegzistuoja absoliučiai jokia sąmoninga kontrolė. Šio tipo žmogus nesupranta, kas yra dėmesys ir kaip jį panaudoti. Asmuo, kenčiantis nuo audringo proto, prote mato visišką chaotišką nepastovumą. Žinoma kiekvienas esantis tokioje būklėje, netiki ten esąs. Jie jaučiasi normaliai ir tas nesiliaujantis „mąstymas“ yra jų „aš pats“, jų tikroji tapatybė. Kiekvienas, kenčiąs nuo audringo proto, mano kad viskas yra gerai. Jie kenčia ir nežino kodėl.

Kai kas nors pradeda studijuoti kokią nors Gnosis, nesvarbu ar tai vadinama Gnosis, ar kaip kitaip, žinoma turiu omenyje tikrą mokymą, jie išgirsta mokymus. Taigi lentelėje, dešinėje, jūs matote „mokymų išklausymas“. To galia, įtaka sukelia pasikeitimą. Ir bet kuris tikras mokymas studentus padrąsins išmokti kaip reikia medituoti, kaip sutelkti dėmesį. Paprastai pradedama mokyti nuo etikos, moralės, kas yra būdas save stebėti, nesulaužyti tų taisyklių. Kai jų žinios pagilėja, jie tampa rimtesni ir išmoksta ką visa tai reiškia iš tikrųjų, išmoksta kaip reikia sutelkti dėmesį.


Proto raminimas (1)

Taigi iš pradžių medituotojas, išgirdęs apie mokymus, bando praktikuoti meditaciją (koncentracijos pratimą) ir patiria patį pirmąjį šamathos lygmenį, kurį galime pavadinti [dėmesio] nukreipimu arba proto raminimu (1). Tai reiškia, kad asmuo tik pradeda mokytis, kaip sutelkti dėmesį į vieną dalyką, tačiau jis dar negali to padaryti. Tikriausiai dauguma mūsų sutiks su tuo, kad mes čia ir esame. Mes į kažką nukreipiame dėmesį ir tada jį prarandame, mes jį vėl grąžiname ir vėl prarandame, vėl grąžiname, vėl prarandame… ir taip tūkstančius kartų; jeigu išvis prisimename, kad reikia tai daryti. Daugelis žmonių šiame etape sėdasi medituoti ir tai trunka 15 sekundžių, o likusias 10-15 minučių jie svajoja; jie visiškai užmiršta, jog turi medituoti. Galbūt pabaigoje jie atsimena turėję medituoti, bet didžiąją laiko dalį jie tik svajoja.

Kai kurie ateina pas instruktorių ir sako: „Ši praktika man neveikia, mano protas tik blogėja, aš turiu daugiau minčių, jis nekontroliuojamas, man reikia nustoti medituoti, tai mane žaloja.“ Dauguma studentų tai patiria. Tai paprasčiausiai reiškia, kad studentas iš tikrųjų daro teisingai. Jie pradeda matyti tiesą apie savo pačių protą, kuris yra nevaldomas. Tai yra natūralus žingsnis. Kiekvienas tai patiria; protas atrodo visiškai pamišęs, jame chaosas.

Siekiant patekti į sekantį etapą, studentui reikia sugebėjimo, nurodyto lentelės dešinėje: mokymų išklausymo. Studentui reikia studijuoti, išmokti, suvokti.


Besitęsiantis nukreipimas (2)

Taigi, jei kažkas gali išlikti ryžtingas ir tęsti savo praktiką, jie gali žengti toliau. Kitas lygmuo vadinamas besitęsiančiu nukreipimu (2) ir čia studentas tampa truputį pastovesnis. Čia egzistuoja trumpi tęstinumo periodai, kurie labai ilgai netrunka, gal tik keletą sekundžių, galbūt 30 sekundžių ar minutę. Tačiau juos keičia periodai, kuriuose mus išblaško mintys, jausmai, fantazijos, rūpesčiai, t.t. Tai yra antras lygmuo.

Šiame lygmenyje protas skyla tarp išsiblaškymo ir meditacijos objekto.

Šiuose dviejuose pradiniuose lygmenyse studentui reikalinga tokia savybė: jis turi ypatingai tvirtai valdyti dėmesį, labai ryžtingai, labai griežtai. Kaip tik tai turima omenyje išsireiškime „tvirtai susitelktas ar kontroliuojamas įsitraukimas“. Tai pareikalauja daug energijos, tai vargina ir gali būti erzinantis dalykas.

Siekiant žengti giliau, siekiant ilgiau besitęsiančios koncentracijos, studentui reikia sugebėjimo, nurodyto dešinėje: kontempliacijos apie mokymus. Tai reiškia, kad studentas turėtų mokytis, kaip reikia pritaikyti mokymus kasdieniniame gyvenime, realiai visa tai išgyvendamas. Tai apima studijavimą gilesne forma, studijavimą per meditaciją, per diskusijas, per praktiką.

Toliau natūraliai, kai einame per šiuos lygmenis, kiekviename jų mes sutiksime kliūtis. Ir kiekvieną kart, prieinant naują kliūtį, ištisa nauja studentų grupė šios kliūties neįveiks. Taigi iki tol, kol pasieksime antrąjį lygmenį, tikriausiai 50% žmonių, bandančių išmokti medituoti, šią praktiką mes. Tai tik spėjimas, gali būti netgi dar daugiau. Tai reikalauja valios stiprybės. Dar kartą, tai yra šamathos vystymas, kas yra gryna valios jėga, tiesiog koncentracija. Kiekvienas lygmuo apima kažkokį išsižadėjimą, kažko paaukojimą prote.


