Pirmas Puslapis

 Įžanginė Informacija
 Ego
 Kursai
 Ištraukos Iš Raštų
 Paskaitos
 Alchemija
 Meilės Erdvė
 Kiti Straipsniai
 Knygos
 Mantros
 Audio Paskaitos
 Gnostiškas Menas
 Naujienos
 Nuorodos
 Forumas


Nuolatinė Ramybė

 

„Tiktai Sąmonės šviesa, nukreipta ne iš skirtingų kampų, o pilnai sutelkta ir sucentruota į mus, gali padaryti galą kontrastams, psichologiniams prieštaravimams. Tik taip savyje mes galime sukurti tikrą vidinę pusiausvyrą.“

- Samael Aun Weor, iš knygos „The Great Rebellion“

Dėmesys reiškia sutelktą sąmoningumą. Mes naudojame terminą „budrumas“, kuris reiškia labai aktyvią sutelkto dėmesio formą, lyg kario ar žvalgo karo metu. Budrus asmuo negali daryti pauzių, sustoti ar ilsėtis. Meditacija priklauso nuo šių pastangų. Jeigu nėra budrumo, negali būti meditacijos. Taigi galima suprasti, kodėl yra tokių, kurie 10-15 metų medituoja ir nieko tuo nepasiekia. Taip būtent yra todėl, kad jie neišmoksta būti budriais ištisą dieną. Tiesa ta, kad meditacija niekada nesibaigia. Praktiškai neturėtų būti skirtumo tarp jūsų kasdieninio budraus gyvenimo ir to laiko, kurį praleidžiate medituodami. Čia neturėtų būti skirtumo, kaip jūs sutelkiate dėmesį. Vienintelis skirtumas tik tas, kad jūs atsisėdate ir sutelkiate dėmesį į vieną dalyką, kai tuo tarpu dienos metu jus pasiekia daugelis dalykų ir jūs sąmoningai, sutelkdami sąmoningą dėmesį, turite susitvarkyti su visais jus pasiekiančiais įspūdžiais.

Dėmesys ir sąmoningumas yra susieti, tačiau tai nėra tas pat. Dėmesys yra sutelktas; sąmoningumas yra išsisklaidęs. Geras pavyzdys yra žvakės šviesa, jos skleidžiama šviesa erdvėje yra sąmoningumas. Tačiau žibinto šviesa yra dėmesys: ji sutelkta į vieną dalyką.

Medituotojas mokosi išvystyti abu šiuos sąmonės pasireiškimus, tačiau norint tinkamai medituoti, reikia juos skirti. Siekiant prasiskverbti į tikrąją kiekvieno reiškinio prigimtį, reikia naudoti budrumą ar sutelktą dėmesį.

Todėl budrumas yra būtina sąlyga meditacijai. Ir tai reiškia, kad kiekvienu momentu, kiekvieną akimirką, mes turime atkreipti dėmesį, jį sutelkti. Štai kodėl visos skirtingos dvasinės tradicijos pabrėžia buvimą dabartyje, buvimą sąmoningais, akylais; šie terminai peržengia dogmą ir religiją. Jie yra sąmonės funkcijos, kurių jūs negalite praleisti, jeigu tikitės medituoti.

Meditacija yra to budrumo gilinimas. Meditacija nėra fantazijos ir svajonės, kas yra priešinga meditacijai. Jeigu norime iš tikrųjų suprasti, kas yra meditacija, mes turime taikyti sutelktą dėmesį, akylumą visą dieną, kiekvieną akimirką, visada bandant naujai save pamatyti, lyg prieš tai niekada savęs nebūtume matę.


Etika ir moralė

Žmogau, pažink save ir tu pažinsi Visatą ir Kūrėjus…

Savęs pažinimas, ta Gnosis, prasideda nuo akylumo, budrumo, nuo dėmesio sutelkimo. Tai yra visų etikos ir moralės sistemų pagrindas. Tai yra užkoduotos taisyklės, skirtos padėti praktikantui pasiekti dviejų dalykų. Pirma, būti sąmoningiems apie save ir antra, nustoti kurti karmą. Etikos ir moralės kodai egzistuoja tam, kad mes nustotume veikti žalingai. 

Tai - pirmasis meditacijos etapas, kadangi kol mūsų elgesys ir toliau išlieka žalingas kitiems ar mumyse kuria negatyvias pasekmes, mes kuriame karmą, kuriame disbalansą. Šios veiklos kuria raibuliavimą tiek prote, tiek gamtoje, todėl yra išjudinama švytuoklė; tai reiškia, kad nėra stabilumo, nėra tikros ramybės. Taigi, kai mes elgiamės iš pykčio ar smurtaujame, mes savyje ir kituose žmonėse sutrikdome energiją. Ir ta vibracija, ta energija nedelsiant kliudo meditacijai. Meditacijos tikslas, visų pirma, yra nuraminti Protą, ugdyti ramų protą. Tiktai tuomet mes galime gauti informaciją. Jeigu protas yra aktyvus, susijaukęs, sunerimęs, žmogus medituoti negali. Taigi pirmas žingsnis yra nuraminti šias energijas.

Etika ir moralė sanskrito kalboje vadinamos Jama ir Nijama, kas reiškia daryti ir nedaryti, arba, kitais žodžiais sakant, reiškia dalykus, kuriuos reikėtų daryti ir kurių nereikėtų. Kiekviena religija tai turi. Mes Vakaruose daugiau ar mažiau žinome Dešimt Dievo Įsakymų; tai - taisyklės arba dalykai, kuriuos turėtume arba kurių neturėtume daryti. Vienuoliai ir vienuolės duoda įžadus, kas yra darytini arba nedarytini veiksmai. Bendriausia etika yra apibendrinta pačiuose pirminiuose budizmo įžaduose:

  • Susilaikyti nuo bet kokio gyvo padaro žudymo.
  • Susilaikyti nuo vogimo.
  • Susilaikyti nuo netinkamo seksualinio elgesio.
  • Susilaikyti nuo netinkamos kalbos (melo, apkalbų, sarkazmo, kritikos, t.t.).
  • Susilaikyti nuo svaigalų (alkoholio, narkotikų, t.t.).

Šis pirmas etapas skiriamas kiekvienam vienuoliui, vienuolei, kiekvienam inicijuotajam bet kuriame kada nors egzistavusiame dvasiniame mokyme. Jiems visada buvo skiriama etinė sistema, kurios reikėjo laikytis, o tos sistemos tikslas visada buvo (bent jau iš pradžių) pastūmėti studentą, kad šis išmoktų sutelkti dėmesį.

Taigi pasauliečiams, įvairių mokyklų egzoteriniai pusei, buvo skiepijamos taisyklės, tokios kaip „Nežudyk“ ir taip eilinis tikintysis, egzoterinė grupė, žinojo, kad jie neturėtų nieko žudyti. Bet įšventintieji, turint omenyje kunigus, vienuoles, vienuolius, buvo mokomi, kad šios taisyklės prasmė yra daug gilesnė. Ji yra gilesnė nei ją nusakantis fizinis veiksmas, kadangi mes žudome protu ir širdimi. Kai mes kam nors puoselėjame neapykantą ar pyktį, ypatingai jei įsivaizduojame kaip juos skaudiname, mes sukuriame priežastis ir sukeliame pasekmes. Mes paveikiame tą asmenį ir paveikiame save. Taigi vienuoliai, vienuolės ir kunigai visada buvo mokomi suprasti, kad visos etikos ir moralės taikomos giliau nei tik fiziniame lygmenyje. Jos taikomos protui ir širdžiai. Štai kodėl Jėzaus iš Nazareto Evangelijose sakoma:

„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi.“ - Evangelija pagal Matą 5:27-28

Vien tik fiziniai veiksmai yra tiktai pradžia: jeigu jūs ką nors įvykdėte mintimis, jūs jau padarėte nusikaltimą ir todėl sukūrėte karmą. Tai reiškia, jog jūs blokuojate priėjimą prie sąmonės. Jūs sukuriate darinį, tibetietiškai vadinamą agregatu. Ketvirtojo Kelio mokyklose tai vadinama Ego. Tai yra karmos elementas, energijos paketas, kuris įkalina sąmonę ir sukuria Kančias.

Žmogaus psichikoje egzistuoja begalinė šių defektų įvairovė ir meditacijos tikslas yra juos atpažinti, juos suprasti, atskirti nuo jų sąmonę ir galiausiai juos sunaikinti, pašalinant juos iš individo ir taip išlaisvinant sąmonę nuo kančių ir suteikiant visišką laisvę pasireikšti tyrai, gražiausiai Žmogiškosios Sielos pusei. Tai simbolizuojama Fenikso paukščio istorija.

Viskas, ką mes iki šiol čia aptarėme, priklauso pirmam meditacijos praktikos etapui: etikai.

Likusieji žingsniai gali būti nusakomi įvairiais būdais, tačiau labiausiai žinomas yra šis modelis iš Indijos:


Meditacijos žingsniai

  1. Etika (Jama ir Nijama)
  2. Kūno padėtis (Asana)
  3. Kvėpavimas (Pranajama)
  4. Tyla (Pratjahara)
  5. Koncentracija (Dharana)
  6. Meditacija (Dhjana)
  7. Ekstazė (Samadhi)

Tai yra daugelio Jogos mokyklų meditacijos žingsniai. Induizme egzistuoja daug būdų meditacijos etapams išskirstyti; šio kurso tikslas – susikoncentruoti į supaprastintą žingsnių eiliškumą. Egzistuoja daug būdų analizuoti ir susisteminti meditacijos žingsnius. Šis sąrašas paprasčiausiai yra įvadinis ir jokiu būdu nėra išsamus ar autoritetingas visų tikrų ir gyvybiškai svarbių praktikos etapų modelis.

Šių pagrindinių principų esmė yra parodyti, kad egzistuoja praktikos lygmenys. Siekiant tobulėti šiuose lygmenyse, mums būtina sukurti tvirtą pagrindą, ant kurio viską statysime. Jeigu mes silpni savo etikoje, pirmame žingsnyje, tada mes negalime judėti prie kito žingsnio, kadangi tinkama kūno padėtis priklauso nuo mūsų turimos nurimusios energijos. Tas, kuris yra prastos etikos ir savistabos (budrumo) trūkumo auka, bus ir įsitempimo bei jaudinimosi auka, todėl negalės pasiekti netgi įžanginės koncentracijos.

Yra daugelis manančių, kad kai tik jie susikoncentruoja į vieną dalyką, tada tai jau yra meditacija arba, kad vien sėdėjimas ir mantros kartojimas yra meditacija, arba, kad ko nors vizualizavimas yra meditacija. Bet tikrovėje visa tai yra parengiamosios priemonės.


Kūno padėtis

Sekantis etapas, jeigu laikysimės indų modelio, yra tai, ką jie vadina asana, kas reiškia kūno padėtį arba poziciją.

Jeigu jūs studijuojate Hatha jogą ar kitas Rytų tradicijas, jūs žinote, kad jų instruktoriai Vakarų žmones moko sėdėti lotoso ar pusiau lotoso pozoje, ar kokia nors jų variacija. Šios kūno padėtys yra tinkamos, jeigu jūsų kūnas kilęs iš tos pasaulio dalies arba jei esate gana lankstūs. Azijiečiams sėdėti toje pozoje yra labai lengva, jie jose labai atsipalaiduoja. Jie taip gali sėdėti be jokio įsitempimo bei diskomforto, bet vakariečiams šios pozos yra labai sudėtingos, kadangi mūsų kūnai kitokio tipo. Iš tikro daugeliui vakariečių taip sėdėti yra labai skausminga. Daugelis vakariečių praleidžia keletą metų galvodami, kad jie mokosi medituoti, kada tikrovėje jie tik bando adaptuoti savo kūną prie nepatogios pozicijos. Daugelis nusivilia ir pasiduoda. Klaidinga manyti, kad jūs turite medituoti tik tokiose ypatingose pozose.

Kūno padėtys pateikiamos tam, kad sukeltų atsipalaidavimo ir dėmesingumo kombinaciją. Šie du faktoriai turi būti tobulai subalansuoti.

