Pratęsiant Bodhisatvos Kelio tyrinėjimus, neprošal mums būtų prisiminti kas yra Bodhisatva. Šis terminas yra kilęs iš sanskrito kalbos. „Bodhi“ reiškia nubudusį arba nubudimą, išmintį, o „satva“ yra esmė arba įrankis. Taigi apibendrinus galima sakyti, jog bodhisatva yra išminties esmė. Susiedami šiuos mokymus su Gyvybės Medžiu (kas taip pat yra žinoma kaip kabala), mes žinome, jog hebrajiškai išmintis yra Chokmah (kas yra antroji Gyvybės Medžio sfera). Taigi, tinkamai kalbant, bodhisatva yra tos šviesos įrankis.

Įrankis yra tam tikra technologija ar mechanizmas, priemonė kažką perduoti, transportuoti, pernešti. Bodhisatvos idealas yra išreiškiamas nesavanaudiškame ketinime nuvesti būtybes į išsivadavimą, būti išminties įrankiu, bodhi, kuris išvaduoja Sąmonę iš kančios. Kaip toks, bodhisatva paprasčiausiai yra tarpininkas.

Tai ypatingai ima vibruoti tuomet, kuo jūs daugiau suvokiate savo vidinės Savasties tikrąją prigimtį. Gnosticizme mes visuomet studijuojame mokymus Absoliuto, Tuštumos (Ain, Ain Sof, Ain Sof Aur), neaprėpiamos Absoliučios Abstrakčios Erdvės, kuri yra amžina Nebūtis, Niekas ir kuri yra Kažkas, atžvilgiu. Tai yra Nesukurtoji Šviesa. Savo pačios esme ji yra Savasties prigimtis, tačiau tai nėra tas dalykas, kurį galėtume pavadinti Savastimi. Tai yra Esybės esmė, tačiau tai nėra Esybė. Kai bodhisatva tampa ištobulinta, ji pasidaro To įrankiu.

Bodhisatvos, siekiančios tapti tobulomis, turi dirbti, kad išvalytų save nuo tamsos uždengiančios tą šviesą, kad taptų tobulesniais įrankiais, tobulesnėmis priemonėmis tai šviesai pasireikšti, ko pasekoje būtybės gali būti išvaduotos iš kančios. Štai kodėl kai mes studijuojame Bodhičitą, kas yra nubudęs Protas, bundanti sąmonė (arba auksiškasis embrionas, kuriame suformuojama bodhisatva), mums visuomet svarbu atminti, jog bodhičita yra dviejų pagrindinių aspektų junginys.

Mes negalime sakyti, jog bodhičita paprasčiausiai yra užuojauta, tai yra netikslu. Užuojauta yra tiktai vienas bodhičitos aspektas. Visa, pilnutinė bodhičita yra užuojautos ir Absoliuto suvokimo visuma. Kitais žodžiais sakant, ištobulinta bodhisatva, kažkas, kas tapo tobula bodhičitos išraiška, turi du pagrindinius aspektus, kaip savo proto esmę. Pirmasis, žinoma, yra meilė, gerumas visoms egzistuojančioms būtybėms, antrasis yra „aš pats“ prigimties Tuštumos suvokimas arba egzistencijai būdinga Tuštuma. Šie du komponentai yra nedalūs. Taigi, kai studijuojate užuojautą, visuomet turėkite omenyje, jog tikroji užuojauta gimsta iš šios Tuštumos, Absoliuto suvokimo. Šis derinys yra tobula bodhičita.

Mūsų protams tai yra sunku suvokti. Štai kodėl egzistuoja kelias mums pakilti. Kelias, kurį šiame kurse studijuojame, konkrečiai yra susijęs su keliu, kuriuo eina bodhisatva. Svarbu turėti tai omenyje, kadangi daugelis šiame kurse aptariamų psichologinių aspektų yra susiję žemesniuoju arba įvadiniu mokymų lygmeniu. Tačiau šio kurso specifikoje, struktūrose, detalėse tiriama tai, kas tiksliai yra susiję su bodhisatvomis.

Bodhisatvos yra įrankiai, priemonės, per kurias yra perduodama šviesa, išmintis. Mums reikia pažvelgti į tai, kaip ta šviesa šviečia iš bodhisatvos. Tai nėra tiktai alegorija.

Energijos transformacija

Mes, kaip Žmonės, esame energijos transformuotojai; mes turime fizinį kūną, kuris, kaip jūs žinote, visuomet transformuoja materiją ir energiją, siekdamas save išlaikyti. Gyvybės Medyje fizinis kūnas yra vaizduojamas apatinėje sferoje, kuri yra vadinama Malkuth (kas reiškia karalystę).

Fizinio kūno funkcionavimas įmanomas tiktai todėl, kad šis kūnas savyje turi vitalinį kūną, eterinį kūną (kuris hebrajiškai yra vadinamas Yesod ir tai yra Devintoji Sfera). Kitais žodžiais sakant, visos fizinio kūno funkcijos ir procesai yra įmanomi dėl šio gyvybinio, energijos kūno, to, kas Tibeto budizme yra vadinama subtiliuoju kūnu arba „lus phra-mo“. Kitais žodžiais tariant, šie yra vieno dalyko du aspektai, kadangi be vitalinio kūno, nebūtų fizinio, pastarasis būtų miręs. Ir vitalinis kūnas pats negali išsilaikyti, jis artimai yra susijęs su fiziniu.

Tačiau fizinės materijos požiūriu, mes negalime tiesiogiai suvokti šio gyvybinio kūno, kadangi jis yra ketvirtoje dimensijoje. Jo procesus mes netiesiogiai galime suvokti fiziniais pojūčiais, kadangi mes galime suprasti, jog turime gebėjimą virškinti. Mes turime energijas, kurios kūne teka elektros pavidalu, turime visas metabolizmo formas ir t. t. Visos šios funkcijos įmanomos dėl vitalinio kūno, energijos kūno, egzistencijos.

Giliau mes turime papildomus komponentus, kurie įgalina mus būti susietiems, įgalina mus keistis energija.

Mes žinome, jog turime jausmus, emocijas. Kai fiziškai patiriame emocijas arba jausmus, ta energija pasireiškia mūsų suvokimo akiratyje per mūsų emocinį centrą, susijusį su širdimi, tačiau tos energijos šaltinis yra gilesnis, jis yra subtilesniame materijos lygmenyje, kurį mes vadiname astraliniu pasauliu (susijusiu su penktąja dimensija). Ir tai yra Gyvybės Medžio Hod sfera.

Kai kurie žmonės tai vadina Astraliniu Kūnu arba sapnų kūnu, tačiau tai nėra tikrasis astralinis kūnas. Galima sakyti, tai yra jo šešėlis. Tačiau tai yra emocinis kūnas ir per šią materijos formą kyla emocijų energija. Ji praeina per mus fiziškai ir mes patiriame emocijų pojūčius, patiriame patikimo arba nepatikimo jausmus, antipatijos arba meilės jausmus. Visi tie jausmai, emociniai pojūčiai atkeliauja dėl to, jog jų šaknys yra astraliniame kūne (t. y. emociniame kūne, kuris sanskrito kalboje vadinamas „kama rupa“). Bet jei jūs pažvelgsite į Gyvybės Medį, pamatysite, jog tarp šių dviejų, tarp astralinio ir fizinio aspekto, yra gyvybinis.

Čia vitalinis kūnas atlieka svarbų vaidmenį, kurį mes dabar detaliai panagrinėsime.

Už astralinio kūno, troškimų kūno, mes turime Mentalinį Kūną (Netzach sfera) ir tai mes paprastai laikome protu arba minčių šaltiniu, intelekto šaltiniu. Šis dalykas taip pat egzistuoja penktoje dimensijoje ir yra lengvai supainiojamas su minėtu astraliniu atitikmeniu. 

Sapnuodami mes patiriami šias realybes penktojoje dimensijoje. Taip mes asmeniškai, atsižvelgiant į savo sapnų kokybę, patiriame mūsų subtiliųjų kūnų savybes.

Anapus šio mentalinio kūno mes turime valios šaltinį, kuris galiausiai (žengiant Keliu) tampa Priežastiniu Kūnu. Tai yra susiję su Tifereth sfera.

Iš praeitų lekcijų jūs atsimenate, jog kai bet kuris inicijuotasis pakelia Kundalini penkiuose šiuose kūnuose (nuo fizinio ligi priežastinio), tuomet jis gali pasirinkti tapti bodhisatva.

Taigi siekiant suvokti kas yra bodhisatva, mums labai svarbu suprasti tuos penkis kūnus. Taip pat mums svarbu suprasti, kas mes esame. Visumoje šie penki psichologiniai ir materialūs aspektai sudaro tai, ką mes vadiname savo protu. Tai yra tai, ką mes vadiname savo psichika. Jie visi yra energijos ir materijos formos, tačiau jie neapsiriboja trečios dimensijos materija. Fizinis kūnas turi abu aspektus, tiek materialų, tiek ir energetinį. Tą patį turi ir vitalinis kūnas, troškimų kūnas, mentalinis kūnas ir valios kūnas. Kiekvienas jų, savo lygmenyje, turi materiją ir energiją.

