Pirmas Puslapis

 Įžanginė Informacija
 Ego
 Kursai
 Ištraukos Iš Raštų
 Paskaitos
 Alchemija
 Meilės Erdvė
 Kiti Straipsniai
 Knygos
 Mantros
 Audio Paskaitos
 Gnostiškas Menas
 Naujienos
 Nuorodos
 Forumas


Budrumas

 

Tarpusavio priklausomybė

„Visi gamtos fenomenai ir visi objektai yra artimai organiškai tarpusavy sujungti, vienas nuo kito vidumi priklausantys ir abipusiai vienas kitą įtakojantys. Iš tikrųjų nė vienas gamtos fenomenas negali būti vientisai suprastas, jeigu mes jį laikysime esant izoliuotu. Viskas yra pastoviame judėjime. Viskas keičiasi, niekas nėra ramybės būsenoje.“

- Samael Aun Weor, iš knygos „Endocrinology and Criminology“

Mes galime pamatyti, jog gyvenimas susideda iš įvykių, faktorių serijos. Kai kalbame apie tarpusavio priklausomybę, mes apibūdiname sąryšį tarp įvykių arba sąryšį tarp būsenų. Iš esmės šis žodis reiškia, kad nė vienas dalykas neegzistuoja be kito dalyko. Viskas priklauso nuo priežasčių; niekas neegzistuoja nepriklausomas nuo viso kito. Vienas filosofas yra pasakęs: „Nė vienas žmogus nėra sala“ ir tai tobulai išreiškia supratimą apie tarpusavio priklausomybę. Nei vienas iš mūsų neegzistuoja kaip izoliuota esybė. Tai yra tikrasis raktas, kurį mums reikia suprasti; niekas nėra izoliuotas. Tie, kurie kenčia nuo vienatvės, gali rasti tame truputėlį komforto. Bet tikroji tarpusavio priklausomybės reikšmė yra ta, kad tai, ką mes darome, veikia kitus ir tai, ką kiti daro, veikia mus. Egzistuoja gili sąveika; egzistuoja milžiniškas nuolatinis kitimas ir energijos srautas, kuris visada juda tarp individų.

Pavyzdžiui, imkime grupę žmonių, kurie vienas nuo kito priklauso ir visi nori kai ką suprasti apie save. Ir štai jie visi pasirodo gnostiškų studijų klasėje pirmą valandą. Galbūt tai sutapimas. Bet iš tikrųjų mes žinome, kad tai nėra sutapimas; taip vyksta dėl skirtingų aplinkybių, kurios kartu susiderino tam, kad būtų sukurtas tas įvykis. Tai mes vadiname Karma, Priežasties ir Pasekmės dėsniu. Viskas turi priežastį, o kiekviena priežastis taip pat yra pasekmė.

Intelektualiai tai yra paprasta suvokti. Trijų dimensijų fizikoje mes matome, kad jeigu mes ką nors pastumiame, tai juda su sąlyga, kad mes turėjome pakankamai jėgų tai pajudinti. Niutonas apibūdino karmą taip, kaip ji matoma fizinėje materijoje: „Kiekvienam veiksmui egzistuoja tolygus atoveiksmis“. Trijų dimensijų fizikoje taip yra išreiškiama karma.

Jeigu mes taip pat suprantame žymiąją aksiomą „kaip viršuje, taip ir apačioje“, mes suprasime, kad to atvirkštinis variantas irgi yra tiesa, „kaip apačioje, taip ir viršuje“; todėl, jeigu fiziniame lygmenyje yra reakcijos į veiksmus, tai turi būti reakcijos į veiksmus ir energetiniuose lygmenyse.

Mes galime sakyti, kad fiziniame pasaulyje arba kalbant apie fizinę dalykų pusę, mes šią taisyklę suprantame tik iki tam tikros ribos, taigi fizinėje realybėje mes turime tam tikrą procentą Gnosis apie Priežastį ir Pasekmę. Bet jei mes sąžiningai save patyrinėsime, mes tikriausiai atrasime, jog visai neturime supratimo apie šį dėsnį emociniame ar Proto lygmenyse, kadangi mes vis dar kuriame ir skleidžiame negatyvias emocijas. Mes nesuvokiame būsimos to pasekmės; mes tai ignoruojame.


Ignorancija

Kai studijuojame budizmą, induizmą, krikščionybę ar islamą mes susiduriame su žodžiu „ignoravimas“. Dėl savo kultūros mes dažnai klaidingai interpretuojame šį žodį; mes galvojame, kad ignorancija reiškia buvimą neišsilavinusiu, bet tiesa ta, kad ignorancija kyla iš žodžio „ignoruoti/nepaisyti“. Ir tiesa ta, kad jeigu mes sąžiningai save patyrinėsime, matysime, kad mes ignoruojame savo veiksmų pasekmes. Mums tai nerūpi. Kai esame supykę, mums nerūpi ar mes įskaudinsime kitus žmones; kai įsižeidžiam, mums tai neberūpi. Iš tikrųjų galime sakyti, kad mes norime, jog kiti kentėtų, taigi mes išreiškiame savo pyktį tam, kad mus išgirstų ar galbūt tam, kad atkeršytume, kad kažką pažemintume.

Visą laiką mes elgiamės be supratimo, kad mūsų veikla sukels pasekmes. Mes tai ignoruojame. Kitais žodžiais tariant, mes norime daryti tai, ką norime ir mes renkamės ignoruoti tai, ką tai reiškia mums ir kitiems. Taigi čia mes jau pažeidžiame keletą subtilių gamtos dėsnių. Mes nesuvokiame, kad priklausome nuo kito asmens. Mes nesame gyvenime izoliuoti; mes reikalingi vienas kitam. Viskas, ką mes turime ir viskas, kas mes esame, atėjo mums per kitų žmonių rankas, protus ir širdis; tai - mūsų kūnas, maistas, idėjos, atmintis, išsilavinimas. Nepaisant to mes klaidingai tikime esą „nepriklausomi“. Mes nesame, ir jeigu jūs aiškiai pažiūrėsite į savo gyvenimą, pamatysite kad esate bendruomenės narys, netgi jei nesikalbate su kitais žmonėmis. Kaip bendruomenės narys jūs esate veikiamas kitų ir jūs veikiate kitus.

Mes ignoruojame pasekmes, kurias galime sukelti kitiems. Mes taip pat ignoruojame pasekmes, kurios neišvengiamai mums sugrįš. Karma paprasčiausiai yra energija; tai – gamtoje judanti energija, ateinanti ir išeinanti. Taigi visos didžiosios tradicijos yra pasakiusios, kad mes gyvename ignoruodami ir nematome tiesos.

Kita tarpusavio priklausomybės pusė yra ta, kad mes gana klaidingai tikime, esą mūsų laimė priklauso nuo labai siaurai apibrėžtų aplinkybių. Pavyzdžiui, jei mums sunku finansiškai, tai mūsų protas į tai susitelkia: „Jeigu aš tai parduočiau arba mane paaukštintų, arba gaučiau tokį laipsnį, tada turėčiau pakankamai pinigų.“ Arba: „Jeigu tik aš galėčiau nusipirkti šią naują mašiną arba didesnį namą, tada būčiau laimingas.“ Mes turime šį siaurą požiūrį, kad mūsų laimė ir gerovė priklauso nuo šių smulkių aplinkybinių įvykių. Jeigu tai būtų tiesa, tai tada būtų gana paprasta būti laimingiems. Mums paprasčiausiai reiktų pasiekti šiuos mažus tikslus ir tada būtume patenkinti. Bet kas iš mūsų rado ką nors laimingą, kas taip gyvena? Neatsakykite iš karto: stebėkite juos įdėmiai, kadangi kai tik jie pasieks tikslą, jie bus laimingi labai trumpai ir nedelsiant po to jie daugiau nebebus patenkinti ir norės kažko kito. Kas iš tikro yra patenkintas? Jie gali sakyti esą patenkinti, bet ar jie iš tikrųjų ir nuoširdžiai yra laimingi savo širdyse, nakties tamsoje?