Samaelis meditacijojeGnosticizme mes suprantame, kad meditacija gali būti praktikuojama daugelyje pozų; jūs galite naudoti bet kurią jums patogią pozą tol, kol joje galite būti atsipalaidavę ir dėmesingi. Samael Aun Weor savo knygose moko, kad mes galime sėdėti kėdėje, gulėti ant žemės ar lovoje, galime atsigulti žvaigždės forma ar atsigult sofoje. Svarbu pasiekti tinkamą atsipalaidavimo ir dėmesingumo derinį, pilnai atsipalaiduoti ir būti dėmesingiems.

Vakariečiams labai efektyvi kūno padėtis yra paprasčiausiai atsisėsti patogioje kėdėje, ištiesus nugarą ir kaklą. Rankas reikėtų nuleisti ant kojų arba ant kėdės konstrukcijos. Pėdos turėtų būti gerai atremtos. Geriausia atlaisvinti aptemptus rūbus ar spaudžiančius batus. Ši poza yra efektyvi, nes vakariečių kūnai yra adaptavęsi sėdėjimui kėdėse. Taip pat gerai ir sofa, tik čia reikia įsitikinti, kad jūsų nugara būtų tinkamai atremta.

Daugelis studentų linkę naudotis nedideliu meditacijos suoleliu ar pagalvėle. Dėl sėdėjimo ant pagalvėlės, tai verta paminėti, jog pagalvėlė turėtų jus palaikyti taip, kad jūsų keliai būtų žemiau užpakalio. Kitaip jūsų nugara išsilenks ir ją ims skaudėti.

Taigi kol jūsų nugara tinkamai atremta ir jūs galite subalansuoti atsipalaidavimą su dėmesingumu, jūs galite pasirinkti bet kurią jums patinkančią pozą.

Po kurio laiko daugelis patyrusių Gnosis studentų išmoksta medituoti gulėdami. Ši praktika labai efektyvi, bet reikalauja, kad būtų išvystyti tam tikri įgūdžiai. Jeigu jūs pasineriate į miegą, jūs to dar nepasiekėte. (Beje, tie patyrę studentai irgi atrodo miegą; to priežastis paaiškės kurse vėliau).

Jeigu per giliai atsipalaiduosite ir užmigsite, tada jūs tik miegosite. Jei netenkate sąmonės apie tai, ką darote, tai nėra meditacija.

Bet jeigu jūs pakankamai giliai neatsipalaiduosite, jūs niekada nepajudėsite link tikrosios meditacijos, kadangi jus įkalins įsitempimas.

Fizinis kūnas turi būti tobulai atpalaiduotas. Visi įsitempimai turi būti panaikinti. Kol egzistuoja įsitempimas, tol negali būti atsipalaidavimo.

„Mūsų studentams būtina išmokti panaudoti mentalinę jėgą. Bet pirmiausia studentui  būtina išmokti atpalaiduoti savo fizinį kūną. Svarbu žinoti kaip atpalaiduoti kūną, norint pasiekti tobulą proto koncentraciją. Mes galime atpalaiduoti kūną sėdėdami patogioje kėdėje arba gulėdami lavono pozicijoje (kulnai turėtų liestis, rankos prie šonų, t.t.). Antroji pozicija (lavono) yra geresnė.

Įsivaizduokite, kad jūsų pėdos yra vos apčiuopiamos ir iš jų pabėga grupė nykštukų. Įsivaizduokite, kad blauzdos pilnos mažų žaidžiančių nykštukų, kurie vienas paskui kitą jas palieka ir, jiems pasitraukus, raumenys tampa atpalaiduoti ir elastingi. Toliau tą patį pratimą atlikite su savo keliais, sėkmingai tęskite su šlaunimis, lyties organais, pilvu, širdimi, gerkle, veidu ir galvos raumenimis, įsivaizduodami, kad šie maži nykštukai pasitraukia nuo kiekvienos tos kūno dalies, palikdami visiškai atsipalaidavusius raumenis.“

- Samael Aun Weor, iš knygos „Introduction to Gnosis“


Kvėpavimas

Sekantis žingsnis yra kvėpavimas arba Pranajama. Iš tikrųjų šis žingsnis daugiau liečia „gyvybinių vėjų“ ar kūno gyvybinių energijų valdymą, nei paprastą kvėpavimo funkciją.

Daugelis studentų praleidžia šį žingsnį, tikėdami jau „žiną“ kaip kvėpuoti ir manydami, kad čia nieko nereikia mokytis. Akivaizdu, kad tai yra klaida.

Egzistuoja daug pratimų apimančių kvėpavimo klausimą ir tai detaliai bus aptarta šio kurso Septintame Skyriuje.

Pradžiai tiesiog apsiribokime leisdami sau kvėpuoti natūraliai. Mūsų kvėpavimas neturėtų būti priverstinis ar kontroliuojamas. Mes atsipalaiduojame ir mūsų kvėpavimas tai turi atspindėti.


Tyla

Po asanos indai išskiria kitą žingsnį, vadinamą pratjahara. Pratjahara reiškia proto tylą. Mes siekiame pasinerti į pratjaharą, kas reiškia turėti ramų, tylų protą. Egzistuoja specialios technikos, vedančios mus į pratjaharą. Šiame skyrelyje mes sutelksime į jas savo dėmesį.

Kaip mes pasiekiame proto tylą? Pirma, mes turime ankstesnių žingsnių pagrindus: jūs turite apriboti savo neigiamą elgseną ir tokiu būdu sumažinti neramios energijos antplūdį, ir antra, jūs turite pasirinkti tinkamai atpalaiduojančią pozą. Atlikę pradinius žingsnius, mes imamės tam tikros disciplinos, skirtos sutelkti dėmesį. Tada mes kantriai bei atkakliai naudojame minėtą discipliną tol, kol protas pats nusiramina. Atkreipkite dėmesį į šią nepaprastai svarbią detalę: mes leidžiame protui pačiam nusiraminti. Mes niekada, niekada nebandome priversti protą nutilti.

Mes ištreniruojame save pasinerti į pratjaharą, naudodami įžanginius koncentracijos pratimus. Šie pratimai apima neįtikėtiną technikų įvairovę: kvėpavimo stebėjimą, taško sienoje stebėjimą, susitelkimą į objektą, garsą, frazę, t.t. Visais šiais pratimais siekiama vieno tikslo: užfiksuoti dėmesį vienoje vietoje, tuo būdu sumažinant įprastines proto reakcijas. Kada šios reakcijos sumažinamos, protas pats nusiramina, tampa tylus.

Kai jūs natūraliai pasineriate į tą tylą, kai ištobulinate gebėjimą susikoncentruoti neišsiblaškydami, tada jūs galite išmokti medituoti apie vieną dalyką.

Kai tik protas pradeda stabilizuotis, tada galima žengti kitą žingsnį: koncentruotis į vieną dalyką. Sanskrito kalboje tai vadinama dharana.

Štai čia, susikoncentruojant į vieną dalyką, pradedama į jį prasiskverbti, jį suvokti: tai yra dhjana. Štai čia prasideda tikroji meditacija. Meditacija yra gebėjimas sutelkti dėmesį į vieną dalyką ir išgauti apie jį informacijos. Visais kitais pratimais ir technika siekiama praktikantą atvesti prie šio etapo. Viskas iki šio taško yra parengiamosios priemonės.

Prasiskverbimas į dėmesio objektą tada veda link Samadhi. Iš esmės samadhi reiškia ekstazę. Tai yra tyros sąmonės patyrimas, skirtingų sąmonės lygmenų patyrimas. Egzistuoja daugelis samadhi tipų, o ne tik vienas, ir apie tai mes pakalbėsime vėliau.

Pati samadhi yra sąmonės patyrimas – tai yra proto, ego, savęs jausmo, vardo, istorijos, veido nebuvimas. Samadhi būsenoje mes pasiekiame Žmogaus sąmonės šaknis. Tai yra kažkas anapus mūsų žemiškojo gyvenimo. Ir tai yra kažkas visuotino; kiekvienas žmogus gali tai patirti.

Jeigu jūs patyrinėsite įvairius žmonijos istorijos išminčius ir šventuosius, nesvarbu, kuriai kultūrai jie priklausė, jie visi iš esmės sutaria, t. y. pagrindiniai jų aiškinami faktoriai sutapo, jie taip pat mąstė. Jūs galite perskaityti ankstyvųjų krikščionių bažnyčios tėvų rankraščius ir jūs pamatysite, kad jie lygiai taip pat kaip ir Zen ar Tibeto vienuoliai suprato kontempliacijos, samadhi, sąmonės lygmenis. Tai nėra kažkas, kas išimtinai priklausytų vienai kultūrai.

Bet mums reikia suprasti, kad 99% žmonių, bandančių išmokti medituoti, niekada nežengia giliau, nei parengiamieji koncentracijos pratimai. Dauguma žmonių užstringa kažkur šių pagrindų pradžioje.

Priežastis ta, kad jie sau neleidžia toliau eiti. Štai kodėl tai reikalauja didelės drąsos. Tinkama meditacija reikalauja milžiniškos drąsos. Ironiška tai, kad kai tik patiriama tikroji meditacija, tikrasis atsiskyrimas nuo klaidingo savęs suvokimo, patiriamas didelis džiaugsmas. Tai, kas žmones stabdo, paprastai yra kažkoks prisirišimas arba baimė. Jeigu praktikuojantysis nugali savo baimę, peržengia ją, jis gali pasiekti pačią sąmonę. Ir tada jis patiria daug džiaugsmo ir ramybės! Tada atsiranda užsidegimas medituoti. Tas, kas to paragavo, skiriasi nuo kitų žmonių, kadangi jis turi kažką panašaus į valią, tam tikrą nesulaikomą ryžtą, susimaišiusį su džiaugsmu ir laime. Tai turėtų atminti kiekvienas tomis akimirkomis, kai jaučiamas didelis pasipriešinimas meditacijai.

Neišvengiama tiesa apie meditaciją yra ta, kad mums reikia turėti daug valios stiprybės, kadangi pasipriešinimas yra didelis; pasipriešinimas yra jūsų protas. Pagrindinė kliūtis esate jūs pats. Siekiant medituoti jums reikia nugalėti savo protą, savo „aš pats“, netikrą save. Jūsų turimas savęs suvokimas, kurį tikite esant realiu, iš esmės yra iliuzija; tai yra maja, kas reiškia iliuziją ir tai yra dukha, kas pali kalboje reiškia kančią, ignoravimą. Mes ignoruojame tikrąją Savastį, sąmonės šaknis, ignoruojame save kaip sąmonę, Esmę, tai, kas iš tikro esame viduje, ir todėl mes kenčiame įkalinti iliuzijoje.


Sielos struktūra

Siekiant tai paaiškinti struktūrine forma, mums reikia pažvelgti į Kabalą. Tradiciškai žmonės galvoja apie kabalą kaip apie hebrajų mokymą, bet iš tikrųjų jis yra senesnis nei hebrajų tradicija. Kabala yra sąmonės žemėlapis. Kabala parodo Visatos ir sąmonės, žmogaus sielos, struktūrą.

Kai energija pasireiškia į gyvybę, kai energija leidžiasi žemyn, kai vyksta kūrimas labai aukštame lygmenyje, ten egzistuoja šviesa.

„Tuomet Elohimas tarė: „Tebūna šviesa!“ [Pradžios knyga 1:3]

Šviesa, Kūrimo Spindulys, leidžiasi ir skleidžiasi į skirtingus sąmonės lygmenis. Ši šviesa yra panaši į žaibą, kas yra dažnas šio skleidimosi simbolis. Tame išsiskleidime mes matome skirtingus sielos lygmenis. Kiekviena sfera yra pasaulis, karalystė, erdvės vibracija; tačiau kiekviena sfera taip pat atsispindi ir mūsų vidinėje struktūroje; kiekviena sfera yra mūsų pačių sąmonės lygmuo.

„Kaip viršuje, taip ir apačioje.“

Viršuje yra Aukštesnioji Trejybė, trikampis, kurį vadiname Dieviškuoju Trikampiu arba Trimis Logos, krikščioniškąja ir induizmo Trejybe. Tai yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Tai yra Brahma, Višnu ir Šiva. Jie yra trys, tačiau jie yra viena. Daugelis indų skulptūrų vaizduoja dievybę su trimis veidais viename kūne: tai yra Trimurti arba Trijų-Vienybė. Tai - trys to paties dalyko aspektai. Ši trijų-vienybė taip pat vadinama Aukštesniąja Monada.

