Pirmas Puslapis

 Įžanginė Informacija
 Ego
 Kursai
 Ištraukos Iš Raštų
 Paskaitos
 Alchemija
 Meilės Erdvė
 Kiti Straipsniai
 Knygos
 Mantros
 Audio Paskaitos
 Gnostiškas Menas
 Naujienos
 Nuorodos
 Forumas


Vipasana ir Aiškiaregystė

 

„Išorinės percepcijos jutimo organai gali pasiekti tik dalelę to, ką galima suvokti.“ - Samael Aun Weor

Daugelis žmonių siekia išmokti medituoti, kad patirtų kokius nors ekstaziškus patyrimus arba taptų geresniais už kitus, arba ieško kokių nors pojūčių, kurių normaliai gyvenime mes nepatiriame. Daugelis žmonių imasi Meditacijos galvoje turėdami šiuos tikslus ir natūralu, jog jie nusivilia. Kai kažkas ieško poreikio patenkinimo per pojūčius, jis visada nusivils. To priežastis yra ta, kad pojūtis yra pavaldus visiems gamtos dėsniams.

Vienas tų pagrindinių dėsnių yra vadinamas „gyvenimu ir mirtimi“. Kiekvienas pojūtis yra energijos vibracija, kuri atsiranda, sukyla ir tada išnyksta.

Jūs išgirstate kažkieno balso skambesį. Toje vibracijoje yra gimimas ir mirtis. Garsas jus paliečia ir čia yra gimimas, yra to garso pojūtis, ir tada garsas dingsta, išnyksta. Visa tai yra tiesiog pojūtis. Tačiau šio pojūčio pajautimas kai ką sukelia. Tai mes vadiname REAKCIJA. Kaip tik čia mes matome karmą, matome gyvenimą ir mirtį. Karma yra veiksmas ir pasekmė. Kai gauname tą vibraciją, yra sukeliama reakcija. Taigi įvyksta veiksmas, o tada atsiranda pasekmė. Pasekmę lemia tai, kaip tas pojūtis yra interpretuojamas.

Taigi labai paprastas pavyzdys: jeigu aš pasakysiu žodį „kvailys“, jūsų smegenys, jūsų Asmenybė, minutėlę dės pastangas norėdami tai interpretuoti... Ar aš sakau: „Jūs esate kvailys“, ar sakau tiesiog žodį? Įvyksta interpretacija. Visi pojūčiai, kai mes juos gauname mechaniškai, yra interpretuojami. Tai reiškia, kad mes Protu priimame informaciją ir interpretuojame tą pojūtį pagal savo idiosinkraziją – pagal tai, kaip susiformavo mūsų asmenybė, kaip išsivystė mūsų psichika, t.t., kas reiškia, jog mes interpretuojame tai subjektyviai. Mes tai interpretuojame pagal savo psichiką. Interpretavimo fenomeno supratimas yra neabejotinai svarbus dalykas, norint efektyviai dirbti Gnostiškame Darbe.

„Kiekviena percepcija iš jutimo organų pereina į protą. „Aš“ interpretuoja visą proto surinktą informaciją pagal savo išankstinius nusistatymus, Troškimus, baimes, atsiminimus, išankstines nuomones, tam tikro tipo piktavališkumą, fanatizmą, neapykantą, pavydą, aistrą, t.t.“ - Samael Aun Weor, iš knygos „Endocrinology & Criminology“

Dabar, kai mes kalbame apie meditaciją, iš tikro mes kalbame apie tai, kaip transformuoti visą šį procesą, kaip jį pakeisti. Meditacija iš tikrųjų yra percepcijos aštrinimas, suvokimo gilinimas. Kiekvienas gyvas organizmas turi tam tikrą Sąmonės lygmenį. Sąmonės prigimtis yra suvokti, tačiau suvokimas gali būti subjektyvus arba objektyvus. Suvokimas gali vykti mechaniškai arba sąmoningai. Egzistuoja aukštesni sąmonės lygmenys, kas yra aukštesni suvokimo lygmenys. O žemesni sąmonės lygmenys yra žemesni suvokimo lygmenys. Taigi tai remiasi į lygmenis.

Sąmonės prigimtis yra labai gili ir netgi šiuolaikinis materialistinis mokslas, tradicinis mokslas, fizikai ir kiti mokslininkai pradeda atrasti, jog sąmonė egzistuoja viskame. Ji neapsiriboja vien tik žmogaus ar gyvūno fiziniu kūnu. Mokslininkai atrado, kad pati šviesa turi sąmonę, kad ji gali daryti sprendimus – mes kalbame apie šviesą, gryną energiją.

Todėl lengva atpažinti, kad sąmonė egzistuoja viskame; taigi viskas tarpusavy susiję, viskas yra sujungta, nieko nėra atskiro. Mes savyje turime sąmonę, kadangi mes turime gebėjimą suvokti. Tačiau čia yra ta vieta, kur pradeda iškilti skirtumai: kaip mes suvokiame? Ar mes suvokiame mechaniškai ar sąmoningai? Tai yra labai gilus klausimas. Daugelis žmonių automatiškai atsakytų: „Žinoma, sąmoningai.“ Tačiau nei vienas didis Mokytojas niekada to nesakė, joks žymus mokymas to neteigė – jie visi sakė atvirkščiai… Mes miegame, mes esame užhipnotizuoti. Mes esame užhipnotizuoti būtent todėl, jog mūsų suvokimas yra iliuzinis, kas reiškia, jog mes gyvename iliuzijose; sanskrito kalba tai vadinama „maja“, iliuzija, ignorancija. Turėti iliuziją reiškia turėti klaidingą vaizdinį. Kai mes suprantame, kad sąmonės prigimtis yra suvokimas, mes galime pasakyti: „Taip, visi mes suvokiame.“ Tam tikrame Egzistencijos lygmenyje sąmonė funkcionuoja, tačiau ką mes suvokiame ir kaip?

Tiesa ta, kad mums supratus šiuos paprastus dalykus, apie kuriuos iki šiol kalbėjome, mes galime suprasti kai ką labai svarbaus. Vaizdinių suvokimas turi labai madingą pavadinimą, kurį visi dabar naudoja, siekdami uždirbti pinigų. Tai vadinama Aiškiaregyste. Aiškiaregystė paprasčiausiai yra vaizdinių suvokimas; štai ir viskas. Tai yra gebėjimas suvokti vaizdinius. To esmė yra ta, jog kiekvienas gali suvokti vaizdinius; visi mes suvokiame vaizdinius. Netgi aklas asmuo suvokia vaizdinius, tik kitokiu būdu, kadangi jis vis tiek suvokia pojūčius. Visi pojūčiai yra vaizdinių forma. Todėl mes galime suprasti, kad visos jaučiančios būtybės yra aiškiaregės. Kiekvienas ir visi yra aiškiaregiai. Visi, kas gyvena, suvokia vaizdinius, todėl visi yra aiškiaregiai.

„Išmintingiesiems įsivaizdavimas yra tolygus matymui.“ - Samael Aun Weor

Tačiau egzistuoja skirtingi aiškiaregystės tipai. Egzistuoja pozityvi aiškiaregystė ir negatyvi. Pozityvi ir negatyvi. Tai gana paprasta, pozityvia aiškiaregyste suvokiami sąmoningi, objektyvūs vaizdiniai, t.y. vaizdiniai be iliuzijos. Negatyvia, mechaniška aiškiaregyste suvokiami iliuzijų vaizdiniai, tarsi jie būtų tikri; tai - subjektyvu.

Terminą „aiškiaregystė“ sugalvojo tam tikri okultistai, žmonės, kurie domėjosi mistika. Jis buvo sugalvotas siekiant nuslėpti tai, ką jie žinojo; štai ir viskas. Jie sugalvojo šį terminą, siekdami supainioti žmones, kadangi aiškiaregystė paprasčiausiai yra Vaizduotė. Taigi kai girdite ką nors sakant, kad jie išvystė aiškiaregystę, tai galimas dalykas, jog jie nesupranta, kad kiekvienas yra aiškiaregis. Arba jei kas nors užsiprašo pinigų, kad padarytų jus aiškiaregiais, jie jus apiplėšinėja, kadangi jūs jau tokie esate; vis dėlto egzistuoja daug aiškiaregystės formų.

Mes naudojame aiškiaregystę 24 valandas per parą. Tai nėra perdėta, kadangi 24 valandas per parą mes suvokiame pojūčius. Dalį laiko mes suvokiame pojūčius sąmoningai, tačiau didžiąją laiko dalį mes juos suvokiame pasąmoningai, nesąmoningai, arba infrasąmoningai, t.y proto lygmenyse, kuriuose tiesiogiai nesuvokiame. Ta bėganti chaotiškų minčių ir vaizdinių grandinė yra aiškiaregystė. Intuicija yra aiškiaregystė. Jausmai yra aiškiaregiški. Tai yra gebėjimas suvokti pojūčius, tačiau nebūtinai vizualinius.

Taigi vaizduotė turi dvi puses: pozityvi vaizduotė yra sąmoningai nukreipta vaizduotė, kas reiškia, jog ten egzistuoja sąmonė ir, kad vaizduotę nukreipia sąmoninga valia.

Negatyvi vaizduotė yra Fantazija, svajojimas ir aš kaip tik tai turiu omeny, kai sakau, jog mes naudojame aiškiaregystę 24 valandas per parą. Mes svajojame, fantazuojame, įsivaizduojame, stebimės, manome, darome prielaidas, nerimaujame… Visa tai apima negatyvią aiškiaregystę, kadangi yra remiamasi subjektyviais vaizdiniais.