Fragmentinis nukreipimas (3)

Kitas lygmuo vadinamas fragmentiniu nukreipimu (3), kadangi šiame etape medituotojas vis labiau gali atpažinti užsimiršimą meditacijoje. Iki to laiko, kai kažkas išvysto šamathą iki 3-iojo lygmens, jis pradeda atpažinti, jog yra išblaškomas ir grąžina save atgal į meditaciją. Tai reiškia, kad išsiblaškymo laiko tarpas trumpėja, o koncentracijos ilgėja.

Trečiajame lygmenyje protas paprastai yra sutelktas į koncentracijos objektą, tai reiškia, jog didžiąją laiko dalį taip yra. Taigi tai gali būti 75% koncentracijos, gali būti ir daugiau. Didžiąją laiko dalį dėmesys išlieka sutelktas į koncentracijos objektą. Vėlgi, tam pasiekti paprasčiausiai reikia pastangų. Tai nėra laiko klausimas, tai yra atsižadėjimo klausimas.

Dabar leiskite jums pateikti pavyzdį kaip tai veikia. Sakykime, jūs esate labai prisirišę prie savo banko sąskaitos ir norite būti tikri, kad visada joje būtų bent 2000 dolerių, tačiau dabar jūs joje tiek neturite. Taigi jūsų mintys apie tai jus kamuoja ištisą dieną: „Ką aš dabar darysiu, turiu pasirūpinti, kad gaučiau daugiau pinigų, gal man dirbti daugiau valandų, galbūt ką nors man parduoti, man reikia kažkaip užsitikrinti, kad sąskaitoje būtų bent jau 2000 dolerių.“ Jeigu jūs visą dieną taip galvosite, tada, kai grįšite namo vakare medituoti, tos mintys ir toliau jums neduos ramybės, kadangi jūs jas maitinote savo energija ištisą dieną. Jos neims ir nesustos, kai jūs būsite pasiruošę medituoti. Jos tęsis; iš tikrųjų jos atrodys intensyvesnės. Norint žengti giliau, jums reikia atsisakyti tokio mąstymo įpročio dienos metu. Tai yra paprasta. Nustokite apie tai galvoję ištisą dieną ir tai jums netrukdys, kai jūs medituosite.

Kad tai padaryti su viskuo savo gyvenime reikia daug disciplinos ir kaip tik todėl ši lekcija pavadinta „mentalinė disciplina“. Tai yra disciplina išsižadėti proto, atsisakyti galvojimo, atsisakyti svajonių, fantazijų, nerimo. Visa tai eikvoja energiją. Ir jeigu jūs iš tikro nuoširdžiai stebite save, jūs greitai pamatysite, kad dauguma jūsų minčių yra tos pačios mintys, kurios buvo vakar, užvakar ir dar anksčiau, t.t. Taigi, kodėl mes užsispyrusiai murgdomės su tuo pačiu nerimu? Kadangi mes esame prisirišę.

Studentui, kuris dirba ir siekia eiti giliau, nuo 3-čio iki 4-to šamathos lygmens, reikalingas atidumo sugebėjimas. Kaip kad mes aptarėme anksčiau, tai yra gebėjimas išlaikyti nepertraukiamą sąmoningumą dienos bei meditacijos metu. Tai yra savęs stebėjimas.


Glaudus nukreipimas (4)

Sekantis lygmuo yra vadinamas glaudžiu nukreipimu (4). Šis lygmuo taip vadinamas, nes medituotojas patiria naują matymo būdą. Tai yra subtilu, pasikeičia atsiskyrimo jausmas tarp stebėtojo ir stebimojo. Tai taip pat reiškia, jog studentas žengia giliau į kitą įsitraukimo lygmenį. 3-čias ir 4-as lygmuo yra  pertraukiamas įsitraukimas. Visa tai reiškia, kad tampa truputėlį lengviau būti pastovesniu koncentracijoje. Koncentracija vis dar nutrūksta, tačiau jos jau nebereikia tvirtai kontroliuoti. Tampa įmanoma truputėlį daugiau atsipalaiduoti koncentracijos metu ir iš šio atsipalaidavimo kyla artumas objektui, į kurį koncentruojamės. Koncentracija yra aštresnė; ji nėra tobula, tačiau ji aštresnė. Protas yra stabilesnis.

Dabar, kuo išsiskiria šis lygmuo, yra tai, kad protas, būdamas stabiliu, daugiau taip nebeblaško, kaip darydavo anksčiau, taigi medituotojas niekada nepaleidžia meditacijos objekto. ESMINIS DALYKAS: ketvirto šamathos lygmens išvystymas reiškia, jog medituotojas niekada nepaleidžia savo meditacijos objekto.

Turėkite galvoje, kad mes esame ketvirtame iš devynių koncentracijos lygmenų. Šiame lygmenyje didelė dalis smulkių blaškančių dalykų buvo visiškai pašalinta. Ir tai reiškia, kad asmuo tai pasiekęs supranta, kas yra savęs atsiminimas. Vienintelis būdas pasiekti šį koncentracijos lygmenį yra išlikti susikoncentravus ištisą dieną. Jūs turite būti išvystę tam tikrą gebėjimą save atminti, kad galėtumėte pasiekti glaudų nukreipimą šamathoje. Ir kokio reikia sugebėjimo norint žengti toliau nei 4-asis lygmuo? Mums reikia dirbti išplečiant bei pagilinant savęs stebėjimą ir savęs atsiminimą.


