„Nors Kristus ir gimtų Betliejuje tūkstantį kartų,
Bet jei tai neįvyks tavyje, tavo siela bus apleista.
Tavosios akys tuščiai žvelgia į kryžių ant Golgotos,
Nebent jis ir vėl būtų pastatytas tavyje.“  - Angelus Silesius

Velykos – viena iš svarbiausių dienų krikščioniškame kalendoriuje, žyminti nukryžiuoto Jėzaus prisikėlimą. Vakaruose Velykos yra švenčiamos sekmadienį po pilnaties po pavasario lygiadienio (tarp kovo 22 ir balandžio 25 d.).

Tiesą sakant, ši šventa diena yra kur kas senesnė nei pati krikščionybė. Pavadinimas „Velykos“ [angl.: Easter] yra kildinamas iš senovės germanų vardo Ostara ir iš anglosaksų Eastre ar Eostre, kas reiškia pavasario, derlingumo bei tekančios Saulės deivę. Šis pavadinimas yra viena iš vardo Ištarė atmainų. O pati Ištarė yra žinoma kaip babiloniečių ir asirų meilės bei vaisingumo deivė.

Visoje Europoje buvo iškilmingai atliekami ritualai ir atnašavimai, pripažįstant gamtos prisikėlimą iš mirties (žiemos) į gyvenimą (pavasarį). Palaipsniui šios tradicijos nusėdo ir krikščionybę skelbiančiuose krikščioniškuose judėjimuose. Tačiau Saulės judėjimas, jos triumfuojantis kopimas dangumis aukštyn, žmonių buvo minimas visame pasaulyje. Dvasinė Velykų reikšmė atsispindi įvairių kultūrų ir religijų tradicijose bei mitologijose; jos visos simbolizuoja tą pačią esminę ar ezoterinę prasmę: Kristaus triumfą prieš Ego atgailaujančiame ir ieškančiame žmoguje.

Kad suprastume šią šventę, taip pat šiuolaikinės šventų Velykų dienos esmę, mes pirmiausiai turime kai ką suprasti apie patį Kristų.


Kristus

Terminas „Kristus“ yra kilęs iš graikiško žodžio „krestos“, kas ezoteriškai reiškia ugnį. Kristus yra energija ir ji gali įsikūnyti žmoguje. Tie, kurie nusipelno šios šventos dovanos, gali būti vadinami Kristumi. Taigi, Kristus yra sutinkamas daugelyje religijų.

„Tarp persų Kristus yra Ormuzdas, Ahūra Mazda, ahrimano (šėtono) priešingybė.

Šventoje vedų žemėje Kristus yra Višnu. Jis yra Antrasis Logos, didingas Brahmos, Pirmojo Logos, išsiskleidimas.

Avataras Krišna yra induistiškasis Jėzus. Šio Mokytojo evangelija yra panaši į dieviškojo Galilėjos rabino evangeliją.

Senovės Kinijoje Kosminis Kristus buvo vadinamas Fusi, jis parašė garsųjį Idzingą, dėsnių knygą, ir paskyrė Drakono dvasininkus žmonijos labui.

Tiesą sakant, saulėtame Khem krašte – faraonų žemėje – Ozyris buvo Kristus ir kas jį įkūnydavo, būdavo vadinamas ozyrifikuotu.

Kecalkoatlis yra meksikietiškas Kristus, kuris dabar gyvena tolimojoje Tulėje.“

 – Samael Aun Weor, iš knygos „The Three Mountains“

Kristus yra plačiai vaizduojamas kaip Saulė - šviesos ir gyvybės suteikėjas. Kabaloje mes kalbame apie Kristų kaip apie Sauliškąjį Logos – Saulę, apšviečiančią Gyvybės Medį. 

Vakaruose Jėzus iš Nazareto, kurio tikrasis vardas buvo Ješua ben Pandira, įkūnijo Kristų. Jis tapo Saulės Sūnumi, Pasaulio Šviesa. Jis mokė kelio, kurį pats praėjo. Kelią Jis nusakė taip:  

„Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane [Kosminį Kristų], teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.” - Evangelija pagal Matą 16:24

Šie trys įvardinti žingsniai yra Trys Sąmonės Revoliucijos Faktoriai.

Savęs išsižadėjimas yra ėjimas prieš savanaudiškus, egoistinius Troškimus, užtemdančius Protą. Šie troškimai privalo būti sunaikinti, kad Kristus galėtų įžengti į mus. Taigi, kol mes esame netobuli, mes pasiliekame nuo Jo atskirti.

„Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“ - Evangelija pagal Matą 5:48

Tai yra mokymas, kuris pateikiamas visose didžiosiose religijose. Jis akcentuoja psichologinio darbo su savimi svarbą tam, kad pasiektume proto ir širdies tyrumą.

Kryžiaus paėmimas reiškia pasinėrimą į švento kryžiaus darbą, kas yra šventoji Alchemija. Kryžius – neįtikimai senas ir visur paplitęs simbolis, reiškiantis esminį tikrojo misticizmo mokymą. Kryžius yra suformuojamas, kai vyras ir moteris susijungia šventame lytiniame akte, pagal Jehovos Elohimo instrukcijas, duotas Edeno sode.

Sekti Juo reiškia pasiaukoti vardan kenčiančios žmonijos, elgtis taip, kaip visuomet elgiasi kristifikuotieji: tarnauti žmonijai su meile, užuojauta, didžia valios stiprybe visada atsižvelgiant į dieviškąjį Įstatymą. 