Iš aukštesniojo trikampio išsiskleidžia jo atvaizdas: šis atvaizdas yra kita trijų-vienybė, kurią vadiname Monada. Čia yra mūsų pačių ypatingas individualus Tėvas, mūsų Esybė, mūsų pačių individualus Kūrėjas. Ir mūsų individualus Kūrėjas turi savo pirmtaką, savo Tėvą, kuris yra Aukštesnioji Monada. Taigi, kalbant mistiškai ir dvasiškai, aukštesniajame trikampyje slypi mūsų Tėvo Tėvas. Kaip tik tai turima omenyje Biblijoje, kai mes skaitome „Dievo [Kūrėjo] Sūnus“. Kūrėjo Sūnus yra Monada, vidinė Dvasia, kadangi Jis (Chesed) yra Tėvo Sūnus.

Monada turi tris aspektus, kaip aukštesniosios Trejybės atvaizdą. Pirmasis yra mūsų pačių individualus Tėvas, mūsų Slaptoji Dvasia, kuri sanskrito kalboje vadinama Atmanu. Kabaloje Jis vadinamas Chesed. Jis turi du mylimus vaikus arba dvi savo dalis, per kurias jis dirba. Jis išsiskleidžia į dvi dalis; sanskrito kalboje jos vadinamos Budhi ir Manas. Kabaloje jos vadinamos Geburah ir Tifereth. Budhi yra moteriška, Manas yra vyriška.

Septyni Esybės kūnai

Geburah, Budhi yra moteriška Dieviškoji Siela. Iliadoje (kas yra gnostiškas kūrinys) ji simbolizuojama Helena, grožiu, dėl kurio kovoja visi vyrai. Ji taip pat yra Ginevra, karalienė. Dantės Dieviškojoje komedijoje ji yra Beatričė. Apibendrinus, ji yra mūsų sąmonė. Ji yra skaisti Mergelė, kuri turi būti išvaduota.

Riteris, turintis kovoti dėl jos garbės, yra Tiphereth. Jis yra Lancelotas, narsusis karžygys. Jis yra žavusis Princas. Jis turi dirbti, kovoti ir aukotis. Tiphereth, Manas yra mūsų valios stiprybė ir tiesioginė esmė: Žmogiškoji Siela.

Tiphereth toliau išsiskleidžia ir kibirkštėlę savęs išreiškia žemesnėse materijos formose. Ši kibirkštis apsigyvena keturiuose Nuodėmės Kūnuose: mentaliniame, emocijų, vitaliniame ir fiziniame.

Ta kibirkštis yra Esmė, Budhata, sąmonė, kuri nusileido iš mūsų vidinės Esybės. Ši kibirkštis yra gana maža, kaip kūdikis, tačiau ji artimai surišta su Tiphereth, Geburah ir Chesed, o per juos ir su Aukštesniąja Monada ir tada su Absoliučia Abstrakčia Erdve.

Dabar galbūt jūs suprasite, kas yra samadhi: tai yra džiaugsmas, kurį patiria sąmonė, palikdama žemesniąsias sferas. Šitas džiaugsmas gali būti bet kurioje kabalos sferoje; jis gali būti fizinis, gali būti astralinis. Nepaisant to, samadhi yra sąmonės laisvė, nesvarbu ar tai trunka akimirką, ar valandą.

Sąmonė yra gyvybės kibirkštis, įkvepianti gyvybę mūsų naudojamuose kūnuose. Sąmonė yra ryšys, mus sujungiantis su mūsų sukūrėju, Tiphereth, Geburah ir Chesed. Sąmonė yra kanalas, per kurį galime gauti mūsų Slaptojo (Chesed) išmintį, meilę ir žinias: tai Jis mums perteikia per savo Sielą, kuri yra Geburah ir Tiphereth.

Taigi mes turime Dvasią, Sielą ir Kūną. Tai yra energija iš Jo, iš mūsų vidinio Tėvo, kuri išsiskleidžia ir nusileidžia į tai, ką mes suprantame kaip „save“. Mes turime protą, emocijas, vitalinę energiją ir fizinį kūną – tai yra keturios žemesniosios sferos. Tačiau sąmonė yra tas principas, kuris leidžia mums patirti šiuos mūsų aspektus, nesvarbu ar sąmonė yra laisva ir pasireiškia harmonijoje su Kūrėjo įstatymais, ar ji yra įkalinta prote ir veikia nesubalansuotai su pagrindiniais kosmoso dėsniais.

Jeigu jūs susipažinę su Biblija, tai pagal Pauliaus raštus mes esame žemiškasis žmogus, o Monada – Dangiškasis Žmogus. Visa tai simboliškai pateikiama Biblijoje. Visa Biblija remiasi kabalistiniu simbolizmu.

Egzistuoja struktūra suprasti meditacijai, suprasti Sielai. Egzistuoja struktūra suprasti bet kokią patirtį, kurią jūs galite patirti bet kuriame sąmonės lygmenyje, ir tai slypi kabaloje. Bet kuris mistinis patyrimas gali būti pritaikomas šiam medžiui. Bet kuris patyrimas ar meditacija už kūno ribų turi būti suprasti sąryšyje su šia diagrama.

Kai medituojame, mes mokomės sukoncentruoti sąmonę, kurią turime šiuose keturiuose Nuodėmės Kūnuose, ir atsiskirti nuo jų, išsilaisvinti nuo jų, pakilti ir suvokti aukštesnius Esybės lygmenis. Kabala yra Egzistencijos linija.

Sąmonės šaknys slypi mūsų vidinės Esybės moteriškajame aspekte. Ta sąmonė, ta energija nusileidžia į mus. Tai – mūsų egzistencijos esmė. Mumyse jos šaknys yra kankorėžinėje liaukoje smegenų centre. Kankorėžinė liauka yra sąmonės receptorius mumyse ir ji yra suvokimo pagrindas.


Trejos smegenys

Mes turime suvokti tai, kad suvokimas įvyksta anksčiau nei pojūtis. Pojūtis pasireiškia čia fiziniame kūne arba širdyje, arba intelekte. Tačiau pats suvokimas prasideda gerokai anksčiau nei iškyla pojūtis. Meditacijos funkcija yra išmokti suvokti prieš iškylant pojūčiui. Pojūčiai gali būti intelektualūs, emociniai ar fiziniai.

Penki žmogaus psichologijos centrai ir trejos smegenysMes turime intelektą, mes turime emocijas ir mes taip pat turime motorinį-instinktyvų-seksualinį aspektą. Mes tai vadiname trimis aspektais – „smegenimis“, kadangi jie savarankiškai funkcionuoja: kiekvienas jų turi savo mąstymo ir duomenų apdorojimo metodą.

Žmonės tiki, kad jų tikroji Savastis yra intelektas. Tai yra tas plepėjimas, niekada nesustojantis minčių traukinys, tas balsas galvoje, kuris niekada neužsičiaupia. Daugelis mūsų mano, jog tas balsas ir yra aš, „aš pats“, kad tai „mano tapatybė“, bet taip nėra, tai – netikras aš.

Daugelis žmonių gyvena viską apgalvodami, jiems reikia „priežasčių“. Jie negali veikti pasikliaudami vien tiktai pojūčiu ar jausmu, jie turi pamatyti, kad tai yra „gera idėja“. Jie yra psichologiškai linkę viską matyti per Intelektualines Smegenis.

Kai kurie galvoja, kad mūsų tikroji Savastis yra emociniame centre, kad mūsų jausmai yra mūsų tikroji tapatybė. Mes tikime, kad mus apibūdina tai, ką mes jaučiame, ką mėgstame ar nemėgstame. Šie žmonės gyvena pagal tai, kaip jie jaučia dalykus ir dažnai elgiasi pasikliaudami jausmais, o ne sveika nuovoka, apie ją net nepagalvodami. Bet tai yra tiktai pojūtis. Tai nėra Savasties, sąmonės esmė. Tai tiktai emocija. Šie žmonės yra psichologiškai linkę viską matyti per Emocines Smegenis.

Tai pat daugelis tiki, kad pojūčiai ir kūnas yra tikroji Savastis; taigi, jeigu mes fiziškai gerai jaučiamės, tada mes esame geri, o jeigu mes fiziškai blogai jaučiamės, tada mes esame blogi. Šie žmonės gyvena instinktyviai, veikdami ir reaguodami ankščiau nei pagalvodami ar sužinodami kaip jie emociškai jaučiasi apie tai, ką jie daro. Jie yra psichologiškai linkę viską matyti per Instinktyvias Smegenis.

Taigi egzistuoja trys pirminiai būdai mums susipainioti. Kiekvienas, kuris psichologiškai miega, kaip ir didžioji žmonijos dauguma, patenka į vieną iš šių grupių tikėdami, kad vienas iš šių mūsų psichikos aspektų yra tikroji Savastis.

Mes linkę kasdien su savimi kalbėti; mes turime minčių, kurios visą laiką plepa, traukinį ir mes bendraujame su jomis, kalbamės su jomis: „Na, aš ruošiuosi padaryti šį ar aną dalyką ir kada tai padarysiu, galbūt aš nueisiu ten ir padarysiu tą ar aną.“ Šis dialogas tęsiasi visą laiką. Šis dialogas žinomas kaip mūsų Psichologinė Daina.

Šis dialogas, ši daina yra nuolatos maitinama mūsų mechaninės gyvenimo interpretacijos. Nesvarbu ar mes esame emocionalaus, ar instinktyvaus tipo, mes visi turime tauškiantį mąstymo traukinį. Šis plepėjimas yra vidinis ego dialogas, ne mūsų Esybė, ne Dvasia ir ne sąmonė. Medituotojo tikslas yra atsiskirti nuo plepėjimo intelekte, nuo iškylančių ir dingstančių emocijų emociniame centre ir nuo malonių bei nemalonių pojūčių, iškylančių motorinėse-instinktyviose-seksualinėse smegenyse.

Pojūčiai iškyla visose trejose smegenyse. Visi pojūčiai yra laikini: jie iškyla ir vėl nugrimzta. Deja, mes to nesuvokiame ir visiškai, šimtu procentų susitapatiname su pojūčiais.

Jeigu mes ko nors nematome savo penkiais jutimais, mes galime tuo nepatikėti. Mes absoliučiai ir visiškai esame priklausomi nuo šio „sensualinio“ suvokimo; jeigu negalime suvokti fiziškai, mes tuo netikime.


Sensualinis protas

Sensualinis protas priklauso nuo pojūčių. Viskas, kuo jis tiki, nori, persekioja ir nuo ko bėga, yra apspręsta pojūčių.

Sensualinis protas turi mirtinus gniaužtus mūsų kultūroje. Materialistinis mokslas, kuriam tik keletas šimtų metų, jį maitino ir labai sustiprino. Mes dabar esame tokioje stadijoje, kai daugelis mūsų sako: „Jeigu aš negaliu matyti Kūrėjo, tai jis tikriausiai neegzistuoja.“

Bet kai jų paklausi: „Gerai, ar jūs turite širdį?“

- Žinoma, aš turiu širdį!

- Ar kada nors ją matėte?

- Ne, bet aš žinau, kad ji ten yra.

Akivaizdu, kad šios logikos lygmeniui egzistuoja ribos, nepaisant to, mes visi pasiduodame penkių jutimų hipnozei ir esame apakinti.

Mes tikime, kad fizinis kūnas yra tai, kas mes esame. Praktiškai visi galvoja, kad tai yra mūsų vienintelis kūnas. Mes neturėjome kito, kurį atsimintume, todėl lyg taip ir turėtų būti. Tačiau kiek daug žmonių patyrė aiškius sapnus? Kur buvo jų fizinis kūnas tada? Ar jūs patyrėte aiškų sapną tik savo galvoje? Jeigu jūs patiriate aiškų sapną, tai, vadinasi, jūs esate nubudęs ir žinote, kad sapnuojate ir galite daryti dalykus, kurių negalėtumėte padaryti savo fiziniu kūnu. Taigi kur buvo jūsų fizinis kūnas? Jis buvo lovoje, miegojo, nors jūs buvote kažkur ir darėte dalykus, kurių normaliai negalėtumėte padaryti. Jūs valdėte kitą savo dalį, atskirtą nuo fizinio kūno.