Sutvardymas (5)

Eidami giliau mes matome lygmenį, vadinamą sutvardymu (5). Tai reiškia, kad mes pradedame sutvardyti protą arba tai, kas blaško. Akivaizdu, jog šiame lygmenyje medituotojas yra susikoncentravęs ir jis nepamiršta, kad medituoja, tačiau jam vis dar reikia patobulinti sąmoningumo, dėmesingumo tęstinumą. Čia matome labai įdomų dalyką, sakykime, jog mes medituojame apie Budos vaizdinį; medituotojas sugeba stebėti objektą niekad jo nepaleisdamas. Taigi pakankamai stiprus išblaškymas, kuris atitrauktų medituotojo dėmesį nuo to objekto, neegzistuoja. Tačiau šiame meditacijos lygmenyje jo pagrindinis dėmesio tikslas daugiau nebėra tas objektas, tikslu tampa tai, kaip jis sutelkia į jį dėmesį. Taigi egzistuoja pasikeitimas. Medituotojas jau įgijo gebėjimą tobulai stebėti objektą, dabar jis stebi, kaip jis pats stebi objektą. Tai yra gilesnis savęs atsiminimas, gilesni dėmesio ir koncentracijos lygmenys. Tai ateina natūraliai, kai jūs pašalinate blaškančius dėmesį dalykus. Tai darydami mes mokomės padidinti meditacijos aiškumą.

Nuo pat pradžių egzistuoja tiek daug blaškymo, tiek daug miglotumo prote, kad nuo šičia ir toliau reikia dirbti siekiant padidinti aiškumą ir stabilumą ir padaryti juos tobulais. Taigi sekančiuose keturiuose lygmenyse vyksta štai kas: šeštasis yra nuraminimas (6), vėl didinama blaškančių dalykų kontrolė, pašalinant subtilesnes jų formas. Kitas lygmuo yra visiškas nuraminimas. Aštuntas yra į vieną dalyką nukreiptas protas. Devintas yra šamatha, kas yra tobula ramybė.


Visiškas nuraminimas (7)

Visiško nuraminimo (7) lygmenyje žmogus sugeba suvokti blaškančių dalykų formas prieš joms iškylant. Tas reikalauja ypatingai aštrios koncentracijos. Iš esmės tai reiškia, jog medituotojas suvokia mintis prieš joms pasirodant. Tai sunku suprasti, bet kai jūs pasieksite šį lygmenį, patys įsitikinsite, jog tai tiesa. Kai kyla bangos ir kai jūs stebite, jūs jas jaučiate, pajuntate ir sugebate užkirsti išblaškymams kelią prieš tai, kai jie sutrukdo jūsų meditaciją. Tai yra labai ištobulintas koncentracijos laipsnis, tačiau jis dar nėra tobulas.


Nukreipimo į vieną dalyką pritaikymas (8)

Kai tai įvykdoma, medituotojas pasiekia nukreipimo į vieną dalyką pritaikymą (8). Tai reiškia, kad dabar egzistuoja į vieną dalyką nukreiptas protas, tačiau jis nėra tobulas, kadangi vis dar reikia pastangų išlaikyti šią būseną. Toliau tai reiškia, jog vis dar egzistuoja tam tikras subtilus trukdžių ar blaškymų laipsnis. Kai tik tai pamatoma ir pripažįstama, medituotojas natūraliai įžengia į devintą etapą, kuris yra tobulos koncentracijos, be jokių pastangų, būsena. Tame mes rasime šiek tiek ironijos. Pats aukščiausias koncentracijos laipsnis iš tikrųjų yra pats aukščiausias valios stiprybės laipsnis, kuris vis dėlto nereikalauja pastangų. Tai mus išmintingai moko, jog tikroji valios jėga nereikalauja pastangų. Ir jeigu jūs stebėsite ir mokysitės iš didžiųjų Mokytojų bei instruktorių, pamatysite, kad atsakingiausiais momentais jie parodo milžinišką valios stiprybę, tačiau atrodo nededa jokių pastangų. Tai yra natūralus sąmonės pasireiškimas.


Keturi įsitraukimo laipsniai

Lentelėje matome parodytus keturis įsitraukimo laipsnius, kurie padeda suteikti daugiau prasmės visiems tiems lygmenims. Tai vidurinysis stulpelis. Taigi pradedant nuo apačios, normaliame gyvenime mes neturime kontrolės, neturime sąmoningumo kaip valdyti dėmesį. Mes blaškomės gyvenime, jis ir karma mus mėto. Kai truputį pramokstame šių žinių, mes mokomės pradėti sutelkti dėmesį, mes mokomės tvirtai sutelkto dėmesio, kas reiškia, jog mes turime įdėti daug pastangų dėmesiui atkreipti. Tai reiškia, kad mums reikia daug disciplinos ir daug valios jėgų tai išvystyti. Tai yra ketvirtoji dėmesio forma. Mes turime būti labai griežti, labai kruopštūs ir visą save įdėti vystant stiprų dėmesį visos dienos ir kiekvienos praktikos metu. Tačiau jums kylant aukštyn susikoncentruoti tampa lengviau, tai padaryti sekasi natūraliau. Taigi tai yra kitas būdas pamatuoti savo koncentracijos gylį. Reikia savyje stebėti kiek tai pareikalauja pastangų sutelkiant tobulą dėmesį į kažką ir būti nuoširdiems. Tai reikalauja valios stiprybės ir pastangų. Mes turime būti nuoširdūs, sąžiningi ir teisingai panaudoti savo energiją, kad tinkamai plėtotume savo praktiką.