Kad užsitarnautų šią didžią šlovę – priimti Kristų viduje - žmogus privalo būti deramai pasirengęs. Tą pasirengimą simbolizuoja kosminė Iniciacijos drama - įvykių seka, kuri yra pavaizduota Jėzaus iš Nazareto gyvenime (taip pat kaip ir Kecalkoatlio, Krišnos, Odino ir daugelio kitų gyvenimuose). Kiekvieno jų istorijoje kryžius vaidina svarbiausią vaidmenį.


Pavasario lygiadienis

Lygiadienis yra vienas iš dviejų per metus pasitaikančių reiškinių, kai Saulė kerta Žemės pusiaują ir dienos bei nakties trukmė susilygina.

Žodis „lygiadienis“ (angl.: equinox) yra kilęs iš lotyniškų žodžių „aequus“ (reiškiančio lygumą) ir „nox“ (reiškiančio naktį). O „vernis“ lotynų kalboje reiškia pavasarį. Pavasario lygiadienis esti apytikriai kovo 21 ar 22 dieną, kai diena ir naktis trunka lygiai po dvylika valandų. Ta diena ir yra vadinama pavasario lygiadieniu.

Pagal Vedų tradicijas „Čaitra Višnu diena“ arba kitaip pirmoji pirmųjų dviejų pilnėjančio mėnulio savaičių diena buvo toji diena, kurią pasirinko Brahma (Tėvas, Pirmasis Logos) šio pasaulio sukūrimui. Vedose tai žymi naujųjų metų pradžią (štai kodėl ši diena dar žinoma kaip „jugadhi“ ar jugos pradžia).

Babiloniečiai taip pat šia diena pradėdavo naujus metus.

Per pavasario lygiadienį ant El Kastilijo piramidės (Čičen Icoje, Jukatane, Meksikoje) pasirodo šventos gyvatės šešėlis, vinguriuojantis laiptais žemyn.

Taip pat šią dieną Šri Ramačiandra, Ramajanos sauliškasis didvyris, triumfuodamas įžengė į Ajodjos miestą po to, kai sunaikino demoniškąsias pajėgas. Tą pačią dieną jis ten ir buvo karūnuotas. Tai simbolizuoja inicijuotojo triumfą prieš savąjį ego; krikščioniškoje tradicijoje ši esminė pergalė yra vaizduojama kaip psichologinė inicijuotojo mirtis ant švento kryžiaus.  

Gnostikai supranta, kad lygiadienis (arba šventos Velykos) yra susijęs su Iniciacijos pradžia, pasitelkiant kryžių ar seksualinę magiją, susijęs su tikrąją Kristaus vystymosi pradžia mūsų tankioje materijoje ar, kitaip tariant, fiziniame kūne.

Psichologiškai kalbant, Sauliškasis Logos (per pavasario lygiadienį) paskelbia apie Kristaus šviesos įžengimą į kiekvieno žmogaus, kuris supranta Evangelijose aprašytą mitą ir pasinaudodamas seksualine magija pats savyje tampa sauliškuoju didvyriu, sielą.

Nukryžiavimas

Nukryžiavimas (angl.: crucifixion) gali būti suprantamas kaip kilęs iš lotyniško žodžio „cruse“ (kryžius) ir iš senovės graikų figūros vardu Iksionas, kuris už savo nuodėmes buvo nubaustas ir pririštas prie liepsnojančio rato.

Kryžius yra vienas iš pačių seniausių ir visuotinių religinių simbolių. Jis visada simbolizuoja pasiaukojimą ir atgailą. Tačiau ezoterinė kryžiaus prasmė visada liko paslėpta nuo tų, kurie nebuvo inicijuoti.

„Kryžius yra sudarytas iš keturių kyšulių. Iniciacijos kryžius yra fališkas; vertikaliojo falo susikirtimas su moteriškąja Cteis suformuoja kryžių. Tai yra iniciacijos kryžius, kurį mes turime nešti ant savo pečių.

Mes privalome suvokti, jog kryžius ir keturi jo kyšuliai simbolizuoja keturias pagrindines Žemės kryptis: šiaurę, pietus, rytus ir vakarus. Jis taip pat simbolizuoja ir keturis amžius: aukso, sidabro, vario ir geležies; keturis metų laikus; keturias mėnulio fazes; keturis - mokslo, filosofijos, meno ir religijos - kelius.

Kai mes kalbame apie keturis kelius, mes privalome suvokti, kad visi tie keturi keliai iš tikrųjų tėra vienas kelias. Tai yra siauras ir tiesus kelias Skustuvo Ašmenimis, sąmonės revoliucijos kelias.

Kryžius yra labai senas simbolis, kuris nuolat naudojamas visose pasaulio religijose. Tas, kuris laikosi nuomonės, jog tai yra išskirtinė religinės Sektos emblema, klysta. Kai Ispanijos konkistadorai atvyko į šventą actekų žemę Meksikoje, jie rado kryžius ant kiekvieno pasitaikiusio altoriaus.

                   

Kryžiaus ženklas didingoje mūsų Viešpaties Kristaus monogramoje, šventojo Andriaus kryžius ir stebuklingi švento Petro raktai – visa tai yra nuostabios tokios pačios alchemiškos ir kabalistinės reikšmės reprodukcijos. Taigi šis ženklas Didžiojo Darbo darbininkams gali padėti pasiekti pergalę.

Seksualinis kryžius, gyvas Lingam-Joni susikirtimo simbolis, turi neabejotiną ir nuostabų trijų vinių, kurios buvo panaudotos paaukojant Kristų-materiją, pėdsaką. Šios vinys yra trijų apsivalymų geležimi ir ugnimi atvaizdas. Mūsų Viešpats be jų negalėjo pasiekti Prisikėlimo.