Gnosis požiūriu nėra laimingų žmonių šioje Žemėje. Kiekvienas siaubingai kenčia. Kenčia nuo susirūpinimo, skurdo, bado, mirties grėsmės, Kančios grėsmės.

Turtingieji kenčia dėl baimės prarasti tai, ką turi. Vargšai kenčia nuo norėjimo to, ko jie neturi. Kad ir kokioje visuomenės padėtyje esame, mes kažko trokštame, mes dirbame, tarnaujame ir prakaituojame siekdami tai gauti, tada mes patiriame trumpą pasitenkinimo akimirką ir vėl norime kažko naujo.

Tai yra plačiai žinoma Keturiose Kilniosiose Tiesose, kurių mokė Buda Šakjamunis.

Taigi egzistuoja pastovus kitimas to, ko mes norim iš gyvenimo. Kai kas turi tikslą: „Aš noriu vesti, tai yra tai, ko aš noriu, aš tik noriu vesti ir tada aš būsiu laimingas. Aš turėsiu namą, vaikus ir šiuos visus dalykus.“ Taigi jie visa tai gauna ir kas tada: jie tampa nelaimingais. Mes visi tai matėme žmonėse, kuriuos pažįstame.

Arba jie sako: „Man tik reikia geresnės žmonos, ta kurią turiu, nėra gera.“ Taigi jie išsiskiria, suranda kitą žmoną ir vis tiek jie yra apgailėtini.

Jei kalbėsime atvirai, tokia yra visuomenės būsena. Ir ar mes tampame laimingesni? Ne. Kalbant iš tikrųjų ir nuoširdžiai - mes netampame. Mes tampame dar labiau beviltiškesni. Ištuokų skaičius auga, nusikaltimų skaičius auga. Gyvenimas tampa vis sudėtingesnis, o ne paprastesnis.

Egzistuoja žymi sąvoka, kuria mums visiems patinka tikėti, kad gyvenimas vis gerėja. Su FedEx, faksų aparatais ir internetu „gyvenimas gerėja“. Visi yra sujaudinti: „Pažvelkit į mūsų nuostabias technologijas, pažvelkit į mūsų didžią civilizaciją, pažvelkit į visus mūsų nuostabius pasiekimus“, bet ar mes iš tikro laimingesni?

Ar mes kenčiame mažiau?

Įrodymai rodo priešingai. Protinių ligų atvejai vis dažnesni. Depresija nesuvaldoma. Savižudybių atvejai vis dažnesni. Mes susibūrę kaip žiurkės milžiniškuose dvokiančiuose miestuose, geriame nešvarų vandenį ir prausiamės chemikaluose.

Mes esame įkalinti labai komplikuotame aplinkos nykime; ištisas pasaulis dreba nuo destruktyvios žmonijos veiklos.

Kiekvieną dieną pavojus mūsų sveikatai ir saugumui ženkliai auga ir situacija darosi vis sudėtingesnė.

Mes įkalinti skolose, dirbame daugiau ir uždirbame mažiau.

Kiekviena didesnė socialinė struktūra yra ant katastrofos slenksčio. Kalėjimai perpildyti ir neturi atsakymų į problemas. Panašiai ir su mokymo sistemomis, kur taip pat nėra problemų sprendimo būdų. Politikai yra užsivertę sudėtingais klausimais, kurie juos nuolat spaudžia. Niekas neturi jokio atsakymo ir visame tame mūsų masinės informacijos priemonės ir toliau dainuoja savo laiminga gaida: „Pirkite naujus dalykus ir jūs pasijusite geriau. Pasidarykite plastinę operaciją ir jūs būsite laimingi. Gerai renkitės, atrodykite nuostabiai, pritraukite kitų gašlumą ir pavydą ir jūs būsite patenkinti.“

Giliai viduje mes visi žinome, kad tai melas. Bet mes negalime to pripažinti, kadangi esame įsibaiminę.

Jeigu jūs pažiūrėsite į tai objektyviai, gyvenimas darosi vis sudėtingesnis. Gyvenimas dabar yra sudėtingesnis, nei jis buvo mūsų tėvams. Jis daug sudėtingesnis, nei jis buvo mūsų seneliams. Pasikeitimai greitėja ir su tuo greitėjimu ateina didesnis sudėtingumo mastas, o kartu su sudėtingumu ir sutrikimas, rūpestis, abejonė, baimė. Žmonijos neviltis ir kančios gilėja. Kodėl taip yra? Mes galime matyti kodėl, jeigu pažvelgsime į šiuos fenomenus:

  1. Tarpusavio priklausomybė
  2. Karma
  3. Ignorancija

Mes ignoruojame visų dalykų tarpusavio priklausomybę. Mes siekiame įgyvendinti visus savo troškimus ignoruodami, kad viskas, ką mes paimame, buvo iš kažko paimta. Kompanijų vadovaujantys darbuotojai, kurie per metus uždirba milijonus dolerių, atsisako suprasti, kad pinigai, kuriuos jie sukaupė, buvo paimti iš kitų. Tuo tarpu kiti kenčia dėl pinigų trūkumo.

Mes ignoruojame, kad kiekvienas mūsų veiksmas sukelia pasekmes.

Blogiausia tai, kad mes ignoruojame, jog ignoruojame. Mes tikime darą tai, kas teisinga, nors egzistuoja akivaizdūs įrodymai, kad yra priešingai.

Buda Šakjamunis pasakė:

„Mūsų protai formuoja mūsų gyvenimus. Mes tampame tuo, ką galvojame.“ -  Dhammapada, 1 skyrius

Iš to mes galime matyti, kad gyvenimas, kurį dabar patiriame, yra mūsų proto produktas arba, kitais žodžiais tariant, ką mes galvojome, jautėme, darėme, sukūrė gyvenimą, kurį dabar patiriame. Todėl, jeigu mes pakeičiame tai, ką galvojame, jaučiame ir darome dabar, mes galime sukurti geresnes aplinkybes savo ateityje.

Mes sukūrėme savo gyvenimo situacijas ir šią visuomenę. Mūsų visuomenė, charakterizuojama socialiniu chaosu ir plačiai paplitusiu kentėjimu ir iliuzijomis, yra žmonijos kolektyvinio proto atspindys.

Žmonės kenčia dėl kitų žmonių.

Žmonės kenčia dėl savęs.

Mes sukūrėme savo pačių gyvenimus, tačiau vistiek ignoruodami šią tiesą ir toliau bėgame paskui šiuos neapčiuopiamus tikslus, paskui šias siaurai apibrėžtas aplinkybes. „Jeigu tik išloščiau loterijoje, jeigu tik nusipirkčiau salą, jeigu tik turėčiau lėktuvą arba katerį, arba jeigu tik atrodyčiau geriau, arba turėčiau kitą laipsnį, tada aš būčiau laimingas.“ Tai yra klaidingas įsitikinimas. Tai - visiškai ir akivaizdžiai klaidinga, nors visa mūsų visuomenė sukasi ant tokio supratimo apie gyvenimą.