Mokytojas Samaelis pasakė:

„Sąmoninga vaizduotė yra aiški priemonė, kurią pasitelkus atspindimas dangaus skliautas, gyvenimo ir mirties bei Esybės paslaptys. Mechaniška vaizduotė yra kitokia. Ji suformuota iš atsiminimų nuotrupų ir tai yra fantazija.“

Mes esame ypatingai lakios vaizduotės. Mes pastoviai naudojame savo vaizduotę, tačiau didžiąją laiko dalį ją klaidingai naudojame. Mes iki koktumo fantazuojame. Mes jaudinamės dėl sūnaus ar dukters, įsivaizduojame jiems nutinkančius baisius dalykus: „O kas, jei jie papuls į autoavariją; kas bus, jei kas nors pasinaudos jais; kas, jei jiems trūksta pinigų ir jie neturi namų ar serga…“ Mes sukuriame daug vaizdinių tame nerimastavime ir tai yra nesąmoninga aiškiaregystė. Tame nėra sąmonės, o tiktai iliuzija – nerimas, jaudinimasis, baimė, prisirišimas.

Mes nerimaujame dėl savo sutuoktinio: „Kas, jei jis ar ji mane paliks; kas, jei jis ar ji iš tikrųjų manęs nemyli; kas, jei jis ar ji mane apgaudinėja; kas, jei jis ar ji susirgs ir numirs; kas, jei jis ar ji mane įskaudins ir paliks…“ Visa tai yra susiję su vaizdiniais ir visi šie vaizdiniai yra negatyvi aiškiaregystė. Iš tikrųjų jie yra realios mūsų sukurtos esybės.

Mes turime suprasti, kad mūsų fiziologija neapsiriboja vien fizine materija, turime suprasti, jog visos energijos formos turi kokią nors materialią egzistenciją. Mintis yra energijos forma, taip, tačiau pats Einšteinas pasakė, jog energija yra materija ir materija yra energija. Todėl iš Einšteino mes žinome, kad pati mintis taip pat yra materija, tačiau tai yra materija penktoje dimensijoje, mentalinėje plotmėje, proto pasaulyje, kuris Kabaloje vadinamas Netzach. Kiekviena mūsų sukuriama mintis yra susijusi su tikru materijos formavimu; ji turi formą ir egzistuoja proto pasaulyje.

Taip pat yra ir su emocijomis, tik tai vyksta emocijų pasaulyje, kuris kabaloje vadinamas Hod (tai vyksta irgi penktojoje dimensijoje).

Emocijų sukėlimas ir reagavimas į jas bei emocionali reakcija į įvykius sukelia energetinius rezultatus: karmą emocijų pasaulyje.

Veiksmas ir pasekmė, susiję su emocijomis ir mintimis, veikia protoplazminę materiją arba materiją, kuri yra pavaldi kitokiems dėsniams, nei tie, kurie veikia fizinę materiją.

Taip kaip gyvename dabar, mes mąstome ir jaučiame be sąmoningumo apie minčių ir jausmų materiją ar formas. Mes sukuriame veiksmus ir pasekmes proto ir jausmų pasauliuose, tačiau  to nesuvokiame.

Taigi meditacijoje mes norime išmokti paimti sąmonę, su kuria dirbome norėdami ją išvystyti per koncentracijos praktikas, per gebėjimą išlaikyti sąmonę ramumoje (taip mes pasiekėme tam tikrą šamathos lygmenį), ir ją nukreipti, kad galėtume stebėti patį protą, stebėti viską, kas iškyla prote, visas tas mintis, visus tuos vaizdinius, visus tuos jausmus ir sugebėtume atskirti kas yra tikra, o kas ne, kas yra iliuzija, o kas yra tiesa. Šis sugebėjimas atskirti iš tikrųjų turi būti aktyvus ištisą dieną, dar gerokai prieš sėdantis medituot. Štai kas slypi už savęs atsiminimo, t.y. išmokimas nukreipti sąmonę, kad galėtume perskrosti savo proto iliuzijas. Meditacijoje mes irgi tai darome, tik be papildomų mus pasiekiančių pojūčių; mes izoliuojame sąmonę nuo išorinių pojūčių, kad 100% susitelktume viduje.


Vipasana

Štai čia įsilieja vipasana. Atsiminkite, kad terminas „vipasana“ reiškia ypatingą įžvalgumą ir tai reiškia įžvalgumą į fenomenus, į visus reiškinius, į visas energijos ir materijos formas. Vipasana yra į-žvelgimas, matymas, percepcija, vizija… galėjimas suvokti pojūčių prigimtį, vaizdinių prigimtį, fenomenų prigimtį – viską, tačiau tai suvokimas be prisirišimo, be išdidumo, be baimės, be jaudinimosi, be nerimo, tai išmokimas suvokti su šamathos pagalba, kuri yra ta aiški palaima, tas buvimas ramybėje, tas pastovumas ir sąmonės ramumas.

Kol neįsitraukiame į tokio tipo praktiką, mes gyvename gyvenimą, kuris yra apsunkęs nuo mūsų mechaninės vaizduotės ir jos sukeliamos karmos. Taigi išmokimas save atminti ir išmokimas medituoti iš tikro yra išmokimas atpažinti „aš“ iliuziją, klaidingą savęs suvokimą, iliuzinį savęs suvokimą, tai – kas aš manau esąs ir tai, kaip aš noriu, kad kiti mane matytų. Visi žmonės yra susikūrę kalėjimus savo pačių protuose, tas kalėjimas yra klaidingas savęs suvokimas. Taigi mes gyvename žingsniuodami Gyvenimo linija visada vaikydamiesi pojūčių, kurie palaiko mūsų supratimą apie mūsų tapatybę. Mes norime, kad mūsų plaukai atspindėtų tai, kokie mes norime būti kitų akyse. Mes norime, kad mūsų automobilis pademonstruotų tai, kokiais mes norime, kad kiti mus matytų… tas pats liečia ir mūsų rūbus, mūsų išsilavinimą, mūsų kalbą, mūsų darbą. Mes norime, kad visi šie dalykai atvaizduotų tam tikrą savęs suvokimą, tam tikrą koncepciją, kurią išvystėme prote. Mes norime tikėti, kad tai yra tiesa ir norime, jog kiti patikėtų tai esant tiesa. Tačiau visas šis „cirkas“ yra iliuzija. Tai nėra tikra, bet mes diena iš dienos 100% mūsų energijos išnaudojame bandydami tai paversti tikrove. Tai – iliuzija, kuri laiko žmoniją užhipnotizuotą ir miegančią.

Kas yra didžiausias šio gyvenimo būdo rėmėjas? Amerikiečių kultūra. Amerikiečių kultūra per savo reklamas, televiziją, filmus, muziką su didžiausia jėga stumia koncepciją, kad – „Jūs galite būti laimingi tiktai tada, jeigu turėsite pinigų, jeigu gražiai atrodysite, jeigu žmonės jums pavydės, jeigu žinosite, jog žmonės nėra tokie geri, kaip jūs, jeigu turėsite lytinių santykių, jeigu visi norės su jumis užsiimti seksu ir per tai jūs galėsite visus įtakoti.“

Tai yra amerikiečių idealas ir tai liečia tiek vyrus, tiek ir moteris; tačiau tai yra klaidinga, tai yra melas, kadangi visa tai, visa ta mašina, remiasi pojūčiais, kurie yra laikini. Viskas paremta kūno, kuris susens ir numirs, išvaizda ir todėl tai laikina, t.t.

Mes pasikliaujame savo draugais, kad jie suteiktų mums emocinį pojūtį, jog mus myli. Mes pasikliaujame savo šeimomis, kad jos suteiktų mums emocinį pojūtį, kad mes esame geri asmenys. Ir jeigu jie to mums nesuteikia, mes iš tikrųjų supykstame ir siekiame keršto.

Jeigu kas nors mus kritikuoja, mes pajaučiame pojūtį, kuris yra priešingas tam mylimam savęs suvokimui. Ir taip mes nekenčiame to asmens, kuris mus kritikuoja, ir siekiame keršto.

Jeigu mūsų visuomenė primeta vaizdinį, kad norint pasisekimo reikia būti blondinu (-e), būti tam tikro ūgio, turėti tam tikro dydžio krūtinę, o mes neturime nė vieno iš šių dalykų, mes jaučiamės pažeminti, jaučiamės beverčiais… daugelis žmonių nusižudo dėl tokių priežasčių, tačiau visa tai yra iliuzija, visa tai melas. Kokioje tragiškoje situacijoje mes esame! Kas visame tame mato tiesą? Kiek nesuskaičiuojamų milijonų žmonių gyvena diena iš dienos užhipnotizuoti mūsų kultūros programa ir miršta vienatvėje jausdami gėdą, nepatenkinti, vieniši arba pini apmaudo…

Iš pagrindų nėra geros ar blogos mūsų išvaizdos, nors mes gana tvirtai tikime, kad mūsų išvaizda Penki žmogaus psichologijos centrai ir trejos smegenysyra labai svarbi. Tai yra melas. Ir mes visi dalyvaujame tame mite, kadangi mes einame išvien su tuo, mes skatiname tai kituose žmonėse. Visa tai yra mechaniška aiškiaregystė, nesąmoninga nereali iliuzija.

Mes tikime tai esant tikra, nes leidžiame savo Ego interpretuoti įspūdžius, kuriuos gauname iš kitų. Mes leidžiame savo ego interpretuoti viską, ką matome ir girdime, taigi mes tikime, jog ego mums kalba per vaizdinius, kuriuos jie sukelia mūsų protuose ir širdyse. Bet akivaizdu, jog ego yra puikus melagis.

Mes turime trejas smegenis:

  1. Intelektą
  2. Širdį
  3. Veiksmus: motorines-instinktines-seksualines smegenis.

24 valandas per parą mes gauname energiją pojūčių forma. Visi gyvenimo įspūdžiai, kylantys iš penkių jutimų, mus bombarduoja, mes gauname tą informaciją ir ją interpretuojame remdamiesi tuo klaidingu savęs suvokimu.