Ir mes visi tai darome, kai sapnuojame. Kiekviena egzistuojanti būtybė, kiekvienas sutvėrimas daro tą patį: sąmonė pabėga iš fizinio kūno. Fizinis kūnas lieka lovoje ir yra pakraunamas, jis per naktį gydomas, jis kaip baterija kaupia energiją. Astralinis Kūnas ir protas išeina; štai kodėl mes prarandame sąmonę apie fizinį kūną ir jį užmirštame. Lygiai tą patį jūs darysite ir per meditaciją. Jūs turite ištraukti sąmonę iš šių žemesniųjų lygmenų, siekdami patirti daugiau. Tai yra pagrindinis diagramos, iliustruojančios kabalą, tikslas; ji padeda mums pamatyti, kaip mums reikia dirbti.

Samadhi yra terminas, apibūdinantis šios patirties tipą. Iš esmės samadhi yra ekstazė, kuri patiriama nesant „aš“. Ir šis „aš“ žinoma yra mūsų netikras „aš pats“. „Aš vadinuosi taip ir taip, man tiek metų. Aš iš tos ir tos šalies. Aš patyriau šias traumas ir šias geras akimirkas ir uždirbau tiek pinigų, žmonės mane išdavė ir t.t.“ Visa tai yra netikras aš. Šis klaidingas aš šaknis turi informacijoje, atkeliaujančioje iš penkių jutimų, sensualinio proto informacijoje. Tai yra mūsų atsiminimai ir tai, kuo mūsų protas tiki, tačiau nė vienas šių dalykų iš pagrindų nėra tikras.

Tai lyg mūsų sapnai; mes sapnuojame dalykus, kurie yra proto troškimai, tačiau jie nėra tikri. Mūsų protas yra pilnas vaizdų, kurie iš pagrindų nėra tikri. Mes taip jais tikime, kad jie mus priverčia kentėti. Štai kodėl mes galime apie kažką tiesiog galvoti ir tada blogai pasijusti. Mes pradedame jausti emocijas, kurios yra skausmingos vien nuo minties. Kas yra mintis? Tai tik energija. Bet tai, kas ten vyksta, mums labai svarbu suprasti: proto energija savo spąstuose įkalina sąmonės energiją, kadangi egzistuoja dėmesio trūkumas, kadangi ten nėra budrumo, nėra sąmonės; tai - mechaniška. Tai nutinka dėl baimės, troškimo arba pykčio, arba išdidumo ar kažko panašaus. Todėl mes kenčiame. Mes kenčiame, nes kažkokio tai pojūčio troškime yra įkalinta sąmonė.

Samadhi ar ekstazė yra pabėgimas iš šios situacijos. Tai yra gebėjimas pakilti virš visų pojūčių troškimų. Esminė sąmonės prigimtis, paveldima sąmonės prigimtis yra DŽIAUGSMAS. Sąmonės prigimtis yra džiaugsmas, ne pyktis, ne baimė, ne apmaudas, ne išdidumas, ne gėda, o džiaugsmas. Mes visi to esame ragavę, bent jau kai buvome kūdikiai. Daugelis iš mūsų gali neatsiminti, tačiau kai mes matome kūdikį, jis mus traukia, kadangi tas kūdikis yra tyra sąmonė; protas dar jame neįsikūrė. Ir kai matome tą tyrumą, mes jaučiame jam alkį, mes jo ilgimės, nes tam tikrame lygmenyje mes tai atsimename. Giliai viduje mes tai atsimename. Ir mes sakome: „Ah, norėčiau vėl būti vaiku. Jokių sąskaitų, jokių žmonių, šaukiančių ant manęs, jokių žmonių, priekaištaujančių dėl dalykų, kurie man nerūpi. Jokių rūpesčių dėl savo automobilio ar šuns“; tiktai tyrumas, laimingumas, paprastumas.

Gnosticizme mes mokomės atstatyti tas savybes, kurias turėjome būdami vaikais. Labai svarbus faktorius, kurį turime stebėti ir atstatyti, yra šis: kūdikiai yra tokie atsipalaidavę! Mes esame įsitempę 24 valandas per parą. Kiek kartų nubudote naktį ir suvokėte esą visiškai įsitempę? Kiekvienas jūsų kūno raumuo yra įtemptas, kadangi protas nenustojo veikęs visą naktį. Viskas, ką jūs per visą dieną galvojote, iškilo jūsų galvoje nakty. Nėra ramybės, tylos, nėra atsipalaidavimo.

Jėzus pasakė: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“. [Evangelija pagal Matą 18:3]

Mes ir vėl turime tapti tokiais, kokie buvome būdami vaikais: tyri, nekalti, paprasti, atsipalaidavę ir, visų svarbiausia, matantys pasaulį tokį, lyg jis mums būtų naujas, lyg mes ką tik būtume į jį atvykę.

Mūsų kultūroje mes plėtojame sudėtingumą. Mes komplikuojame savo gyvenimus. Jūsų meditacija pagilės, kai jūs pašalinsite sudėtingumus, supaprastinsite savo gyvenimą. Tai yra viena iš priežasčių kodėl žmonės visada palikdavo miestus ir vykdavo medituoti į olas ir nuošalias buveines.

Siekiant suprasti kas yra sąmonė, mums reikia pašalinti kliūtis. Mes patys kuriame kliūtis. Mes labai sudėtingai gyvename; mūsų protas labai sudėtingas ir visa tai pačių mūsų sukurta. Kol tai nepasikeis, mes negalėsime medituoti. Tai tiesiog neįmanoma. Mes esame kliūtis patys sau. Atminkite tai. Viskas jūsų gyvenime yra ten dėl jūsų pačių, o ne dėl jūsų viršininko ar jūsų šeimos. Visų pirma, mums reikia išmokti prisiimti atsakomybę; išmokti niekad nekaltinti kitų.

Kai tik mes suprasime, kad viskas gyvenime priklauso nuo mūsų, tada mes galėsime tai pakeisti. Ir jeigu tai nėra mūsų galioje, kodėl dėl to turėtume jaudintis, jei nieko negalime padaryti. Tai taip logiška! Jeigu egzistuoja problema ir galime ją išspręsti, kodėl reikia jaudintis, juk yra būdas problemai išspręsti. Jeigu yra problema, kurios negalime išspręsti, kodėl turėtume jaudintis, jei nėra sprendimo. Bet mes visada jaudinamės. Mes jaudinamės ir jei egzistuoja problemos sprendimo būdas, ir jei neegzistuoja; tai - mechaniškas įprotis, tai - blogas įprotis ir tai yra proto dalis, mechaniško proceso dalis. Kai kas nors yra mechaniška, tai reiškia, jog ten nėra sąmonės.

Samadhi yra gebėjimas pabėgti nuo viso mechanizmo ir paragauti paprasto sąmonės džiaugsmo; štai kodėl samadhi apibūdinama kaip ekstazė, kaip dažnai ir yra verčiamas šis žodis. Tai nėra ekstazė pojūčių ar malonumo atžvilgiu, kaip kad gilaus orgazmo patyrimas, ką daugelis žmonių ir mano tai esant. Tai neturi nieko bendra su tuo. Deja, kadangi esame taip susitapatinę su sensualiniu protu, mes ateiname medituoti tikėdamiesi, kad galėsime pasiekti netgi didesnes malonių pojūčių aukštumas; iš tikrųjų daugelis meditacijos instruktorių naudojasi šiuo melu, siekdami pritraukti studentus. Daugelis instruktorių netgi tiki tai esant tiesa ir praleidžia savo gyvenimus beviltiškai ieškodami gilesnio patyrimo to, ką jie vadina samadhi, nors iš tikrųjų tai yra įvairios pojūčių patirtys. Jie pripranta prie patirčių, kurias iš tikro galima patirti per meditaciją, bet tai nėra samadhi ir tai nieko neturi bendro su išsivadavimu nuo kančių.

Samadhi yra paprasto, tyro sąmonės džiaugsmo patyrimas, kuris gali būti labai gilus, ypatingai pribloškiantis ir visiškai absorbuojantis, tačiau tai nėra fizinis pojūtis. Meditacijos metu mes galime patirti įvairius fizinius pojūčius, tačiau tai nėra samadhi.


Samadhi pagrindas

Samadhi turi daug lygmenų ir formų. Tačiau norint bet kurią jų pasiekti - nuo pačios subtiliausios iki pačios galingiausios - egzistuoja du meditacijos aspektai, kuriuos turime išvystyti. Galima sakyti, kad samadhi apibūdinama dviem sanskrito kalbos žodžiais. Pirmasis yra Šamatha, o antrasis - Vipasana. Jie rašomi įvairiais būdais, kadangi realiai jie yra užrašyti sanskrito kalba; todėl jūs galite susidurti su skirtinga rašyba. Taigi samadhi susideda iš šių dviejų skirtingų aspektų. Visi įvairių tradicijų medituotojai, norėdami pasiekti samadhi, siekdami pabėgti iš sensualinio proto kalėjimo, ugdo šiuos du sąmonės aspektus.

Šamatha dažnai verčiama kaip nuolatinė ramybė. Tai reiškia stabilaus, ramaus proto turėjimą ir gebėjimą susikoncentruoti. Šio žodžio šaknis yra labai įdomi. „Ša“ sanskrito kalboje reiškia ramybę. Mes turime ugdyti ramybę pasitelkdami sąmonės buvimą čia ir dabar, pasitelkdami koncentraciją; tačiau tai nėra netikra ramybė, kurią pasiekiame represijomis arba pabėgdami nuo savo problemų. Tai ne tai. Tai ramybė, kuri ateina sukoncentravus sąmonę, sąmoningumą. „Matha“ reiškia buveinę arba stabilumą. Taigi ŠAMATHA reiškia „gyventi arba įsikurti ramybėje“. Tai yra pirmasis etapas, pirmasis meditacijos aspektas, kurį turime lavinti. Šamatha iš esmės yra tas pats dalykas kaip ir pratjahara.

Čia mes bandome medituoti, tačiau mes sėdime viduryje chaoso, savo proto neramumo, sferos. Iš tikro tai yra mūsų nuolatinė būsena, mes turime šį minčių, jausmų ir pojūčių chaosą, kuris visada mus trikdo. Galime sakyti, kad protas yra kaip labai neramus vandenynas. Ten neegzistuoja joks aiškus bangų judėjimo modelis, jos trankosi viena į kitą visomis kryptimis. Ir tą mes patys galime tiesiog dabar patvirtinti.


Praktika

Pasėdėkite ramiai vieną minutę ir negalvokite. Taigi tik ramiai sėdėkite ir stebėkite savo protą. Negalvokite, tik stebėkite.


Kaip galvojate, kiek minčių perskrodė jūsų protą per tą minutę?

Jeigu esate nuoširdūs sau, jūs pamatysite, kad jūsų protas yra toli gražu ne „gyvenantis ramybėje“.

Mes turime tiek daug veiklos prote, nes nė vienas mūsų augdami nesimokėme panaudoti savo dėmesio, kontroliuoti ir sutelkti sąmonės. Taigi, jeigu nėra sąmonės, kuri vairuotų vežimą, vežimas kaip pašėlęs lekia keliu. Tai yra senovės simbolis su daugeliu reikšmių lygmenų, jis randamas graikų, romėnų išmintyje bei induizme: vežimas yra mūsų protas, mūsų psichika ir jis yra varomas arklių. Šie arkliai gali simbolizuoti arba keturis Nuodėmės Kūnus (mentalinį, emocinį, vitalinį ir fizinį), arba penkis jutimus, kurie juos maitina. Jeigu vežikas nėra dėmesingas, vežimas greičiausiai suduš. Jeigu mes nevaldysime keturių Nuodėmės Kūnų pasitelkdami sąmoningą, dėmesingą valią, mes atsitrenksime ir patirsime didelę tragediją.