Mes gyvenimą suvokiame per Fantazijas, todėl mes gyvenimo nesuvokiame. Mes suvokiame gyvenimą tokį, koks norėtume, kad jis būtų, o ne tokį, koks jis yra. Taigi mes nesuvokiame gyvenimo tokio, koks jis yra, mes kenčiame, kadangi gyvenimas niekada mums neduoda to, ko mes tikimės.

Mes save suvokiame per fantaziją, todėl mes savęs nesuvokiame. Mes norime save matyti tokiais, kokie norėtume būti matomi; mes nematome savęs tokiais, kokie esame. Taigi mes gyvename ignoruodami tai, kas mes iš tikro esame, mes kenčiame, kadangi mes nesame tokie, kokiais norime būti.

Meditacijos mokymasis prasideda čia. Niekada asmuo neišmoks medituoti, kol jis nepradės laužyti šių aplinkybių ir nepradės tikrai nuoširdžiai savęs matyti.

Nuoširdumas: sąžiningai be apsimetinėjimo ar melo.

Tikra meditacija gali prasidėti tiktai tada, kai mes turime drąsos ir valios pastangų atsikratyti fantazijų apie save ir gyvenimą. Tikra meditacija nuves mus tiesiai link objektyvios tiesos apie mus ir gyvenimą pamatymo; todėl, jeigu mes esame prisirišę prie savo fantazijų, mes neleisime sau pamatyti tiesos, todėl mes niekados negalėsime tinkamai medituoti.

Išmokti medituoti reiškia išmokti peržengti protą, pasiekti tai, kas yra vadinama Sąmone. Sąmonė yra šviesa visos šviesos šaknyse. Ji yra anapus proto, anapus emocijų, anapus „Aš“, „aš pats“.

Kas yra sąmonė mumyse ir kaip mes ją naudojame? Kaip mes keičiame savo sąmonės lygmenį? Tai ir yra tikroji meditacija.


Dvi gyvenimo linijos


Gyvenimo linija

Ši pirmoji linija, ištęsta horizontaliai, yra vadinama Gyvenimo linija arba Pažinimo linija.

Ši gyvenimo linija parodo laiko eigą nuo gimimo iki mirties. Mes gimstame, augame, išsimoksliname (arba ne), visi mūsų gyvenimo įvykiai praeina ir mes numirštame.

Tai vadinama pažinimo linija, kadangi tikrosios žinios yra gyvenimo tikslas. Mes esame gyvi, kad sužinotume kodėl gyvename. Tačiau tai nėra žinios iš knygų ar teorijos; mums reikalingos žinios yra tikroji Gnosis: tiesioginės, patirtinės žinios apie objektyvias realybes, paslaptingos Daath žinios.

Kai žmogus mato ir patiria tiesą, tada teorijų nereikia. Todėl mes einame gyvenimo linija arba pažinimo linija, siekdami savojo pažinimo arba Gnosis.

Tačiau KAIP mes einame šia linija yra lemiamas skirtumas tarp tikrojo Gnosis suradimo ir gyvenimo to priešingybėje: i-gno-ruojant. Ir šis skirtumas tiksliai randamas per žinojimą (gnosis) naudojant sąmonę arba nežinojimą (ignoruojant sąmonės panaudojimą).

Šia linija eis visos gyvos būtybės; kiekviena būtybė yra pavaldi šios linijos, gyvenimo linijos, dėsniams. Tai akivaizdžiai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų gimė. Bet, ko mes nežinome, (kalbant apie pažinimą per mūsų pačių Gnosis) yra tai, kad jūs negalite gimti be mirties; jie yra vienas ir tas pats dalykas. Daugelis mūsų iš tikrųjų nesupranta, kad mirsime, nes mes tai ignoruojame. Mes galime turėti mirties koncepciją, plaukiojančią kažkur mūsų proto tamsybėse, bet tai nėra Gnosis. Gyvenimas ir mirtis yra tos pačios monetos priešingos pusės, tačiau mes vis tiek laikomės nuomonės, jog norime matyti tiktai „gerąją“ pusę arba greičiau pusę, kuri mums patinka.

Tai yra tai, kas yra žinoma kaip „dvi švytuoklės pusės“. Švytuoklė išreiškia dvilypumą. Mes turime tai, ką vadiname „bloga“ ir tai, ką vadiname „gera“. Mes galime sakyti, jog tas yra „negatyvu“, o anas yra „pozityvu“. Mes turime tai, kas „malonu“ ir „nemalonu“. Mes turime „praeitį“ ir „ateitį“.

Švytuoklės dėsnis

Gyvenimas egzistuoja dėl mirties. Mirtis egzistuoja dėl gyvenimo. Panašiai mes galime ką nors pavadinti geru tik tada, jeigu mes galime ką nors pavadinti blogu. Tai - gamtos esminis poliškumas, atspindintis natūralią dalykų tvarką. Tačiau mumyse tai yra išbalansuota.

Natūrali švytuoklės būsena yra centre per vidurį, kai abiejų pusių energijos yra tobuloje pusiausvyroje. Jei viena pusė išsibalansuoja, švytuoklė ima svyruoti. Švytuoklė yra energijos valdytoja. Poliškumo dėsnis viską valdo ir subalansuoja, apimdamas kiekvieną gamtos reiškinį. Tai tiesiog yra karmos dėsnio, organizuoto visų dalykų tarpusavio priklausomybe, išraiška. Paprastai tai reiškia, kad jeigu mes stumtelėsim švytuoklę į vieną pusę, ji siūbuos atgal siekdama atstatyti pusiausvyrą.

Vis dėlto, mūsų turimas protas yra įpratęs ignoruoti ir vengti to, ką vadiname „bloga“ ir trokšti ar vaikytis to, ką vadiname „gera“. Taigi didžioji dauguma žmonių išeikvoja visą savo energiją užsispyrę vaikydamiesi savo troškimų, įkyriai vaikydamasi to, ką vadiname „gera“. Budizme šis dvilypumo poliškumas vadinamas troškimu ir bjaurėjimusi.

Šis reiškinys mumyse vyksta kiekviename lygmenyje. Tai paprasta: kai einame į restoraną, ką mes užsisakome? Užsakome tai, ko trokštame, ko norime. Kada žiūrime televizorių, ko ieškome? Ieškome to, ko trokštame. Kai bendraujame su kitais žmonėmis, ko mes ieškome? Ieškome to, ko trokštame. Nė viename iš šitų pavyzdžių mes paprastai neieškome to, kas sukurtų pusiausvyrą.

Mes vengiame visko, kas sukuria tai, ką mes vadiname kančia, skausmu, diskomfortu, pažeminimu, baime, nesaugumo jausmu, mirtimi. Ypatingai mes vengiame mirties.

Ši esminė ašis yra viso mechaniško elgesio šaknyse. Mes didžiumą laiko praleidžiame vengdami dalykų, su kuriais nenorime turėti nieko bendra. Pvz., jūs galite pastebėti, kad jautėte vidinį pasipriešinimą šioms studijoms arba nenorėjote eiti pas gydytoją ar į bažnyčią. Ir kartais, o galbūt praktiškai visada, tas priešiškumas ten yra todėl, kad ten egzistuoja kažkas, su kuo jūs nenorite susidurti, ko jūs nenorite matyti. Ar jūs galite savyje tai pamatyti?