Taigi, kai kas nors pas mus ateina ir sako, kad mums turi „pasisekti“, kad mes turime turėti pasisekimą, mes jau geriau mirsime, bet tai pasieksime – taip mes išvystome tokio tipo etiką, tokį gyvenimo būdą, jog sėkmė turi ateiti bet kokia kaina. Yra daug taip gyvenančių žmonių, jie paaukos savo šeimas, savo sveikatą, savo gerovę, kad pasiektų tai, ką jie vadina „sėkme“. Tai, ką jie gauna, yra pojūčiai trejose smegenyse. Toliau ta mechaniška vaizduotė interpretuoja visus gyvenimo įspūdžius ir palygina juos su minėta etika.

Taigi, sakykime, jie turi tam tikrą automobilį, Volvo. Ir pagal jų turimą patirtį Volvo yra geras automobilis, jei jūsų tokia etika, kadangi visi jų draugai, remiantys tą etiką, sako, kad Volvo yra sėkmės ženklas, kas reiškia, jog jūs judate į priekį, jums „pavyksta“. Tada vieną dieną vienas iš jų vyksta į susitikimą su kažkuo, su kuo jis iš tikro nori turėti verslo reikalų. Ir anas asmuo sako: „Iš tikrųjų geriausia yra turėti Jaguar automobilį. Tai yra įmantraus supratimo ženklas. Tai yra pasisekimo gyvenime ženklas.“ Asmuo, turintis Volvo, tada akimirksniu atsidurs vidiniam konflikte, akimirksniu pajaus skausmą, nerimą ir nesmagiai jausis, jeigu šis naujasis klientas užsinorės pasivažinėti ar nuvažiuoti su juo pietų. Tame bus milžiniškas vidinis konfliktas todėl, kad jis dabar tiki nauja etika, pagal kurią Jaguar yra geresnis automobilis; jis mąsto: „Ką aš dabar darysiu?!!!“ Įtampa, stresas, nerimas, jaudinimasis, baimė, gėda… ir viskas tik dėl vieno mechaniškai gauto įspūdžio, kurį interpretavo šis pasisekimo „aš“.

Tai vyksta su kiekvienu iš mūsų ištisą dieną; mes paprasčiausiai to nematome. Tai yra subtilu, mes negalime pamatyti savo pačių veido. Veidas, kurį turime, yra netikras; jis nerealus. Mes išvystėme gyvenimą, kuris palaiko mūsų įsitikinimą apie klaidingą „aš pats“. Tai yra mechaniška vaizduotė.

Kiekvienu atveju, kiekviename troškime, egzistuoja susietas vaizdinių rinkinys. Mūsų subjektyvių idėjų apie gyvenimą gelmėje ir platybėje egzistuoja vaizdiniai: subjektyvūs, mechaniški vaizdiniai, kurie yra pakartotinai apdorojami proto. Visi šie vaizdiniai yra interpretuoti vaizdiniai, kuriuos sukėlė ego subjektyvios interpretacijos. Kai mes peržvelgiame šiuos vaizdinius prote (fantazijose, svajonėse), mes iš tikrųjų tik vėl aplankome pojūčius, susijusius su tais vaizdiniais.

Kai protas susiduria su bet kuria situacija ir mes nesame sąmoningi (kas reiškia, kad mes esame savęs užmiršimo būsenoje), visi pojūčiai (susiję su penkiais fiziniais jutimo organais) yra gaunami mechaniškai, juos gauna ir interpretuoja ego.

Tie pojūčiai, kurie yra interpretuojami per klaidingą savęs suvokimą, kuriuos interpretuoja protas, yra patalpinami psichikoje. Jie tampa dar viena komplikacija prote; jie sukelia Kančią.

Neabejotinai mūsų pavyzdyje minėtas asmuo bus nusivylęs ir žūtbūtinai bandys parduoti Volvo, kad bet kuria kaina įsigytų Jaguar automobilį. Taip mes visi paskandiname save skolose, įsigydami daug daiktų, kurių niekada iš tikro net nenorėjome – išsimokslinimo, mūsų išpuoselėto gyvenimo, visko, kad tik pasitarnautume kažkieno kito idėjai. Kiek žmonių gali iš tikrųjų pasakyti, kad jų iki šiol nugyventas gyvenimas buvo nugyventas žinant ką reikėjo daryti? Ar jis buvo nugyventas dėl jų pačių gerovės, nugyventas jų vidinio Kūrėjo šlovei? Dauguma iš mūsų tikriausiai taip negali pasakyti. Ir jeigu mes būtume nuoširdūs, mes pamatytume, kaip tam tikrais gyvenimo momentais mes buvome įtakojami, galbūt kai buvome dar jauni; tėvai mums sakydavo: „Tu negali būti menininkas, sūnau, iš to nepragyvensi; tu turi būti daktaras.“ Taigi mes einame studijuoti ir likusią savo gyvenimo dalį nugyvename prieštaravime. Tai nutinka labai dažnai. Iš esmės tie žodžių, kuriuos pasakė tie asmenys, įspūdžiai, tos smulkios pastabos, tebuvo tiktai pojūčiai, kurie buvo netinkamai interpretuoti. Jeigu anksčiau minėtas asmuo būtų mokęsis save atminti ir medituoti, jis būtų išgirdęs žodžius „Jaguar yra geriausia mašina“, pajautęs juos, patyrę juos, tačiau, jeigu jis būtų save stebėjęs, save atsiminęs, tada jis nieko nelaukdamas būtų galėjęs nutraukti, anuliuoti interpretaciją. „Anuliuoti“ reiškia pamatyti kitą pusę, suvokti tiesą, atpažinti, kad tas teiginys buvo nuomonė, paremta tuštybe, paremta kito asmens požiūriu.

Taigi tai tampa mūsų pasirinkimu – mes priimame įspūdžius kaip tiesą, arba nepriimame – mes veikiame pagal tai, arba ne. Kas anuliuoja [mechaniškus] įspūdžius, visus gyvenimo įspūdžius gauna sąmoningai, pasirinkdamas kaip elgtis, niekada mechaniškai nereaguodamas. Ir pirmoji taisyklė mokantis anuliavimo yra niekada, niekada neišreikšti negatyvių emocijų – niekada! Tai yra pirmoji taisyklė ir jeigu asmuo nuolatos išreiškia negatyvias emocijas, tada jis neatlieka anuliavimo.

Anuliavimas yra menas ir tai yra sąmonės menas – būti dabartyje ir tiesiogiai gauti visus įspūdžius. Tai yra meditacijos pagrindas, kadangi, jeigu jūs išmokstate tinkamai medituoti, jūs išmokstate atsisėsti ir stebėti visus prote esančius įspūdžius – mintis, jausmus, pojūčius, kurie pasireiškia viduje – ir taip pat ten turi būti sąmonė, kad juos anuliuotų. Štai taip mes pradedame išvalyti protą nuo iliuzijos – lygiai taip pat, kaip kad mes išmokom sąmoningai suvokti išorinius pojūčius ir mokėmės juos anuliuoti – mes taip pat turime išmokti suvokti vidinius pojūčius ir juos anuliuoti, perskrodžiant iliuziją. Tai nėra neįmanoma, tačiau tai pareikalauja daug disciplinos.

Kai mes nežinome kaip anuliuoti, mes tai parodome išreikšdami savo negatyvias emocijas. Mes skundžiamės, kritikuojame, esame kandūs, esame kerštingi, esame įsižeidę, mes bijome, esame išdidūs ir pasipūtę arba mes esame susigėdę ir nekenčiame savęs. Visa tai yra negatyvios emocijos, kadangi jos išreiškia netikro „aš pats“ troškimus. Jeigu mes tas emocijas išreiškiame, jas išgyvename, tikime jomis, tada mes neanuliuojame, mes neatsimename savęs ir todėl mes negalime pasinerti į tikrą meditaciją.

Mums reikia suprasti, kaip viduje ir išoriškai mes gyvename vaikydamiesi pojūčių, reikia suprasti, jog šis savęs suvokimas yra grįstas pojūčių troškimu. Mes norime sėkmės, norime būti žymūs, kadangi mes norime patirti pojūtį, jog žmonės mus myli, mus liaupsina, mums pavydi arba netgi piktinasi mumis – mes norime patirti šiuos pojūčius savo širdyje, prote, kūne. Viskas, ko mes norime, yra pojūčiai.

Mes norime pinigų, nes norime patirti saugumo pojūtį.

Mes norime sekso, nes norime pajausti tuos pojūčius – iš dalies fizinius, taip, tačiau daugiausia emocinius. Mes norime jaustis mylimi, jaustis susiję su kažkuo kitu, norime jaustis priklausą kažkam arba jaustis saugūs.

Mes norime, kad žmonės žavėtųsi mūsų patrauklumu, nes norime emocinių pojūčių, kuriuos patiriame kai mums pavydi, mus myli, mumis žavisi.

Tiesą sakant, viskas susiveda į emocinių pojūčių troškimą. Mes norime išsilavinimo tam, kad jaustumėmės protingi, kad jaustumėmės žiną, ką darome, kad jaustumėmės kažką pasiekę. Visa tai yra pojūčiai.

Būtent čia ir yra iliuzija – įsitikinime, kad pojūtis yra tikras, kai iš tikrųjų jis iškyla ir praeina. Nė vienas pojūtis nėra ilgalaikis. Sėkmė netrunka amžinai, kaip ir skurdas. Gyvenimas taip pat nesitęsia amžinai, nes mes visi mirsime. Kiekvienas gali lepinti save, vaikytis troškimo kiek tik nori… tačiau galiausiai mes mirsime ir ką mes būsime pasiekę? Visus tuos pojūčius, su kuriais paliksime? Tiksliau vieną dalyką – troškimą patirti dar daugiau.