Mes negalime tikėtis kažkur nukeliauti, jeigu darome tai tik 10 minučių per dieną. Taip jūs niekur nenueisite. Jūs taip suksite ratu ilgą laiką. Jūs turite dėti besitęsiančias pastangas dėmesiui valdyti. Taigi pradžioje jausitės lyg tai užvaldo jūsų gyvenimą ir kai kuria prasme taip ir yra. Tai, kaip jūs kontroliuojate dėmesį, turi tapti pačiu svarbiausiu egzistuojančiu dalyku. Ir iš čia jūs laipsniškai imate atsipalaiduoti. Truputis po trupučio tai tampa spontaniška ir jums daugiau dėl to nereikia rūpintis, tai vyksta natūraliai, lengvai. Tačiau tas ateina tiktai per pastangas.


Reikalingi sugebėjimai

Paskutinis mūsų lentelės stulpelis pavadintas „reikalingi sugebėjimai“. Ir tai yra tie sugebėjimai, kurių reikia siekiant įveikti minėtus koncentracijos lygmenis. Taigi pačioje apačioje mes turime mokymų išklausymą. Iš tikro pradžioje tai yra pats svarbiausias dalykas, jums iš tikrųjų reikia studijuoti, jūs turite labai gerai suprasti praktikas. Jums reikia išklausyti, studijuoti, skaityti, klausytis mokytojų, suvokti instrukcijas. Tačiau siekiant žengti giliau, mums iš tikrųjų reikia visa tai kontempliuoti, mąstyti apie tai, visa tai reikia integruoti mūsų gyvenimuose. Ir tai yra kitas lygmuo.

Tam tikru momentu daugiau nebereikia mąstyti, jūs jau tai išsiaiškinote ir dabar jums reikia atlikti darbą. Daugelis žmonių įstringa mąstydami apie mokymus ir toliau niekada nenueina. Tai yra labai dažnas reiškinys šioje kultūroje; tai turi būti peržengta. Egzistuoja vystymosi etapas, kurį kiekvienas studentas turi peržengti, kai judama nuo mąstymo apie mokymus iki pačių mokymų išgyvenimo. Jų išgyvenimas nereikalauja minties, o paprasčiausiai veiksmo. Tai yra kitas lygmuo, atidumas. Siekiant judėti pertraukiamo įsitraukimo faze, siekiant iš tikro gilinti koncentraciją šiuose etapuose, reikia pagilinti atidumą. Mes turime tapti atidūs apie tai, ką darome, kadangi kas tipiškai vyksta šiuose lygmenyse, yra tai, kad medituotojas užmiršta, jog jis medituoja, jis išsiblaško ir pamiršta. Taigi viskas, ką jiems reikia padaryti, tai išmokti kaip sutelkti dėmesį ir atsiminti, kad jie medituoja.

Jums reikia būti atidesniems dienos metu, atkreipti dėmesį į tai, ką darote kiekvieną akimirką ir daryti vieną dalyką vienu momentu. Ir iš to natūraliai pagilės jūsų meditacija ir koncentracija.

Pradžioje jūs patį protą galite išnaudoti šiose pastangose; jeigu protas pats savaime nenurims, priverskite jį susitelkti į tai, ką jūs darote galvodami apie savo veiksmus. Jeigu jūs plaunate indus, galvokite: „Aš plaunu indus, aš plaunu šakutę“. Tai gali padėti jums prieiti iki dalykų darymo negalvojant. Galiausiai, jūs plaunate be minčių, tačiau su tobulu sąmoningumu. Jokių minčių, tiktai atidumas. Šis sugebėjimas, ši praktika jus nuves dar giliau.


Koncentracija ir kabala

Visi šamathos lygmenys atitinka Egzistencijos liniją. Vis dėlto, jie nėra pilnas Esybės Gyvybės MedisSavęs realizacijos žemėlapis. Pasiekti šamathą (9) yra vaikiškas žingsnis. Toliau egzistuoja daug kitų lygmenų. Jie yra pažymėti Gyvybės Medyje. Egzistencijos linija yra Gyvybės Medžio centre. Centrinis stulpelis yra sąmonės, pusiausvyros stulpelis. Pusiausvyra 9-tame šamathos lygmenyje egzistuoja Tifereth [sefiroje]; ši Tiphereth galia yra valios stiprybė. Tai yra Žmogiškoji Siela, Tiphereth, o ta energija yra valios jėgos energija.

Mūsų turima Esmė, laisva sąmonė, yra Tiphereth, Žmogiškosios Sielos, kibirkštis. Pagilinti koncentraciją ir išsiugdyti savęs atsiminimą reiškia sustiprinti Monados buvimą mumyse. Pati Esmės prigimtis yra atminti save, tačiau čia įsikiša protas.