Jūs galite dabar pastebėti, kad šis mokymas, ši mokykla reikalauja milžiniško nuoširdumo. Be nuoširdumo negali būti tikrojo šių žinių supratimo. Tikrovėje mums reikia geresnio žodžio, kadangi nuoširdumas yra lygiai tas pats, kas tikra drąsa. Tas, kas iš tikro turi drąsos, yra labai nuoširdus asmuo. Tai nereiškia, kad tai yra tas asmuo, kuris nebijo ir trokšta eiti į mūšį ar panašiai. Šis žmonių tipas paprasčiausiai turi daug valios. Nuoširdumas ir drąsa, apie kuriuos kalbame, reiškia pasiryžimą, norą akis į akį susidurti su tiesa. Be šio noro mes paprasčiausiai gaištame laiką studijuodami šią medžiagą. Iš tikrųjų viskas yra laiko gaišimas, kadangi be nuoširdumo ir tikros drąsos negali būti pasikeitimo. Be šių dalykų ir toliau bus tik ignoravimas.

Taigi kai mes keliaujame gyvenimo linija vaikydamiesi troškimų ir vengdami bet ko, kas nemalonu, Egzistencijos linijames ignoruojame tam tikrus principus. Vienas tų principų yra sąmonė.

Štai čia mes randame kitą liniją, liniją, kuri eina visiškai skirtinga kryptimi nei gyvenimo linija. Ją vadiname Egzistencijos linija. Ši linija išreiškia sąmonės lygmenis.


Sąmonė

Egzistencijos ar sąmonės linijoje egzistuoja daugelis lygmenų. Sąmonė tęsiasi nuo didžios gilumos iki didžių aukštumų. Egzistuoja labiau sąmoningos ir mažiau sąmoningos būtybės.

Kada mes sujungiame šias dvi linijas, gyvenime mums tampa aiškesni tam tikri dalykai apie žmones. Kai keliaujame gyvenimo linija, judėdami nuo mūsų konkretaus gimimo iki mirties, mes visada esame viename ar kitame egzistencijos lygmenyje. Tai reiškia, kad egzistuoja tam tikras svyravimas, tam tikra vibracija mumyse. Momentais mes būname sąmoningesni, kitais momentais mažiau sąmoningesni.

Tai, kas gyvenime skiria šias akimirkas, nėra mūsų sėkmė ar tai, kiek daug pinigų mes uždirbome, ar kokį įspūdį mes padarėme kitiems, ar kaip labai mus myli ar mūsų nekenčia kiti žmonės. Kas iš tikrųjų gyvenimą padaro kitokį, tai yra mūsų egzistencijos lygmuo; kiek sąmoningi mes esame, kiek nuoširdūs, sąžiningi ir suprantantys mes esame.

„Kokie mes bebūtume viduje, dosnūs ar šykštūs, kilnūs ar niekingi, agresyvūs ar ramūs, tyri ar gašlūs, tai pritraukia skirtingas gyvenimo aplinkybes.“ - Samael Aun Weor,  iš knygos „Revolutionary Psychology“

Mūsų egzistencijos lygmuo nulemia mūsų gyvenimą. Mūsų sąmonės lygmuo nulemia tai, ar mes gyvename labai sudėtingai ir su problemomis, su didelėmis kančiomis, ar su gilia ramybe. Jeigu esame pikti ir kerštingi, mūsų gyvenimas bus pilnas aplinkybių, susijusių su šiom savybėm. Jeigu mes esame gašlūs, mūsų gyvenimas bus pilnas problemų, susijusių su gašlumu.

Kuo daugiau geismo, pykčio ir išdidumo turime, tuo žemesnis mūsų egzistencijos lygmuo. Tai reiškia, kad mes turime mažiau laisvos sąmonės, prieinamos mums. Tai reiškia, kad mes kenčiame daugiau ir turime daugiau problemų.

Ko mums reikia, tai naudoti pačią sąmonę, kad keistume save viduje. Jeigu esame baikštūs ir drovūs, mes turime išmokti naudoti sąmonę, kadangi ji nei baikšti, nei pasyvi. Jeigu mes esame nenormaliai aktyvūs bei neatsargūs, mes turime išmokti naudoti sąmonę, kadangi ji yra rami ir pastovi.

Egzistavo daug terminų, apibūdinančių sąmonės veiklą. Vieni žmonės vadina tai suvokimu, kiti - dėmesiu, kiti vadina tai dabartimi, dar kiti - akylumu, bet tiksliausias ją apibūdinantis terminas yra budrumas.

Kai galvojame apie šiuos terminus, kartais mes galvojame apie juos pasyviu būdu. Mes galvojame apie atidumą ir kai kuriems žmonėms iškyla asociacijos, kad tai yra labai pasyvu, panašiai kaip sėdintis vienuolis. Iš vienos pusės čia yra tiesos, bet tas, kuris ugdo save puoselėdamas tokį supratimą, turės kliūčių ir problemų. Taigi, jeigu galėtumėte sąmonę suprasti kaip budrumą, jūs būtumėte arčiau jos tikrosios prigimties suvokimo: ji yra labai aktyvi ir tas, kas išvysto tokį supratimą apie sąmonę, pašėlusiu greičiu įsisavins čia mokomą medžiagą. Taip pat reikia suprasti, jog tikrosios šių terminų reikšmės yra susijusios su pačios sąmonės specifiniais aspektais; tai yra specialūs terminai ir jie neturėtų būti vartojami kaip pakaitalai.

Sąmonė yra suvokimo pagrindas.

Tai yra ta dalis mumyse, kuri suvokia su absoliučiu tyrumu, be jausmų, be galvojimo ir pojūčių.

Tai yra kiekvieno asmens dalis, kuri yra anapus minčių, emocijų ir pojūčių.

Tai - neapdorotas suvokimas tyrame, nepakeistame pavidale.

Sąmonė yra mūsų tiesioginis ryšys su mūsų pačių dievybe.

Tai yra kertinis principas, kuriuo paremta kiekviena tikra meditacijos praktika žmonijos istorijoje. Terminai gali būti skirtingi, aprašymas gali skirtis, bet pagrindiniai principai yra visuotiniai ir nepajudinami. Todėl mes neabejotinai turime žinoti, kas yra sąmonė ir kaip ją naudoti.

Taigi, kai mes studijuojame šią gyvenimo dviejų linijų diagramą, iš tikro mes studijuojame tai, kaip tinkamai panaudoti dėmesį. Mes turime sužinoti, koks yra mūsų pačių egzistencijos lygmuo ir tai mes sužinome būdami budrūs, išmokdami stebėti, išmokdami sutelkti dėmesį, išmokdami kaip būti sąmoningiems apie mūsų judėjimą gyvenimo linija; kuo sąmoningesni mes esame gyvenime, tuo labiau mes pakeliame savo egzistencijos lygmenį, taigi mes pakylame virš įprasto gyvenimo kančių, ignorancijos ir pradedame gyventi visiškai naujai.

Siekdami medituoti, siekdami būti bet kuriame dvasinio tobulėjimo kelyje, nesvarbu, kaip jūs jį pavadinsite, jūs turite suprasti kas jumyse yra sąmonė, kadangi kaip tik tai mes bandome pažadinti.