Devinta Sfera, susijusi su vitaliniu kūnu, hebrajiškai yra vadinama Yesod. Šis terminas reiškia pagrindą, pamatą. Visame žmogaus vystymosi procese mums yra reikalingas pagrindas, į kurį mes galėtume atsiremti. Šis pagrindas būtent ir yra Devintoji Sfera, tai yra pamatinis akmuo, ant kurio yra pastatyta mūsų psichologinė šventykla. Šios vitalinės energijos kokybė apsprendžia to mūsų „pastato“ kokybę. Jei jūs ką nors pastatysite ant silpno pagrindo, nestabilaus pagrindo, pagadinto arba netyro pagrindo, tas pastatas nestovės. Štai kodėl Evangelijose Mokytojas Jėzus pateikė nuostabų pavyzdį: mes turime savo šventyklą pastatyti ant akmens, ne ant smėlio, ne ant patižusios žemės.

Akmuo, apie kurį jis kalba, yra seksualinis. Vitalinis kūnas tiesiogiai yra susijęs su seksualumu. Jei  pažiūrėsime į Gyvybės Medį, uždėtą ant žmogaus kūno, mes pamatysime, kad Yesod, Devinta Sfera, yra susieta su seksualiniais organais.

Gyvybinis kūnas, susietas su šia Yesod sfera, gali būti detaliai išnagrinėtas. Jis turi keturis pagrindinius aspektus, jie yra vadinami Keturiais Eteriais.

Pirmieji du, kuriuos galima pavadinti žemesniaisiais, yra Cheminis Eteris ir Gyvybės Eteris. Minėdami eterį, mes turime omenyje energijos lygmenis, tam tikras vibracijas arba energijos bangų ilgius. Gyvybės Eteris yra energetinė jėga mumyse, kuri yra susijusi su reprodukcija. Tai yra Seksualinė Energija. Cheminis Eteris yra ta energetinė jėga, kuri suteikia mums gebėjimą virškinti, transformuoti energijas, maistą, gėrimus, susijusius su fiziniu kūnu, ir taip pat tai yra susiję su protu.

Du aukštesnieji eteriai yra vadinami Švytinčiuoju ir Atspindinčiuoju. Šie du yra susiję su tuo, kaip mes transformuojame įspūdžius. Švytintysis Eteris yra susijęs su mūsų gebėjimu suvokti; žodis „švytintis“ yra susietas su šviesa. Todėl mūsų gyvybinio kūno pačioje prigimtyje slypi priemonės, kurių dėka mes sugebame suvokti, tačiau šis Suvokimas nėra apribotas vien tik fiziniais pojūčiais, jis juos apima, tačiau žengia anapus jų.

Kitas aukštesnysis eteris yra Atspindintysis Eteris; atspindintis paviršius yra kažkoks paviršius, atspindintis šviesą. Tai yra susiję su Švytinčiuoju Eteriu, tačiau „atspindintis“ šiuo atveju nurodo vaizduotės gebėjimą, Aiškiaregystės gebėjimą. Šios suvokimo formos yra labiau ištobulintos, subtilesnės ir žinoma - labiau skvarbios.

Šie Keturi Eteriai kombinacijoje sudaro vitalinį kūną, jie mus įgalina fiziškai veikti. Per eterinį, vitalinį kūną (Keturis Eterius) mūsų mintys, jausmai ir valia susisieja su mūsų fizine egzistencija. Jeigu pažvelgsite į Gyvybės Medį, jūs pamatysite, jog trys aukščiau esančios sferos (susijusios su protu, valia ir emocijomis), praeina pro eterinį kūną ir patenka į fizinį.

Fiziškai mes studijuojame savo trejas smegenis: intelektualines, emocines, motorines-instinktines-seksualines, tačiau šios trejos smegenys paprasčiausiai yra mašinos, kurios gauna ir perduoda jėgas. Šios mašinos yra sujungtos su minėtais trimis vidiniais aspektais, susijusiais su trimis sferomis: valios, minčių ir emocijų. Trejos smegenys turi aspektus, susijusius su visais kūnais, nors pagrinde mes tuos aspektus turime studijuoti čia, fiziškai, kadangi kaip tik čia mes turime dalelytę savo sąmonės.

Štai kodėl mes pabrėžiame poreikį stebėti save. Stebėdami save, mes stebime savo trejas smegenis. Mes stebime savo mintis, mes stebime savo jausmus, stebime savo emocijas ir stebime mumyse iškylančius pojūčius mūsų motoriniame, instinktiniame ir seksualiniame centruose.

Mes stebime trejas smegenis tam, kad studijuotume savo protą, kadangi mūsų protas tuos impulsus patalpina į trejas smegenis. Tie impulsai patenka į trejas smegenis todėl, kad šie impulsai kyla mūsų subtilioje psichologijoje, kuri yra tie trys mūsų aptariami kūnai, tos trys sferos.

Mums yra labai svarbu suprasti, jog bodhičita yra ištobulinama šiame pasaulyje. Bodhičita yra bundantis protas, tai yra eterinis auksiškasis embrionas. Mokytojas Samael Aun Weor teigė, jog ištobulinta bodhičita yra eterinis kūnas. Kodėl? Taip yra todėl, kad eterinis kūnas atlieka esminį vaidmenį energijos valdyme. Jis yra energijos kūnas, jis yra tos priemonės, kuriomis yra priimami bei transformuojami įspūdžiai, kadangi jame slypi mūsų suvokimas, mūsų seksualines jėgos ir mūsų kalorinės, cheminės jėgos.

Šiuo požiūriu jūs galite suprasti, kodėl mums taip svarbu turėti nesuterštą protą, įgyti skaistumą. Jeigu mūsų energetinis kūnas nėra tyras, jeigu šis pagrindas (vitalinis kūnas) yra užterštas Troškimu, tuomet bodhičita negali būti ištobulinta. Mūsų bundantis protas negali būti ištobulintas iki begalinio laipsnio tol, kol mes puoselėsime pyktį, gašlumą, baimę, išdidumą, gobšumą ir t. t. Procesas, kuriuo ištobulinamas eterinis kūnas - taigi ir bodhičita - yra iniciacinis.

Pasitikėjimą šiuo keliu mes galime įgyti išlaikydami savo bodhičitos vystymą ir visada studijuodami bodhičitą, kuri turi šiuos du aspektus – užuojautą ir Tuštumos suvokimą.

Žvelgdami į tai iš kitos pusės, mes galime pasakyti, kad bodhisatva yra tas asmuo, kurio valia (Tiphereth, priežastinis kūnas) yra tobulai susijungus su dieviškumu, su Dievo valia (kitais žodžiais sakant, su Tuštuma, su Absoliutu).

Jei pažvelgsite į Gyvybės Medį, tas susijungimas įvyksta centriniame Medžio stulpelyje. To stulpelio apačioje mes turime fizinį kūną, iš kart virš jo yra vitalinis kūnas, o sekantis yra Tiphereth, valios kūnas. Taigi jūs matote, jog tarp mūsų fizinių veiksmų ir mūsų valios yra šis vitalinis kūnas – kitais žodžiais sakant, seksualumo, suvokimo įrankis, kuris galiausiai gali tapti ištobulinta bodhičita. Vitalinis kūnas, eterinis kūnas, turi būti tobulai išvalytas, kad gautume ir suprastume sąmoningą valią ir pagal ją veiktume. Iš karto virš šios valios (Tiphereth) yra Daath sfera, kas yra Pažinimo Medis (kuris irgi yra susijęs su lytiniais santykiais). O virš pastarosios sferos yra Kether (Karūna), kuri yra pirmasis Absoliuto pasireiškimas (kitais žodžiais sakant, Dharmakaja).

Taigi šiame Gyvybės Medžio stulpelyje mes matome gilų energetinį, psichologinį ryšį. Mums, kaip fiziniams asmenims, siekiantiems susijungti su Dharmakaja, su Kether, reikia dirbti su eterinio kūno jėgomis Yesod sferoje ir valios jėgomis Tiphereth sferoje. Tai yra bodhisatvos tikslas – suvienyti visus šiuos dalykus. Tobulas šių aspektų suvienijimas įmanomas per bodhičitą. Bodhičita (vitalinis kūnas) yra durys, pagrindas. Be bodhičitos tobulumą neįmanoma pasiekti.

Siekiant save ištobulinti, reikia labai giliai save suvokti, reikia daug suprasti apie materiją ir energiją. Budizme yra nustatytas principų rinkinys, padedančių mums suprasti, kaip ištobulinti bodhičitą; tokiu būdu mes pasiekiame Budos sąmonę ar absoliutų išsivadavimą. Kad taip įvyktų, bodhičita turi tapti tobula. Ir kaip dieviškumo išraiška, ji išreikš tą dievišką tobulumą, kurį mes visuomet laikome vertybe.