Žinoma mes neišmokome sąmoningai ir dėmesingai kontroliuoti santykį tarp pojūčių ir proto, todėl mūsų protas yra nekontroliuojamas. Štai kodėl visi yra įsitempę. Štai kodėl nesuvaldomai auga savižudybių, ištuokų, smurto, nerimo, depresijų, ADHD (aktyvumo ir dėmesio sutrikimų), t.t. skaičius. Tiesą sakant, sveikatos apsaugos sistemai vis akivaizdesnė tampa bauginanti tiesa: dauguma žmonių kenčia nuo ADHD.

Beje, psichiatrai pradeda suprasti, jog meditacijoje slypi galia padėti protui. Neseniai Viskonsino Universitete buvo atliktas tyrimas, kur tam tikrą laiką buvo tirtas meditacijos poveikis. Tyrimas parodė, kad meditavę žmonės turėjo mažesnį streso lygmenį, mažesnę tikimybę širdžių ligoms, širdies smūgiams ir daugeliui kitų faktorių. Visa tai įvyko tiesiog todėl, kad jie išmoko kontroliuoti savo dėmesį, taip iš proto paimdami energiją. Tokiu būdu protas natūraliai nurimsta.

Pradžioje mes mokomės kaip išvystyti šamathą, galimybę psichologiškai ir sąmoningai gyventi ramybėje. Taigi užuot turėję chaosą, kuris paprastai cirkuliuoja mumyse, mes mokomės sutelkti dėmesį. Pirmasis pratimas, kurį išmoksime, yra paprastas – kaip susikoncentruoti į vieną dalyką ir nustoti galvoti. Tai yra pirmasis etapas.

Mes išmoksime keletą skirtingų technikų. Kiekvienas skiriasi savo gebėjimais ir skirtingai reaguoja į taikomas priemonės. Mums reikia plėtoti vieną techniką ir disciplinuotai, atkakliai bei kantriai jos laikytis. Svarbu pasirinkti vieną techniką ir jos nekeisti. Mes visi susidursime su problemomis ir kliūtimis, tačiau mes neturime padaryti klaidos manydami, kad minėtos problemos yra mūsų taikomos technikos rezultatas. Visos šios technikos veikia. Tai, kas kuria problemas, yra mūsų protas.

Per tam tikrą laiką, priklausomai nuo įdėtų pastangų, protas pradeda natūraliai nurimti. Tai nutinka natūraliai. Jūs negalite jo priversti. Ir tai yra kitas labai svarbus dalykas, kuris jums turi absoliučiai būti aiškus: jūs negalite priversti proto nurimti. Tai yra kita klaida, kurią daro daugelis medituotojų ir meditacijos mokytojų, jie sako: „Priverskite protą nutilti.“ Tai neįmanoma. Niekas to negali padaryti. Vis dėlto, pažengę medituotojai ir mokytojai gali taip sakyti, norėdami išsireikšti apie valios pastangas sutelkti dėmesį, kadangi žinomas faktas, jog tvirtai sutelkus dėmesį, protas nusileidžia. Bet tai neturėtų būti suprasta, kaip sąmonės stūmimas prieš protą, prieš mintį: tai padarys žalos psichikai, kas gali sukelti dar gilesnę kančią. Pavojus neegzistuoja, jei tinkamai laikysitės pateiktų instrukcijų. Tiktai įsitikinkite, kad jūs susitelkiate į dėmesio sukoncentravimą, o ne į bandymą priversti protą nutilti.

Tapkite labai sąmoningi, labai dėmesingi ir protas pats savaime nurims. Protas yra lyg ežeras, lyg vandenynas. Visi gyvenimo įspūdžiai bei mumyse vykstantis atsitiktinis ir išblaškytas galvojimas, o taip pat ir mūsų jausmai, sukelia bangas. Bet, jeigu mes išmokstame sutelkti dėmesį, šie įspūdžiai nustoja atakuoti protą ir vietoj jo patenka į sąmonę. Tada mes gebame pasisavinti tą informaciją ir tinkamai ją savyje surūšiuoti. Tai reiškia, kad šie pojūčių sprogimai daugiau nežabojamai neatakuoja proto ir pastarasis natūraliai nurimsta.

Ezoterinėje psichologijoje tai vadinama įspūdžių transformacija. (Sk. Samael Aun Weor knygą „The Revolution of the Dialectic“).

Pavyzdžiui, jūs galite nuvykti į meditacijos Retrytą ir, jeigu būsite disciplinuoti ir kasdien reguliariai sėdėsite meditacijoje nuo 8 iki 10 valandų, jūs per keletą dienų galite patirti ramų protą. Daugelis mūsų neturi tokios galimybės, todėl reikia manyti, kad mums tai užims daugiau laiko. Bet jeigu jūs sėdėsite kiekvieną dieną ir bandysite dirbti su savo dėmesiu ištisą dieną, jūs sparčiai pasieksite būseną, kai protas nurimsta. Jeigu nuolatos dirbsite kiekvieną minutę, jūs pamatysite didelį skirtumą. Štai kodėl vienuoliai iš tikrųjų išvyksta į retrytus ir gyvena vienuolynuose. To tikslas – išvengti juos atakuojančių įspūdžių, izoliuoti save nuo egzistuojančio sudėtingumo, nebūti mieste, nebūti tarp priešingos lyties žmonių, nebūti vietose, kur jie bombarduojami milžinišku informacijos kiekiu. Vienumoje jie labai greitai gali nuraminti savo protą. Deja, kai jie grįžta į miestą, jie tai praranda. Daugelis medituotojų su tuo susiduria. Jie nori išvykti į ilgą retrytą, dešimčiai dienų, trims mėnesiams ar metams, taigi jie eina ir pasiekia proto ramybę, bet kaip tik jie sugrįžta miestan, jie tai praranda. Tai labai liūdna. Geriau jiems būtų išvystyti ramų protą čia, mieste. Tai gali pareikalauti daugiau pastangų, daugiau valios jėgų, daugiau kantrybės, tačiau rezultatas bus gerokai patvaresnis ir ilgai trunkantis. Mes, gyvenantys mieste, šia prasme turime pranašumą. Jei mes galime išvystyti ramų protą šičia, tai bus nepalaužiama. Taigi, jei mes turėsime tą discipliną, tą valios jėgą, mes galėsime turėti ramų protą ir jis bus nepajudinamas.

Tikrasis chaosas yra prote, t.y. tame, kaip protas reaguoja į išorę. Jeigu jūs galite tai pakeisti, jūs galite pakeisti visą fenomeną. Taigi šamathos esmė yra išmokti nukreipti protą į vieną dalyką neišsiblaškant, išmokti sutelkti dėmesį. Mes tai atliekame pirma išmokdami susikoncentruoti į vieną dalyką.

Mes turime išmokti sukoncentruoti savo dėmesį ištisą dieną, nepaisant milžiniško išsiblaškymo, kuriame maudosi mūsų visuomenė. Mes turime išmokti kontroliuoti savo dėmesį, nepaisant reklamos, filmų, žurnalų, priešingos lyties potraukio, svaigalų ir rūkymo; jeigu mes save kontroliuojame visų tų troškimų akiratyje, tai nėra nieko, kas mus sustabdytų nuo absoliutaus Sielos tobulumo pasiekimo.

Taigi yra du pratimai, kurių išmoksime tam, kad išvystytumėme gebėjimą kontroliuoti savo dėmesį. Pirmas – išmokti susikoncentruoti į žvakės liepsną, kitas – išmokti susikoncentruoti į savo kvėpavimą. Apskritai kalbant, daugeliui žvakės pratimas pradžioje yra lengvesnis.


1-as parengiamasis koncentracijos eksperimentas: žvakės pratimas 1

Raskite vietą, kur galite patogiai atsisėsti. Priešais save padėkite žvakę taip, kad galėtumėte matyti liepsną. Laikykite akis atmerktas ir įsitaisykite labai atpalaiduojančioje pozoje.

Palaipsniui tapkite sąmoningi apie savo kūno raumenis. Pradėkite nuo viršugalvio ir judėkite į apačią atpalaiduodami visus raumenis. Įsivaizduokite, kad įsitempimas išgaruoja kaip dūmas arba garas, kildamas į viršų. Būkite kruopštūs. Jūs pastebėsite įsitempimą pačiose netikėčiausiose vietose.

Atpalaidavus visus kūno raumenis, nukreipkite dėmesį į žvakės liepsną. Tada paprasčiausiai išlaikykite ten nukreiptą savo dėmesį. Neleiskite protui nukreipti dėmesio į mintis ar svajones, atsiminimus ar planus. Jūsų tikslas - išlaikyti visišką koncentraciją į žvakės liepsną.

Išlaikykite šią dėmesio kontrolę nuo dešimties iki penkiolikos minučių. Kiekvieną kart, kai netenkate dėmesio (jam blaškantis), paprasčiausiai grįžkite prie koncentracijos į žvakę. Neteiskite savęs ir nesveikinkite. Paprasčiausiai stebėkite.


Nusistatykite žadintuvą laikui sekti. Nežiūrėkite į laikrodį ir nepasitikėkite savąja laiko nuojauta. Visa tai yra dėmesio išblaškymas. Jums reikia išvystyti gebėjimą 100% susikoncentruoti į vieną dalyką. Netgi mažytis 5% sąmoningumas laikui yra nepriimtinas.

Pradžioje nemedituokite per ilgai. Jūs taip perdegsite. Trumpos sesijos yra geriau, maždaug po 10 ar 15 minučių. Jeigu norite ilgiau, darykite tai 10 minučių, tada darykite pertraukėlę, o tada vėl užsiimkite tuo 10 minučių. Egzistuoja didesnė tikimybė jums išvystyti gilesnę koncentraciją, jeigu dirbsite trumpomis sesijomis. Ilgesnis sėdėjimas reiškia didesnę riziką netekti koncentracijos arba tapti išsiblaškiusiu. Tik laipsniškai turėtumėte didinti meditacijos laiką. Žinoma vėlesnėse stadijose, kai jūs jau būsite išvystę pakankamą sąmoningumą, sesijos ilgis taps nereikšmingas, kadangi jūs niekur niekada neprarasite savo dėmesio. Šiame etape medituojama tol, kol pasiekiamas konkrečiai sesijai užsibrėžtas tikslas, kad ir koks jis bebūtų. Tibeto tradicijos vienuoliai pradeda mokytis medituoti nuo trumpų sesijų, trunkančių nuo 10 iki 15 minučių. Jie tai daro 20-30 kartų per dieną ir tik laipsniškai didina sesijai skirtą laiką.

Darykite šį pratimą kiekvieną dieną. Geriausiai jį atlikti tada, kada natūraliai ilsitės: anksti ryte arba vakare. Kai kurie žmonės apsnūsta popietės metu (4 arba 5 valandą); pasinaudokite natūraliomis kūno pauzėmis. Svarbu išvystyti nuoseklumą. Jeigu jūs praleisite dienas, jūs paralyžiuojate savo gebėjimą progresuoti. BŪKITE PASTOVŪS.


Žvakės variantas 2

Sekite pirmojo pratimo instrukcijas. Dabar, kai stebite liepsną, atkreipkite dėmesį į liepsnos nepastovumą ir kitimą. Stebėkite kokie subtilūs tie pokyčiai; spalvos, skaidrumo, vibracijos, judėjimo, ritmo ir t.t. pokyčiai. Liepsna niekada neužsibūna tokia pati, ji nuolatos keičiasi. Tai nėra minčių pratimas, tai – stebėjimo galių pratimas. Atkreipkite dėmesį į pokyčius, negalvokite apie juos, nebandykite jų palyginti ar jais domėtis: tiesiog stebėkite juos tokius, kokie jie yra. Nepraleiskite nei akimirkos šios veiklos!


Žvakės variantas 3

Dabar, dalyvaudami eksperimente, stebėkite žvakės liepsną, tačiau dėmesį sutelkite į savo rankas. Stebėkite kaip jūs galite žiūrėti į vieną dalyką, tačiau dėmesį sutelkti į kitą. Dėmesys nepriklauso nuo žvilgsnio. Taip pat jis nepriklauso nuo jokio kito fizinio jutimo. Tai – fenomenas, kurį labai svarbu suprasti.