Mes bandome pabudinti ir padaryti aktyvia šią akylą esatį, kurią visi turime, tačiau nežinome, kaip ją panaudoti. Mes iš tikro niekada to nesimokėme. Kai augome mes išmokome apie gyvenimo liniją. Mes mokėmės apie protą, apie Troškimą, pajautimą ir Asmenybę. Tačiau nei vienas iš šių dalykų neturi nieko bendra su sąmone. Tai yra visai kiti dalykai. Jie yra kiti veiksniai ir dalykai, kuriuos mums reikia suprasti, tačiau mums nereikia būti jų vergais.

Deja, daugelis mūsų užauga mokydamiesi patarnauti šiems veiksniams, maitinti juos, kad ir ko jie paprašytų. Jeigu protas nori dešrainio, mes jam duodame dešrainį. Jeigu protas nori video žaidimo, mes bėgame ir jį gauname. Jeigu protas nori būti įžymus, mes išleidžiame daug laiko ir energijos patenkindami šį troškimą. Ir dažnai mes taip elgiamės be jokios sąmonės, nesuvokdami ką padarėme.

Egzistuoja labai dažnas ir liūdnas reiškinys, kai daugelis žmonių, artėdami link gyvenimo linijos pabaigos, pradeda dairytis atgal ir suvokti tiesą apie tai. Žmonės, kurie patyrė pomirtinius įspūdžius arba kurie pasensta ar yra labai ligoti, dažnai siekia užmegzti ryšius su kitais žmonėmis. Jie tampa daugiau emocingi, juos labiau graužia sąžinė, jie netgi tampa prislėgti.

Kai kurie tampa labai pikti, o tai dažniausiai yra dėl to, kad jie dairosi atgalios ir mato, jog jie nepadarė to, ką norėjo padaryti. Jie neturėjo trokštamo didelio katerio arba vaikai dabar jų nekenčia, arba jie (vaikai) skaudina žmones. Ir vėliau jie suvokia: „Ką aš dariau? Kodėl tokiu būdu aš iššvaisčiau savo gyvenimą? Kaip aš galėjau padaryti šiuos dalykus?“

Kitas dažnas patyrimas yra tai, kad jie jaučia, jog niekas jų nesuprato, todėl jie vėl ir vėl pasakoja savo istoriją: „Niekas manęs nesuprato, aš to ar ano neketinau daryti. Aš klydau.“

Šis sąžinės graužimas, ši apgailestavimo savybė, dažnai ateina per vėlai ir paprastai žmonės jos net nejaučia dėl savo išdidumo. Bet jei jie priartėja prie mirties, jie suvokia: „Sekundėlę, man jau nebėra laiko. Aš švaistau laiką.“ Mus domina to pamatymas ir apmąstymas. Pabandykite pasinaudoti šiuo supratimu, pasimokyti iš tos klaidos. Išnaudokite savo laiką tinkamai dabar. Mes turime pamatyti, kaip mes švaistome laiką vaikydamiesi tuštybių, nereikšmingų dalykų.

Bet labiausiai mums reikia pamatyti tai, ką mes ignoruojame. Tai yra pagrindinė aksioma mokantis medituoti: mums reikia pamatyti tai, ko mes nematome. Mums reikia įsisąmoninti tai, ko nesame šiuo metu įsisąmoninę. Toks yra šis darbas iki pat jo pabaigos, iki pat sąmonės aukštumų. Gilumos, žemiausieji sąmonės lygmenys, pasižymi priešingomis savybėmis: giliu ignoravimu, iliuzija ir tamsumu.

(Netgi pati sąmonė yra dvilypė: galima nubusti pozityviai, šviesoje, aukštesniuose sąmonės regionuose arba galima nubusti negatyviai, tamsoje, žemesnėse sąmonės srityse. Tas, kuris nubunda pozityviai, vadinamas angelu, arkangelu, serafimu ir t.t. Tas, kuris nubunda negatyviai, yra vadinamas demonu, velniu, juoduoju magu ir t.t. Taigi yra du būdai nubusti, tačiau tik vienas veda link Išsivadavimo nuo kančių).

Mirtis yra faktas, neišvengiama tikrovė ir nė vienas mūsų nežino, kada ji ateis: nė vienas. Jeigu jūs iš tikro apie tai pagalvosite ir tai patyrinėsite, jeigu giliau pažvelgsite į savo fizinį kūną ir suvoksite, kad ši mašina nėra nemirtinga, jūs suprasite, kad atėjus laikui ji suges ir nustos veikti. Tai gali atsitikti šiandien, rytoj, po 50-ties metų. Tačiau jūs nežinote.

Šitas nežinojimas yra milžiniškas baimės šaltinis mūsų gyvenime. Egzistuoja auganti tendencija lėkti ir atlikti viso kūno skenavimą, siekiant dabar, kol dar nesergame, surasti bet kokias potencialias problemas; tai yra mirties baimės simptomas.

Vakaruose egzistuoja sena tradicija prisijungti prie bet kurios religijos, kuri tik pažadės lengvą sprendimo būdą tai baimei. Ir daugelis lyderių, tiek religinio, tiek pasaulietiško pobūdžio, naudoja šią mirties baimę ir nežinomybę kaip būdą manipuliuoti žmonėmis. Kiek mes pažinojome žmonių, kurie priklauso kuriai nors grupei vien tik skatinami baimės? Yra daug žmonių, ateinančių į Gnosis studijas, vedami savosios baimės. Daugelis prisijungia prie politinių grupuočių. Daugelis įstoja į kariuomenę. Daugelis diena iš dienos kala savo likimą, ieško laimės; visos šios pastangos yra būdas išvengti nežinomybės baimės, skurdo, vienatvės baimės arba „buvimo nieku“ jausmo. Mes galime pastebėti, kad patys fanatiškiausi žmonės labiausiai bijo; jų fanatizmas yra susidorojimo su sunkumais strategija, troškimo ir bjaurėjimosi forma.

Nepaisant mūsų lyties, rasės, politinių pakraipų ar religijos, mes visi mirsime. Mirties neišvengiamumo apmąstymas gali sukelti didelį nuoširdumą. Tikras mirties ir gyvenimo prigimties supratimas gali sukelti milžinišką motyvaciją.

Giliame pripažinime apie artėjančią mirtį mes matome, kad visi tie dalykai, kurių anksčiau manėme norį, iš tikro nieko nereiškia. Kodėl jūs turėtumėte švaistyti laiką, bandydami sužavėti kitus? Jeigu būtumėte nuoširdūs ir pažvelgtumėte į save, jūs galėtumėte atrasti, kad siekis sužavėti kitus žmones, padaryti jiems įspūdį, priversti juos jus pamėgti ar gerbti, sudaro nepaprastai aukštą viso jūsų elgesio procentą. Viskas tampa nereikšminga, jeigu tai pasirinkdami jūs apleidžiate savo vidinį Kūrėją, savo vidinį vystymąsi, apleidžiate tai, kas niekada negali būti atimta iš jūsų.