Tiglis yra indas medžiagoms išlydyti tam, kad jas išgrynintume.
Alchemijoje šie indai visuomet sudaromi sujungiant vyrišką (Saulę) ir moterišką (Mėnulį). Tačiau šis darbas negali vykti be Dievo (Šventosios Dvasios) dalyvavimo.

Kryžius yra senovinis alchemiškas tiglio (pranc.: creuset) hieroglifas, kuris praeityje prancūzų kalboje buvo vadintas „cruzel“ arba „croiset“. Lotyniškai jis buvo vadinamas „crucibulum“ arba „crisol“ ir turėjo žodžio šaknį „crux“, „crucis“ ar „cross“. Akivaizdu, jog visa tai kviečia visus mus susimąstyti. 

Kaip tik tiglyje Didžiojo Darbo neapdirbta materija su begaline kantrybe patiria Viešpaties kančias. Erotiniame seksualinės alchemijos tiglyje miršta ego ir iš savo paties pelenų prisikelia paukštis Feniksas: INRI - „In Necis Renascor Integer“, kas reiškia: Per Mirtį Aš Atgimstu, Nepaliestas ir Tyras.

Vertikalaus falo ir horizontalių įsčių susikirtimas sudaro kryžių. Tai yra kai kas, ką galima labai lengvai patikrinti. 

Jei mes labai rimtai apmąstysime tą artimą santykį, kuris egzistuoja tarp „S“ ir Tao kryžiaus (arba „T“), mes prieisime prie logiškos išvados, kad tik per lingam-joni (falo ir įsčių) sukryžiavimą, iš esmės atsisakius fiziologinio orgazmo, mes galime pažadinti Kundalini, kuri yra mūsų magiškų galių Ugninė Gyvatė.

Nahuatlių ir majų kryžiaus sampratoje, nahuatlių „Nahui-ollin“ - šventasis kosminio judėjimo simbolis - yra šventa Didžiųjų Paslapčių svastika, kuri visada buvo apibūdinama kaip kryžius judėjime.

Dvi galimos svastikos orientacijos akivaizdžiai atspindi vyrišką ir moterišką aspektus, pozityvų ir negatyvų gamtos principus. Dvi priešingų krypčių svastikos tiksliai sudėtos viena ant kitos neabejotinai suformuoja Potenzada kryžių ir ta prasme simbolizuoja erotinę lyčių sąjungą.

Remiantis actekų legenda, pora (vyras ir moteris) išrado ugnį. Tai įmanoma padaryti tik judančio kryžiaus pagalba, INRI - „Ignis Natura Renovatur Integra“, kas reiškia: Ugnis Nepaliaujamai Atnaujina Gamtą.“

 – Samael Aun Weor, iš knygos „The Initiatic Path in the Arcana of Tarot and Kabbalah“

Inicijuotasis privalo ištaisyti savo nuodėmes kentėdamas su kryžiumi, sunaikindamas gyvulišką sielą per seksualinę Transmutaciją.

Tarp šeštos valandos (pagundos) ir devintos valandos (seksualinės magijos) šis sauliškasis didvyris (inicijuotasis) įžengia į nukryžiavimą ir į savo dvasinę naktį su viltimi, kad su jo gyvuliškosios sielos (mūsų psichologinių Defektų) mirtimi užgims šviesa.

Čia inicijuotasis kenčia tarp požemio karalystės ir aukštesniųjų pasaulių. Tai - procesas, kai pasitelkdamas mirtį inicijuotasis gali išsižadėti žemutinių pasaulių (Klipoth arba pragaro) valdovų ir išvystyti reikalingas dorybes, kad per prisikėlimą būtų priimtas į dangaus aukštybes.

Per šią psichologinę mirtį vyksta dvasinis prisikėlimas. Šios iniciacijos metu, tas, kas buvo gyvulys, kas buvo tamsus, naujai atgimsta. Kiekvienas dvasinio gimimo ir alcheminės transformacijos simbolis tokiam vaizdiniui suteikia tikrumą.

Kol pasauliečiai simboliškai suvokia Žemės atsinaujinimą per natūralų pavasario ritualą, mes, gnostikai, švenčiame mūsų dvasinės Sąmonės sąjungą su mūsų Slaptuoju per Kristų (mūsų sauliškąjį didvyrį) ar Kundalini ugnį. Transmutuodami savo seksualinę energiją, mes nužengiame į tamsias savo pačių požemio karalystės gelmes: mūsų pasąmonę, infrasąmonę bei nesąmoningumą, ir patirdami Velykas savo fizine, psichologine ir dvasine prigimtimi, mes sugrįžtame į Sauliškojo Logos (ar Kosminio Kristaus) šviesos karalystes, šį kartą jau turėdami pabudintą ir kristifikuotą sąmonę. Štai kaip mes perkeliame savo dvasinę tapatybę ir sujungiame ją su Kosmine Kristaus Sąmone.

Pasitelkdami iniciaciją mes savyje įkūnijame dramatišką Velykų ciklo atvaizdavimą ir pilnai dalyvaujame šioje šventoje dramoje.

Inicijuotojo įžengimas į dangiškąją Jeruzalę Verbų sekmadienį simbolizuoja įžengimą į skirtingus iniciacijos lygmenis pergalingos psichologinės mirties dėka. Taigi, sunkūs iniciacijos išmėginimai primena mums, jog pasaulio liaupsinimai iš tiesų yra beverčiai. Vieną dieną pasaulis šaukia: „Hosana“ [hebr.: šlovė], o kitą dieną - „Nukryžiuoti jį“. Šis pavyzdys pademonstruoja, kad aukščiausi mūsų pasiekimai įgyjami ne materialiame pasaulyje ar visuomenėje, o vidiniuose pasauliuose, kur iniciacijos metu gali pilnai išsivystyti mūsų suverenitetas, kur mūsų Slaptasis per Kristų valdys visą gamtą.