Atkreipkite dėmesį, jog jūs galite žiūrėti į žvakę ir tuo pat metu dėmesį nukreipti į savo kūną, garsą arba svajonę. Ar matote, kaip jūs galite žiūrėti į vieną dalyką ir tuo pat metu dėmesį sutelkti į kitą?

Pavyzdžiui, jūs galite akimis stebėti žvakę, tačiau dėmesį sutelkti į savo kūno pojūtį. Tai yra vadinama dėmesio skaidymu ir tai yra svarbus įgūdis, tačiau šiame praktikos etape jis yra kliūtis. Pradžioje jūs negalite turėti to atskyrimo, jeigu siekiate išvystyti tvirtą koncentraciją. Jūs negalite būti susiskaidę tokiu būdu. Šimtas procentų jūsų dėmesio turi būti sutelkta į dėmesio objektą. Taigi, kai jūs dirbate siekdami išvystyti koncentraciją, NESKAIDYKITE savo dėmesio. Visą savo dėmesį sutelkite į stebimą objektą.

Tikrovė yra tokia, jog mūsų visų protas yra chaoso jūra; taigi kaip mums susikoncentruoti galvoje turint tokį triukšmą?

Tai yra pradinė kliūtis. Štai čia yra jūsų žvakė, o štai čia jūsų dėmesys. Jūs žiūrite į ją, stebite ją, tačiau kas neišvengiamai nutinka? Mintys, emocijos, pojūčiai, įvairi informacija trejose smegenyse jus blaško; atsiminimai, nerimas, t.t. Praeitis ir ateitis. Čia egzistuoja švytuoklė. Bloga ir gera, praeitis ir ateitis, t.t. Štai kaip funkcionuoja protas: švytuoklė, dvilypumas, atgal ir pirmyn.

Kiekvienas išsiblaškymas, kiekvienas pojūtis, kiekviena mintis turi potencialą sugerti tam tikrą jūsų dėmesio procentą. Jūsų darbas yra išmokti sutelkti 100 procentų dėmesio į žvakės liepsną. Greičiausias būdas tai padaryti yra labai paprastas: pastebėti tai, kas jumyse nesutelkia dėmesio į žvakės liepsną.

Jūs atsisėdate medituoti, stebite žvakę ir jaučiate skausmą kelyje, ateina mintis apie pinigus, jūs slapta nerimaujate. Visa tai vyksta vienu metu. Tai reiškia, jog, sakykime, 10% jūsų dėmesio yra nukreipta į jūsų kelį, 50% galvoja apie pinigus, 20% nerimauja ir 10% skaičiuoja laiką (laukia kol pasibaigs meditacija), o tai palieka tiktai 10% dėmesio, kurį vienintelį bandote sutelkti į žvakės liepsną. Ką jums daryti?


Atidumas

Jeigu jūs stebite žvakę ir suvokiate ateinančias mintis apie pinigus, tada jūs paprasčiausiai truputėlį (vienam momentui) pažvelkite į šias mintis ir nukreipkite dėmesį nuo jų. Jūs atkreipiate į jas dėmesį momentiškai, o tada nustojate kreipę į jas dėmesį. Pirmiausia jūs turite atpažinti dėmesio blaškymo šaltinį. Jeigu jūs jį ignoruosite, tai užtruks ilgiau. Jeigu tik akimirkai į jį pažvelgsite ir paleisite, jūs daug greičiau galėsite išvystyti koncentraciją. Su kiekvienu dėmesio atitraukimu, kai mes pastebime ir paleidžiame, mes sustipriname savo dėmesio jėgą į pirminį objektą. Tai reiškia, jog jūs būsite vis labiau ir labiau susitelkę į meditacijos objektą.

Tai yra atidumo esmė: išlikti sąmoningai suprantantiems apie tai, ką darome. Pastebėkite kas bando nukreipti jūsų dėmesį, o tada sutelkite savo valios stiprybę, kad susitelktumėte į meditacijos objektą. Taigi laipsniškai, pastebint tai, kas jus blaško, jūs vis labiau ir labiau sutelkiate dėmesį į objektą. Palaipsniui jūsų koncentracija taps stipresnė. Tęsdami šią praktiką jūs lengvai galėsite sutelkti savo dėmesį, o protas natūraliai nurims. Ištraukite savo sąmonę iš jus blaškančių elementų ir jie natūraliai nurims. Atitraukite savo sąmonę nuo blaškančių faktorių ir jie natūraliai nurims. Tai yra natūralu, jums nieko nereikia forsuoti. Tai nutinka savaime.

Šio lygmens praktikos pasisekimą išmatuosite tuo, kaip ilgai galite išlikti susitelkę į meditacijos objektą. Iš tikrųjų pradžioje jūs matuosite pagal tai, ar jūs atsimenate, ar ne, kad esate čia tam, kad medituotumėte! Tai yra pirmieji vartai. Daugelis žmonių sėdasi medituoti ir po keleto sekundžių užsimiršta, o po 10-15 minučių suvokia: „Palauk, juk aš turėjau medituoti!“ Tai turi būti pakeista, kadangi jeigu jūs pamirštate ką darote, jūs to nebedarote.

Kas, jeigu jūs pastebite skausmą? Šiame praktikos etape jūs galite pajudėti, jeigu jaučiate skausmą. Sėdėti skausme yra bevertis dalykas. Tikslas yra išvystyti atsipalaidavimą ir koncentraciją. Įsitaisykite tinkamoje pozoje, tačiau nejudėkite visą laiką, kadangi tai taps rimta kliūtimi. Jeigu surandate savyje tikros valios, jeigu iš tikro norite pasistūmėti, visai nejudėkite. Tam tikrame praktikos etape jums reikės tą gebėjimą išvystyti. Kažkuriame taške, kad galėtumėte judėti toliau, jums reikės visiškai nustoti judėjus. Apie tai mes pakalbėsime vėliau. Taigi šiame etape pasitaisykite, jeigu jus apima skausmas. Skausmas yra tiktai dėmesio blaškymo šaltinis; truputį pajudėkite, leiskite jam praeiti ir toliau koncentruokitės. Galiausiai skausmas nebebus kliūtimi.


Šamatha

Šamatha yra nuolatinė ramybė, pastovaus proto ramuma. Ši būsena egzistuoja tada, kai mes išvystome tai, kas vadinama „į vieną dalyką nukreiptu protu“, tačiau Gnosis terminologijoje tai reiškia neteisingą termino vartojimą. Protas nėra nukreiptas į vieną dalyką, sąmonė yra. (Daugelyje Rytų tradicijų žodis „protas“ naudojamas vietoj žodžio „sąmonė“. Todėl „bundantis protas“ arba Bodhičita iš tikrųjų yra bundanti sąmonė. Mes patiksliname šiuos terminus, nes Vakaruose manoma, kad protas reiškia intelektą, tačiau jeigu kas nors pabudintų intelektą, tai jis taptų gamtos išsigimėliu, demonu).

Mes turime išsiugdyti šamathą, nuolatinę ramybę, jeigu iš tikrųjų norime įžvelgti savo tikrąją situaciją. Įžvalgumas yra mūsų tikslas: galimybė tiesiogiai suvokti tiesą.

Vipasana yra sanskrito kalbos žodis, reiškiantis įžvalgumą. Pažodžiui išvertus, jis reiškia ypatingą įžvalgą. Kitais žodžiais tariant, vipasana yra susieta su vaizduote ar aiškiaregyste.

Iš esmės tai veikia šitaip. Jūs esate valtyje viduryje vandenyno. Valtis yra jūsų protas. Vandenynas yra gyvenimas. Paprastai valtis yra siūbuojama vandenyno ir jūs negalite ramiai pabūti, tai yra neįmanoma. Gyvenimas mus stipriai siūbuoja. Jūs turite į kažką įsikibti: į laivo stiebą. Laivo stiebas yra koncentracijos objektas, žvakė, jūsų kvėpavimas, bet kas. Jūs laikotės už to viskuo, kuo tik galite, ką tik turite. Visos jūsų valios jėgos turi būti sutelktos į tai. Kai tik išimtinai sutelkiate dėmesį į išsilaikymą, natūraliai vandenynas nurimsta. Valtis ima mažiau siūbuoti ir jūs išvystote stabilumą. Tuomet jūs galite paleisti stiebą ir apsidairyti aplink, pradėdami suprasti, kas jum buvo nutikę.

Šamatha yra gebėjimas ramiai stovėti valtyje. Šamatha yra stabilus, pastovus ir ramus stovėjimas. Vipasana yra fenomeno prigimties suvokimas. Kada jūs pradedate dairytis aplink ir matyti dalykus, jūs juos pradedate matyti naujoje šviesoje, kurioje anksčiau jų nematėte, kai valtis buvo siūbuojama. Štai taip veikia meditacija. Mes išvystome gebėjimą ramiai stebėti ir per stebėjimą suvokiame fenomeno prigimtį.

Šamathos ir vipasanos susijungimas sukelia samadhi. Jeigu jūs nepasiekiate samadhi, tai yra dėl dviejų priežasčių: arba jūs neišvystėte šamathos ar vipasanos, arba tai yra jūsų karma. Štai taip. Kiekvienas gali išvystyti šamathos ir vipasanos susiliejimą ir įeiti į samadhi, jeigu tik karma tai leidžia.

Koncentracijos, naudojamos išvystyti šamathą, objektu gali būti bet kas. Daugelis indų jogų koncentruojasi į lazdą ar akmenį, kadangi jie visi gali tai gauti; jiems nereikia pirkti kažko įmantraus parduotuvėje. Tai tiesiog yra akmuo, taip jie medituoja ir išvysto koncentraciją. Jie yra tokie neturtingi, jog nepajėgia nusipirkti įmantraus ritualinio objekto ar didelės statulos. Žinoma, daugelis vakariečių, jų nelaimei, meditaciją traktuoja būtent pastaruoju būdu.

Jūs galite naudoti žvakės liepsną arba akmenį, arba net Empire State Building, su sąlyga, kad jūs juos matysite. Kad ir kas tai bebūtų, geriausia naudoti realų objektą, esantį jūsų išorėje; patartina naudoti kažką natūralaus, organiško arba švento asmens atvaizdą ar kokį simbolį. Galiausiai, kai išvystysite gebėjimą nuosekliau sutelkti dėmesį, jūs galėsite pereiti prie sudėtingesnių objektų.

Siekiant išvystyti šamathą, susiduriama su įvairiomis kliūtimis. Pirma, jos yra išorinės: tai – išorės triukšmas, šaukiantys kaimynai, skausmas fiziniame kūne, „per šalta“, „per karšta“, tai gali būti bet kas. Mes turime išvystyti gebėjimą nesijaudinti dėl to, atsiriboti nuo to. Jeigu jums reikia naudoti ausų kamštukus, naudokite juos. Jeigu jums reikia užsikloti antklode ar minutei pasikasyti, darykite tai. Darykite pertraukėles, bet esmė yra sėdėti ir būti kantriems. Atitraukite dėmesį nuo kiekvieno blaškančio dalyko ir jūs tai pasieksite. Nėra jokių trumpesnių kelių.

Dar viena kliūtis, su kuria susiduriama, yra ta, kad žmonės per daug tikisi. Mes sėdamės medituoti ir tą pačią dieną norime patirti samadhi. Šitaip tai nevyksta. Neikite į tai su tokiu tikėjimusi, kadangi tai yra jūsų protas, tai yra troškimas, tai jums atneš nusivylimą ir taip jūs perdegsite. Tai nutinka daugeliui žmonių.

Viena iš taisyklių, galinčių jums padėti, yra ši trumpa, labai paprasta frazė:

„Taip, kaip yra.

Jeigu jus blaško įvairūs dalykai, jeigu jie jus neramina, jus agituoja, jaučiatės susirūpinę, tiesiog atminkite, kad visi dalykai yra tokie, kokie jie yra; stebėkite juos ir nereaguokite. Viskas, ką jūs turite daryti, tai yra stebėti dalykus tokius, kokie jie yra. Stebėkite juos tokius, kokie jie yra; paleiskite troškimą pakeisti bet kokį fenomeną. Neprisiriškite prie nieko ir nepuoselėkite apie nieką vilčių.