Tobulumai (Dorybės)

Sąmonės savybės, kurios reikalingos siekiant susijungti su dieviškumu, sanskrito kalboje yra vadinamos Paramitomis. „Para“ reiškia anapus. Apskritai žodis „paramita“ reiškia tai, kas yra anapus arba kažką transcendentinio. Paprastai paramitos yra vadinamos tobulumais. Tačiau šiame kurse mes labiau linkę vadinti juos sąmoningomis nuostatomis.

Paramitų mokymai yra sutinkami visose budizmo formose, iš tikrųjų jie yra dažni visose religijose, tačiau suorganizuoti šiek tiek skirtingais būdais. Budizme paprastai pristatomos šešios paramitos, arba šešios mums reikalingos savybės.

Šios šešios savybės nėra paprasčiausios vertybės, kaip kad mes apie jas galvojame. Jos yra transcendentinės, anapus paprastų vertybių. Paramitos savo galutinėje išraiškoje siejasi su trimis kajomis – trimis budos kūnais. Šiuo būdu mes galime suprasti, jog paramitos yra anapus Samsaros, šio kančios pasaulio. Jos yra anapus nirvanos, kas yra dievų pasaulis. Paramitų ištobulinimas vyksta egzistuojant Ne-Nirvanoje, tai yra sąmonės būsena, kurią gali pasiekti tik bodhisatva.  

Tai pabrėžia, jog pilnas paramitų išvystymas įmanomas tiktai tiems, kurie eina Bodhisatvos Keliu. Bendruoju atveju yra aiškinamos šešios pagrindinės paramitos:

Pirmoji yra Dosnumas. Pali arba sanskrito kalbose ji yra vadinama Dana.

Antroji yra vadinama Etika, moralė arba disciplina.

Trečioji yra Kantrybė.

Ketvirtoji yra Uolumas.

Penktoji yra Koncentracija.

Ir šeštoji yra Išmintis.

Tai yra šeši tobulumai, šešios paramitos. Religijos moko, jog mums reikia išvystyti šias savybes norint dvasiškai tobulėti. Tačiau atminkite, kad šiame kurse mes konkrečiai kalbame apie Bodhisatvos Kelią, todėl mes pabrėžiame transcendentinį arba aukščiausiąjį šių savybių aspektą.

Jūs atrasite, jog šių šešių paramitų arba tobulumų yra mokoma visuose kelio lygmenyse, atsižvelgiant į instruktoriaus bei studento gebėjimus. Tokiu būdu jūs galite patyrinėti, kaip yra mokoma šios dosnumo paramitos, t. y. mokykloje ar mokyme, susijusiame su šravakajana (įvadiniu keliu), dosnumo mokoma aiškinant apie aukojimą, apie geranoriškumą su meile kitiems, apie dosnumą. Mes aukojame, stengiamės suteikti materialius dalykus, siekiame dalintis materialia gerove, kad padėtume kitiems žmonėms. Šios praktikos tikslas – puoselėti neprisirišimą. Tai yra labai svarbu. Praktikantui, dirbančiam įvadiniame kelyje, reikalinga lavinti neprisirišimą, kad jis galėtų suprasti „aš“, Ego.

Religijai ar studentui, kurie pažengė truputį toliau šravakajanos ir dirba mahajanoje, šis dosnumo gebėjimas yra labiau sufokusuojamas į kitus žmones nei į savo paties vystymąsi. Taigi jūs matote, jog dosnumo sąvoka yra labiau praplečiama, mažiau savanaudiškesnė, labiau sufokusuota į paties pasiaukojimą, į davimą kitiems, daugiau siekiant padėti kitiems, o ne sau. Taigi tai būtų antrasis šios paramitos lygmuo, antroji forma.

Tačiau mes turime ir trečią formą, kurios yra mokoma Bodhisatvos Kelyje. Štai čia tampa akivaizdi transcendentinė paramitos prigimtis. Šiame lygmenyje dosnumas yra sąmonės forma; tai nėra vien tik veiksmas, tik ketinimas, tai yra spontaniška, sąmoninga savybė, proto savybė, kuri turi būti ištobulinta. Tačiau ta proto savybė, dosnumas, bodhisatvoje eina išvien su Tuštumos supratimu. Tai yra dosnumo forma, kuria duodama kitiems atpažįstant, jog nei davėjas, nei gavėjas iš tikrųjų neegzistuoja. Mums tai yra nesuvokiama protu, kurį šiuo momentu turime. Tačiau tai yra paramitos prigimtis bodhisatvos darbe.

Taigi šios šešios paramitos yra pateikiamos apibrėžta tvarka. Jos visos tarpusavyje yra susijusios, visos viena kitą remia ir palaiko. Jūs negalite jų vieną nuo kitos atskirti, negalite jų pertvarkyti. Tai yra sąmonės savybės, proto savybės. Bodhisatvos Kelyje šios šešios paramitos yra svarbiausios.

Trys Faktoriai

Mes juos galime apibendrinti ir išreikšti trimis žingsniais. Jūs gerai žinote, jog gnosticizme mes visuomet kalbame apie Tris Faktorius, tačiau ir budizme mokoma to paties. Žinoma, pačioje esmėje, budizmas ir Gnosis yra ta pati religija.

Buda mokė, jog pirmasis dalykas, kurį mes turime padaryti, tai vengti žalingo veiksmo, žalingo veiksmo sau ir kitiems. Susiejant su Trimis Faktoriais Gnosis studijose, mes pasakytume, jog tai yra mirties faktorius. Siekiant mums išvengti žalingo veiksmo, mūsų neteisingi ketinimai, troškimai turi numirti. Tos proto savybės turi numirti, kitaip jos ir toliau stimuliuos impulsą žalingiems veiksmams atlikti.

Antrasis žingsnis yra dorovingo veiksmo puoselėjimas. Užuot paklusdami impulsui atlikti žalingus veiksmus, čia mes sąmoningai pasirenkame elgtis tinkamu būdu. Tai yra gimimo forma, psichologinio gimimo, sąmoningo gimimo forma.

Ir trečiasis žingsnis yra dirbti kitų naudai. Tai yra pasiaukojimas, pasiaukojimas kitiems.

Šie Trys Faktoriai yra neatskiriami vienas nuo kito, taip pat kaip ir paramitos yra neatsiejamos. Paramitos yra būdas, kuriuo detaliau pažvelgiama į Tris Faktorius; jos išreiškia lygiai tą patį, tik daug detaliau.

Tačiau tam, kad mes atliktume šį darbą, iš tikro įgyvendintume tuos Tris Faktorius, mes tai turime padaryti sąmoningai, pasitelkdami sąmoningą valią, kas reiškia reikiamą veiksmą reikiamu momentu. Paprastai mūsų ketinimai yra geri, tačiau tuo momentu kai turime veikti, mums nepavyksta pasielgti taip, kaip iš tikro yra teisinga. Tuomet vėliau mes galbūt tai suvoksime arba ne.

Nepakanka turėti gerus ketinimus, mes turime kiekvienu atveju teisingai elgtis, turime žinoti kaip teisingai veikti ir elgtis atitinkamą akimirką. Tam mes pasiruošiame mokydamiesi apie save, mokydamiesi apie tai, kas yra tikroji dorybė.

Šie Trys Faktoriai – Mirtis, Gimimas ir Pasiaukojimas – t. y. žalingo veiksmo vengimas, dorovingo veiksmo puoselėjimas ir darbas kitų naudai, visi jie turi savo šaknis eteriniame kūne, vitaliniame kūne, kadangi per mūsų energijos kūno įrankį mūsų mintys, emocijos ir valia sąveikauja su mūsų fiziniu kūnu. Taip pat mes suvokiame per vitalinį kūną.

Mūsų sąmonės, kas iš tikrųjų yra mūsų valia, šaknys slypi Tiphereth, o mūsų sąmonė gali čia fiziškai suvokti todėl, kad mes turime vitalinį kūną (jis yra šviesos, energijos gavėjas ar transformuotojas), kuris tuos įspūdžius patalpina mūsų prote. Jei mes nesame sąmoningi, neatkreipiame dėmesio, tuos įspūdžius mechaniškai gauna mūsų ego, mūsų troškimai, mūsų išdidumas. Štai kaip mes atliekame žalingą veiksmą. Štai kaip mes skaudiname kitus žmones. Taip mes palaikome savanaudiškumą: mes miegame.

Taigi bodhisatvos darbo tikslas yra tai perstatyti: akimirka iš akimirkos išlikti sąmoningu. Studentas to išmoksta įvadiniame kelyje, šravakajanos įrankyje, jis mokosi būti dėmesingas. Mahajanos praktikantas taip pat mokosi būti dėmesingas, daugiau dėmesio skirdamas į pagalbą kitiems. Bodhisatva turi išmokti būti dėmesinga, jausdama užuojautą ir suvokdama Tuštumą. Ir kaip tik tas supratimas, sąmonės gebėjimas, remiasi eterinio kūno savybėmis.