Tačiau šis procesas privalo prasidėti taip, kaip prasideda ir visi kiti dalykai – nuo visos kūrinijos esminės kūrybinės jėgos.

Velykų kiaušinis

„Iš kur šis visuotinis simbolis? Kiaušinis, kaip šventas ženklas, buvo įtrauktas į visų Žemės tautų kosmogoniją ir buvo gerbiamas ir dėl savo formos, ir dėl jame slypinčios paslapties. Kiaušinis, nuo pat seniausios žmogaus mentalinės sampratos, buvo žinomas kaip tai, kas tinkamiausiai simbolizavo egzistencijos kilmę ir paslaptį. Laipsniškas nepastebimos užuomazgos vystymasis uždarame kiaute; vidinis veikimas (nereikalaujantis nieko, išskyrus šilumos), be jokio aiškaus išorinio įsikišimo ar jėgos, iš paslėpto nieko sukuriantis kažką aktyvaus; laipsniškas tos užuomazgos išsivystymas į realų gyvą padarą, kuris prasikala savo kiautą pasirodydamas visų išoriniams jutimams kaip pats-susikūręs ir pats-gimęs padaras, - visa tai nuo pat pradžių turėjo būti nuostabus, nepaprastas dalykas.

Slaptas mokymas paaiškina šios didelės pagarbos priežastį per priešistorinių rasių simbolizmą. „Pirminė Priežastis“ pradžioje neturėjo jokio pavadinimo, vėliau mąstytojai įsivaizdavo tai kaip nematomą, paslaptingą Paukštį, kuris numeta kiaušinį į chaosą ir taip kiaušinis tampa Visata. Taigi Brahma buvo vadinamas Kalahansa, „Gulbe laike (ir erdvėje)“. Jis tapo amžinybės Gulbe, kuri kiekvienos Mahamanvantaros pradžioje padeda „auksinį kiaušinį“. Šis kiaušinis charakterizuoja didįjį ratą ar „O“, kas jau savaime yra Visatos bei jos sferinių kūnų simbolis.

Antroji priežastis dėl kurios jis buvo pasirinktas kaip Visatos ir mūsų Žemės simbolinė reprezentacija buvo apskritimo ir sferos forma. Mūsų Žemės rutulio ovalios formos kontūras turėjo būti žinomas nuo pat simbologijos pradžios, kadangi jis buvo taip visuotinai naudojamas. Pirmasis kosmoso pasireiškimas kiaušinio forma buvo labiausiai paplitęs įsitikinimas žiloje senovėje.“

- J. P. Blavatskaja, iš knygos „Slaptoji Doktrina“

Jei žmogus yra mikrokosmosas makrokosmose, tuomet kiaušinis ar žmogaus seksualinė energija turi savyje talpinti paslaptis, kurias talpina seksualinė visuotinio kiaušinio jėga.

Pasitelkiant iniciaciją mūsų Dvasia ar Slaptasis turi būti apvaisintas tos seksualinės visuotinio kosminio kiaušinio jėgos, Jis turi susimaišyti su ja.

Seksualinė žmogaus kiaušinio energija, kuomet ji apvaisinama Kundalini ugnimi kai lytinio akto metu transmutuojama abiejų, ir vyro, ir moters seksualinė jėga, sūkuriuoja aplink jo centrą (Muladhara čakrą). Per seksualinės transmutacijos procesą sėkla ir kiaušinėlis yra transformuojami į energiją, taigi astralinis kiaušinis (Hod seksualinė visuotinio kiaušinio jėga) pasirodo ir įsiskverbia į mūsų dvasinės prigimties branduolį, į Slaptąjį.

Tokiu momentu vyksta pirmosios Didžiųjų Paslapčių Iniciacijos procesas. Šio seksualinės transmutacijos proceso metu, kuomet vyksta pirmoji Didžiųjų Paslapčių iniciacija, vyksta mūsų žemiškojo kosminio pasireiškimo rekapituliacija. 

Iniciacija

Tie, kurie įžengia į Esybės Savirealizacijos kelią, naudojasi kryžiumi kaip priemone paspartinti sielos vystymąsi. Nors mechaniškas žmonijos evoliucijos procesas trunka ištisas epochas kol siela pagaliau išvystoma, inicijuotasis šį darbą atlieka per kelerius metus.

Kiekviena vystymosi epocha vyksta pagal gamtos lygmenis. Šiuo metu žmonija vystosi žemiškajame arba materialiajame lygmenyje, kurio pabaigoje Dieviškoji Siela (Geburah) susijungia su Slaptuoju (Chesed/Gedulah, Dvasia). Kalbant apie inicijuotąjį, tas pats darbas yra atliekamas per pirmąją Didžiųjų Paslapčių iniciaciją, kuri atitinka Kundalini fiziniame kūne.

------------------------

Gnostiškų Velykų paslaptys [pagal Samael Aun Weor]

Praktikuojant seksualinę magiją Dieviškoji Siela tampa vienu su mūsų Slaptuoju. Po šios pirmosios Didžiųjų Paslapčių iniciacijos prieš mus atsiveria didžiulė, milžiniška jūra, nes čia mes turime atpirkti savo gyvulišką sielą. 

Dieviškosios Sielos [Geburah] ir mūsų Slaptojo [Chesed] sąjunga reiškia, kad mes savyje užbaigėme šios žemiškosios epochos vystymąsi. Nepaisant to, tai dar nereiškia, jog mes pilnai užbaigėme savo vystymąsi. Tam, kad mūsų Slaptasis įsisavintų kiekvieno mūsų keturių Nuodėmės Kūnų sąmonę, kiekvienas iš tų vidinių kūnų turi pasiekti absoliutų tobulumą.