Kaip mes jau aptarėme, tobulai suvienyta valios jėga ir vaizduotė sukelia samadhi. To mes ir siekiame; mums reikia samadhi patyrimo, kad turėtume valios stiprybės atsižadėti iliuzijos. Samadhi yra patyrimas to, kas yra tikra. Tą gali pasiekti kiekvienas, jeigu tam yra tinkamos priežastys ir sąlygos. Ta patirtis iškyla natūraliai, kai šamatha ir vipasana yra tobulai suvienytos.

Jūs turite išvystyti jas abi vienu metu. Daugelis mokyklų daro klaidą mokydamos arba vienos, arba kitos, tokiu būdu studentai gali turėti truputėlį ramybės, jie gali turėti truputį supratimo, tačiau jie niekada pilnai nepatirs samadhi.

Audringas protas iš tikro yra labai gilus. Tai yra vadinama Klipoth, žemesniaisiais pasauliais (apverstas medis žemiau Malkuth, fizinio pasaulio). Tai yra mūsų visų banguojantis protas. Ir svarbu suprasti tai, kad netgi pasiekus labai stiprią koncentraciją, tai nereiškia, jog buvo pašalintas pats protas. Demonai taip pat gali labai gerai susikoncentruoti; taip jie įgyvendina savo Juodosios Magijos darbus, t.y. jie pasitelkia valios jėgos ir vaizduotės suvienijimą, tačiau dirba link blogio. Jie sudaro sąlygas pasireikšti ego, o ne sąmonei.

Taigi raktas į galią, kaip sakė Samael Aun Weor, randamas suvienijus valios jėgą ir vaizduotę. Tas pats raktas naudojamas atlikti geriems ir blogiems veiksmams. Priklauso kaip mes tai panaudosime.

Tai yra meditacijos išvystymo esmė: išvystyti mūsų visų viduje slypinčius gebėjimus.


Efektyvi meditacija

Turėti patyrimus ir išvystyti koncentraciją yra geras dalykas, tačiau jie nepašalina Kančių priežasčių. Kančių priežasčių pašalinimas pasiekiamas tiktai suvienijus šamathą ir vipasaną su Esme, kadangi šie elementai sukelia Suvokimą, kas yra samadhi. Tai mes studijuosime kituose skyriuose. Taigi neapsikvailinkite, koncentracijos išvystymas yra svarbus, jis yra reikalingas, būtinas, tačiau tiesa ta, kad tikrasis pasikeitimas prasideda tiktai tada, kai mes meditacijos metu galime suvokti ego, o suvokimas ateina suvienijus vaizduotę ir valios jėgą, padedant mūsų vidinei Esybei.

Bet kuris studentas gali pradėti dirbti su vipasanos technika, kurią greitai aptarsime, tačiau tikras efektyvus suvokimo praktikų panaudojimas prasideda nuo stabilios koncentracijos. Norint efektyviai medituoti, reikėtų pasiekti glaudų nukreipimą (4) ir gebėti niekada neužmiršti, kad yra medituojama tam, kad pasiektume suvokimą. Tai nereiškia, kad iki šio lygmens nėra suvokimo; suvokimas prasideda tuo momentu, kai pozityviai panaudojame sąmonę. Bet, norint valingai pasiekti suvokimą meditacijos metu, reikia turėti tam tikrą laipsnį koncentracijos. Jums bent jau reikia sugebėti išlaikyti sutelktą dėmesį, neužsimiršti. Jeigu jūs nuolatos pamirštate, kad medituojate, paskesnės technikos jums nelabai padės. Jūs galite kovoti su išsiblaškymu norėdami sugrįžti prie objekto viso labo tol, kol jūs atsimenate, kad medituojate. Tačiau daugelis žmonių pradžioje netgi neatsimena medituoją. Jie sėdasi medituoti ir po 20 minučių pagalvoja: „O, aš gi turėjau medituoti.“ Jeigu esate šioje fazėje, jums reikia gilinti koncentraciją. Nuosekliai dirbkite su praktikomis koncentracijai pagilinti.

Leiskite man jums pateikti pavyzdį: jūs vairuojate automobilį. Tai atlikti tobulai dėmesingai yra labai sudėtinga, kadangi tai iš dalies yra nuobodu; tipiškai mes vairuojame savo automobilius ir svajojame, esame įsijungę radiją, geriame kokakolą arba netgi tuo pat metu kalbamės, galbūt net mobiliu telefonu. Taigi mes turime daug užsiėmimų. Mes galvojame: „Na aš vairuoju, daugiau gi nėra ką veikti.“ Tai yra klaida. Mums reikia išmokti daryti vieną dalyką vienu metu, kreipti dėmesį į vieną dalyką vienu metu. Taigi pavyzdys toks, jeigu vairuojate automobilį, tiesiog vairuokite, štai ir viskas. Jūs atrasite, kad jūsų protas to nekenčia. Jūsų protas nepaliks jūsų ramybėj. Jūs nepatikėsite kokie bus proto nusiskundimai ir kaip protas gudraudamas bandys išsisukti ir protingai save pateisinti: „Na, aš žinau kaip atkreipti dėmesį, aš galiu būti įsijungęs radiją. Aš puikiai galiu atkreipti dėmesį, todėl aš galiu naudotis savo mobiliuoju telefonu, man būtinai reikia paskambinti.“

Protas nori, kad mes galvotume, jog tai niekis. Tačiau kaip tik šie smulkūs dalykai mus laiko įkalinę prote. Mažyčiai dalykėliai. Ir tai vis labiau aiškėja, kuo labiau jūs gilinate savo praktiką. Trukdymas tampa subtilesnis ir protas tampa sumanesnis, su juo lengviau nepasidaro. Taigi geriausias būdas jį nugalėti yra išmokti daryti vieną dalyką vienu metu, sulėtinti apsukas. Jeigu jūs einate pasivaikščioti, vaikščiokite, jeigu valgote, tiesiog valgykite. Jeigu turite galvoti apie problemą, pagalvokite apie ją, padarykite sprendimą ir palikite ją ramybėje.