Štai kodėl toks svarbus yra skaistumas. Protas ir mūsų seksualinė energija yra visiškai sujungti. Tas, kuris yra pripratęs Sanguliauti, elgtis gašliai, savo protą yra pripildęs aistra, troškimu save patenkinti. Tai yra priešingybė bodhičitai. Tai yra nuodingas dalykas bodhičitai, kadangi gašlumas siekia save pamaitinti, kaip ir išdidumas. Pyktis siekia įskaudinti kitus žmones tam, kad pamaitintų save. Taigi visos šios savybės atlieka neteisingą veiksmą ir, pamaitindamos save, įskaudina kitus žmones; visa tai yra priešingybė tiems Trims Faktoriams.

Darbas prasideda transformuojant mūsų turimas seksualines jėgas pasitelkus sąmoningą valią: pasiaukojant.

Mes turime suprasti, jog šios šešios paramitos yra tarpusavyje susijusios ir palaiko viena kitą. Bodhisatva, savyje suvokianti tikrąją dosnumo prigimtį, supranta kaip atlikti veiksmą kitų naudai negalvojant apie save: tai reiškia - be intereso sau. Toks asmuo veikia, nes jis padeda kitiems žmonėms. Galima sakyti, jog kai bodhisatva veikia, ji veikia vardan kitų gerovės, nesirūpindama savo poreikiais.

Šiame teiginyje egzistuoja tam tikras subtilumas. Jei paskaitysite kai kuriuos apsakymus apie Budą, Jataka apsakymus (Budos praeitų gyvenimų istorijas), pamatysite, jog, pavyzdžiui, viename gyvenime Buda Šakjamunis buvo kiškiu ir sutiko badaujantį elgetą, taigi jis metėsi į ugnį, tokiu būdu siekdamas pamaitinti elgetą. Tai yra simbolinė pasiaukojimo istorija, kuri parodo, jog jis netgi norėjo atiduoti savo fizinį gyvenimą tam, kad padėtų alkanam asmeniui. Ši istorija yra simbolinė. Tai nereiškia, jog bodhisatva visuomet ieškos būdų numirti. Ta akimirka ateina su Prisikėlimu, kas yra vaizduojama Jėzaus iš Nazareto gyvenime. Tačiau bodhisatva iš tikro turi išmokti, kaip teisingai elgtis tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Tai yra labai didelis iššūkis. Šių laikų karma yra tokia gili, tokia sunki, tokia sudėtinga, sunku žinoti, kaip teisingai elgtis. Bet mes galime į šį apsakymą pažvelgti ir taip: jei visi tie, kurie siekia bodhisatvos idealo, nusižudytų save paaukodami, tuomet kas liktų padėti tiems, kurie kenčia?

Bodhisatvoje išvystytas dosnumas yra sąmoningo davimo savybė norint padėti kitiems, kai ji yra harmoninga su Absoliuto supratimu. Ir tai natūraliai įgalina iškilti etikai, kadangi žinojimas ką daryti, kas yra teisinga ir kas nėra teisinga, yra etikos dalykas.

Taigi dosnumo veiksmas suteikia sąlygas atsirasti sąmoningi etikai. Tuomet supratimas, kas yra teisinga ir kurioje vietoje kas yra tinkama, padeda pamatus kantrybei, gebėjimui su džiaugsmu ištverti, pakelti aplinkybes - ištverti jas ne su pasipiktinimu, nenusimenant, bet su laime. Ir kai jūs gebate ištverti sunkumus (kai turite šią savybę, šią vertybę - transcendentinį kantrumą), tuomet jūs vystote gebėjimą tęsti savo darbą, kad ir kas įvyktų. Tai yra uolumas, ketvirtoji paramita. Sąmoningas uolumas yra atkaklus ėjimas pirmyn ir ta atkaklumo, tęstinumo, pastovaus tikslo siekimo savybė nepasiduodant, išvysto koncentracijos savybę, kuri yra penktoji paramita. Iš tos koncentracijos, sugebant tinkamai veikti, nebesiblaškant, nesvyruojant, natūraliai kyla išmintis. Žinoma išmintis kaip paramita yra Absoliuto išmintis: Tuštumos, Šūnjatos supratimas.

Taigi jūs galite matyti, jog šios paramitos turi dvi pagrindines funkcijas. Jos yra sąmonės savybės, kurias mums reikia išvystyti, taigi mes apibūdiname paramitas kaip vystomas proto būsenas, tačiau jos taip pat yra ir tikslai, kurių siekiama. Taigi dosnumo paramita, kažkas, ką mes savyje vystome, galiausiai tampa ištobulintu dalyku. Kaip jau minėjau, tas dalykas turi lygmenis.

Bhumiai, pagrindai arba pakopos

Budizme šešios paramitos sudaro šešis pirmuosius Bodhisatvos Kelio pagrindus arba pirmąsias šešias pakopas. Bodhisatva, kuri įžengia į Tiesų Kelią, gauna ypatingą Iniciaciją, vadinamą Tiphereth iniciacija. Tuomet bodhisatva įžengia į visiškai naują darbo su savimi pakopą, kuri nėra pasiekiama, nėra prieinama budoms Pratjekoms ar einantiesiems Šravakos keliu.

Bodhisatvos Kelias yra labai sudėtingas. Jis yra paremtas visišku mūsų proto, kuris, kaip jūs žinote, yra labai sudėtingas, ištobulinimu. Mūsų proto turinys yra labai sujauktas. Bodhisatva turi išvalyti visą protą, graikų mitologijoje tai simboliškai išreiškiama Heraklio darbais. Šių darbų yra dvylika, jie susiję su detaliais psichologiniais darbais, kuriuos turi atlikti bodhisatva. Štai kodėl Tibeto budizme, Kalačakros tradicijoje, egzistuoja dvylika bhumių, dvylika pakopų arba dvylika pagrindų, kuriuos turi praeiti bodhisatva tam, kad pasiektų absoliutų tobulumą. Kitose budizmo formose mokoma, jog jų yra dešimt. Egzistuoja daugelis būdų pažvelgti į šią išmintį, tačiau kelias yra tas pats. Tai tik terminai, padedantys mums suprasti, paruošti save. Taigi mums nereikia vaikytis visų skirtingų detalių ir atitikmenų.

Apibendrinę mes galime sakyti, jog dešimt bhumių arba pakopų susideda iš pirmųjų šešių - kas yra šešios paramitos - o likusieji keturi nurodo savybes, esančias anapus paramitų. Pastarąsias mes aptarsime vėlesnėse lekcijose, tačiau visi bhumiai, paramitos, yra savybės, kurios gilina supratimą apie Absoliutą. Nė viena iš jų nėra to išimtis. Bodhisatva, savo pačia esme, yra Absoliuto energijos įrankis ir todėl turi labai giliai suprasti tą energiją.

Dosnumas sudaro visų tų paramitų pagrindą. Visos paramitos, visų bodhičitos (bodhisatvos proto) savybių pagrindas remiasi dosnumu. Pati bodhičita yra dosnumo forma, veiksmo ne dėl savęs forma. Štai kodėl mums yra taip svarbu suprasti mūsų vidinių kūnų prigimtį. Tam, kad per bodhisatvos įrankį būtų išreikšta Kristaus, Chokmah, Avalokitešvaros išmintis, ten turi būti tam tikri „kondensatoriai“: elektros lemputė, technologija gauti ir perduoti tai šviesai. Ta technologija yra mūsų pačių protas ir jis sudarytas iš šių penkių pagrindinių dalių, apie kurias mes kalbėjome – fizinės, vitalinės, emocinės, mentalinės ir sąmoningos valios. Šios dalys suteikia priemones, kuriomis ta šviesa gali save išreikšti.

Šį pagrindą suteikia dosnumo paramita ir bodhisatva, įžengusi į kelią, pirmiausia dirba su pirmu bhumiu, dosnumo pakopa. To dalyko priežastis yra labai aiški. Vien todėl, kad inicijuotasis, kaip ir bet kuris iš mūsų, susikūrė Sauliškuosius Kūnus, įrankius, siekdamas perteikti šviesą, dar nereiškia, jog jis eliminavo ego. Tame asmenyje vis dar labai gyvas troškimas, jis yra labai pavojingoje padėtyje. Bodhisatvos Kelias yra ypač pavojingas, štai kodėl jo visuomet buvo mokomi tiktai tie inicijuotieji, kurie įrodė galintys jį suprasti.

Dosnumo yra mokoma pradžioje, jis yra pirmasis bhumis, kadangi turėdama ego bodhisatva vis dar yra prisirišusi, ji vis dar turi išdidumo, ji vis dar savanaudiška, vis dar yra prisirišusi prie idėjos apie save. Bodhisatva yra išvysčiusi tam tikrus bodhičitos gebėjimus, antraip ji negalėtų įžengti į Bodhisatvos Kelią. Ji jau yra išvysčiusi sauliškuosius kūnus, sauliškąjį astralinį, sauliškąjį mentalinį, sauliškąjį priežastinį kūnus, kurie gali veikti kaip tos šviesos perdavėjai. Taigi bodhisatva gali duoti mokymus, ji gali perteikti išmintį, tačiau ego vis dar yra gyvas, kas reiškia, jog bodhisatva turi netobulumų.