Mūsų tanki Žemė Jupiterio epochoje taps subtili ir eterinė. Po to mūsų Žemė bus sudaryta iš tokios pat materijos, kaip ir astralinis kūnas. Ir daug vėliau Žemė bus sudaryta iš tokios pat materijos, kaip ir mentalinis kūnas.

Taigi eilinis žmogus neturės absoliučiai tobulo eterinio kūno, kol nebus užbaigta minėta būsima eterinė mūsų ateities Žemės epocha. Taip pat yra ir su mūsų astraliniu kūnu, jis nepasieks tobulumo tol, kol nebus užbaigta epocha, kurios metu mūsų Žemė bus sudaryta iš astralinės materijos. Dar daugiau, žmogaus protas, kuris kol kas tėra tik savo gimimo apyaušryje, pasieks savo absoliutų tobulumą tik tada, kai bus užbaigta minėta mūsų planetos ateities mentalinė epocha.

Kai šie įrankiai pasiekia tobulumą, tada Slaptasis iš kiekvieno šių instrumentų turi išgauti ir asimiliuoti patyrusią sąmonę. Tuomet žmogus bus realizuotas kaip Didžiųjų Paslapčių hierofantas.

Pirmoji Didžiųjų Paslapčių iniciacija arba, kitaip tariant, Aukštoji Iniciacija paprasčiausiai yra Slaptojo ir grynai Dvasinės Sielos susijungimas. Ši grynai Dvasinė Siela tampa mūsų tūkstantmetinių patirčių, trukusių per nesuskaičiuojamus mūsų įsikūnijimus, visų vaisių visuma. Tie, kas gauna Aukštąją Iniciaciją, tiesiog užbaiginėja savo ugdymąsi, kas liečia žemiškąją epochą ir, kas yra visiškai natūralu, jie nuima tūkstantmečius trukusio savo darbo vaisius, pasireiškiančius Galiomis ir dieviškaisiais ekstraktais. To rezultatas - Slaptojo Deimantinė Siela.

Antroji Didžiųjų Paslapčių iniciacija leidžia Adeptui nuimti visus žmogaus eterinio kūno būsimo ištobulinimo vaisius.

Trečioji Didžiųjų Paslapčių iniciacija įgalina adeptą nurinkti visus žmogaus troškimų kūno tobulumus.

Ketvirtoji Didžiųjų Paslapčių iniciacija įgalins adeptą nurinkti visus žmogaus mentalinio kūno tobulumus.

Taip pat egzistuoja ir penktoji Didžiųjų Paslapčių iniciacija, kurią mums uždrausta atskleisti, kadangi mes jos neįstengsime suvokti.

Taigi tokiu būdu mes išlaisviname savo gyvulišką sielą iš žemės purvo ir skausmo. Tada mes išlaisvinsime save iš keturių nuodėmės kūnų ir tapsime Dhjan Čohanais, kitaip tariant, tapsime neapsakomais dievais, gyvenančiais begalybės neaprėpiamume.

Per kiekvieną iš šių Didžiųjų Paslapčių iniciacijų mes įgyjame atitinkamos išminties iš kiekvienos tų ateities kosminių epochų.

Eilinė ir įprasta žmonija tą pačią išmintį įgyja per tobulėjimo procesus, trunkančius skausmo ir kartėlio amžinybes.

Kiekviena iš šių penkių Didžiųjų Paslapčių iniciacijų turi devynis laipsnius, kurie yra analogiški devynioms Mažųjų Paslapčių arkadoms (arba iniciacijoms), apie kurias kalba dauguma Paslapčių doktrinos Mokytojų.  

Daugelis okultizmo studentų (teosofijos, spiritizmo, rozenkreicerizmo ir t.t) mano, jog norint tapti mahatma ar adeptu, būtina atsiskirti nuo pasaulio ir pasitraukti į snieguotas Himalajų viršukalnes tam, kad gyventi asketišką gyvenimą toli - labai toli - nuo bet kokių seksualinių ar žmogiškų santykių. Tokie „išminties pavyzdžiai“, dėka savo liguistų fantazijų, tiesiog ieško kelių kaip išvengti tikro gyvenimo ir ieško nusiraminimo dėl savo apsimestinio pamaldumo ir tuščio, intensyvaus protinio darbo; iš tikrųjų, žmogus gali susijungti su savo Slaptuoju tik gyvendamas intensyvų ir aktyvų gyvenimą bei praktikuodamas seksualinę magiją su savo dvasininku (-e) sutuoktiniu (-e).

Kai mes teigiame, kad seksualiniai santykiai yra tas pats Edenas, mes apie tai kalbame ne simboliškai, o tiesiogiai, be jokių metaforų. Edeniškoji šviesa užlieja tarpplanetines erdves šviesiai rožine spalva, kuri yra pripildyta transformuojančiais aukštos įtampos atomais. Taigi, kai mes lytiškai susijungiame su savo dvasininku (-e) sutuoktiniu (-e), mes į savo individualią atmosferą pritraukiame tą galingą edenišką šviesą, kuri tuomet panardina mus į savo neapsakomą vandenyną, vadinamą Edenu.

Štai kaip mes įsiskverbiame į tą neįkainojamą Edeno sodą (apie kurį kalba Biblija) ir transformuojame save į angelus. Edeniškoji šviesa yra visų kosminių kūrimų jėga begalinėje erdvėje ir kaip tik tai Einšteinas pamiršo, kai pristatė savo reliatyvumo teoriją. Edeniškoji šviesa yra galinga visuotinė gyvybės jėga, kuria dievai manipuliuoja, kad plėtotų savo planetinę kūriniją.