Atsipalaiduokite ir stebėkite; protas nurims savaime, priklausomai nuo jūsų atkaklumo. Tibete sakoma, kad kai asmuo ruošiasi tapti vienuoliu, pirma jis turi išvykti į ilgą retrytą (nuo pusės metų iki metų) tiesiog todėl, kad išvystytų šamathą. Tai reiškia medituoti nuo 8 iki 10 valandų per dieną. Taigi nesitikėkite to pasiekti per savaitę ar dvi. Tai pareikalaus laiko ir pastangų. Tačiau atlygis yra neįkainojamas, kadangi jis atneša ramybę. Kaip tik to mes ir siekiame, tiesa? Jeigu mes norime ramybės, mes turime ją puoselėti viduje ir šie paprasti pratimai tiesiogiai veda link to.

Egzistuoja du požymiai, rodantys, jog kažkas išvystė šamathą. Pirma, juos natūraliai traukia šamatha; tai reiškia, jog jie nori tęsti praktikas. Ir antra, jie turi ramų protą, kurio negalima išblaškyti.

Iš tikrųjų egzistuoja devyni atskiri šamathos lygmenys. Mes tai aptarsime vėliau. Bet jums reikia žinoti, kad galutinė technika, kurios mes šiame kurse išmoksime, nereikalauja pilnai išvystytos šamathos. Jeigu jūs turite išvystę tik preliminarią koncentraciją, jūs galėsite naudoti techniką, link kurios mes einame.

Antrasis šamathos išvystymo požymis yra ramus protas. Tai reiškia, kad mintys vis dar gali iškilti, tiktai mes nesame jų išblaškomi. Svarbu aiškiai tai suprasti. Mintys ir tai, kas blaško, vis dar gali iškilti, tačiau jos nepriverčia mūsų pamiršti meditacijos. Jos mūsų nesugeria. Mes ir toliau laikomės stiebo, matydami pasirodantį ir pranykstantį dėmesį blaškantį dalyką; dabar jis mūsų su savimi nenusineša. Tai yra priešinga tai būsenai, kurioje daugelis mūsų yra dabar; kai mes bandome medituoti, mes įtraukiami paskui bet kurį mus blaškantį dalyką. Tai tas pats, lyg būtume šėlstančiame vandenyne ir mus mėtytų kiekviena banga. Tinkamai išugdyta šamatha reiškia, jog mes matome bangas, tačiau jos mūsų nenuneša. Tai tiesiog reikalauja užsispyrimo.

Kitas tinkamai išvystytos šamathos aspektas yra tas, kad ji nėra vangi, ji nėra miglota ar neaiški. Ji yra labai aštri. Ji yra labai aiški. Kai kas nors išvysto šį koncentracijos lygmenį, jie gali sėdėti susikoncentravę, atviri, ten nėra jokio susirūpinimo jausmo ar įsitempimo, jų niekas nevaržo, nei įkyrios mintys, nei pojūčiai. Ten egzistuoja atvirumas ir ramybė; tai labai atpalaiduoja. Tai yra visi aspektai, kuriuos turime suprasti.

Kelias tam pasiekti įveikiamas gilaus dėmesingumo priemonėmis. Tai nėra išsiblaškymo būsena, o ypatingai dėmesinga būsena.


Sąmonės būsenos

Kaip mes matome Egzistencijos linijoje, sąmonė turi daugelį lygmenų. Mes turime žemesnius ir aukštesnius sąmonės lygmenis.

Pačioje apačioje mes turime tai, kas graikiškai vadinama Eikasia. Tai yra brutalus, instinktyvus, gyvuliškas ir t.t. sąmonės lygmuo. Ši sąmonės būsena tampa labai populiaria šiais laikais. Žmonės iš tikro mėgsta elgtis kaip gyvuliai. Dabar puoselėti gyvulišką elgesį yra labai populiaru ir įprasta. Ypatingai tai populiaru filmuose ir televizijoje. Daugelis filmų rodo smurtą, kur žmonės patenkina visus savo gyvuliškus troškimus. Jie visi yra apie tai, kaip puoselėti šį sąmonės lygmenį. Tai yra žemiausias iš galimų lygmenų, tačiau kaip tik tai mėgsta mūsų kultūra.


Sąmonės būsenos


Kitas mūsų turimas lygmuo graikiškai vadinamas Pistis. Tai yra nuomonių ir įsitikinimų lygmuo. Tai yra dažniausiai pasitaikantis lygmuo, kurį žmonija išvystė.

Daugelis žmonių visą savo gyvenimą nugyvena šiuose dviejuose sąmonės lygmenyse. Taigi tarp jų mes plėtojame savo religiją, savo kultūrą, visas savo idėjas ir supratimą apie save pačius. Abu šie lygmenys yra maitinami sensualinio proto, maitinami mūsų sąvokomis apie pojūčius ir tuo, ką mes per pojūčius gyvenime patiriame. Dauguma žmonių niekada toliau ir nenueina.

Egzistencijos linijoje šios dvi būsenos apibūdina labai siaurą sąmonės sritį.

Galima žiūrėti ir kitu kampu, kad Eikasia taip pat gali būti matoma kaip fizinis miegas, kadangi tai yra miego forma; tai yra mieganti sąmonė. Sąmonė miega mums fiziškai ilsintis, kaip ir mums visur vaikštant. Tai mes paprastai vadiname „budria būsena“, kurios metu mes esame atsikėlę ir vaikštinėjame su savo fiziniais kūnais. Tačiau platesnės perspektyvos kontekste žmogus pradeda suprasti, kad egzistuoja labai nedidelis skirtumas tarp Eikasia, gyvuliškos elgsenos, ir Pistis, nuomonių ir įsitikinimų lygmens.

Mes tai dabar matome savo gyvenimuose, kur daugelis žmonių gyvena savo „budrų“ gyvenimą, skatinami instinktyvių troškimų ir baimės. Tai yra jų vienintelė motyvacija gyvenime – būti varomais saugumo trūkumo, baimės jausmo, lyg jie tuoj viską prarasią, ir jei jie nebeturi pinigų, jie jaučiasi nesaugūs. Tai yra instinktyvu, mechaniška ir daugelis žmonių įsibauginę nugyvena savo gyvenimą vien tik šiame sąmonės lygmenyje.

Kai kurie gyvena gyvenimą vien tik proto pasaulyje, tarp idėjų ir sąvokų, jiems šis mokymas lieka tik dar viena sąvoka, tik dar kitos idėjos, dar kitas mokymas. Jiems šios žinios tampa papildomomis šiukšlėmis, kuriomis prikišamas protas.

Kai mes kiekvieną dieną ir kiekvienu momentu išmokstame praktiniu, tiesioginiu būdu sutelkti dėmesį, stengdamiesi atskirti save nuo sąvokų, įsitikinimų, idealų, emocijų ir pojūčių, mes visa tai galime pakeisti.

Mes turime prisiversti tapti sąmoningais. Mes tai darome mokydamiesi būti dėmesingais, kas yra vadinama savęs stebėjimu, ir mes mokomės matyti trejas smegenis, tačiau nebūti jose, atsiskirti nuo jų. Mes stebime mintis, stebime jausmus, stebime savo veiksmus, tačiau visada tai atliekame su vidinio atsiskyrimo jausmu. Šios pastangos turi tapti nuosekliomis, atkakliomis, nepertraukiamomis.

Kai pastangos tampa nepertraukiamos, tai gali tapti savęs atsiminimu. Savęs atsiminimas yra nuoseklus, nepertraukiamas savęs stebėjimas, taip pat prisimenant savo pačio vidinę Esybę. Tai reiškia, kad asmuo yra dabartyje ir stebi, tuo pat metu suvokdamas Tai, kas yra anapus penkių jutimų. Jis yra sąmoningas apie tai, ką daro.

Tai nieko bendra neturi su idėja ar sąvoka. Tai visiškai nieko bendra neturi su įsitikinimu. Tai nieko bendra neturi su jautimusi gerai ar blogai, atrodymu blogai ar gerai. Tai yra tyras sąmoningas dėmesys, štai ir viskas.

Sąmoningas dėmesys yra anapus to, kuo mes galvojame esą, kuo mes norime būti, kuo mes norime, kad kiti žmonės mus laikytų. Tai yra anapus viso to. Ir niekas to už mus nepadarys, niekas. Tiktai pats individas gali išvystyti tą gebėjimą ir tai yra sunku, labai sunku.

Tačiau jei mes išvystome šį sąmoningo dėmesio nepertraukiamumą, tada mes įžengiame į kitą sąmonės lygmenį, kuris graikų kalboje vadinamas Dianoia, esminis sąmonės vystymas. Terminas „dianoia“ šiais laikais naudojamas labai gerai žinomoje mokykloje, kuri vadinama „Dianetika“. Tačiau jie moko, kaip panaudoti protą, kas yra priešinga Gnosis. Mes mokome, kaip reikia panaudoti sąmonę ir tai nėra tas pats dalykas. Tačiau daugelis susipainioja dėl terminologijos.

Dianoia yra vadinama 3-iąja sąmonės būsena ir siekdami jos, mes turime būti atkaklūs, nuoseklūs ir niekada nesustoti. Tai reiškia, kad mes turime turėti galimybę stebėti save trejose smegenyse taip, lyg kūnas būtų aktorius, o jo viduje – režisierius. Režisierius yra sąmonė, kuri yra tiesiogiai sujungta su mūsų vidine dievybe. Tai ta dalis mumyse, kuri turėtų daryti sprendimus; ji yra ta dalis, kuri skiria gėrį nuo blogio.

Egzistuoti 3-ioje sąmonės būsenoje reiškia nuolatos, nepertraukiamai atminti Kūrėją, mūsų tikrąją Savastį, mūsų Slaptąjį Tėvą, kurio buvimas yra įtvirtinamas mumyse, kai mes nepertraukiamai ir aktyviai sutelkiame sąmoningą dėmesį. Tai yra savęs atsiminimas.

Pinokis yra gnostiška istorija, parašyta inicijuotojo gnostiko. Tai istorija apie medinį berniuką, kuris yra lėlė ir nori tapti tikru žmogumi. Lėlė yra žemiškasis žmogus, o jo vedlys yra sąmonė, Kalbantysis Svirplys. Jis yra tylus vidinis balsas, kurį berniukas paprastai ignoruoja; tai yra mūsų sąmonė, mūsų dalis, kuri skiria gėrį nuo blogio. Bet ji yra tyli. Ir kai protas yra aktyvus, ir mus pagauna troškimai, mes jo nebegirdime, mes jį ignoruojame. Paprastai jis sako mums daryti tai, ko mes nenorime daryti, mes norime eiti ir būti įžymiais, kaip Pinokis. Mes nenorime klausytis to balso.

Mokymasis medituoti yra mokymasis padaryti tą balsą stipresnį, padaryti, kad tas balsas, sąmonė, būtų tuo, kas veda visą šou: ne protas, ne troškimas, o aukštesnioji mūsų dalis.

Įsitvirtinimas 3-ioje sąmonės būsenoje, savęs atsiminime, atneša esminį pokytį, kadangi kaip tik čia mes pradedame atsižadėti visko, kas yra žemiau jos, visko, kas priklauso žemesniesiems sąmonės lygmenims. Kur turėjome nuomones ir įsitikinimus, paremtus mūsų išdidumu ir baime, kur instinktyviai elgėmės, kur kliovėmės pripratimais, polinkiais, visų rūšių problemomis – čia mes pradedame keistis ir atmesti tuos dalykus; štai kodėl Samael Aun Weor apibrėžia Dianoia kaip įsitikinimų persvarstymą.

Meditacija yra sąmonės funkcija. Sąmonė yra dėmesys. Šamatha yra ramus protas, kas yra dėmesio sutelkimo rezultatas; tai yra savęs atsiminimas arba savęs stebėjimas. Viskas atsiremia į dėmesio išvystymą, štai ir viskas.