Dosnumas yra pirmasis bhumis, kadangi bodhisatvoms reikia labiau išvystyti bodhičitą, labiau ir labiau susitelkti į pagalbą kitiems. Bodhisatvos Kelio tikslas – padėti kitoms būtybėms; taigi dosnumas yra pirmasis bhumis.

Ši savęs paaukojimo savybė sutinkama kiekvienoje religijoje, kiekvienuose mokymuose, bet mes ir vėl turime į tai pažvelgti trijų janų (mokymo lygmenų) atžvilgiu. Mes visi žinome, kaip svarbu yra būti dosniam, suteikti ką nors kitiems. Dirbdami įvadiniame kelyje mes mokomės būti dosnūs tame lygmenyje tam, kad suprastume savo pačių etiką, suprastume savyje karmą; mes mokomės duoti kitiems, kadangi taip daryti yra gerai. Tačiau viso to dalyko esmėje slypi mūsų pačių interesas. Mahajanos mokymuose dosnumas labiau sutelktas link kito asmens, o bodhisatvai netgi juo labiau.

Pasiaukojimas yra kertinis akmuo ir žinoma tai yra bodhisatvos gyvenimas – paaukoti save. Savo gyvenimo istorijoje nuostabus to pavyzdys buvo Mokytojas Jėzus. Jo veiksmai, jo gyvenimas yra Bodhisatvos Kelio pavyzdys. Jis atidavė visą save dėl kitų gerovės. Ir visos kitos didžiosios bodhisatvos savaip padarė tą patį, tačiau nei viena nepadarė taip, kaip tą padarė Jėzus, kadangi pastarasis turėjo specialią misiją, apie kurią mes kalbėsime šiose lekcijose.

Dosnumo formos

Dosnumas turi tris pagrindines formas. Aukščiausioji davimo forma – duoti Dharmą, duoti mokymus, duoti Gnosis. Dharma, Kristaus išmintis yra mokslas, kuriuo siela gali būti išvaduota iš kančių. Tai yra didžiausia dovana kokią jūs apskritai galite gauti ir duoti kitiems. Tačiau ji turi būti duodama su įgūdžiais, žinant ką duoti ir kada.

Kas moko Gnosis arba moko dharmos, yra tarsi gydytojas. Būdamas gydytoju, jūs turite labai gerai žinoti vaistų poveikį ir paciento ligą. Jeigu ligoniui duosite per daug vaistų, jis numirs, jeigu - per mažai, jis irgi numirs. Taigi siekiant tinkamai duoti dharmą, tinkamai mokyti Gnosis, reikia vis labiau ir labiau vystyti bodhičitą, kuri suvokia tiek būtybių poreikius, tiek Tuštumos prigimtį. Ši išmintis, šis suvienijimas suteikia mums spontaniškas intuityvias nuorodas ir tiesioginį priėjimą prie savo Esybės, kuri gali jums suteikti reikiamus pamokymus.

Antroji dosnumo forma – suteikti apsaugą. Iš tikro tai reiškia suteikti bebaimiškumą. Ir jei jūs apie tai pagalvosite, tai žvelgdami į savo gyvenimą pamatysite, jog saugumo jausmas yra nepaprastai vertingas. Gyventi baimės būsenoje yra apgailėtina. Bijoti dėl savo gyvenimo, bijoti dėl sveikatos, bijoti dėl savo gerovės yra apgailėtina, tai yra apgailėtina egzistencijos būsena. Taigi kam nors suteikti bebaimiškumo jausmą, suteikti jiems apsaugą reiškia suteikti milžinišką dovaną. Tačiau ir vėlgi, tai įgyvendinama lygmenimis.

Yra žmonių, kurie moko apie religiją, tačiau moko to manipuliuodami baime, priversdami žmones bijoti. Ir tai yra neteisinga. Tai priešinasi tam būdui, kuriuo yra išreiškiamas Kristaus Įstatymas, šviesa. Neteisinga skleisti baimę. Tai yra nusikaltimas. Taigi, jei jūs mokote Gnosis, mokote dharmos, jūs turite išvystyti gebėjimą mokyti neskleidžiant baimės, tačiau, kaip gydytojas, jūs turite duoti vaistų. Kai kurie žmonės klausia: „Kodėl pranašai mus įspėja apie įvyksiančias nelaimes, kodėl pranašai sako, jog artėja pražūtingos dienos? Juk tai tik gąsdina žmones, visus priverčia bijoti. Kodėl mokymai pastoviai pabrėžia karmą ir bausmes? Kodėl visuomet atsispindi tas teisiantysis mokymas, priverčiantis visus jaustis kaltais?“

Mes turime kai ką suprasti apie mokymus. Gnosis išreiškia Įstatymo esmę. Pati Gnosis nei smerkia, nei teisia. Gnosis, išmintis, Kristaus šviesa YRA – ir  kai mes sulaužome, pažeidžiame Įstatymą, kai mes priešinamės srovei, mes kenčiame. Todėl, kai mes girdime apie savo klaidas, mes nusimename. Deja, kai kurie žmonės moko dharmos, religijos teisiamuoju būdu arba baime paremtu būdu sakydami: „Artėja pražūtingos dienos, geriau atgailaukite dabar!“ Tačiau tai tik stimuliuoja baimę.

Pranašystės duodamos todėl, kad jos yra tiesa. Mes esame labai tamsiame laikmetyje, ir taip, viskas dar blogės. Tai yra gydytojo analizės esmė. Jei jūs sergate vėžiu, jums reikia apie jį žinoti. Ir jei dėl to jūs bijote, tai taip yra dėl jūsų proto. Tačiau geriau žinoti, jog turite ligą, nei likti nežinioje. Jei jūs liekate nežinioje, jūs negalite išgydyti ligos, tuomet jūs mirsite. Tas pats liečia ir protą, tas pats liečia ir karmą.  Mes turime žinoti tiesą.

Gnosis gąsdina žmones, juos liūdina, piktina – ir tai yra apgailėtina. Štai kodėl yra taip svarbu išmokti įgudusiai mokyti, išmokti meistriškų išsireiškimo metodų, išmokti kalbėti taip, kad tai padėtų gaunančiojo mentalitetui - kalbėti taip, kad būtų galima suprasti, išmokti (būnant instruktoriumi) kaip reikiama linkme nukreipti trapią studento psichiką. Tai yra didis menas. Ir jūs matote tokius Mokytojus, kaip Buda, Jėzus ar Krišna, kurie buvo ekspertai. Labai naudinga studijuoti jų mokymus, nes, jei siekiate eiti šiuo keliu, jūs taip pat būsite mokytojais. Kuo daugiau jūs išmoksite iš šių Mokytojų, tuo geriau, tuo daugiau gabumų jūs įgysite.

Trečia dosnumo forma siejasi su materialia gerove. Visos trys formos turi savo vertę. Visos trys turi savo svarbą. Visas tris naudoja einantieji keliu tam, kad padėtų kitiems. Akivaizdu, jog trečioji dosnumo forma yra pati lengviausia. Labai lengva kam nors duoti tai, ką turite. Suteikiant tokias dovanas, egzistuoja pasiaukojimo lygmuo ar laipsnis. Tačiau įvertinimas egzistuoja pagal tai, kaip ta dovana siejasi su jūsų pačių protu.

Plėtojant bodhičitą, tobulinant dosnumą, siekiama tobulai duoti, duoti negalvojant apie save. Tai yra Absoliuto išmintis. Mes dar nesame ten, jūs tai galite konkrečiai pamatyti, jei pažvelgsite į mūsų kultūrą. Jei dabar pažvelgsite į pasaulio kultūrą, ką jūs pamatysite kaip tos dosnumo paramitos atspindį? Ar jūs išvis pamatysite šį tobulumą? Jei keletą valandų žiūrite televizorių, ar jūs ten matote dosnumo paramitą? Aš manau, kad ne. Ir manau, jog jūs pamatysite jos priešingybę, kas yra gobšumas.

Mūsų kultūra, mūsų psichika, mūsų protas yra persmelkti godumo, persmelkti prisirišimo. Kai kas iš mūsų tampa taip absorbuotas prisirišimo prie materialių dalykų, jog mes imame kaupti netgi smulkiausias monetas, kaupiame mažas popieriaus skiauteles, mes kaupiame viską, kas pasitaiko mums po ranka. Mes prikemšame savo namus įvairiausiais dalykais, kurių niekuomet nenaudojame, tačiau mes žūtbūt juos prigriebiame. Tai atspindi proto savybę, kuri sukelia kančią.