SatyrasTai yra graikų mito apie satyrą, kuris yra pusiau žmogus ir pusiau ožys, prasmė – satyras niekada nepasitenkina. Jis kenčia nuo nepasotinamo troškimo ir tai yra visų troškimų prigimtis – jie nepasotinami. Tiesą sakant, Visuotinis Gnosticizmas labai aiškiai moko, kad pojūčių troškimas yra gyvuliškas instinktas. Siekiant įžengti į tikrų Žmonių karalystę, reikia visiškai nugalėti mūsų gyvulišką prigimtį. Taigi satyras, būdamas pusiau gyvulys, simbolizuoja dabartinę žmoniją: žmones, kurie yra supančioti pojūčių troškimo.

Niekas niekada, niekada negali patenkinti savo troškimo. Indų šventraščiuose sakoma:

„Troškimas niekada nepatenkinamas, kaip kad ir ugnis, kuri niekada neužges, kuo daugiau įmesi prakurų.“

Troškimas niekada nepasitrauks, kol jūs nuolatos jį maitinsite. Taip pat ir klaidingas savęs suvokimas, „aš“, kas visiškai priklauso nuo pojūčių, niekada nemirs, kol jį nuolatos maitinsite.

Be jokios išimties „aš“ yra visų kančių šaltinis. Laisvė nuo kančių yra laisvė nuo netikro savęs, nuo „aš“. Ir tai yra objektyvi, sąmoninga laisvė. Ji vadinama satori, Samadhi, vadinama ekstaze, nirvana, vadinama išsivadavimu, nušvitimu. Visi šie terminai apibūdina patyrimą, nesant ego. Tol, kol nesunaikinsime savo fantazijų apie gyvenimą ir save, mes kentėsime. Kol nuolatos maitinsime savo tapatybės jausmą, mes kentėsime.

Kai iš tikrųjų patikriname tiesą apie savo gyvenimus, mes matome, kad visada savo gyvenimą suvokėme per fantaziją. Mes visada jį suvokėme per šią klaidingą tapatybę – „kas aš manau esąs ir ko aš manau norįs“. Kai tai ištyrinėjame, mes matome, jog tikrovėje mes patys sukūrėme šį klaidingą „aš pats“, kadangi mes bijome tiesos. Mes negalime pakelti prieštaravimų savo prote. Štai kodėl visi mes sakome: „Aš to nedariau, tai buvau ne aš“; „Aš neketinau to daryti, tai buvau ne aš“; „Aš neketinau tau suduoti, ta buvau ne aš“, „Aš neketinau tavęs išduoti, aš neketinau meluoti, tai buvau ne aš“; „Aš neketinau vogti, tai buvau ne aš“, „Aš neketinau to žmogaus žudyti, tai buvo nelaimingas atsitikimas, aš esu nekaltas, tai buvau ne aš“; „Aš kentėjau dėl savo tėvų kaltės – tai nebuvo MANO kaltė“; „Mano vyras buvo toks pašlemėkas – jis iš tikrųjų privertė mane kentėti.“

Mes visi pilnai susidedame iš prieštaravimų – 97% - ir mes sukuriame klaidingą savęs įvaizdį tam, kad išvengtume savo pačių prieštaravimų pamatymo, kad save paguostume, kad uždėtume gydomąjį tvarstį savo baimei, savo gėdai, savo pažeminimo jausmui… Mes negalime pakelti suvokimo, jog mes patys esame atsakingi už savo kančias, jog esame atsakingi ir už kitiems sukeltas kančias.

Mes visi beviltiškai norime tikėti, kad viskas bus gerai, kad būsime saugūs, kad niekas nebus įskaudintas, kad iš tikro niekas nekenčia ir, kad kai numirsime, mes visi kartu kažkur būsime laimingi. Mes beviltiškai norime tikėti šiais dalykais – nors nė vienas jų nėra tiesa – žmonės siaubingai kenčia, kaip tik dabar, visame pasaulyje. Kančia yra neįsivaizduojama: ji fizinė, dvasinė, mentalinė, emocinė – neįsivaizduojama kančia. Vis dėlto, mes turime arogancijos tai ignoruoti ir vaikytis savo troškimų, elgtis lyg niekur nieko blogo nevyksta. Mes ignoruojame tiesą.

Mes norime tikėti, kad ilgą laiką nemirsime. Taigi mes puoselėjame gyvenimo būdą, padedantį mums tuo patikėti, mes renkamės draugus, kurie padeda mums tuo patikėti. Tačiau faktas tas, kad visi tie, kas miršta, to nesitiki ir yra kaip tik dabar mirštančių žmonių, kurie iš tikro yra šokiruoti – jie visi sako tą patį: „Aš nemaniau, kad man tai nutiks!“

Iliuzija, pačių sukurta iliuzija. Ignorancija. Tai – tikrovės neigimas. Meditacija yra tikrovės, tiesos suvokimas, kokia ji yra, be pakeitimų, be pataisymų, be pagražinimų. Tai yra realybės suvokimas, kokia ji šiuo metu objektyviai egzistuoja. Ir jeigu to norite, jūs galite tai pasiekti, tačiau jums reikia pradėti nuo tiesos apie save pamatymo – štai kur tai prasideda, jūs negalite išvengti šio žingsnio. Jūs negalėsite suvokti objektyvių Visatos tiesų tol, kol nepamatysite tiesos apie savo pačių protą, savo psichiką.


Trys svajotojų tipai

Mes norime tikėti, kad mes padarysime visus norimus dalykus, kad visi mus mylės, kad po savęs žmonijai paliksime nuostabų palikimą, įkandin paliksime nuostabią šeimą, daug pinigų, daug laimės – bet tiesa ta, kad tikriausiai nė vienas iš mūsų to nepadarys – nes mes gyvename iliuzijoje, jog tai padarysime. Pakalbėkite su vyresniais už save žmonėmis, paklauskite šių klausimų ir pamatysite, kad tai yra visuotinis reiškinys.

Kiekvienas žmogus jaučia šias tiesas savo širdyje ir bėga nuo jų, vengia jų. Ir kas yra didžiausias mūsų kultūros pavyzdys? Tas, kuo labiausiai žavimės? Tai visada yra svajotojas. Mes norime, kad žmonės įgyventų savo svajones. Tai yra mūsų didžiausias idealas – įgyvendinti savo svajonę. Pagal Gnosis, asmuo siekiantis įgyvendinti savo svajones, yra vadinamas sociopatu; leiskite man paaiškinti kodėl.

Egzistuoja trys svajotojų tipai. Pirmasis tipas yra labiausiai paplitęs – mes visi svajojame apie tai, koks mūsų manymu turėtų būti gyvenimas. Mes svajojame apie savo gyvenimo būdą, kas mes manome esą, kas mes svajojame esą. Kiekvienas iš mūsų turi šį idealą savo prote: „Aš – toks ir toks – esu kantrus, geras, mylintis, sąžiningas, nuoširdus, aš ketinu gyventi ilgą laiką ir visi mane mylės; žinoma, aš turiu keletą problemų, tačiau aš kuo puikiausiai su jomis susidorosiu.“ Mes visi tai turime. Tą turi pirmasis svajotojų tipas, tačiau apie tai daug nekalba. Šio tipo asmuo gali svajoti, kad vieną dieną jis taps balerina ar baleto šokėju, kad galbūt vieną dieną jis bus turtingas, galbūt vieną dieną nukeliaus į Italiją arba susituoks, arba turės vaikų. Liūdna, tačiau kai kuriose šalyse žmonės svajoja, kad galbūt vieną dieną jie pagaliau savo namuose turės pakankamai maisto, kad vieną dieną jiems nereikės jaudintis dėl to, kad išėjus į gatvę gali būti nužudyti – kai kurie žmonės paprasčiausiai turi tokias svajones. Čia, šioje šalyje, mūsų svajonės yra labai įmantrios: mes svajojame, jog vieną dieną būsime laidos „American Idol“ dalyviu ir mes laimėsime, visi mus mylės ir būsime labai įžymūs. Mes filmuosimės reklamose ir keliausime, dėvėsime daugybę gražių rūbų, susitikinėsime su kuo tik panorėję ir visi mūsų draugai iš praeities mums pavydės…

Pirmasis svajotojų tipas iššvaisto savo gyvenimus, kadangi jie nugyvena savo gyvenimus svajodami kaip galėjo būti ir niekada negyvena gyvenimo tokio, koks jis yra. Šio tipo asmuo paprastai nemėgsta savo darbo, jie nemėgsta asmenų, su kuriais gyvena, jie dėl nieko nesijaučia tvirtai, tiesiog plaukia pasroviui. Tai dažniausias svajotojų tipas.