Atpažinimas to, kas iš tikro yra svarbu, ir to, kas nėra svarbu, yra neįkainojamas. Štai pavyzdys. Kartą buvo vienuolis, kuris išstudijavo keletą gilaus turinio mokymų. Jis atpažino tiesą, apie kurią bylojo mokymai teikdami, kad gyvenimo tuštybės yra tik iliuzijos. Jis matė, kad žmonės praleidžia ištisus gyvenimus, mėgindami padaryti įspūdį kitiems, mėgindami padaryti kitus laimingus arba mėgindami pamaitinti visus savo troškimus, tačiau jie niekada negali to padaryti. Kiekvienas stengėsi „palikti savo žymę“, tačiau jie visi tik kentėjo ir murgdėsi gyvenimo purve niekur toliau nenueidami. Jis nusprendė to nedaryti: „Aš noriu sužinoti tiesą, slypinčią manyje; aš žinau, kad gyvenime yra kažkas daugiau už pinigus.“ Taigi jis nusprendė eiti medituoti. Tačiau tomis dienomis buvo daugybė medituotojų ir tik keletas olų, kuriose jie medituodavo. Ola, kurią jis rado, nebuvo tobula: šalia įėjimo buvo spygliuotas krūmas. Taigi kiekvieną kartą jam einant į ją ar išeinant, jis susibraižydavo. Jo pirmas impulsas buvo iškirsti spygliuotą krūmą, kadangi jis erzino. Bet kai tik ši mintis aplankė jo protą, jis suvokė: „Jei švaistysiu laiką bandydamas nukirsti ši krūmą, per tą laiką aš galiu numirti. Laikas, kurį sugaišiu nueidamas pasiimti įrankių ir kol nukirsiu tą krūmą, gali būti paskutines mano gyvenimo minutės. Kodėl aš turėčiau švaistyti savo laiką vien todėl, kad jis mano kelyje? Aš paprasčiausiai ji apeisiu.“ Taip jis ir padarė.

Bėgo metai. Kiekvieną dieną jis susižeisdavo, o krūmas vis augo. Taigi po keleto metų jis vos pralįsdavo į savo olą, mėgindamas išsisukti, kad milžiniškas spygliuotas krūmas jo nesužeistų. Galiausiai jis tiek užaugo, kad jis jo negalėjo apeiti; jis turėjo skverbtis pro jį, siekdamas įeiti ir išeiti iš olos. Taigi jis daug kentėjo. Krūmo įbrėžimų skausmas buvo siaubingas. Šiaip ar taip jis tebuvo vienuolis ir nieko negalėjo padaryti, kad padėtų žaizdoms gyti. „Kaip man geriau praleisti savo laiką: eiti į miestą ir ieškoti gydytojo ar panaudoti šias valandas meditacijai?“ Jis visada nuspręsdavo medituoti.

Tada vieną dieną jis pasiekė savo tikslą. Jis visiškai perprato visą savo protą, visą savo psichiką ir visiškai išsivadavo nuo karmos, jis tapo nušvitusia būtybe su ypatingai giliu supratimu. Kiti vienuoliai glaudėsi olose, iš kurių atsiverdavo gražūs vaizdai, šalia buvo patogi, tinkanti nusnausti, žolė, netoliese buvo bėgantis vanduo. Tačiau viskas, ką jis turėjo, buvo tas spygliuotas krūmas ir štai kodėl jis pasiekė savo. Jis už viską buvo skolingas spygliuotam krūmui.

Spygliuotas krūmas simbolizuoja visus smulkius gyvenimo nepatogumus: kritiką, kitų žmonių nuomonę, pinigus, automobilius, darbo ir valgio turėjimą, sąskaitas, ligas, vaikus, skolas, politines problemas ir t.t. Visa tai yra gyvenimo aplinkybės; mes visi turime su jomis susitvarkyti nepriklausomai nuo mūsų gerovės, lyties ar tautybės. Skirtumas tik tas, kaip mes su jomis tvarkomės.

Jeigu mes ir toliau reaguojame į gyvenimą, mes būsime kaip „lapas, blaškomas vėjo“, jeigu mes visada veikiame skatinami troškimo ir bjaurėjimosi, mes visada vaikysimės apgaulingo pasitenkinimo ir bandysime išvengti neišvengiamo skausmo.

Vis dėlto, mes galėtume pasinaudoti ta kančia ir leisti jai sukelti pasekmes. Išmintis yra kančių suvokimas, užuojauta yra kančių suvokimas, tačiau nei išmintis, nei užuojauta negali iškilti vengiant kančių. Išmintis ir užuojauta iškyla tai supratus, t.y. supratus ir peržengus tai pasitelkiant supratimą ir valią. Suvokimas pasirodo tada, kai mes pakylame virš Gėrio ir Blogio, malonaus ir nemalonaus, viršaus ir apačios, skurdo ir turtingumo, kairės ir dešinės dvilypumo. Viduryje yra Pusiausvyra. Viduryje yra Tao.

Mums reikia savyje matyti tai, kaip mes vengiame nemalonių dalykų. Mums reikia pamatyti, kaip mes vengiame tiesos savo protuose ir gyvenimuose. Ir mums reikia pamatyti tiesą apie mūsų kančias.

Kančia nereiškia tiktai fizinio skausmo. Kančia prasideda tą akimirką, kai mes esame atskiriami nuo dieviškumo. Kiekvienas iš mūsų turime šį nutrūkusį ryšį, visi mes kenčiame, kadangi mes tiesiogiai nepažįstame ir neprieiname prie savo vidinio Kūrėjo.

Peržengti kančią reiškia tai pakeisti. Peržengti kančią reiškia suprasti kaip ir kodėl mes kenčiame ir pakeisti veiksmus, sukeliančius mumyse ir kituose kančią. Per šį pokytį mes išvystome supratimą, užuojautą, išmintį. Tai yra tai, ką reiškia žodis „nušvitimas“ – nušvitęs, pripildytas šviesos. Kai dabar mes užmerkiame savo akis, mes matome tamsą. Tą tamsą mums reikia pripildyti šviesa.

Atsakymas, būdas tai pasiekti, yra pradėti suprasti sąmonę savyje. Kiekvienas žmogus savyje turi sąmonės embrioną arba sėklą, kurią reikia auginti, puoselėti, maitinti. Dabar mūsų turima sąmonė didžiąja dalimi yra įkalinta prote, ji yra įkalinta troškime.

Pati sąmonė yra energija. Tai yra energija, kurią reikia suaktyvinti. Siekiant ją aktyvuoti, ji turi būti atskirta nuo proto. Dzenbudizme ta sėkla ar embrionas yra vadinamas Budhata; Tibeto budizme tai vadinama Tathagatagarbha. Gnosticizme mes ją vadiname paprastu žodžiu „Esmė“. Tai - maža šviesos kibirkštis, tačiau ji šviečia tiktai tada, kai mes žinome kaip ją panaudoti. Jeigu mes ją ignoruojame, ji miega.

Sąmonė yra suvokimo pagrindas; ji yra mūsų langas į visus fenomenus ir savo natūralioje būsenoje ji yra nesąlygota, be pojūčių troškimo.

Jeigu mes gyvenimą suvokiame pasitelkdami sąmonę, tada mes pilnai esame dabartyje ir aktyviai stebime visus fenomenus.

Jei mes gyvenimą suvokiame per protą, tada mes esame išblaškomi ir pasyviai stebime visus fenomenus, kadangi mes esame labiau susirūpinę patenkinti pojūčių troškimą, nesvarbu ar jie būtų mentaliniai, emociniai, ar fiziniai.