Siekdami puoselėti dosnumą einantieji šravakajanos keliu pradeda mokytis, dovanodami mažyčius dalykus, materialius daiktus, kažką dovanodami ar aukodami. Taigi bažnyčiose ir šventyklose jūs visuomet išgirstate apie dešimtinę, dhaną ir tai yra tam tikra moralinė vertybė, kurios mokomi pasaulietiški praktikantai, vienuoliai, vienuolės, jie mokomi atiduoti dalelę savęs, kad išmoktų tai daryti sąmoningai. Dažniausiai tai yra sunku. Iš tikrųjų žmonės su savimi kovoja netgi duodami kelis dolerius. Žmonės jaučia baimę, nerimą. Jie neduoda to iš širdies. Evangelijose Jėzus pateikia nuostabią istoriją, nuostabų trumpą pasakojimą, susijusį su šiuo dalyku. Morkaus knygoje sakoma:

„Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią variokus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius.“ - Evangelija pagal Morkų 12:41-44

Tai yra pavyzdys, iliustruojantis dosnumo paramitą šravakajanos lygmenyje, pačiuose pradiniuose davimo etapuose. Ir ši našlė, ši moteris tą dalyką įgyvendina. Ji simbolizuoja bodhičitos savybę, kurią mes turime išvystyti, kas yra davimas iš visos širdies visko, ką mes turime, darant tai siekiant padėti kitiems.

Stebėkite savo pačių protą kasdieniniame gyvenime, kaip jūsų protas visuomet siekia įgyti naujus dalykus: jūs norite gauti geresnį televizorių, gražesnę mašiną arba jūs norite nuvykti į prekybos centrą ir nusipirkti naujus rūbus, arba norite naujos batų poros, nepaisant to, kad jūs jau turite dešimt ar penkiolika, ar dvidešimt. Ar, pavyzdžiui, jūs jau turite pilną maisto šaldytuvą, tačiau norite dar kito šaldytuvo, kad ir jį pripildytumėte maistu.

Svarbu analizuoti šią mūsų turimą savybę kaupti dalykus. Kiekviena palankia proga mūsų kultūra tai stimuliuoja teigdama, jog jei mes nupirksime šį dalyką, mes būsime laimingi, jeigu mes gausime tą kitą naują automobilį, kuris ką tik pasirodė serijinėje gamyboje, arba tą puikų kompiuterį, kuris ką tik pasirodė prekyboje, mes būsime laimingi. Tai yra iliuzija ir tai tiesiogiai priešinasi davimo paramitos, dosnumo plėtojimui.

Kiekvieną kartą susidurdami su šiomis reklamomis, su išpardavimais prekyvietėse, su bet kokiu žurnalu ar knyga, stimuliuojančia mus ką nors pirkti ar įsigyti, stebėkite save, stebėkite tuos impulsus, tuos troškimus savo trejose smegenyse. Kaip fizinį pojūtį jūs jausite neatidėliotiną būtinybę viską mesti ir kuo skubiau, dabar, bėgti tai pirkti. Jūs jausite tą emocinį troškimą, jums patinka tas dalykas, galbūt tai bus naujasis mobilus telefonas, kuris ką tik pasirodė ir kuris jums tikrai patinka. Ir jūs jaučiate mintis, matote iškylančias jas prote: „O, jei aš padarysiu tą ar aną, tuomet aš galėsiu nueiti ir jį įsigyti!“

Stebėkite visas šias savo proto savybes ir užduokite sau klausimą: „Ar tai atneš naudą man ar kitiems? Kas iš to gaus naudos?“

Natūralu, jog mes turime poreikius, natūralu, jog mums reikia valgyti, mums reikia rūbų, mums reikia saugios ir šiltos vietos gyventi. Tačiau poreikiai ir norai yra skirtingi dalykai. Buda mokė viduriniojo kelio – būti viduryje tarp turto ir skurdo. Atminkite, kaip savo gyvenimo pradžioje jis buvo turtingas princas ir absoliučiai viską turėjo. Jis visko atsisakė ir tapo asketu, neturinčiu nieko. Tuomet jis atsisakė šių abiejų kelių ir pasakė, jog geriau eiti viduriu, būti Pusiausvyroje, turėti tai, kas yra reikalinga, tačiau ne daugiau.

Kaip ir kada duoti

Iš tikrųjų Bodhisatvos Kelias yra kelias, kuriame jūs paimate ką turite ir padarote tai naudingu kitiems. Tai liečia netgi tuos dalykus, kurių jums reikia, jūs juos padarote naudingus kitiems. Ir tai yra proto transformacija. Jūs savyje pamatysite, jog tai reikalauja pastangų, tai neatsitinka savaime. Jūs turite sąmoningai savyje atlikti šią transformaciją: išmokti duoti dėl kitų gerovės.

Ir kai mes dirbame su savimi, siekdami sumažinti prisirišimą, godumą, ugdome šią dosnumo savybę, visos kitos paramitos taip pat įsijungia, nes iš tikrųjų žinoti kaip kam nors kažką duoti, jūs turite turėti tam tikrą supratimą apie etiką: kas yra teisinga ir neteisinga atitinkamu laiku ir atitinkamoje vietoje. Pavyzdžiui, jeigu gyvenate dideliame mieste, jūs pastoviai matysite benamius žmones. Jūs matote, jog jie turi poreikių ir yra liūdna matyti juos kenčiančius, tačiau jūs turite žinoti, kaip jiems padėti. Jeigu jūs prieisite prie kurio nors elgetos ar benamio ir paprasčiausiai duosite jam pinigų, galbūt jūs atliksite neteisingą veiksmą, kadangi jie gali panaudoti tuos pinigus alkoholiui arba narkotikams įsigyti, kas yra žalinga. Geriau paprasčiausiai jiems nupirkti ką nors pavalgyti, tuomet jūs žinosite, jog jiems atnešėte naudos.

Ir šis pavyzdys pritaikomas viskam gyvenime. Jeigu jūs norite atlikti gerą veiksmą, jūs turite įvertinti laiką ir vietą, turite būti įgudęs. Mes taip pat turime atsižvelgti į šio dalyko galutinį rezultatą. Kai mes bandome išvystyti dosnumo gebėjimą, mes turime suprasti, jog kažkas, ką mes duodame dabar, gali būti žalinga praėjus ilgesniam laikui. Ir tai nėra gera dovana. Jūs turite aiškiai, atsargiai mąstyti ir analizuoti savo veiksmus, savo impulsus bei aplinkybes. Štai kodėl, kai mes kalbame apie savęs stebėjimą, mes visuomet kalbame apie trejas smegenis (vidinę būseną), tačiau mes taip pat turime studijuoti ir įvykius (išorines aplinkybes), kadangi šie abu tarpusavyje susiję dalykai sukelia esamą fenomeną. Jūs negalite vieną nuo kito jų atskirti, izoliuoti, jūs turite žvelgti į juos abu.

Taigi apibendrinus galima pasakyti, jog dosnumo paramita iš mūsų pareikalauja gilaus Savęs suvokimo išvystymo. Evangelijose Jėzus mokė sakydamas: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“ ^{[Evangelija pagal Morkų 8:34]}

Išsižadėti savęs reiškia išsižadėti ego, išsižadėti savo troškimų, savo godumo, išsižadėti mūsų malonumo ar saugumo paieškų, išsižadėti savęs patenkinimo, išdidumo, išsižadėti troškimo, jog mumis žavėtųsi. Viso to mes turime atsisakyti ir žinoma tai yra mirtis – pirmasis iš tų Trijų Faktorių.

Kryžiaus paėmimas yra Alchemijos simbolis, parodantis dviejų strypų - vyriško ir moteriško –sukryžiavimą, kuris transformuoja energiją. Štai taip mes sukeliame gimimą. Sukryžiavę vyrišką ir moterišką, jūs turite galimybę kurti, pagimdyti. Tai yra dorovingas veiksmas.

Sekti Jėzumi reiškia gyventi taip, kaip jis gyveno, vien tik dėl kitų, žinoma, tai yra pasiaukojimas.

Kiekvienas šių faktorių yra pritaikomas kiekvienam mūsų atliekamam veiksmui. Savo kasdienybėje pritaikykite šiuos Tris Faktorius. Kai jūs turite priimti sprendimą, priimkite jį atsižvelgdami į šiuos Tris Faktorius, analizuokite save ir situaciją. Pažvelkite į tai nuramindami savo širdį, nuramindami savo protą, žvelkite į situaciją be troškimo, be intereso sau. Pabandykite į tai pažvelgti objektyviai, tarsi jūs žvelgtumėte į kieno nors kito gyvenimą, tarsi jūs būtumėte tiktai aktorius. Ir analizuokite tą situaciją, siekdami pamatyti kur šioje situacijoje yra mirtis - kas mirs, jei aš veiksiu būtent taip - kas gims ir kas gaus naudą?