Atvirai kalbant, nė vienam iš mūsų nereikia galvoti apie problemą visą dieną. Siekiant problemą išspręsti, mums tereikia vienąkart apie ją pagalvoti, surasti sprendimą ir viskas. Jeigu jūs permąstėte ir jei sprendimas neegzistuoja, tada nėra priežasties daugiau apie tai galvoti. O jeigu yra sprendimas, taip pat nėra priežasties daugiau apie tai galvoti, mums tik reikia ją išspręsti, reikia tai padaryti. Tačiau, atrodo, nė vienas mūsų to nesuvokiame. Taigi mes galvojame ir galvojame apie tai ir svajojame: „Jeigu aš pasielgsiu šitaip arba anaip, galbūt jei aš paprašysiu to ir to“; tai yra laiko švaistymas, tai yra milžiniškas blaškymo šaltinis ir milžiniška kliūtis vystant koncentraciją.

„Jie paklausė mokytojo Bokujo: „Ar mes kasdien turime rengtis ir valgyti? Kaip mums nuo to pabėgti?“

Mokytojas atsakė: „Mes valgome, mes rengiamės.“

„Aš nesuprantu“, - pasakė mokinys.

„Tada renkis ir valgyk,“ - pasakė mokytojas.

Būtent tai yra veiksmas, laisvas nuo priešpriešų: Ar mes rengiamės, ar mes valgome? Kodėl reikia iš to daryti problemą? Kodėl reikia galvoti apie kitus dalykus, kol valgome ir rengiamės?

Jeigu valgote, valgykite; jeigu rengiatės, renkitės, o jeigu einate gatve, eikite, eikite, eikite, bet negalvokite apie nieką kita. Darykite tik tai, ką darote. Nebėkite nuo faktų; nepripildykite jų daugeliu reikšmių, simbolių, pamokymų ir įspėjimų. Išgyvenkite juos be alegorijų, išgyvenkite juos imliu protu akimirka iš akimirkos.

Suvokite, kad aš jums kalbu apie veikimo kelią, laisvą nuo skausmingos priešpriešų kovos.

Aš jums kalbu apie veikimą be išsiblaškymų, išsisukinėjimų, fantazijų, be kokių nors abstrakcijų.

Pakeiskite savo charakterį, mielieji, pakeiskite jį pasitelkdami inteligentišką veiksmą, laisvą nuo priešpriešų kovos.

Kai fantazijos durys yra užveriamos, tada pabunda intuicijos organas.

Veiksmas, laisvas nuo priešpriešų kovos, yra intuityvus veiksmas, pilnas veiksmas; nes ten, kur yra pilnybė, „aš“ neegzistuoja.

Intuityvus veiksmas veda mus už rankos link sąmonės nubudinimo.“

- Samael Aun Weor, iš knygos „The Revolution of the Dialectic“

 

Klausimas:  Ar tai yra dažnas reiškinys jaustis pavargusiam praktikos lygmenyse nuo pirmojo iki trečiojo?

Atsakymas: Taip. Bet kodėl tai yra dažnas reiškinys? Mes išsenkame, nes Esmė yra silpna. Mes nesame įpratę naudoti sąmonę. Tai yra šokiruojanti tiesa, kurią reikia pripažinti. Tas faktas, kad mes nežinome kaip panaudoti savo sąmonę, yra iš tikro gėdingas. Tačiau, laimei, mes vis dar turime progą tai pakeisti ir išmokti ją panaudoti. Taigi pradžioje sąmonė yra silpna. Mes turime pastoviai ją stiprinti, nuosekliai, kantriai, mokydamiesi kaip save stebėti ir kaip sukoncentruoti savo dėmesį.

Mes taip pat išvargstame, nes švaistome proto energiją. Kartais meditacija būna sekinanti ir paprastai to priežastis yra ta, jog mes protą bandome nugalėti protu. Tai priklauso nuo jūsų asmenybės tipo. Mes linkę turėti psichologinę silpnybę. Mes matome gyvenimą per vieną iš centrų, per vieną iš trejų smegenų. Didžiąją dalį savo energijos mes linkę iššvaistyti per vieną iš jų. Vakariečiai, netgi jei jie ir būna emocionalaus tipo, eikvoja milžiniškus energijos kiekius galvodami. Tačiau jie gali mąstyti apie savo jausmus. Taigi jie yra emocionalaus būdo, tačiau švaisto tą energiją mintimis, emocijomis ir veiksmais.