Kai mes judame link gyvenimo linijos pabaigos, mus užgula mūsų karma. Mūsų karma sukūrė visas skirtingas aplinkybes, su kuriomis dabar susiduriame. Šios aplinkybės yra siūbuojanti švytuoklė: vieną dieną mes esame turtingi, kitą dieną - skurdžiai; vieną dieną mes esame sveiki, kitą dieną - ligoti. Tai yra visų skirtingų energijų, kurias mes patys praeityje sukūrėme, pasekmė. Viduryje tos audros egzistuoja ši mažytė sąmonės sėkla, kurią reikia išvystyti.

Sąmonės buvimas ar nebuvimas mumyse atrandamas gyvenimo linijos ir egzistencijos linijos susikirtime. Ši esama akimirka, čia ir dabar, yra šių dviejų linijų susikirtimas. Ši susikirtimo vieta nuolat kinta, kadangi kinta laikas ir kinta mūsų sąmoningo dėmesio lygmuo.

Dvi linijos

Ar mūsų dėmesys, buvimas čia ir dabar, mūsų budrumas akimirka po akimirkos, diena iš dienos, stiprėja? O ar mus slegia vis daugiau rūpesčių, minčių, troškimų, vis daugiau nerimastavimų?

Kuo labiau sąmonė suaktyvinama pozityviai, tuo daugiau mumyse bus ramybės.

Kuo labiau sąmonė užmiega, tuo daugiau mes turime kančių: mentalinių, emocinių ir dvasinių kančių.


Praktika

Visų pirma atsipalaiduokite. Atsipalaiduokite kaip galite giliau. Neturėtų likti nė vieno įtempto raumens.

Tapkite sąmoningesni; tapkite giliai, pilnai, aktyviai sąmoningi. Būti sąmoningu reiškia aktyviai stebėti.

„Žinoti ir stebėti yra skirtingi dalykai. Daugelis painioja savęs stebėjimą su žinojimu. Pavyzdžiui, nors mes ir žinome, kad sėdime svetainėje ant kėdės, tačiau tai dar nereiškia, jog mes stebime kėdę.“ - Samael Aun Weor, iš knygos „Revolutionary Psychology“

Pabandykite pamatyti save atsiskyrusį nuo savęs paties, lyg šis kūnas būtų tiktai aktorius.

Mintys ir jausmai yra šalia scenos esantis kritikas, kuris neužsičiaups. Nebandykite priversti jį nutilti. Paprasčiausiai nustokite kreipti į jį dėmesį. Atsiskirkite nuo jo.

 

Atsiskyrimo jausmas, aktyvaus sąmoningumo jausmas yra visų mistinių praktikų, egzistuojančių Žemėje ir kiekvienoje kitoje dimensijoje, pagrindas.

Bandykite išlaikyti šį budrumo jausmą. Tai yra pirmoji praktika, kurią absoliučiai turi ištobulinti kiekvienas vienuolis, kiekviena vienuolė, kiekvienas mistikas, norėdami ką nors pasiekti. Tai yra vidinio atsiskyrimo jausmas.

Mums reikia pamatyti, kad mes, kaip sąmonė, iš tikrųjų nesame mąstymas.

Mes, kaip sąmonė, neesame emocijos.
Mes, kaip sąmonė, neesame visi pojūčiai.
Mes, kaip sąmonė, esame tai, kas yra sąmoninga, kas stebi, kas suvokia.

Šito atsiskyrimo ištobulinimas veda link kiekvienos Samadhi, kiekvienos ekstazės, kiekvienos satori, kiekvieno nušvitimo. Kad ir kaip tradicija vadintųsi, kad ir iš kokios šalies ji būtų, kiekviena mistinė patirtis kyla iš sąmonės aktyvavimo. Šiai taisyklei nėra išimčių. Tai, kas mumyse patiria mistiką, yra sąmonė, ne protas. Kol tai nebus aiškiai suprasta, mes nepriartėsime prie jokio mistinio patyrimo. Tai turi būti suprasta praktikoje, pritaikant tai pakartotinai, reguliariai, griežtai ir labai disciplinuotai.

Sąmoningas asmuo tuo pačiu metu gali patirti tiek didelį skausmą, tiek ir didelį malonumą, nesusitapatindamas nei su vienu. Tame randame aiškų ramybės jausmą bet kokiomis aplinkybėmis, kad ir kokios jos svarbios ar siaubingos bebūtų.

„Retai pasitaiko žmonių, kurių inteligencija būtų ramybės būsenoje. Iš tikrųjų ta būsena randama tuose, kurie visą savo gyvenimą deda pastangas <...> sergėdami intelektą ir sutelkdami vidinį akylumą <...> Akylumas apvalo ir praskaidrina sąmonę. Taigi išvalyta sąmonė nedelsiant ima šviesti kaip atidengtas šviesos šaltinis, taip išstumdama daug tamsos. Kai tik ta tamsa išsklaidoma nuolatiniu ir nuoširdžiu akylumu, tada sąmonė atskleidžia nuo mūsų paslėptus dalykus.“ - Šv. Filotėjas Sinajietis, paimta iš „Forty Texts on Watchfulness“, 9-tas ar 10-tas amžius

Viena taisyklė, padedanti atskirti tai, kas yra jumyse, yra ta, kad sąmonė nei trokšta, nei vengia pojūčių. Ji nei trokšta, nei vengia, kaip tą daro protas. Sąmonė paprasčiausiai yra. Ji arba yra, arba jos nėra, ji arba veikia, arba ne.

Ji turi kitas savybes, subtilius dalykus. Ji turi lygmenis ir gilumą. Ji turi „emocines savybes“, tačiau šios yra aukštesnės emocijos, nieko bendra neturinčios su tuo, ką mes vadiname emocijomis. Laisva ir tyra sąmonė niekada nevibruoja neapykanta, vienatve, tuštumu.

Sąmonė vis dėlto patiria ilgėjimąsi: ji ilgisi pažinti Kūrėją, pažinti didžiąsias gamtos realybes, tiesiogiai suvokti Vidiniuose Pasauliuose, akis į akį susidurti su didžiomis nušvitusiomis būtybėmis.

Sąmonės esmė yra tyra meilė. Tai meilė, kuri yra anapus prisirišimo, anapus reikalavimų, anapus vardo ar vietos, ar bet kurio fizinio pojūčio, ar mentalinės koncepcijos. Iš tikrųjų ji yra anapus emocijų.

Būkite griežti sau. Norėdami ką nors pasiekti tokio tipo mokyme, jūs turite patys tai padaryti. Štai kodėl Mokytojas Samael Aun Weor sakė: „Nesekite paskui mane, aš esu tik kelio ženklas.“ Mes turime patys tai padaryti.

Tai reiškia, kad mes turime išvystyti valios stiprybę ir discipliną, siekdami ištobulinti savo sąmoningumo jausmą. Mes turime išmokti kaip sutelkti dėmesį. Ir įsidėmėkite: jeigu jūs galvojate puikiai žiną, kaip reikia sutelkti dėmesį, jūs save tik kvailinate. Nesileiskite apgaudinėjami savo išdidumo. Mes neištobulinsime dėmesio, kol neištobulinsime sąmonės visuose gamtos lygmenyse, kas reiškia, jog tas, kuris išvystė gebėjimą tobulai sutelkti dėmesį, gali tiesiogiai, bet kurią akimirką, suvokti visas kitas gamtos realybes tuo pačiu metu. Jis gali suvokti Atomus, gali matyti kitų žmonių karmą, gali matyti praeitį ir ateitį, ir kas labiausiai kelia nerimą, jis gali taip lengvai matyti visas jūsų mintis, jausmus ir troškimus, kaip paveikslą ant sienos.