Šiais laikais norint išgyventi mums reikia pinigų tam, kad sumokėtume mokesčius, pragyventume. Todėl mums reikia tam tikrų pajamų. Vien todėl, kad turite darbą, nedaro jūsų savanaudžiais, tačiau tam tikri darbai arba tam tikri jūsų tikslai, susieti su darbu, gali tapti labai savanaudiški. Jeigu jūs priimate sprendimą, susijusį su jūsų karjera, darbu, analizuokite minėtu požiūriu: ar jūs kažko ieškote vien dėl naudos sau, ar taip pat atsižvelgiate ir į kitus.

Pavyzdžiui, ką jūs darytumėte, jeigu rytoj jums paskambintų ir pasiūlytų darbą, kuriame jūs triskart daugiau uždirbtumėte nei dabar? Tačiau tas darbas būtų susijęs su ginklų pardavimu. Jūs galite pagalvoti, jog tai yra lengvas sprendimas, tačiau jūsų protas pradės suktis apie pinigus, jūsų protas sakys: „O, aš galiu uždirbti tuos pinigus! Ir aš galėčiau panaudoti juos, kad padėčiau kitiems, aš galėčiau visus tuos pinigus paaukoti dėl Gnosis!“

Neapsikvailinkite, protas yra ypatingai pasalūniškas. Atminkite, jog reikėtų žvelgti net tik į trumpalaikes, bet ir į ilgalaikes pasekmes. Analizuokite savo sprendimus, analizuokite savo veiksmus, atsižvelgdami į šiuos Tris Faktorius. Išmokite savo veiksmuose pritaikyti paramitas, tačiau labai aiškiai supraskite vieną dalyką: norint iš tikro suprasti, iš tikro žinoti, jums reikia Medituoti.

Savo fiziniu kūnu, fiziniais pojūčiais jūs galite suvokti tiek, kiek jūsų penki pojūčiai jums parodys, o tai yra ribota. Žengti anapus to iš tikrųjų reiškia pritaikyti paramitas tam tikroje situacijoje, kadangi be mūsų turimo dosnumo, stengiantis dėl kitų daryti tai, kas teisinga, be etikos, stengiantis elgtis tinkamai, be kantrybės, su kurios pagalba mes galime ištverti gyvenimo sunkumus, be uolumo, kurio pagalba mes vis bandome, mums taip pat reikia ir koncentracijos. O koncentracija, ši paramita, nėra paprasta koncentracija, kaip mes manome. Iš tikrųjų tai yra dhjana (sanskrito kalboje), kas yra šamatha (tibetiečių kalba: „šine“): į vieną dalyką nukreiptas protas, Samadhi. Tai yra gebėjimas suvokti be ego, suvokti sąmoningai, laisvai nuo troškimo. Ir šis suvokimas įgalina pasirodyti išminčiai. Išmintis yra neabejotinas žinojimas ką daryti.

Tarkime jūs esate gnostikas instruktorius, kažkas ateina ir jums sako: „Aš jums duosiu milijoną dolerių“, ir tai yra viskas, kas jums pasakoma. Būdamas instruktoriumi jūs pasakytumėte: „O, tai yra taip puiku, aš daug ką su tais pinigais padarysiu.“ Taigi kaip fizinio asmens jūsų impulsas būtų toks: „Aš juos paimsiu.“ Tačiau jei jūs esate atsargesnis, jeigu jūs medituosite, jūs galbūt atrasite, jog tame pasiūlyme yra kažkas daugiau negu yra matoma iš išorės. Jūs galite pamatyti tikrąją situacijos esmę, tiesą, jog dykai negaunama nieko. Nieko. Viskas kažką kainuoja. Taigi fiziškai toks pasiūlymas yra galimas ir fiziškai tai yra viskas, ką jūs galite matyti, tačiau viduje turi įvykti manai. Kažkas turi būti atiduodama, o tai gali būti tokia kompromiso forma, kuri nėra priimtina.

Štai kodėl jūs negalite pasikliauti vien fiziniu suvokimu. Tas pat liečia ir darbo pasiūlymą ar bet kurią kitą situaciją. Tame egzistuoja daugiau nei vien tik fizinė dalis. Atminkite, jog mes turime fizinį kūną, mes turime eterinį kūną, taip pat turime emocijų kūną, minčių kūną ir valios kūną. Kiekviename iš šių pasaulių vyksta mainai, sąveikavimai, transformacijos.  Jei mes nesuvokiame, jei mes nesame sąmoningi apie šias sferas, tuomet mes turime būti labai atsargūs, visą laiką stengdamiesi elgtis tinkamai.

Tai tampa ypatingai svarbu bodhisatvai. Asmuo įžengęs į Bodhisatvos Kelią susiduria su didžiuliu pavojumi, kadangi šis Bodhisatvos Kelias yra revoliucija, kuri šimtu procentų nukreipta prieš jos protą, ji veda šimtu procentų priešinga linkme nei eina pasaulis. Tai reiškia, jog egzistuoja milžiniškos jėgos, nukreiptos prieš bodhisatvą.

Dar sunkiau yra tai, jog inicijuotasis iš pradžių, įvadiniame ir mahajanos keliuose, per pirmas penkias Didžiųjų Paslapčių (Ugnies Gyvačių, susijusių su Kundalini kiekviename kūne) Iniciacijas, išvysto penkis sauliškuosius kūnus; šių darbų įgyvendinimo procese inicijuotajam yra suteikiama didelė pagalba. Žengiant per kiekvieną iniciaciją sąmoningos būtybės suteikia pagalbą. Pastarosios yra paskiriamos tam, kad padėtų tam asmeniui, kitais žodžiais sakant, inicijuotajam yra suteikiama šviesa, pamokymai, pagalba. Bet kai asmuo pasirenka žengti Bodhisatvos Keliu, eiti revoliucijos keliu, visa ši pagalba nesuteikiama. Tuomet inicijuotasis lieka vienas pats, jis pats turi susidurti su savo karma, susidurti su pavydžiais dievais, susidurti su demonais ir velniais tiek viduje, tiek išorėje.

Štai kodėl yra svarbu giliai išvystyti bodhičitą. Štai kodėl paramitos yra esminės. Siekiant susidurti su tomis jėgomis ir jas nugalėti, reikia labai daug išminties.

Ar turite klausimų? 

Klausimas: Kaip žmogus gali viską aukoti dėl kitų vis dar savyje turėdamas ego?

Atsakymas: Tai yra iššūkis. Mes visi turime kažką, ką galime duoti. Kiekvienas asmuo turi kažką. Kiekvienas iš mūsų esame energijos transformuotojai ir kiekvienas iš mūsų turi patirtis, supratimo lygmenį, kas galėtų būti naudinga kitiems. Taigi mes visi turime tuos sugebėjimus padėti kitiems. Gal tai nebūtų kažkas didelio, tačiau mes galime padėti mažais dalykėliais. Esmė mums yra išmokti atskirti kaip duoti ir kada. Ir tą mes turime daryti atsižvelgdami į konkrečias aplinkybes, kurios yra skirtingos kiekvienam asmeniui.

Tačiau bendru atveju, siekiant eiti pirmyn ir vystyti visus mūsų turimus gebėjimus, mes turime suprasti, jog pastarieji vystomi per dosnumą, gebėjimą duoti. Jei pažvelgsite į gyvenimo būvį, pamatysite, jog bet kuri tikra laimė gyvenime kyla iš dosnumo. Pagalvokite apie tai. Visi iš tikrųjų laimę nešantys dalykai, iš tikrųjų laimingi momentai kyla dėl to, jog jūs kažką kažkam davėte arba jūs kažką gavote, kas buvo nuostabi dovana, ir tai jums suteikia džiaugsmo jausmą. Tai jums suteikia įkvėpimą dar labiau išvystyti šį gebėjimą. Galima į ši dalyką pažvelgti ir kitaip, meistriškai įvykdytas dosnumas visuomet padės, o godumas – niekuomet.

Komentaras: Būtent tą aš ir sakau. Daugelis žmonių yra laimingi, tačiau jie tenkina godumą, pyktį ir pavydą. Jie visą laiką laimingi sukinėjasi aplink.

Atsakymas: Na, aš kalbu apie tikrąją laimę, aš nekalbu apie sąlygotą laimę. Sakydamas „sąlygota laimė“ aš turiu omenyje laimę, kuri priklauso nuo laikinų sąlygų. Pavyzdžiui, jeigu jūs laimingi dėl to, jog esate turtingi, tuomet ta laimė trunka trumpai, kadangi jūs nebūsite visuomet turtingi. Tiesą sakant, numirę jūs visa tai prarasite, ar jūs vis dar būsite laimingi? Jeigu jūs laimingi dėl to, jog esate sveiki, tai taip pat trumpalaikis dalykas, kadangi jūs susirgsite ir numirsite. Tai nėra tikroji laimė.

Tikroji laimė nėra sąlygota. Ji nepriklauso nuo sąlygų ar aplinkybių.

Komentaras: Tačiau mes turime būti dėkingi už savo fizinį kūną...