Tai yra kita atsižadėjimo dalis. Kada jūs atsižadate galvojimo apie kažką, jūs tiesiog sakote: „Aš daugiau nebeketinu švaistyti energijos toms mintims. Man reikia tos energijos sąmonei nubudinti. Man nereikia švaistyti energijos jaudinantis dėl nuvažiavimo į prekybos centrą „Home Depot“. „Home Depot“ nori mano energijos, tai neabejotina. Jie nori tiek mano energijos, kiek tik gali paimti. Aš neketinu jiems jos atiduoti, nei aš ketinu ją atiduoti Prezidentui.“ Mąstymas apie tokius dalykus visą laiką yra laiko švaistymas.


Klausimas: Bet ar mes neturėtumėm medituodami būti apsnūdę?

Atsakymas: Neabejotinai, jūs turėtumėte medituoti tiktai tada, kai jaučiatės mieguisti. Tačiau yra skirtumas tarp jautimosi fiziškai apsnūdus ir išsekusio proto, kadangi jeigu protas ir širdis yra išsekę, mes užmigsime.


Klausimas:  Ar verta pasižiūrėti į tai, kas dedasi mūsų viduje, ar tai gali būt mums naudinga?

Atsakymas: Taip, žinoma. Lieka tik klausimas kaip ir kada.

Tobula šamatha nereiškia, kad mintys ir jausmai neegzistuoja, tai reiškia, kad dėmesys yra tobulai sukoncentruotas. Mintys vis dar gali kilti.

„Jeigu iškyla mintys, išlikite tame čia ir dabar,
O jeigu mintys nekyla,
Lygiai taip pat išlikite tame čia ir dabar.“

Realiai esmė ne ta ar protas sukuria mintis, ar ne, esmė yra ta – ar mes gebame išlikti ramūs ir dėmesingi, nesvarbu kas įvyktų? Štai tai ir yra šamatha.

Atminkite mūsų duotą pavyzdį, kuriame valtis yra siūbuojama vandenyno. Tai esame mes. Vandenynas yra visiškai chaotiškas; tai yra protas. Mes esame ta kibirkštis, ta sąmonė, tie 3%, kurie yra blaškomi aplink. Mums reikia išmokti įsikibti į stiebą, valties centrą. Tai yra koncentracijos praktika. Nepasileiskite. Pradžioje mes užmirštame, mums reikia išlikti įsikibus. Taigi mus siūbuoja, mes nukrentame į vandenyną ir susižalojame. Kai mes einame truputėlį toliau, 3-čias, 4-tas, 5-tas lygmuo, mes atsimename niekada nepasileisti. Protas vis dar juda, vis dar yra aktyvumo, tačiau mes jau su juo „neiname“. Kai pasiekiame šamathą (9), mes galime tą stiebą paleisti iš rankų, kadangi nesvarbu ką valtis ar vandenynas bedarytų, mes galime skristi, mes esame nuo jų nepriklausomi. Tai yra tobula koncentracija. Šis koncentracijos laipsnis nepriklauso nuo konkrečios praktikos, jam daugiau nebereikia stiebo, jis yra spontaniškas. Iš tikrųjų gilesne prasme, tai yra viena iš Jėzaus ėjimo virš vandens prasmių: tobulas meistriškumas pažabojant protą. Protas negalėjo jo paliesti. Jis turėjo tobulą šamathą, niekas jo negalėjo išblaškyti. Niekas negalėjo sutrikdyti jo pusiausvyros ir tai nepriklauso nuo praktikos, tai nepriklauso nuo koncepcijos, tai yra spontaniškas tyras dėmesys.

Norint tai pasiekti, reikia būti tobulai sąmoningu apie tai, kas vyksta viduje. Tačiau kol mes neišvystėme bent kiek koncentracijos stabilumo, pažvelgimas į vidų gali būti lyg iššokimas iš valties į vandenyną. Pirma, išmokite kaip nepaleisti meditacijos objekto, kol daugiau nebeužmiršite, kad jūs medituojate. Tada jūs išmoksite, kaip apsižvalgyti aplink viduje.


Klausimas: Skamba taip, lyg paimtume visą tą chaotišką judėjimą ir jį gerai sutvarkytume.

Atsakymas: Ne, ne visai taip. Nesvarbu ar yra judėjimas, ar jo nėra, svarbu išmokti pamatyti gyvenimą tokį, koks jis yra, be išlygų, nesakant, jog jis blogas ar geras. Tai yra nesirūpinimas dėl to, ar yra minčių, ar jų nėra; nesirūpinimas ar kažkas turtingas, ar vargšas, štai ir viskas.

Tiesą pasakius, jeigu jūs esate susirūpinę dėl ramaus proto turėjimo, jūs esate blaškomi, jūs galvojate, jūs nemedituojate.

Jeigu jūs stebite, jeigu jūs esate susikoncentravę ir dėmesingi, tada jūs medituojate. Tačiau jeigu jūs galvojate apie tai, jūs nemedituojate.

Koncentracija yra stebėjimo veiksmas.

„Jeigu iškyla mintys,
Išlikite toje būsenoje čia ir dabar,
Jeigu mintys nekyla,
Taip pat išlikite toje būsenoje čia ir dabar.
Nėra jokio skirtumo tarp Buvimo Čia Ir Dabar abiejose būsenose.“

- Garab Dorje, dzogčeno Mokytojas


Klausimas: Aš visada pamirštu sutelkti dėmesį dienos metu.