Antrasis svajotojų tipas yra truputėlį pavojingesnis – kadangi jie apie savo svajones kalba visiems: „O, aš noriu įsteigti roko grupę, būti žymiu kaip Maiklas Džeksonas arba Britney Spears (arba kas nors kitas)… ir keliauti. Tu ir aš, pirmyn!“ Ir taip jie įtraukia savo bičiulius. Jie užkrečia kitų žmonių psichiką. Antrasis svajotojų tipas paskatina kitus žmones svajoti: „Tu gali tai padaryti! Tu gali būti geriausiu veterinaru pasaulyje!“ Tai yra labai pavojinga, kadangi jie skleidžia iliuziją ir paskatina ją kituose. Jie gali veikti arba ne; daugelis praleidžia savo gyvenimus planuodami ir iš tikro niekur toliau nepasistūmėdami. Jie sako: „Persikelkime į Kosta Riką!“, jie įtraukia savo šeimą ir draugus su šia grandiozine idėja, kuri neišvengiamai veda į niekur, o tada pasirodo nauja svajonė: „Atidarykime restoraną!“, ir taip toliau ir toliau, svajonės, fantazijos…

Trečiasis svajotojų tipas yra blogiausias ir iš visų pavojingiausias, šis tipas taip pat yra gana paplitęs. Trečiojo tipo asmuo yra toks, kuris nori paversti savo svajones tikrove. Šio tipo asmuo, pavyzdžiui, gali turėti svajonę tapti žymus – ir jis visą savo energiją panaudoja tam, kad tai išsipildytų. Jie užkrečia, suklaidina kitus, jie jais manipuliuoja. Jie kovoja ir grumiasi, kad paverstų savo mentalinę kūrybą fizine. Tai yra svajotojas, kurį taip myli mūsų kultūra. To priežastis yra ta, kad šio lygmens svajojimas žmones išlaiko giliai miegančius. Kol mes tikėsime būsią žymūs, kol mes tam panaudosime visą savo energiją, tol mes būsime nekaltomis avelėmis. Kol mes vaikomės to, kas neegzistuoja, tol mes galime būti kontroliuojami; mumis galima manipuliuoti. Kol visuomenės informavimo priemonės ir pramogų industrija išlaiko mus susitelkusius į šias svajones, šias idėjas, šias fantazijas… mes iš tikro net nesuvoksime, kas vyksta pasaulyje. Mes ir toliau pirksime kokakolą, ir toliau pirksime iš The Gap ir Versace, pirksime visokius kitus dalykus, kuriems jie nori, kad mes eikvotume savo laiką ir energiją. Pastebėkite tai – dabar mes didžiąją savo laisvo laiko dalį praleidžiame apsipirkinėdami arba žiūrėdami reklamas apie pirkimą. Mes einame pirkti rūbų tam, kad eitume apsipirkinėti. Mes taip giliai esame užhipnotizuoti mūsų materialistinės kultūros programa, kad mes nuoširdžiai tikime, jog tai yra gyvenimas, kurio mes norime. Ir todėl mes niekada nepasikeisime. Tie, kurie mumis naudojasi, ir toliau mumis naudosis. Ir žmonija kentės.

Kiekvienas iš mūsų viduje turi trijų tipus svajotojus. Jie yra skirtingi ego tipai. Mes galime turėti vieną ar kitą vyraujantį ego, tačiau visų trijų tipų pagrindinis įrankis slypi mechaniškoje aiškiaregystėje. Tai vadinama fantazija ir tai nėra tikra. Mes gyvename svajodami. Mes svajojame apie save, apie tai, kokie mes esame, kokiais mes norime, kad kiti mus matytų. Mes svajojame apie ateitį ir praeitį – ir visa tai nėra tikra. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Samael Aun Weor ir kiti Mokytojai pasakė: „Gnosis yra revoliucinga.“ Mes turime šimtu procentų sukilti prieš savo psichiką. Mes esame savo pačių didžiausias priešas; mūsų protas mus hipnotizuoja.


Penki aiškiaregystės tipai

„Kai kas nori nubudinti savo aiškiaregystę, ignoruodami vaizduotę. Jeigu jie ignoruoja vaizduotę, tada jie pasiners į tokį patį absurdą kaip tie, kurie nori praktikuoti meditaciją nebūdami mieguistumo būsenoje. Tokiems žmonėms nepavyksta išvystyti savo vidinių galių. Šie žmonės laužo gamtos dėsnius ir to rezultatas neišvengiamai yra nesėkmė.“ – Samael Aun Weor, iš knygosThe Yellow Book“

Kaip minėjome anksčiau, egzistuoja įvairios aiškiaregystės rūšys. Yra du pagrindiniai tipai: sąmoninga ir mechaniška aiškiaregystė. Tačiau realiai jie dar dalijami į tam tikras pakopas. Mechaniška aiškiaregystė, mechaniška vaizduotė turi tris potipius: pasąmoningą, nesąmoningą ir infrasąmoningą. Jų veikimo principas priklauso nuo to, kokie proto elementai sukelia vaizdinius.


Pasąmoninga aiškiaregystė

Kažkas, kas yra pasąmoninga, reiškia, kad tai tiesiog yra žemiau sąmonės. „Pa“ ar „po“, kaip kad ir frazėje „povandeninis laivas“, reiškia tiesiog žemiau sąmonės. Tai reiškia tuos elementus, kurių nematome, tačiau jie mus visą laiką įtakoja. Taigi jie sukelia elgseną ar stimuliaciją, kas savo ruožtu mumyse sukelia reakciją. Taigi tam pavyzdys gali būti mūsų problema uždirbant pinigus, sakykim mes netenkame darbo. Labai seniai mūsų tėvas buvo lygiai tokioje pačioje situacijoje ir apiplėšė parduotuvėlę „7-11”, siekdamas gauti pinigų. Mes to sąmoningai neatsimename – tas įvykis mus traumavo ir mes jį užblokavome. Bet dabar mes esame palūžę ir pajuntame impulsą, pojūtį eiti ir apiplėšti parduotuvę. Mes nežinome iš kur tai ateina, tačiau mes tai jaučiame. Tai yra pasąmoninga aiškiaregystė. Pasąmonė mumyse atsimena vaizdinius apie mūsų tėvą ir sukelia impulsą, stumiantį mus veikti. Mes visi tai turime. Mes galime gauti tokią informaciją iš filmų, televizijos, knygų, pasakojimų – tai yra impulsai, reakcijos, baimė, nerimas, visi tie mus stumiantys dalykai, kurių mes nesuvokiame; jie kyla iš pasąmonės, iš žemesnio lygmens, nei mūsų sąmoningas dėmesys. Tai yra viena pagrindinių priežasčių kodėl mums reikia išmokti save atsiminti. Kai jūs mokotės save atminti, jūs mokotės ištirti mintis, jausmus ir impulsus... mokotės pažvelgti į juos ir sakyti: „Kodėl aš jaučiuosi taip, lyg turėčiau eiti ir prisidaryti sau problemų su šiuo asmeniu, eiti ir susikivirčyti? Kas mane stumia link to?“ Taigi jūs išmokstate ištirti šiuos dalykus, išmokstate niekada mechaniškai nesielgti, kai jaučiate postūmį. Didžiąją laiko dalį šie impulsai yra skatinami elementų, kurių mes prote nesuvokiame.

Kaip jau minėjome, šio tipo elgsenos mes išmokstame iš televizijos, filmų, knygų ir t.t. Visos šios informacijos formos suteikia pavyzdžius mūsų ego, pavyzdžius, kuriuos ego nori imituoti.

Kaip mes mokomės būdami vaikai? Imituodami. Kaip mes visi išmokome vartoti narkotikus? Imituodami. Seksas? Imitacija. Kaip su išdavyste? Svetimavimu? Žmogžudyste?

Kitas pasąmoningos aiškiaregystės pavyzdys yra tam tikri sapnai – mes galime sapnuoti tuos pačius dalykus. Tarkime turime tą pačią situaciją: žmogus yra pasiryžęs viskam dėl pinigų trūkumo ir jis sapnuoja, jog eina ir apiplėšia parduotuvę – taigi jis tai priima kaip ženklą, kad jam taip reikėtų elgtis. Taigi matome, jog aiškiaregystė veikia abiem atvejais, ir kai jis yra nubudęs, ir kai miega. Kai žmogus yra fiziškai nubudęs, jis nebūtinai suvokia vaizdinius, kuriuose pats plėšia parduotuvę; jis gali tiesiog pajausti impulsą. Jis gali tiesiog jausti pojūtį veikti, tačiau tai vis tiek yra aiškiaregystė. Jis gali suvokti vaizdinius prote. Jis gali suvokti pojūčius širdyje, tačiau tai bus mechaniški impulsai.

„Negatyvi aiškiaregystė sukelia 100% žmogžudysčių.“ – Samael Aun Weor

Žmonės, kurie nežino kaip atskirti tai, kas iškyla jų prote, įvykdo 100% nužudymų.


Nesąmoninga aiškiaregystė

Nesąmoninga įtaka yra kažkas, kas vyksta nedalyvaujant sąmonei.

Pavyzdžiui, mes išgirstame gandą apie savo draugą, kad jis miega su kito asmens sutuoktiniu. Tada mes einame ir apie tai šnekame. Tam tikrame lygmenyje mes žinome, jog tai yra negerai, tačiau mes mėgaujamės liežuvavimu. Tai yra nesąmoninga, kadangi mes noriai einame prieš tai, ką žinome esant teisinga. Mes norime patirti tuos pojūčius. Taigi mes išgirstame istoriją ir sukeliame vaizdinius savo prote. Mes įsivaizduojame neištikimybę. Tai įvyksta labai greitai... šie vaizdiniai tiesiog atsiranda; tai atrodo spontaniška. Jie tiesiog pasirodo, mes tai matome, mes matome vaizdinį... mes einame ir kalbame apie tai; mes einame ir apibūdiname vaizdinius, kuriuos sukūrėme. Štai kaip iškraipomos istorijos. Vienas asmuo papasakoja istoriją ir kiekvienas po to ją atkartoja, o kai ji apsisukus grįžta jums, ji jau yra visiškai kitokia... Taip yra dėl mechaniškos vaizduotės, negatyvios aiškiaregystės; kiekvienas girdintis istoriją asmuo ją įsivaizduoja, tačiau tą mechanišką vaizduotę sukelia „aš“, kuris interpretuoja ir pakeičia istoriją. Tai nėra objektyvu, tai nėra tikslu; pasakojimas pasikeičia. Taigi kai mes liežuvaujame apie asmenį, mes skatiname klaidingus vaizdinius, kadangi mes netgi nežinome ar tai išvis įvyko. Tada mes tai sapnuojame ir netgi dėl to galime imtis veiksmų. Mes galime pasakyti sutuoktiniui: „Žinai, tavo sutuoktinis tave apgaudinėja“, tačiau tai gali būti visiška netiesa. Visa tai yra nesąmoninga, kadangi mes kažką darome tyčia. Mes žinome, jog tai nėra gerai, tačiau mes norime patirti tą pojūtį, kai dėl liežuvavimo ir tariamos išdavystės būtų imtasi keršto.