Žmonija turi žinoti, kad dievai yra tobuli žmonės ir kad kiekvienas žmogus yra surankintas dievas – Prometėjas, prirakintas prie kietos materijos uolos.

Saulės Sistema, kurioje mes gyvename, judame ir turime savo Esybę, tėra tik Didžiosios Esybės (Sauliškojo Logos) ugninės gyvatės žvynas. Ją [Didžiąją Esybę] mes garbiname taip pat, kaip ir mūsų individualių kūnų atomai garbina mūsų Esybę, t. y. Slaptąjį.

Žmonės bijo prarasti savo įsitikinimus, kuriuose yra įkalinti daugelio (tiesa, netgi per didelės daugybės) liguistų mistikų protai, perpildyti senoviniu apsimestiniu dievobaimingumu ir šventeiviškumu. Gnosis tai nėra buvimas įsitikinusiu ar neįsitikinusiu apie tą ar aną; tai yra tai, ką mes turime suvokti ir sąmonės skalpeliu atskirti, kad išlukštentume simbolių reikšmes ir įžvelgtume kaip jos yra susiję su realybe. Įsitikinimai tėra negyvos formos, sukietėją plutos, prie kurių prisiriša šventeivos ir silpnieji.

Maksas Heindelis teigė štai ką:

„Kai Išganytojas Kristus Jėzus buvo nukryžiuotas, Jo kūnas buvo pervertas penkiose vietose - penkiuose centruose, kuriuose teka gyvybinio kūno srovės; o erškėčių vainiko spaudimas taip pat sukėlė tekėjimą ir iš šeštojo centro. (Tai yra užuomina tiems, kurie jau yra susipažinę su šiomis srovėmis. Pilnas šio dalyko išaiškinimas šiuo metu negali būti viešai pateikiamas).

Kai kraujas pasruvo iš šių centrų, didžioji Saulė-dvasia [Kosminis] Kristus buvo išlaisvintas iš Jėzaus fizinio įrankio [kūno] ir atsidūrė Žemėje, kartu su savo individualiais įrankiais. Jis praskverbė savo paties įrankius į jau egzistuojančius planetos įrankius ir vienu akies mirksniu išsklaidė savo troškimų kūną po planetą. Nuo to laiko šitai įgalino Jį tęsti darbą su Žeme ir jos žmonija iš vidaus.

Tuo momentu milžiniška dvasinės saulės šviesos banga užtvindė Žemę. Ši banga perplėšė šydą, kurį Rasės-dvasia buvo nuleidusi priešais Šventovę tam, kad atokiai laikytų visus, išskyrus kelis išrinktuosius, ir nuo to laiko tai padarė Iniciacijos Kelią prieinamą visiems norintiems. Kas liečia dvasinius pasaulius, ši banga transformavo Žemės būseną lyg žaibo blyksnis, tačiau tankios, materialios būsenos, aišku, yra paveikiamos kur kas lėčiau.

Kaip ir visos dažnos ir aukštos šviesos vibracijos, ši milžiniška banga apakino žmones savo akinančiu spindesiu, dėl to buvo sakoma, jog „Saulė aptemo“. Tačiau tiesa ta, kad atsitiko visiškai priešingai. Saulė neaptemo, ji sušvito šlovinga didybe. Žmones apakino tos šviesos perteklius; ir tik tuomet, kai visa Žemė absorbavo šviesiosios Saulės-dvasios troškimų kūną, vibracija priartėjo prie įprastinio dažnio.“

Kaip bebūtų, tačiau Maksas Heindelis nepasiekė Aukštosios Iniciacijos ir todėl jis negalėjo šio įvykio visiškai paaiškinti. Tuo tarpu aš, Samael Aun Weor, Didžiųjų Paslapčių Mokytojas, galiu išaiškinti šią paslaptį taip:

Kai Biblija pasakoja Golgotos įvykius, ji teigia:

„Buvo apie šeštą valandą, ir tamsa buvo virš visos žemės iki devintos valandos. Ir saulė aptemo, ir šventyklos uždanga perplyšo pusiau. O Jėzus galingu balsu sušuko: „Tėve, į tavo rankas aš atiduodu savo dvasią“; ir tai pasakęs jis išleido dvasią.“ - Evangelija pagal Luką 23:44-46

Taigi, kai Evangelija tvirtina, jog tą akimirką kai Viešpaties dvasia paliko kūną, visa žemė skendėjo tamsoje, tai paprasčiausiai atspindi tikrą ir realų dvasinį faktą, atkartojamą kiekviename inicijuotame žmoguje, kuris pasiekia Aukštąją Iniciaciją. Tą akimirką, kai žmogus susijungia su savo Slaptuoju, jis lieka paskendęs gilioje begalinės erdvės tamsoje, taigi jis save apšviečia savo paties dvasiniu kuru. O toji šviesa, kuri jį apšviesdavo visose kosminėse plotmėse ir visoje beribėje erdvėje, buvo paskolinta šviesa. Šviesa, kuri jį puoselėjo, buvo dievų šviesa. Jie buvo jo dvasiniai tėvai ir maitino jį šia šviesa. Nuo šiol savąja šviesa jis pats turės maitinti kitus. Dievai puoselėjo jį, rūpinosi juo, apšviesdavo ir maitindavo jį taip pat, kaip tai daro motina savo įsčiose nešiojanti vaisių, kol šis užauga ir tampa pajėgus dirbti ir būti sąmoningu piliečiu. Taigi kai šis atsistoja ant kojų ir tampa pasitikintis savo jėgomis, tėvai tampa nebereikalingi.