Atsakymas: Žinoma, natūraliai mes turėtume būti dėkingi. Aš noriu pasakyti, jog dosnumas turi gebėjimą suteikti laimę neįprastiniu būdu, kitokiu būdu. Jis gali suteikti įtaką, energiją arba jėgą, kas yra anapus materialių dalykų. Pagalvosite apie dovanas, kurias esate gavę iš savo tėvų; natūraliai jūsų tėvai, jums augant, suteikia jums viską, ką materialiai gali ir ko reikia. Tačiau kai jūs paaugate, jūs pradedate daugiau suprasti apie tai, ką iš tikrųjų jums gali duoti jūsų tėvai. Tai yra disciplina, meilė, pagalba susidūrus su problemomis, parama tais atvejais, kai jie iš tikro nenorėjo jums padėti. Visų tų dovanų rūšys jums gali kažką parodyti apie gebėjimą duoti, tačiau tame yra kažkas ypatingo.

Taigi dosnumo paramitos išvystymas reiškia, jog mes suprantame kaip reikia duoti, atliekant tai tinkamai ir tinkamu laiku. Ir kiekvienas mūsų turi tą gebėjimą.

Klausimas: Ar Švytintysis Eteris taip pat naudojamas suvokimui astraliniame pasaulyje ar tik fiziniame?

Atsakymas: Švytintysis ir Atspindintysis Eteriai yra mūsų eterinio kūno, kuris yra susijęs su ketvirta dimensija, aspektai. Tai yra egzistencijos plotmė, kuri valdo energiją ir suformuoja tam tikrą sąsają tarp dimensijų. Tačiau vitalinis kūnas, eterinis kūnas, šie eteriai nėra suvokimo šaknys, jie paprasčiausiai yra suvokimo įrankiai. Savo fiziniame kūne jūs turite akis, taip jūs fiziškai suvokiate, tačiau tos akys funkcionuoja dėl to, jog jūs turite eterinį kūną, savyje turintį tą Švytintįjį Eterį. Pastarasis leidžia šviesos energijai patekti į protą.

Astralinis kūnas turi savo suvokimo būdus, mentalinis kūnas irgi turi savo suvokimo būdus, savo jutimus. Šie jutimai vadinami čakromis. Visi mūsų turimi kūnai gali suvokti tiktai todėl, jog mes turime sąmonę. Taigi sąmonė yra suvokimo šaknys. Tačiau sąmonė nepriklauso nuo jokio kūno, esančio fizinėje, ketvirtoje, penktoje ar šeštoje dimensijose. Sąmonė gali suvokti be jokių įrankių, tačiau įrankis be sąmonės negali suvokti.

Sąmonė yra šviesa, pripildanti lemputę. Jei ten nėra šviesos, tuomet nėra supratimo. Ar supratot?

Komentaras: Jei mes teigiame, jog tie Keturi Eteriai sudaro Yesod pagrindą bei yra fizinio kūno ištakos, tai akivaizdu, jog jie veikia savo lygmenyje, Keturiuose Eteriuose, kiekvienoje sferoje, kadangi jie yra Yesod padarinys skirtingose oktavose.

Atsakymas: Komentaru norima pasakyti, jog vitalinio kūno eteriai pasireikš savaip, atsižvelgiant į kiekvieną sferą, kadangi jie yra pagrindas. Tai yra susiję su visų sferų savitarpiškai prasiskverbiančia prigimtimi. Šios sferos yra izoliuotos ir atskirai pavaizduotos struktūroje tam, kad mūsų menkas protas galėtų jas suvokti. Tačiau realybėje jos visos abipusiškai prasiskverbia. Ir tiesa ta, jog Gyvybės Medžio struktūra yra gerokai supaprastinta. Mes turime tai atsiminti, kai žvelgiame į tą paprastą struktūrą. Tarp kiekvieno kūno yra artimi ryšiai, ryšiai tarp to, kaip siejasi astralinis ir mentalinis kūnai, ir to, kaip su jais siejasi gyvybinis kūnas.

Atsižvelgiant į tai, svarbu ir vėl pabrėžti, jog šio kelio puoselėjimas, realizavimas pasiekiamas save išvystant, ištobulinant ir išvalant šiuos kūnus, kas sintezėje yra mūsų turimas protas. Pagrindinis būdas, kuriuo mes tą atliekame yra meditacija. Pagrindinis mechanizmas, mūsų panaudojama jėga nuskaidrinti protą, savo šaknis turi eteriniame kūne. Tai yra seksualinė energija, jėga, duodanti pradžią gyvybei. Seksualinė energija yra ta pati Chokmah šviesa, ta pati Šventosios Dvasios ugnis, ta pati Kether išmintis, kuri suteikia visus veiksnius kūrimui, tačiau ji taip pat suteikia veiksnius ir naikinimui. Tos energijos valdymo esmė slypi mūsų prote, valioje, mintyse, jausmuose ir tame, kaip mes panaudojame tą energiją. Eterinis kūnas su Keturiais Eteriais yra mechanizmas, per kurį ta energija teka. Ten yra valdoma visos mūsų psichikos energija, pirmyn ir atgal, į ir iš, transformuojant ją pagal to įrankio būklę.

Kai ta energija, seksualinė jėga yra panaudojama protui valyti, tuomet mumyse natūraliai gali gimti tikroji dorybė. Kitais žodžiais sakant, mes galime siekti tapti dorovingais žmonėmis, gerais, būti dosniais, tačiau mes niekuomet jais nebūsime tol, kol mumyse bus gyvas gobšumas. Štai kodėl Gnosis taip giliai pabrėžia ego mirtį. Štai kodėl, kai skaitote Samael Aun Weor knygas, jūs matote, jog jose pastoviai akcentuojamas vienas ir tas pats dalykas: suvokite „aš“, medituokite, suvokite savo ego. Už viso to slypi dosnumo ketinimas, tai yra bodhičitos ketinimas. Tai yra išmintis, kuri žino, jog atėjus mirčiai iškyla nauji dalykai. Tačiau jei nėra mirties, tai nauji iškilę dalykai bus pagedę, kadangi jie bus pagadinti tenai likusio netyrumo. Tai yra labai didelis pavojus bodhisatvai.

Kaip keistai tai beskambėtų, inicijuotasis gali susikurti visus sauliškuosius kūnus, netgi gali išvystyti bodhičitą, šią dosnumo kitiems dvasią, suvokti išmintį ir tokiu būdu įžengti į Bodhisatvos Kelią, tačiau neeliminuoti ego. Tai skamba keistai, tačiau taip nutinka. Ir taip yra todėl, jog nėra pakankamai dėmesio atkreipta į mirtį, psichologinę mirtį, Evangelijose simbolizuojamą Jono Krikštytojo galvos nukirtimu ir Kristaus nukryžiavimu.

Jei neįvyksta mirtis, tuomet gimimas yra sugedęs. Bodhičita ir seksualinė energija formuoja energiją paramitoms iškilti, tačiau neįvyksta mirties procesas, kadangi nėra pakankamai gilios meditacijos, nėra pakankamai nukreipta dėmesio į ego mirtį. To rezultatas – gamtos išsigimėlis, vadinamas Hasnamusu, marutu, demonu.

Šio tipo praktikoje, šio tipo studijose, šiame Bodhisatvos Kelyje slypi labai didelis pavojus. Kai jūs pradedate įkinkyti seksualinę jėgą, jūs turite suvokti, jog kiekvieną dieną jūs naudojate energiją, labai potencialią energiją. Taigi būkite tikri, jog išmintingai ją naudojate. Būkite tikri, jog naudojate ją sąmoningai, analizuojate ego. Ryžkitės keistis. Medituokite apie ego kiekvieną dieną, niekada neužmirškite. Ego mirtis spontaniškai įgalina pasirodyti naujai Vertybei.

Taip pat svarbu pabrėžti, jog jūs neturėtumėte medituoti vien tiktai apie ego. Mums reikia balanso. Aš tai sakau todėl, jog egzistuoja studentų grupės, kurios išimtinai medituoja apie ego, analizuoja ego, tačiau jie niekuomet nebando suvokti vertybių, jie niekuomet nebando puoselėti paramitų. Jūs turite daryti abu dalykus. Sąmonė turi suvokti skirtumą tarp šių dviejų dalykų.

Taigi jeigu jūs šiandien patiriate įvykį ir jaučiate, jog jums svarbu jį suprasti, medituokite apie šį įvykį ir analizuokite jį, atsižvelgdami į šiuos Tris Faktorius. Kai jūs veikėte, kas tuomet gimė, kas mirė ir kas gavo naudos? Jeigu jūs medituojate apie sceną ar įvykį, kuriame jūs žalingai elgiatės, gerai, medituokite apie tai, giliai suvokite tai, tačiau taip pat truputėlį laiko praleiskite leisdami savo sąmonei parodyti, kaip jūs turėjote pasielgti, leisdami savo sąmonei suvokti teisingą veiksmą. Jūs turėtumėte atlikti abu aspektus, visuomet atsižvelgdami į tai, kam tai naudinga.

<<< Atgal

__________________