Išmokite atskirti. Išmokite matyti skirtumą tarp proto ir sąmonės. Be to negali būti supratimo. Be to negali būti progreso. Jūs galite perskaityti daug knygų, lankyti daug užsiėmimų, tačiau jūs niekada nesuvoksite tikrosios prasmės.

„Kol asmuo iš tikro ir nuoširdžiai nepažįsta savojo proto ir negali jo sąmoningai valdyti, netgi daugelis tikrovės paaiškinimų lieka niekas daugiau, kaip tik rašalo žymė ant popieriaus arba debatų objektas tarp intelektualų, be galimybės gimti jokiam supratimui apie tikrąją prasmę <...> Būtina išlaikyti nenutrūkstamą, išliekantį sąmoningumą neišsiblaškant <...> Kadangi tikrosios (sąmoningumo) Būsenos pratęsimas yra visų Kelių esmė, visų meditacijų pagrindas, visų dvasinių praktikų užbaigimas, visų ezoterinių metodų dvasia, visų didžiausių mokymų širdis, būtina stengtis išlaikyti nenutrūkstamą buvimą čia ir dabar neišsiblaškant. Tai reiškia: nesivaikykite praeities, nelaukite ateities ir nepuoselėkite iliuzinių minčių, kurios kyla dabartyje; tačiau, atsigręžę į savo vidų, stebėkite savo tikrąją būseną ir išlaikykite apie ją sąmoningumą tokį, koks jis yra, anapus konceptualaus ribotumo…“ - Namkhai Norbu, Tibeto Lama

Aktyvi ir budri savistaba yra tarpduris į Gnosis. Tai vadinama savęs stebėjimu ir be to negali būti meditacijos.

Norint įžengti į tikrąją meditaciją, reikia pirma išmokti save stebėti kiekvieną dieną kiekvienu momentu.

Tai reiškia, jog mes turime išmokti išlaikyti vidinio atsiskyrimo nuo minčių, jausmų ir pojūčių jausmą.

„Nors kiti miega, tu būk nubudęs! Kaip išmintingas žmogus, niekuo nepasitikėk, tačiau visada būk budrus, kadangi laikai yra pavojingi, o kūnas silpnas…“ - džainizmas, Uttaradhyayana Sutra 4:6

Dviejų linijų susikirtimas vyksta dabartyje. Kaip tik dabar. Tai reiškia, kad kelias atgalios link jūsų vidinės Esybės eina per dabartinės akimirkos tarpdurį. Jis neegzistuoja praeityje kokiuose nors atsiminimuose, įvykiuose, apmąstymuose, istorijose ar pasakojimuose; jis taip pat neegzistuoja ateityje ar galimai iškilsiančiose aplinkybėse.

„Jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį <...> Todėl nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs!“ - Pirmas laiškas tesalonikiečiams 5:2-6

Durys, vedančios į tikrą pasikeitimą ir link jūsų pačių vidinio Gnosis, slypi jūsų esaties ištobulinime, slypi būnant čia ir dabar, jums būnant kūne, kiekvienu momentu kiekvieną dieną. Tas, kas ištobulina šį gebėjimą, nesapnuoja. Ar jūs tai galite įsivaizduoti? Jie niekada nesapnuoja, jie visada yra nubudę ir viskas, ką jie suvokia, yra tikra ir daugiau nebėra proto projekcija, bet fundamentali tikrovė.

„Tie, kurie nori laikytis šios disciplinos,
Turi sergėti savo protą tobuloje savitvardoje.
Be šio proto sergėjimo
Negali būti palaikoma jokia disciplina.

<...>

Sergėti vėl ir vėl
Mūsų protų ir kūnų būseną bei elgesį –
Kaip tik tai ir tiktai tai apibūdina
Mentalinio akylumo jausmą.“

- Šantideva, iš knygos „Bodhisatvos Gyvenimo Būdas“ 5:1, 108


Apie savaitines praktikas

Šiame kurse mes pateikiame tam tikrus pradinius pratimus, kuriais jūs galite pasinaudoti, kad patys įgytumėte savąją patirtį apie faktorius, kurie veda link tikrosios meditacijos būsenos patyrimo. Šios praktikos nėra pati meditacija, jos yra parengiamieji bandymai, skirti padėti jums suvokti sąmonės prigimtį.

Kiekviena iš šių praktikų gali būti naudojama taip dažnai, kaip norite. Mes jums siūlome jas praktikuoti bent jau po vieną savaitę, prieš pereinant prie kitos praktikos. Pradžioje patariama praktikuoti po dešimt ar penkiolika minučių. Laikui bėgant, laiką galima prailginti. Tibeto budizmo studentai dažnai instruktuojami atlikti trumpus užsiėmimus daugelį kartų per dieną; mes manome, jog tai yra labai efektyvus metodas.


Savaitinė praktika

Suraskite sau vietą medituoti. Ji turi būti švari, rami, gerai išvėdinta (tačiau be skersvėjo); pasirūpinkite, kad niekas jūsų neblaškytų, pasirūpinkite sėdėjimo priemonėmis, kad atsisėdę, su tiesia nugara, visiškai atsipalaiduotumėte.

Sėdėkite ypatingai atsipalaidavę. Kelias akimirkas skirkite tam, kas įsitikintumėte, jog esate pilnai atsipalaidavę. Atkreipike dėmesį į savo psichologinę nuotaiką.

Nusiteikite, jog negalvosite apie jokias savo gyvenimo problemas ar neišspręstas situacijas, planus ar atsiminimus. Skirkite šį laiką pertraukai nuo visko.

Tada keletą minučių vokalizuokite balsę „O“, įsivaizduodami jūsų širdyje švytinčią šiltą šilumą. Giliau ir giliau atsipalaiduokite. Leiskite garsui prasiskverbti į visą savo esybę ir įsivaizduokite kaip šviesa auga, viską viduje nušviesdama. Giliau ir giliau atsipalaiduokite. Viską paleiskite, išskyrus šviesą ir šilumą. Visiškai susitelkite įsivaizduodami, kaip šviesa jūsų širdyje ir garsas „O“ viską užpildo.

Tyliai ilsėkitės. Stebėkite save pasitelkdami atsiskyrimo ar atstumo jausmą. Stebėkite kiekvieną įspūdį, kuris patenka į jus arba kyla iš jūsų. Atidžiai stebėkite, tačiau neįsitempkite. Ilsėkitės ir stebėkite.

Po to, kai atsikeliate po praktikos, apsidairykite taip, lyg jūs niekada anksčiau toje vietoje nebūtumėt buvę. Į viską pažvelkite taip, lyg tai jums būtų nauja.

Darykite šią praktiką kiekvieną dieną, nepraleisdami nei dienos. Tęskite atlikdami šią praktiką bent vieną savaitę, prieš pereidami prie kitos praktikos.

 


<<< Atgal           Toliau >>>

 


 „Atmanas pasiekiamas  tik per tiesą, dvasios  įkarštį, tikrą žinojimą ir  nepaliaujamą  skaistumą. Jis kūne,  tyras, jo esmė –  šviesa, tas, kurį  nusikratę ydų  atsiskyrėliai išvysta.“ 

  - Mundaka Upanišada

__________________

Kontaktai | Pirmas Puslapis | Naujienos