Todėl tas, kuris susijungia su savo Slaptuoju, jau yra vyresnysis brolis, galintis apsišviesti savo paties dvasiniu kuru, išgautu iš Gėrio ir Blogio Pažinimo Medžio. Taigi dievai iš jo pašalina savąją šviesą, kuria jie jį maitino jo dvasinio nėštumo laikotarpiu palaimintos Pasaulio Motinos užantyje.

Taigi, kai žmogus gimsta dvasiniam gyvenimui, jis tampa sąmoningu ir žinančiu kosmoso piliečiu, kuris tada turi save apšviesti savo paties dvasiniu kuru.

Pirmosiomis dienomis po Aukštosios Iniciacijos Mokytojas jaučia tokią nostalgiją, kokią jaučia paauglys, kai pirmą kartą atskiria nuo tėviškos globos ir kuomet, jausdamasis vienišas dideliame mieste, stengiasi rasti sau darbą, kad užsidirbtų duonos kąsniui. Dabar jam niekas neskiria dėmesio, aplink vien nepažįstami veidai, kur „kiekvienas už save“, kur kiekvienas turi pasikliauti tik savimi.

Taip žmogus išgyvena Aukštosios Iniciacijos Golgotą savo kūne, kūne iš kaulų ir audinių. Judas visada dalyvauja šiame asmeniniame įvykyje, kaip ir Marija Magdalietė ar Petras. Taigi visoje Kalvarijoje mokinys jaučiasi savo Slaptojo apleistas ir pasaulis jo daugiau visiškai nebetraukia. Tuomet inicijuotasis, skęsdamas skausme, sušunka savo Tėvui: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ ^{[Evangelija pagal Matą 27:46]}

Taigi inicijuotasis turi išgyventi savąją Golgotą ir savyje atkartoti Kristaus gyvenimą. Tokiu būdu, kai jo siela susijungia su jo Slaptuoju, jis prisikelia Vidiniuose Pasauliuose.

Šis iniciacinis Velykų procesas yra labai detalus ir subtilus, todėl mes pateikiame tik trumpą jo sintezę, kadangi mes praleistume valandų valandas, o galbūt net ištisus metus, kol nupasakotume Aukštosios Iniciacijos procesą. Be to, ezoterika draudžia atskleisti kilnias Aukštosios Iniciacijos paslaptis pasauliečiams. Todėl mes apsiribojame tik konstatuodami, jog žmogus išgyvena Aukštosios Iniciacijos Golgotą kūne iš kaulų ir audinių ir kad prisikėlimas yra vidinis. Taigi iniciacija yra patiriama tame pačiame gyvenime.

Kiekviena iniciacija yra Gamtos gimdymas, o kiekvienas gimdymas yra skausmingas!

Mano asmeniniu atveju, mano Judas buvo man labai brangus mano mokinys, o nesuskaičiuojama daugybė mano kaltintojų (nors ir skaudu tai pripažinti) buvo Kolumbijos spiritualistai, mano knygos „The Perfect Matrimony“ priešai. Jie visi protestavo prieš mane ir mano knygą, taigi astralinėje plotmėje jie mane kaltino juodojo mago, kuris buvo mano paties Poncijus Pilotas, akivaizdoje.

Todėl tie, kurie trokšta suvokti Velykų paslaptis, turi pasiekti Aukštąją Iniciaciją. Jie turi išgyventi Golgotos tragediją savo kūnuose iš kaulų ir audinių. Kiekvienas iš jų turės savo Judą, savo Pilotą ir savo kaltintojus, kai nuspręs kopti į savo paties Golgotos kalną.

Septynios astralinio kūno Čakros, endokrininės liaukos ir jas atitinkantys eteriniai ir mentaliniai ratai yra tik grynai gyvuliškos septynių Slaptojo saulių eksponentės. Tos septynios Slaptojo saulės slypi jo Deimantinėje Sieloje.

Taigi kai teigiame, kad Slaptojo vedama Kundalini atveria septynias Bažnyčias, mes kalbame apie Deimantinės Sielos kristifikavimą. Ši siela turi uždegti savo septynias saules ir visiškai save kristifikuoti, kad galėtų susijungti su Slaptuoju.

Brahmos akis yra baltos ir spindinčios žvaigždės formos, kurią Mokytojas nešiojasi ant savo dieviškos kaktos. Brahmos ausis yra nuostabi balta saulė, kurią Mokytojas nešiojasi ant savo kūrybiškų gerklų. Brahmos širdis skleidžia dieviškai baltą ir mėlyną spalvas Mokytojo širdyje. Sauliškoji ugnis blizgančiai tviska Brahmos bamboje ir galiausiai likusieji trys Brahmos centrai šviečia kaip nenusakomos saulės.

Slaptasis savo Deimantinėje Sieloje turi septynias bažnyčias, o astralinės čakros yra tik jo gyvuliškos eksponentės, lyg septynių Slaptojo saulių šešėlis.

Gnostikų nedomina nei žemesnysis psichizmas, nei astralinės gyvuliškos sielos čakros. Mus domina tik Deimantinė Siela ir Slaptasis.

Mus domina tik aukščiausios sąmonės galios. Mes privalome padėti tašką gyvuliškos sielos procesui ir didvyriškai išgauti dvasinius ekstraktus iš savo žemesniųjų kūnų tam, jog asimiliuotume tuos dvasinius ekstraktus savo Deimantinėje Sieloje, kad kiekvienas iš mūsų pasiektume savirealizaciją, kaip kad brahmanas ar dhjan čohanas, ar kaip sauliškasis pitaras.