Svetimavimą sukelia nesąmoninga aiškiaregystė. Mes žinome, kad tai negerai, tačiau mes tai darome, kadangi norime patirti jau įsivaizduotus pojūčius.


Infrasąmoninga aiškiaregystė

Infrasąmoninga įtaka kyla iš pačių proto gilumų. Mes to netgi nesuvokiame. Būdas, kuriuo mes galime suvokti infrasąmoningus dalykus, yra košmarai. Košmarai yra jūsų infrasąmoningo proto realybė. Kai sapnuojate košmarus apie monstrus ir demonus, kur jus persekioja ir prievartauja – visa tai yra jūsų pačių infrasąmonė. Tai yra jūsų proto pusė, kuri egzistuoja negatyviame 5-tos dimensijos aspekte. Taigi visa tai yra realu. Tai nepasirodo akivaizdžia fizine forma, tačiau tai realu.

„Aiškiaregio „aš“ įkalina visus jo prote iškylančius antjutiminius vaizdus ir jis juos interpretuoja pagal savo neapykantą, pavydą, nepasitikėjimą, piktumą, aistrą, atsiminimus, išdidumą, aroganciją ir t.t. Paskesnės aiškiaregio reakcijos yra jo „aš“ pasekmė. – Samael Aun Weor

Dauguma dvasinių ieškotojų patiria nesėkmę tobulėdami, kadangi jie šito nemato. Pavyzdžiui, mes galime išgirsti istoriją, jog kažkas padarė tai, kas prieštarauja mūsų moralinėms vertybėms. Kai mes išgirstame istoriją, jei ją interpretuojame, jeigu jos neanuliuojame, savo prote mes sukuriame vaizdinį apie tą asmenį. Mes sukuriame paveikslą: „O, tas žmogus yra blogas!“ Nuo tos akimirkos mes su juo elgiamės kitaip. Tada mes apie tai sapnuojame. Mes grįžtame namo ir sapnuojame, jog minėtas asmuo atlieka tą veiksmą. Tada mes jaučiamės įsitikinę: „Aš tai žinojau! Jis yra blogas! Mums reikia kažką daryti!“ Visa šio dalyko esmė yra mechaniška aiškiaregystė ir visa tai prasidėjo tada, kai asmuo neanuliavo gandų. Todėl daugelis mokyklų, religijų įsivelia į milžiniškas problemas, kadangi jos niekada nesuvokė subjektyvaus proto įtakos; taip žmonės vieni kitus išduoda ir įvykdo nusikaltimus. Tai yra labai rimta ir dažna klaida.

Aiškiaregis turi išmokti, kaip reikia kontempliuoti visus vaizdinius: tiek fizinius, tiek ir nefizinius be „aš“ įtakos. Tai yra viso šio kurso pagrindas ir tai yra visko, ką jūs studijuosite gnosticizme, pagrindas. Jūs galite su Gnosis praleisti 10, 20, 30 metų ir esmė yra ta, jog jūs turite išmokti gauti VISUS įspūdžius be ego, be „aš“. Kas tai padaro, išmoksta suvokti su objektyvia aiškiaregyste.


Sąmoninga ir super-sąmoninga aiškiaregystė

Virš žemesniųjų aiškiaregystės formų mes turime sąmoningą ir super-sąmoningą aiškiaregystę.

Sąmoningas aiškiaregis yra tas, kuris išvystė gebėjimą suvokti vaizdinius be subjektyvaus proto įtakos.

Super-sąmoningas aiškiaregis išvis neturi ego. Tai reiškia, kad super-sąmoningas aiškiaregis neturi pykčio, neturi baimės, neturi geismo, neturi išdidumo. Jis save suvokia, tačiau tas suvokimas yra Tikras. Jis nėra klaidingas. Šio tipo asmuo neturi absoliučiai jokio prisirišimo prie žmonių, daiktų, dalykų. Šio tipo asmuo akivaizdžiai yra Jėzus, Buda arba Krišna – ypatingai šventos sielos. Būti pašventintam reiškia būti išgrynintam, neturėti nieko netyro. Visatoje tai niekur neįvyksta pasitelkus bet kokias mechaniškas priemones. Visiškas sielos pašventinimas yra sąmoningas darbas, reikalaujantis savanoriško pasiaukojimo; kito kelio nėra, tai galima pasiekti per visišką visų troškimo formų eliminavimą.

„Kas yra viso vargo šaltinis? Iliuzinė percepcija, paremta mūsų tikrosios prigimties ignoravimu. Kadangi pati ignoravimo esmė yra įgimtas „aš“ norėjimas turėti, tai kiekvienas, norintis pasiekti pilną išsivadavimą iš visų kančios formų, turėtų bandyti atsikratyti šio subtilaus įgimto ego besotiškumo, būdamas įžvalgus ir medituodamas apie visai egzistencijai būdingą tuštumą.“ – Tsong Khapa

Šis darbas prasideda šią akimirką. Jei nuo šio momento per visą likusį jums laiką, nesvarbu kiek jums jo dar liko šiame fiziniame kūne, jūs išmoksite suvokti, jog visiems fenomenams iš prigimties yra būdinga tuštuma, kas reiškia, jog neklijuosite jiems nei gėrio, nei blogio etikečių, nebūsite prisirišę, negeisite ir nevengsite jų, jeigu to išmoksite, jūs tada išmoksite matyti save tokius, kokie esate iš tikrųjų, be baimės pamatyti tiesą, ir galėsite nugalėti savo protą. Tada jūs galėsite pradėti patirti tai, kas realiai yra gyvenimas. Prie objektyvios aiškiaregystės galima priartėti tik tada, kai pradedame šalinti mechanišką aiškiaregystę.  

Leiskite man tą išreikšti kitaip. Atsižvelgiant į mūsų turimos sąmonės procentą, mes turime tris procentus potencialios sąmoningos aiškiaregystės ir 97% mechaniškos. Potenciali aiškiaregystė reiškia tai, kad jeigu mes išmokstame ją panaudoti, tada ji veikia. Jeigu mes nežinome, kaip ją panaudoti, ji neveikia. Jūs turite išmokti, kaip panaudoti sąmoningą aiškiaregystę ir turite nustoti naudoję nesąmoningą aiškiaregystę – kas tiesiog reiškia, jog mums reikia pašalinti visas be išimties fantazijų formas. Rimtas medituotojas turi visiškai nustoti fantazuoti! Nustoti fantazuoti apie viską – praeitį ir ateitį. Tai apima fantazijas apie buvimą Buda ar buvimą šventuoju, ar buvimą nubudus, ar Astralinio Kūno turėjimą. Jūs turite atsisakyti fantazavimo, kadangi tai yra mechaniška vaizduotė, netgi jeigu jūs fantazuojate apie ką nors, kas jūsų manymu yra gėris. Fantazijos turi baigtis, svajonės turi baigtis. O jau toliau jūs turite išmokti, kaip panaudoti sąmoningą vaizduotę.

Vaizduotė yra natūralus kiekvienos jaučiančios būtybės gebėjimas ir toje vaizduotėje, jeigu ji yra sąmoninga, jūs galite suvokti viską, kas egzistuoja bet kur Visatoje. Kiekvienas žmogus tai gali suvokti. Man atrodo, kad tai buvo Leonardo da Vinčio ar Mikelandželo žodžiai:

„Ironiškiausia tai, kad vaizduotės percepcija yra daug realesnė už mūsų fizinę percepciją.“

Tačiau mūsų laikais daugelis mūsų nemato tos tiesos, kadangi jo paminėta vaizduotė yra sąmoninga. Sąmoninga vaizduotė tiesiogiai suvokia aukštesniuosius ir žemesniuosius pasaulius, ši percepcija yra daug realesnė nei tai, ką jūs matote dabar – DAUG realesnė. Tai sunku suprasti protu, tačiau kiekvienas, iš tikrųjų tą suvokęs, tai žino. Kai jūs išmoksite suvokti pasitelkdami sąmoningą vaizduotę, viskas jūsų gyvenime pasikeis.

Taigi šiame kurse mes dirbame su kai kuriais pagrindiniais principais, padedančiais mums išmokti, kaip save nukreipti link sąmoningos vaizduotės.

„Šiais laikais siekiantieji yra abejingi. Jie nepertraukiamai nedirba su savimi, jie nėra užsidegę darbui. Taip yra būtent dėl konkretaus fakto, jog jie niekados iš tikrųjų nepatyrė to, kas yra anapus kūno, jausmų ir proto – nepatyrė to, kas yra tiesa.“ – Samael Aun Weor

Sąmoningas aiškiaregis pradeda suvokti 4-tą, 5-tą, 6-tą ir netgi 7-tą, nulinę, dimensijas... pradeda matyti tiesą apie tai, pradeda matyti žemesniuosius pasaulius... jis pradeda visa tai matyti, taip kaip yra, jis sužino, jog tai yra tiesa – o tai yra Gnosis. Ir meditacija yra vienintelės durys, kurios jums gali parodyti šią tiesą. Kalbėdamas apie meditaciją, aš turiu omenyje ir kūno palikimą, tą turėtų išvystyti kiekvienas asmuo. Niekas to už jus negali padaryti, nėra jokios magiškos piliulės. Jūs galite kam nors sumokėti tiek, kiek norite, tačiau jie negalės to už jus padaryti. Jūs tą galite išvystyti tik pakeitę tai, kaip jūs sutelkiate dėmesį ištisą dieną, visą laiką.