Atsakymas: Atkreipkite dėmesį į tai, kas niekada jūsų nepalieka, pavyzdžiui, jūsų kvėpavimą. Jūs taip pat galite naudoti žadintuvą, kad jis jums primintų. Nustatykite jį kas valandą ar pusvalandį. Tačiau neleiskite sau pasinerti į mechaninį stebėjimą; po kurio tai laiko, ši praktika gali tapti kitu mechanišku įpročiu. Nepaisant to, tai gali jums padėti išvystyti daugiau tęstinumo, kol tik jūs tai darysite sąmoningai.


Klausimas: Ar aš tai galiu daryti visą laiką?

Atsakymas: Visada. Ir tai padeda jums pasiruošti tam tikriems gilesnės koncentracijos lygmenims. Leiskite man paaiškinti. Kai jūs mokotės sutelkti dėmesį į kvėpavimą, kas yra praktika vadinama Anapana, ši praktika padeda jum išmokti sutelkti koncentraciją į kažką nekonceptualaus. Tai nėra vaizdinys, tai nėra mintis, tai yra pojūtis. Taigi jeigu jūs susitelkiate į kvėpavimo idėją, jūs to nedarote. Jeigu jūs susitelkiate į kvėpavimo pojūtį, tada jūs galite sužinoti kaip ši praktika veikia. Tai yra pagrindinė praktika bet kurioje mokykloje, t.y. mokinimasis sutelkti dėmesį į kvėpavimą. Aš esu tikras, kad daugelis apie tai girdėjo. Tačiau šios praktikos galia yra labai didelė. Jeigu išmoksite visą laiką atkreipti dėmesį į savo kvėpavimą, jūs išmoksite medituoti. Jūs išmoksite būti sąmoningais apie savo kvėpavimą, kol darysite kitus dalykus. Kai jūs pradėsite ruoštis šiems gilesniems lygmenims, jūs stebėsite vieną dalyką, o dėmesį kreipsite į kitą. Jūs kvėpuojate ir vedate pokalbį arba kvėpuojate ir vaikštote, jūs stebite kvėpavimą ir darote kitus dalykus.

Tas pats vyksta kai jūs medituojate, jūs stebite savo vizualizaciją, tačiau jūs taip pat stebite tai, kaip jūs stebite. Taigi kvėpavimo stebėjimas turi gilią reikšmę.

Vis dėlto, tai irgi gali tapti kliūtimi ir aš paaiškinsiu kodėl. Kai kurie studentai taip įpranta koncentruotis į kvėpavimą, kad jie niekad to nepalieka. Ir tai tampa kliūtimi, kai jie kartu bando pagilinti šamathą ir vipasaną. Kad pilnai suvoktume kas mes esame, mums reikia išmokti medituoti, tačiau mums reikia pakilti aukščiau visų šių lygmenų, kol pasieksime gilesnį suvokimą. Tai reiškia, kad jeigu jūs tampate prisirišę prie kvėpavimo stebėjimo, jūs stebite fizinį pojūtį, ir tada, kai sėdatės medituoti, jūs stebite kvėpavimą; taigi jeigu tokie asmenys norėtų giliau prasiskverbti į savo meditaciją, dažnai jie turi šį įprotį ar koncepciją, kad jie ir toliau nepertraukiamai turi stebėti kvėpavimą. Ir tada tai tampa kliūtimi; kad prasiskverbtumėte giliau, jūs turite šimtu procentu palikti fizinį kūną. Jūs turite visiškai jį užmiršti. Ir jeigu jūs stebite kvėpavimą, jūs nepaliekate kūno. Anapana gali tapti prisirišimu prie fizinio kūno. Štai kada tai gali tapti kliūtimi, to reikėtų saugotis. Tas pats liečia ir kitas praktikas, šia prasme jos irgi gali tapti kliūtimis.


Savaitinė praktika

Pasiruoškite medituoti atpalaiduodami savo trejas smegenis anksčiau aprašytu būdu.

Nuo penkių iki dešimties minučių vokalizuokite balsę „O“, įsivaizduodami šiltą liepsną savo širdyje. Paverskite vaizdinius tikrais; mėgaukitės vizualizacija, tačiau išlikite susitelkę į savo širdį ir garsą.

Dabar vokalizuokite balsę „I“, įsivaizduodami kaip energija susitelkia jūsų kaktoje, tarp antakių. Darykite tai penkias, dešimt minučių.

Dabar įsivaizduokite obuolį. Užfiksuokite savo koncentraciją vaizdinyje ir išlikite susitelkę. Neklajokite. Įsivaizduokite visas obuolio smulkmenas: spalvą, sandarą, sėklas, formą, apsukite jį, pajudinkite jei tik norite, tačiau neleiskite sau klajoti kažkur kitur. Išlikite susitelkę šioje vizualizacijoje maždaug dešimt minučių. Pastebėkite, kad jūsų protas norės įsikišti, pakeisti obuolį, padaryti jį geresniu arba jis įterps kitus elementus, kad jus išblaškytų.

Būkite nuoseklūs. Darykite šią praktiką kiekvieną dieną bent jau savaitę.

 


<<< Atgal           Toliau >>>

 


 „Ir tarp žmonių yra  tokių, kurie sako: „Mes  patikėjome į Alachą ir  Paskutinę dieną.“ Bet  jie netiki. Jie stengiasi  apgauti Alachą ir  tikinčiuosius, bet  apgaudinėja patys  save, tik to  nejausdami.“ 

     - Koranas 2:8-9

__________________

Kontaktai | Pirmas Puslapis | Naujienos