Deimantinė Siela yra budinis ar intuityvusis kūnas, tai yra gyvybės dvasios kūnas, tai yra „siela-dvasia“, tai yra Buda, tai – aukščiausia Esybės sąmonė. Ir net kai astralinės čakros sukasi ir spindi, jos tėra tik paprastos ir silpnos vaškinės žvakės, palyginus su neapsakomu septynių bažnyčių švytėjimu, kurias Slaptasis patalpino savo Deimantinėje Sieloje. Laimingi tie, kurie išlaisvina save iš nuodėmės kūnų!

Atidžiai studijuodami Bibliją mes suprasime, jog Sekminės (kuomet apaštalai priėmė Šventąją Dvasią) įvyko po Golgotos pasiaukojimo, o tai yra labai reikšminga.

Kai gnostikas ar gnostikė pereina Aukštosios Iniciacijos Golgotą, jie privalo tęsti seksualinės magijos praktiką su savo dvasininku (-e) sutuoktiniu (-e) dėl dviejų priežasčių: pirmiausiai dėl to, kad seksualinis ryšys tarp vyro ir žmonos yra būtinas, siekiant išsaugoti namų harmoniją, ir tai yra suvokiama kiekvienam, kas gyvena vedybinį gyvenimą; antra – tam, kad per Sekmines priimtų Šventąją Dvasią. 

Kundalini ugnis yra Šventosios Dvasios ugnis, kurios liežuviai išsikiša [virš galvos], kai ji atveria sau kelią per viršutinę kaukolės dalį, per atitinkamą eterinę angą, kuri pas paprastus ir eilinius žmones visuomet esti uždaryta.

Kai, didelių seksualinės magijos pastangų dėka, Kundalini ugnis išsikiša virš žmogaus kūno galvos, ji įgauna balto balandžio melsvoje liepsnoje formą.

Tas baltas balandis yra Šventoji Dvasia, kuri apšviečia mus šventos Kundalini ugnies visa ko žinojimu. Mes jau paaiškinome, kad Kundalini yra ta pati Šventosios Dvasios ugnis. Todėl, kai Mokytojas priima Šventąją Dvasią, Kundalini tampa visa žinančiu Mokytojo instruktoriumi; taigi Šventoji Dvasia išmintingai jį veda. 

Kiekvienas Mokytojas yra Šventosios Dvasios vaikas, nes kiekvienas Mokytojas yra seksualinės magijos vaikas. Štai kodėl Šventoji Dvasia pasirodė virs Kristaus balto balandžio pavidalu tą akimirką, kai jis buvo pakrikštytas Jordano upėje, ir štai kodėl Šventoji Dvasia tarė iš dangaus: „Tai yra mano mylimas Sūnus, kuriuo esu labai patenkintas.“ ^{[Evangelija pagal Matą 3:17]}

Tasai baltas balandis sklendžia virš bet kurio Mokytojo galvos ir jį moko, veda, pasitelkdamas savo visa ko žinojimą. Štai taip Kundalini pavirsta mūsų instruktoriumi, kuomet mes visiškai nugalime žvėrį. 

Kai Kundalini ugnies liežuviai išsikiša virš kurio nors Mokytojo fizinio kūno galvos, Jehova Mokytojui įteikia giliai simbolišką šventą brangakmenį.

Paskaitykime 1, 2, 3, 4 eilutes iš Apaštalų Darbų antrojo skyriaus:

„Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė skelti, tarsi ugnies, liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.“

Tie „skelti, tarsi ugnies, liežuviai“ virš kiekvieno apaštalo galvos yra kiekvieno apaštalo Kundalini, jie yra seksualinė energija, jie yra šventoji skaistumo ugnis, jie yra visa ko žinojimo atomai.

Taigi Mokytojas yra Šventosios Dvasios vaikas, Mokytojas yra seksualinės jėgos vaikas, Mokytojas yra ugninės Kundalini Gyvatės vaikas.

Kai Šventosios Dvasios ugnis nušviečia kalbos atomus, esančius lytinėje srityje, tuomet Mokytojas įgauna kalbų galią, taigi jis prabyla visomis pasaulio kalbomis.

Didieji aiškiaregiai mato, jog virš bet kurio Mokytojo galvos egzistuoja melsva liepsna, o toje liepsnoje - balto balandžio atvaizdas.

Taigi visa žinantys Šventosios Dvasios arba seksualinės energijos (kas Rytuose vadinama Kundalini) atomai įgauna nuostabų balto balandžio atvaizdą tam, kad nušviestų Mokytoją ir būtų jam vedliu.

Todėl kiekvienas Mokytojas yra Kundalini vaikas. Kiekvienas Mokytojas yra seksualinės energijos vaikas. Kiekvienas Mokytojas yra Šventosios Dvasios vaikas, o iš dangaus Šventoji Dvasia visuomet Mokytojui sako: „Tai yra mano mylimas Sūnus, kuriuo esu labai patenkintas.“

„Gražioji Marija Magdalietė, be jokios abejonės, yra ta pati Radha, Salambo, Matra, Ištarė [Easter, Velykos], Astartė, Afroditė ir Venera. Visos pasaulio žmonos-dvasininkės sudaro atgailaujančios Magdalietės sauliškąją aurą. Palaiminti tie vyrai, kurie suras prieglobstį toje auroje, kadangi jiems priklausys dangaus karalystė.“

Velykos yra šventa diena, kuri simbolizuoja iniciacijos proceso kulminaciją. Ši šventa diena yra visuotinė ir neapsiriboja krikščioniškąja dogma. Tai – visų tų žmonių, kurie žengia Esybės savirealizacijos keliu, diena.

Paimta iš gnosticteachings.org svetainės   

__________________