Visi vaizdiniai, kuriuos suvokiate savo prote, yra aiškiaregiški. Jums užmiegant jie tampa aiškesni. Jums užmiegant ar bundant dalykus galite matyti labai ryškiai. Taip yra dėl to, jog jūs pradedate įeiti arba išeiti iš šių pasaulių. Kol fizinis kūnas miega, sąmonė, galbūt įkalinta ego, o gal be ego, keliauja 5-toje dimensijoje.

Tai, ką jūs sapnuojate, yra 5-tos dimensijos vaizdiniai. Štai kas yra sapnai. Tai yra astralinis arba mentalinis pasauliai.

Kai fantazuojate, jūs projektuojate vaizdinius ne pozityviame, o negatyviame astralinio arba mentalinio pasaulių aspekte, kuris priklauso pasąmonės, nesąmoningumo ir infrasąmonės pasauliams. Taigi kai jūs fantazuojate apie pinigus, tai jūsų godumas, baimė, išdidumas projektuoja vaizdinius į Klipoth; todėl jūs suvokiate infradimensijas. Mes paprasčiausiai niekada tam neturėjome pavadinimo. Kai sapnuojate košmarą, jūs suvokiate savo baimės, gašlumo, išdidumo vaizdinius infradimensijose, Klipoth. Klipoth reiškia kevalų pasaulį, tuo turima omenyje kažkas, kame nieko nėra. Kevalas yra tuščias, jis gražus, tačiau jame nieko nėra. Visi mūsų proto vaizdiniai yra kevalai – jie yra gražūs, bet jie neturi įgimtos egzistencijos.

Taigi dabar aš pateiksiu jums paskutinę citatą, kuri apima visas penkias lekcijas iki dabar, todėl norėčiau, jog jūs ją labai atidžiai išstudijuotumėte.

Norėdami ją suprasti, jūs turite suvokti, jog Samsara yra kančių ratas; Nirvana turėtų būti suprantama kaip dangus, tai yra palaima.

„Tarp Samsaros ir Nirvanos nėra jokio kito skirtumo, išskyrus tą, kuris egzistuoja tarp buvimo sąmoningais ir nesąmoningais, kadangi mus klaidina ne percepcija, o užfiksavimas. Išsivadavimas įvyksta natūraliai, kai mes atpažįstame, jog užfiksuotos mintys yra tiktai protas, besilaikantis įsikibęs į savo paties tuščius pasireiškimus.“ – Padmasambhava, paimta išLiberation Through Seeing With Naked Awareness“

Ši citata apibendrina iki šiol buvusias penkias lekcijas. Protas nuolatos laikosi įsikibęs iliuzijos, pasitelkdami dėmesį mes galime pradėti tai perskrosti, pamatyti tą tiesą. Tai pasakė Padmasambhava, jis buvo tantros Mokytojas iš Indijos, įkūręs tantrizmą Tibete.


Klausimas: Aš bandau suprasti, kaip suderinti fantazavimą su kūrybišku protu... pvz., rašytojo, dainiaus, aktoriaus atveju?

Atsakymas: Visi tikrieji genijai, patys žymiausi: Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, Bachas, Mocartas, Bethovenas... kaip ir kiti tokio tipo žmonės, žinojo Gnosis, daugelis jų buvo masonai. Dauguma jų priklausė šiai tradicijai. Jie žinojo, jog egzistuoja du būdai kurti – galima kurti mechaniška vaizduote ar sąmoninga vaizduote.

Pvz., kiek simfonijų parašė Bethovenas? Devynias, taip, tačiau buvo ir dešimta; devynios buvo užbaigtos... Prisiminkime dešimt Sefirų. Devynios susiję su dangumis, o dešimtoji yra nebaigta: kadangi žmogus yra nebaigtas, bent jau kol nesame Save realizavę. Štai tada mes jau esame užbaigti. Kaip jis taip padarė? Jis žinojo, kaip panaudoti sąmoningą vaizduotę; jis meditavo ir iš ten gavęs gaidas, jas užrašė. Tas pats buvo ir su Mocartu... Jeigu pažvelgsite į jo gaidas, jose nėra pataisymų. Jis užrašė viską viename juodraštyje ir viskas. Mocartas buvo masonas ir jis dirbo konkrečiai tokia pačia eiga.

Taip pat Botičelis, nupiešęs visus tuos nuostabius paveikslus, kurie mums taip patinka... nupiešęs Veneros gimimasVeneros Gimimą... Šių atvaizdų grožis yra nesuvokiamas, ypač jei jūs iš arti pažiūrėsite į šiuos paveikslus, atrodo neįmanomas dalykas, kad žmogaus ranka galėjo sukurti tuos vaizdinius. Ir faktas tas, jog jis buvo inicijuotasis. Jis stebėjo tas formas savo sąmoninga aiškiaregyste ir nupiešė jas tokias, kokios jam buvo parodytos.

Mūsų dienomis dauguma žmonių kurdami naudoja fantaziją (mechanišką vaizduotę arba imitaciją, paremtą ego) ir jie bando kurti remdamiesi klaidingu savęs suvokimu. Taigi didžioji dalis meno ir „kūrybinių“ darbų šiomis dienomis gimsta iš mechaniškų ar egoistinių proto aspektų. Labai mažai žmonių kuria pasitelkdami sąmoningą aiškiaregystę ar sąmoningą vaizduotę. Ir tai yra tiesiog sugebėjimas, kurį reikia išvystyti. Taigi jeigu jūs išmoksite tinkamai medituoti, jūs išmoksite tuo būdu suvokti.

Visos Mokytojo Samaelio knygos buvo parašytos jam medituojant. Jis atsisėsdavo prie rašomosios mašinėlės, užmerkdavo akis ir laukdavo. Jis medituodavo. Jis nutildydavo protą, atsiskirdavo nuo ego (kai vis dar jų turėjo) ir pradėdavo stebėti. Jis melsdavosi bei laukdavo. Ir jo Esybė pateikdavo jam žodžius, kuriuos jis paprasčiausiai užrašydavo. Taigi tai nėra paprasčiausi žodžiai popieriuje, jie yra sąmoninga informacija. Štai kodėl jūs skaitote jo knygas vėl ir vėl, ir kiekvieną kartą jos atrodo kaip skirtingos knygos. Aš kai kurias knygas perskaičiau galbūt dešimt kartų ir kiekvieną kartą aš surandu kažką, ko nežinojau ten esant. Aš dedu labai daug pastangų, siekdamas jas skaityti sąmoningai, bet vis dar randu naujų dalykų. Joks žmogus negali sukurti tokių kūrinių, tai gali padaryti tik Kūrėjas, tik Jis gali tai atlikti per sąmonę. Štai kodėl tikrai žymūs meno kūriniai yra nemirtingi, kadangi juose yra įžiebta dievybė. Graikų skulptūros, egiptiečių menas – ir ten, ir ten slypi tas pat, visa tai yra nesuvokiama protui. Šiuolaikinės reprodukcijos paprasčiausiai neturi tos energijos. Iš išorės jos gali atrodyti taip pat, tačiau jos mums nesuvirpina širdies; taip yra dėl to, kad ten neegzistuoja sąmoningas elementas.


Klausimas: Kaip dėl maldos, jūs naudojate žodį „malda“, o juk daugelis žmonių meldžiasi skirtingai; į maldą galima pažiūrėti įvairiai, priklausomai nuo to, iš kur jūs esate kilę, galima žiūrėti kaip į troškimo formą. Taip pat egzistuoja teigiama malda, kai meldžiamasi iš tos „Aš Esu“ erdvės, kas reiškia, kad jeigu aš meldžiuosi iš savo Esmės, tada aš turiu viską, ko man reikia. Leiskite man tiesiog taip teigti, koks yra skirtumas tarp to ir troškimo?

Atsakymas: Tikroji Esmė, tikroji Savastis neturi troškimų. Ji ilgisi Kūrėjo, ilgisi susijungimo su Artimuoju, su Esybe, su mūsų Dieviškąja Motina ir Dieviškuoju Tėvu. Tai yra ilgėjimasis, tačiau troškimas, apie kurį mes kalbame, yra pojūčių troškimas, troškimas, kuris yra prisirišimo forma; tai – pojūčiu paremtas geidimas. Tai akivaizdžiai matosi mums bemeldžiant: „Aš iš tikrųjų noriu to katerio, prašau, Kūrėjau, duok man tą katerį“. Bet kai mes meldžiamės: „Aš myliu savo gyvenimą, aš kenčiu, tačiau aš taip džiaugiuosi širdyje“, tai yra tikroji malda, kuria ilgimasi Kūrėjo, tai yra sielos verksmas. Geriausia melstis labai paprastai, tokia malda kyla iš širdies. Ten gali netgi nebūti žodžių, o tas ilgėjimasis peržengti visą šį gyvenimo šiukšlyną. Tikroji malda yra bežodė. Tikroji malda yra meditacija, kadangi tame egzistuoja bendravimas su Dvasia. Tame egzistuoja tiesioginis to suvokimas. Tai yra tikroji malda ir to gali išmokti kiekvienas.  


Klausimas: Taigi jūs sakote, jog malda, teigiama malda, meldimasis iš „Aš Esu“ erdvės yra teisingas lygmuo. Sakote, kad reikėtų melstis be žodžių.

Atsakymas: Aš tiesiog skatinu maldą, taškas. Išmokite jaustis komfortabiliai taip išsireikšdami, nes daugelis žmonių taip nesijaučia. Daugelis žmonių keistai jaučiasi melsdamiesi, o tai turi pasikeisti. Malda yra tai, kas labai natūralu širdžiai. Taigi, kad ir kokia forma naudojate maldą, naudokite ją. Ir kuo labiau mes suvokiame psichiką, tuo labiau ta malda keisis.