Jeigu jūs iš tikro norite to išmokti, išmokite medituoti ištisą dieną. Išmokite niekada nesiblaškyti. Yra keletas būdų, kaip tai padaryti. Niekada nedarykite daugiau negu vieną dalyką tuo pat metu, kol išmoksite jį atlikti sąmoningai. Daugelis žmonių to nekenčia. Tai reiškia, jog jūs neturėtumėte valgyti mėsainio vairuodami automobilį, kalbėdamiesi mobiliu telefonu ir tuo pat metu klausydamiesi radijo. Mes tą mėgstame. Tai reiškia, jog jūs neturėtumėte dirbti kompiuteriu ir pietauti, kalbėtis telefonu ir žiūrėti televizorių ar klausytis radijo tuo pat metu. Paprastai, kai mes tai darome, tai reiškia, kad mūsų sąmonė yra išsklaidoma į daugelį dalykų, o tai reiškia, jog nėra rišlaus, koncentruoto dėmesio. Todėl, jeigu mes taip pat bandome išmokti medituoti, mes labai nusivilsime, kadangi mes neatpažinome tos savo elgsenos, kuri išvysto mums kliūtis meditacijai.

Mes turime išmokti sutelkti dėmesį į vieną dalyką vienu metu. Darykite vieną dalyką ir darykite jį su pilnu dėmesiu. Daugelis žmonių tiki, kad tai reiškia, jog jie ims lėčiau dirbti. Dauguma žmonių tiki, kad tokiu būdu mes tiek daug, kiek galėtume, nepadarysime, tačiau tiesa yra priešinga. Mes to nežinome, kadangi mes nežinome, kaip tai padaryti; mes taip esame pripratę prie savo įpročių, prie to, kaip dabar gyvename, kad net nenorime keistis.

Jeigu jūs norite sužinoti, kaip medituoti, jūs turite pakeisti savo įpročius, savo kasdieninius polinkius. Raskite dalykus, kurie jus blaško ir pakeiskite juos.

Norite keistis iš esmės? Štai keletas idėjų: nustokite žiūrėję televizorių. Televizija verčia mus fantazuoti ir svajoti. Mes žiūrime televizorių, bet galvojame apie ką nors kita; tas pats su filmais. Nustokite trumpam, tiktai keletui mėnesių. Nustokite keletui mėnesių klausę muzikos. Pabandykite tai ir stebėkite, ką jūsų protas bandys su jumis padaryti.

Mes taip esame pripratę daryti dalykus, kurie mus blaško, kad mes galime netgi vengti tikrosios mūsų sąmonės būsenos. Jeigu norite pamatyti savo tikrąją būseną, nustokite save blaškyti. Mes skaitome niekam vertus romanus, žiūrime televiziją, per daug kalbamės telefonu, mes liežuvaujame, einame apsipirkinėti – visi šie dalykai yra išsiblaškymai, padedantys mums vengti tiesos.

Šie įpročiai turi pasikeisti, jeigu mes norime išmokti medituoti, jie turi pasikeisti visi. Tai nereiškia, jog jūs daugiau niekad neisite apsipirkinėti. Tai nereiškia, kad jūs niekada vėl nenueisite į kiną. Tai reiškia, kad kai kitą kartą eisite, jūs tai darysite su pilnu sąmoningu dėmesiu. Aišku jeigu jūs ten grįšite. Jūs galite ir negrįžti. Jūs galite atrasti, kad šie polinkiai iš tikrųjų buvo žalingi ir viduje jus žalojo, tačiau jūs nesugebėjote su jais susitvarkyti.

Vėlgi, mums reikia drąsos. Taigi meditacija iš tiesų nėra kažkas sudėtingo, tačiau nukeliauti ten nėra lengva. Jūs turite atsisakyti didelės dalies savo elgsenos ir pakeisti daugelį dalykų, kad suprastumėte, kaip reikia medituoti.

Taigi, viso to esmė yra ne tik išvystyti koncentraciją, tai yra tik įžanga. Esmė yra išvystyti stabilią, dėmesingą koncentraciją ištisą dieną, o kai sėdamės medituoti – išvystyti šamathą. Bet tikroji priežastis, kodėl mes vystome šamathą, yra ta, kad mes išmoktume medituoti. Koncentracijos, mantrų pratimai ir visi kiti žingsniai yra parengiamieji. Tikroji meditacija yra būdas gauti informacijai.

Jūs surenkate 10-ties medituotojų grupę, kur kiekvienas yra iš skirtingų žemynų ir sakote jiems, atskirai kiekvienam, kad tarpusavyje to jie nežinotų: „Aš noriu, kad jūs medituotumėte apie šį simbolį“, sakykime, kad tai yra kryžius. Ir jie visi tai daro nežinodami, kad kiti daro tą patį. Kada gaunate jų rezultatus, gaunate jų gautą informaciją meditacijos metu, bet ne koncentracijos, ir iš visų jūs gausite tą patį atsakymą. Sąmonė yra visuotinė kalba ir simboliai turi visuotines reikšmes. Jogai ir praktikantai iš viso pasaulio pasieks tų pačių rezultatų. Būdai, kuriais jie tai pasiekia, gali truputį skirtis, gali skirtis vaizdas, paveikslas, gali skirtis žodžiai, tačiau reikšmė yra ta pati. Štai kodėl visos pasaulio religijos turi tuos pačius esminius simbolius: jos visos turi kryžių, gyvatę, mergelę, jos visos turi Kristų. Jos visos tai turi. Visos didžiosios religijos yra viena; keičiasi jų formos, tačiau tiesa yra ta pati. Samadhi yra būdas pasiekti tą visuotinę tiesą.

Pirmiausia mes išvystome koncentraciją, šamathą, tada išvystome vipasaną. Šis žodis taip pat yra labai įdomus. „Vi“ kyla iš „VIESA“, kas reiškia ypatingą arba aukštesnįjį. „ASHANA“ reiškia suvokimą. Taigi VIPASANA reiškia „suvokti kažką ypatingo, aukštesnio“.

Žodis „vipasana“, „viesa“ yra artimai susijęs su žodžiu „Višnu“. Taip pat jis artimai susijęs su žodžiu „VIZIJA“, kaip ir su žodžiu „IŠMINTIS“. Ezoteriškai kalbant, visi jie yra tas pats dalykas. Višnu induizme yra „tas, kuris prasiskverbia“, jis yra tas, kuris siuntė į Žemę visus savo avatarus: Krišną, Ramą... Jie visi buvo „prasiskverbiančios galios“, „išminties“ pasireiškimai. Čia Višnu yra Chokmah. Chokmah reiškia išmintį. Tai nuostabu, ar ne? Induizmas ir judaizmas sako tą patį.

Taigi kiekvienas avataras ir Kristus, kurie nusileidžia, yra iš šios sferos: Buda, Jėzus, Mahometas, Višnu, visi jie. Ir jų charakteristikos yra ramybė (šamatha) bei gebėjimas suvokti aukštesnius dalykus (vipasana). Chokmah yra energija, kurią mes taip pat turime viduje; ją mes galime pažinti per sąmonę.

Esminis sąmonės gebėjimas yra suvokti, matyti. Mes galime matyti, nes turime sąmonę. Augalai ir gyvūnai taip pat ją turi. Tikėkite ar ne, ją turi ir mineralai, ir šviesa. Kvantinė fizika, šiuolaikinis mokslas įrodė, kad šviesa yra inteligentiška. Šviesa pasirenka. Ji nėra mechaniška. Jie atliko bandymą, kur eksperimentavo su mažyčiu kvantu, šviesos paketu. Jie viską sudėliojo taip, kad iš prietaiso išlėkęs kvantas turėtų apeiti kliūtį; taigi kvantas turės pasirinkti vieną ar kitą kelią. Vienoje pusėje yra prietaisas, kuris absorbuoja šviesą, taigi jei kvantas judėtų į ta pusę, šviesa pranyks. Jeigu jis judės kita puse, jis ir toliau tęs kelionę. Taigi mokslininkai iššovė vieną kvantą, kuris judėjo ta puse, kur buvo absorbuotas, po to nė vienas iššautas kvantas ta puse nejudėjo. Tas vienas šviesos paketas gali suvokti ir yra susijęs su kitais šviesos paketais.

Pagal hebrajus ir kabaloje tai buvo seniai žinoma, tas pats ir su induizmu bei budizmu. Ta šviesa yra Dieviškojo Trikampio šviesa ir tai yra Kosminis Kristus. Taigi ką mes čia apie Kristų sakome? Jis yra Sūnus, Saulė, Sauliškoji Šviesa. Kas yra visi tie visų laikų, visų religijų herojai ir Kūrėjai? Jie yra sauliškieji Dievai: Apolonas, Helijas, Dzeusas, Balderis, Antžmogis, Mitra, Jėzus, Merkurijus – visi jie. Jie visi turėjo ryšį su Saulės Dievu Ra. Jis yra šviesa, kuri prasiskverbia.

Ta šviesa yra kiekviename žmoguje. Tai yra sąmonės šviesa. Bet kai mes gyvename išsiblaškę, mes tą šviesą švaistome ir numirštame nieko daugiau nesužinoję, išskyrus mūsų įsitikinimus, nuomones ir daug kančių.

Kas liečia žodį „išmintis“ (angl.: wisdom), pirmoji jo dalis „wis“ yra susijusi su terminu „VIESA“, kuris reiškia aukštesnįjį, tačiau tai taip pat yra žodžio „vizija“ („matyti“) šaknis. „dom“, kaip ir žodyje „dominuoti“, reiškia turėti galios. Išmintis tada yra „galia prasiskverbti į kažką aukštesnio“. Tai - galėjimas matyti anapus įprastų dalykų. Išmintis yra tas pat, kas ir vipasana. Taigi, kai mes minime šventuosius, turinčius daug išminties, iš tikro ezoteriškai tai reiškia, kad jie gali matyti daugiau nei mes. Mes tiesiog turime išvystyti tą gebėjimą. Taigi šios abi pusės, šamatha ir vipasana, yra tai, ką mes išvystysime šiame kurse.

„Jokite nuolatinės ramybės arkliu ir naudokite aštrų įžvalgumo ginklą, siekdami prasibrauti pro iškreipto suvokimo ir supratimo tinklą.“ – Tsong Khapa

Jis pataria naudoti šamathą ir vipasaną kartu tam, kad prasiskverbtume pro kančias. Kartu jos suteikia mums galią pasikeisti, pašalinti iliuziją. Perplėšti iliuziją. Pakeisti protą.

Sutraukydami proto iliuzijas, mes galime pakilti iki ketvirtosios sąmonės būsenos: Nous. Nous yra visiškai nubudusi sąmonė. Tai yra Samadhi sąmonės lygmuo. Būti tai įkūnijus, gyventi toje būsenoje, reiškia būvimą labai išsivysčiusia būtybe, labai tyra ir neturinčia nė vieno netobulumo. Iki tol, mes tik kartas nuo karto galime to paragauti.

Kai mes ugdome meditacijos įgūdžius, mes dirbame pasitelkdami asaną, pratjaharą, dharaną, dhjaną, kad pasiektume samadhi arba Nous. Šie lygmenys - pratjahara, dharana ir dhjana - yra dalis 3-iosios būsenos. Tai yra išsivystymo lygmenys. Mes dirbame siekdami išvystyti tobulą, skvarbią sąmonės galią, su visišku ir galutiniu atsiskyrimu nuo „aš“.


Savaitinė praktika

Praleiskite nuo dešimties iki penkiolikos minučių atsipalaiduodami ir vokalizuodami garsą „O“. Kol vokalizuojate, įsivaizduokite stiprią, šiltą šviesą savo širdyje.

Praleiskite 10-15 minučių koncentruodami savo dėmesį į žvakės liepsną. Visiškai neleiskite savo protui kažkur klaidžioti. Jūs galite išmatuoti savo gebėjimą koncentruotis pagal tai, kiek ilgai išlaikote nepertraukiamą dėmesį. Jeigu protas išsiblaško, grįžkite prie koncentracijos.


Visą laiką tęskite atsipalaidavimą, jį vis gilindami.

Darykite šį pratimą kiekvieną dieną be išimčių. Būtina išvystyti tvirtą discipliną, siekiant pažangos gnostiškame darbe.

 


<<< Atgal           Toliau >>>

 


  „Žmogus yra būtybė,   kurią įveikti reikia. Ką   esate padarę, kad   įveikta jį būtų?“ 

    - Frydrichas Nyčė

__________________

Kontaktai | Pirmas Puslapis | Naujienos