Klausimas: Aš jaučiuosi kažko nesupratęs... mes visi esame čia ir tai yra idealas, tačiau man reikia tilto siekiant išsikapanoti iš šios pelkės...

Atsakymas: Gerai, aš turiu jums tikrai paprastą atsakymą. Mes dabar neketinome į tai leistis savo diskusijose, tačiau galbūt tai jums padės. Tarp šių dviejų pasaulių, sąmoningos aiškiaregystės ir mechaniškos aiškiaregystės, yra skirtumas. Kai mes fantazuojame, svajojame, įsivaizduojame, nerimaujame, spėliojame... mes naudojamės mechaniška vaizduote. Už viso to slypi savanaudė valia, prisirišimas, „aš“ – tai gali būti nerimas, baimė, išdidumas... jie visa tai projektuoja, sukuria.  

Sąmoninga vaizduotė yra imli, ji savo prigimtimi yra moteriška. Taigi kai jūs įsivaizduojate, tobula vaizduotė gauna objektyvios realybės vaizdinius. Tai reiškia, kad medituotojas paprasčiausiai atsiveria. Jeigu dabar pažvelgsime į save, mes esame nuolatos bėgančių minčių grandinė – nuolatinis minčių ir vaizdinių užtvaras. Norėdami medituoti, jūs turite sugebėti sėdėti tuščioje erdvėje. Ten prasideda tikroji meditacija. Tikroji meditacija prasideda ten, kur nėra trukdžių, kur egzistuoja tuštuma, aiškumas. Tai yra tikroji šam-at-ha, buvimas pastovume. Ir toje būsenoje medituotojas paprasčiausiai atveria savo vidinį suvokimą, siekdamas gauti vaizdinius. Tai yra aiškiaregystė, tai yra vaizduotė, kadangi čia naudojamas vizualizacijos įrankis, tačiau tai nėra vizualizacija projektuojant troškimą. Tai yra priėmimas to, kas mums yra duodama. Kad ir kaip ten bebūtų, mums reikia pasisaugoti ypatingai aktyvaus savo proto; mes galime galvoti esą imlūs, tačiau mes vis dar galime gauti ego projekcijas. Pradėkite atskirti vaizdinius, kadangi tai iš tikrųjų yra pati esmė – kaip atskirti mechaniškus ir sąmoningus vaizdinius. Jūs susidursite su užtvara ir visa tai susipainios. Jūs medituosite ir matysite visokius dalykus, o išmokimas suprasti kas yra kas pareikalaus įgūdžių.

„Kūrėjas ieško Tuštumos, kad ją užpildytų.“ – Samael Aun Weor


Čakros

Mes turime 7 pagrindines Čakras. Kūnas turi daugelį čakrų, tačiau egzistuoja 7 pagrindinės, kurias Čakrų sukimasismums reikia išvystyti, siekiant žengti pirmyn šiose studijose. Yra dvi čakros, konkrečiai susiję su aiškiaregyste. Tai yra dvi viršutinės čakros, kurių viena susijusi su viršugalviu, o kita susijusi su tuo, kas vadinama „trečiąja akimi“, esančia tarp antakių. Abi šios čakros turi raktinį toną. Egzistuoja energija, galinti jas tinkamai stimuliuoti. Tas tonas yra garsas „I“, kaip kad ir pirmoji balsė žodyje „tyla“. Taigi labai naudinga vokalizuoti garsą „YYYYYYYYY“ jums priimtiniausia tonacija. Susikoncentruokite į šias dvi čakras, kad jos prisipildytų šviesa ir tinkamai suktųsi. Pozityvus čakrų sukimasis yra pagal laikrodžio rodyklių sukimosi kryptį; kitais žodžiais tariant, jeigu mes stebime laikrodį ant sienos, tai čakra (stebint ją iš savo vidaus) sukasi ta pačia kryptimi. Jeigu mes stebime kito asmens čakrą, ji mums atrodys besisukanti prieš laikrodžio rodyklių sukimosi kryptį.

Didžiąją laiko dalį čakros mumyse arba yra neveiklios, arba sustingusios. Jos sukasi negatyviai (priešinga kryptimi), kai yra stimuliuojamos ego energija, pvz., kai mes susitapatiname su negatyvia emocija arba kai fantazuojame apie bet kokį troškimą. Dauguma dvasinių grupių žmones moko čakras nubudinti negatyviai, vizualizuojant troškimus bei atliekant įvairius pratimus, kurie čakras stimuliuoja egoistine arba gyvuliška energija.

Visiškas čakrų galių atstatymas yra įmanomas tik atkuriant Šventosios Dvasios ugnis savo stubure. Tai pasiekiama pasineriant į Alchemijos praktiką.

Jeigu vokalizuosite 10 min. per dieną, jūs pradėsite jas atstatyti. Jeigu tai darysite valandą per dieną, jūs atstatysite jas daug greičiau.

Ši praktika veikia tiktai tada, kai jūs vokalizuojate ir ten nukreipiate savo dėmesį: „Kur nukreipiamas dėmesys, ten teka energija.“ Jeigu jūsų dėmesys yra jūsų pyktyje, jūs maitinate savo pyktį. Jeigu jūsų dėmesys yra jūsų praeityje, jūs maitinate savo ego. Jeigu jūsų dėmesys yra jūsų čakrose, jūs maitinate čakras. Taigi vokalizuokite 5 ar 10 minučių prieš jums medituojant. Vokalizuokite klausydamiesi klasikinės muzikos ir jūs jas stimuliuosite dar labiau. Ir kada vokalizuojate, visada melskite savo Dieviškąją Motiną pagalbos, kad ji padėtų jums matyti.

Trečioji labai svarbi čakra yra širdies čakra, sanskrito kalboje ji vadinama Anahata. Ji susijusi su balse „O“, kuri nubudina intuiciją ir padeda pasiekti astralines keliones.

Šioje kultūroje vakariečiai praktiškai visiškai yra praradę ryšį su savo širdimis. Mums reikia daug šios balsės, šios mantros vokalizavimo. Vakariečių kultūroje širdis jau tapo beveik neveikiančia; kaip žmonės, mes tapome labai šalti. Kaip individų, mūsų širdys praktiškai mirę. Todėl iš dalies mūsų filmai yra tokie įtempti, kadangi kitaip mes nieko nejaučiame. Taip pat yra ir su muzika, kadangi mes nieko nebejaučiame. Klasikinė muzika tipiškai yra susijusi su tikromis subtilybėmis. Jeigu jūsų širdis atvira, jūs galite pajausti tuos dalykus, jie visi yra širdies emocijos, skirtingos ypatybės, pojūčiai. Štai dėl ko šiais laikais daugelis žmonių nemėgsta klasikos, jie jau nebepagauna subtilių emocijų; jie to nejaučia. Mes turime tai atgaivinti, mes turime tai puoselėti savyje.

„Vienas iš svarbiausių mano atrastų faktų yra tas, kad kuria ne valios jėga, o fantazija-vaizduotė. Vaizduotė yra kūrybinė galia. Vaizduotė kuria tikrovę.“ – Ričardas Vagneris


Savaitinė praktika

Šiai pratikai jums reikės augalo arba medžio, kurį galėtumėte lengvai stebėti iš savo meditacijos vietos.

Pasiruoškite medituoti atpalaiduodami savo trejas smegenis anksčiau aprašytu būdu.

Nuo 5 iki 10 minučių vokalizuokite balsę „O“, vizualizuodami šiltą liepsną savo širdyje. Vaizdinius paverskite tikrais; mėgaukitės vizualizacija, tačiau išlikite susitelkę į savo širdį ir garsą.

Dabar vokalizuokite balsę „I“, įsivaizduodami jūsų kaktoje, tarp antakių, besikaupiančią energiją. Darykite tai 5-10 min.

Dabar pasimelskite taip, kaip jums jaukiau. Melskite pagalbos, paramos, vedimo, jėgų.

Pradėkite stebėti augalą su pilnu dėmesingumu. 100% susikoncentruokite į daugelį augalo detalių. Studijuokite jį, kad galėtumėte viską apie jį atkurti savo vaizduotėje. Kai pajusite pasiekę tvirtą koncentracijos ir atsipalaidavimo laipsnį ir būsite kruopščiai ištyrę augalą, užmerkite savo akis. Dabar įsivaizduokite augalą savo vaizduotėje. Neleiskite protui pertvarkyti vaizdinio ar kaip nors kitaip kištis. Tai pareikalauja subtilaus atidumo: protas išbandys daugelį būdų, siekdamas išblaškyti ar nukreipti jūsų sąmoningas pastangas. Išlaikykite augalo vizualizaciją 10-15 minučių.

Gali nutikti, kad tinkamai subalansavus koncentraciją ir atsipalaidavimą, jūs pradėsite gauti naujo tipo vaizdinius, kuriuos sukėlė ne protas. Mums reikia išmokti atskirti vaizdinius, kuriuos sukūrė protas, nuo vaizdinių, kuriuos gauna sąmonė.

Būkite nuoseklūs. Darykite šią praktiką kiekvieną dieną mažiausiai savaitę.

 


<<< Atgal           Toliau >>>

 


 „O žmonės! garbinkite  savo Globėją Viešpatį,  kuris sukūrė jus ir  tuos, kur buvo iki jūsų,  kad taptumėte dorais  – kuris žemę padarė  jums patalu, o dangų  skliautu, ir pasiuntė iš  dangaus vandenį, ir  išvedė juo vaisius jūsų  maistui. Tad  neieškokite Alachui  lygių, kai viską  žinote!“ 

    - Koranas 2:21-22

__________________

Kontaktai | Pirmas Puslapis | Naujienos