Didysis Darbas visų pirma yra tikro žmogaus sukūrimas, pasitelkiant savo valią, sąmoningą darbą ir savanoriškas kančias.

Didysis Darbas yra vidinis savęs nugalėjimas, mūsų tikros laisvės Dievuje atkovojimas.

Taigi, jei iš tikrųjų norime pilnai išvaduoti savo valią, mums neišvengiamai ir su maksimalia skuba reikia išskaidyti visus tuos „aš“, kurie gyvena mūsų viduje.

Nikolas Flamelis ir Ramonas Lulijus buvo paprasti žmonės, tačiau jie išvadavo savo valią ir atliko daugybę psichologinių stebuklų, kurie kėlė nuostabą.

Agripa niekada taip ir neperžengė pirmosios Didžiojo Darbo dalies. Jis mirė gėloje, besistengdamas išskaidyti savo „aš“, su tikslu save nugalėti ir įtvirtinti savo nepriklausomybę.

Visiškas valios išlaisvinimas išminčiui užtikrina absoliučią galią valdyti ugnį, orą, vandenį ir žemę.

Ankstesnėse mūsų pastraipose paminėti teiginiai apie išlaisvintos valios beribę galią daugeliui šiuolaikinės psichologijos studentų gali atrodyti perdėti. Nepaisant to, Biblija nupasakoja Mozės stebuklus.

Pagal Filoną, Mozė buvo inicijuotasis iš faraonų žemių ant Nilo upės krantų. Jis buvo Ozyrio žynys ir faraono pusbrolis. Mozė buvo ugdomas tarp Izidės, Dieviškosios Motinos, ir Ozyrio, mūsų Tėvo, esančio paslaptyje, kolonų.

Mozė buvo patriarcho Abraomo, didžiojo chaldėjų mago, ir ypatingai gerbtino Izaoko palikuonis.

Mozė – žmogus, išlaisvinęs elektrinę valios galią – turi dovaną daryti stebuklus. Šitai žino ir dieviškieji, ir žmonės. Taip yra parašyta.

Viskas, ką šventraščiai teigia apie šį hebrajų lyderį, tikrai yra nepaprasta ir reikšminga.

Mozė savo lazdą pavertė gyvate. Jis vieną iš savo rankų pavertė raupsuota, o tada vėl ją išgydė.

Jo galia buvo akivaizdžiai pademonstruota degančiame krūme; taigi žmonės tai suprato, klaupėsi ir garbino.

Mozė naudojosi magiška lazda, didžiųjų gyvenimo ir mirties paslapčių karališkos galios (inicijuotojo kunigiškos galios) simboliu.

Mozė faraono akivaizdoje Nilo vandenis pavertė krauju; išdvėsė žuvys, šventoji upė tapo užkrėsta, egiptiečiai negalėjo gerti jos vandens, o egiptiečių drėkinimo kanalai ant laukų liejo kraują.

Mozė nuveikė dar daugiau. Jam pavyko padaryti taip, jog iš upės pradėjo lįsti milijonai neproporcingų, gigantiškų ir bjaurių varlių, kurios veržėsi į gyventojų namus. O vėliau jis davė ženklą (kas nurodo laisvą ir visavaldę valios stiprybę) ir privertė tas bjaurias varles pasitraukti.

Vis dėlto, kadangi faraonas neišleido izraelitų, Mozė atlikinėjo naujus stebuklus: jis užleido žemę nešvarumais, sukėlė debesis nepakenčiamų ir purvinų musių, kurias jis vėliau sėkmingai išsklaidė.

Jis leido pratrūkti baisiam marui ir taip išdvėsė ištisos galvijų kaimenės, išskyrus tas, kurios priklausė žydams.

Šventuose raštuose teigiama, kad jis paėmė pelenų iš krosnies, išmetė juos į orą ir jie krito ant egiptiečių, sukeldami jiems votis ir pūlinius.

Pakeldamas savo stebuklingą lazdą, Mozė iššaukė milžinišką audrą su kruša, kuri viską negailestingai naikino. Toliau jis iškvietė liepsnojantį žaibą, siautėjo baisus perkūnas ir siaubingi lietūs. O tada, davus ženklą, vėl viskas nurimo.

Nepaisant to, faraonas ir toliau buvo nepalenkiamas. Tada Mozė stipriai sudavė savo stebuklinga lazda ir, lyg veikiant magijai, iššaukė skėrių debesis. Tuomet stojo tamsa. Kai jis sudavė dar kartą, viskas grįžo į savo vėžes.

Šios Senojo Testamento bibliškos dramos pabaiga yra gerai žinoma: įsikišo Jehova, sukeldamas egiptiečių pirmagimių mirtį, ir tada faraonui neliko nieko kito, kaip tik paleisti hebrajus.

Vėliau Mozė savo magišką lazdą panaudojo Raudonosios jūros vandenims perskirti ir ją pereiti nesušlapus kojų.

Kai egiptiečių kariai metėsi persekioti izraelitus, Mozė parodė ženklą ir vandenys vėl sugrįžo į savo vietą, taip prarydami persekiotojus.

Šitai skaitydami, daugelis pseudookultistų neabejotinai irgi norėtų gebėti daryti tokius dalykus, turėti tokias pačias galias kaip ir Mozė. Vis dėlto tai yra absoliučiai neįmanoma tol, kol valia ir toliau išlieka įkalinta kiekviename ir visuose tuose „aš“, kuriuos mes nešiojamės įvairiose mūsų psichikos gelmėse.

Esmė, būdama absorbuota minėtame „aš pats“, yra Aladino lempos džinas, trokštantis laisvės… Kai tik džinas išlaisvinamas, jis gali daryti stebuklus.

Esmė yra valia-sąmonė. Nelaimei, ji save išreiškia priklausomai nuo mūsų būsenos.

Kai mūsų valia išvaduojama, ji susilieja ar susijungia su Visuotine Valia. Taigi, įvykus integracijai, kaip to pasekmė, mūsų valia tampa visavalde.

Individuali valia, susijungusi su Visuotine Valia, gali atlikti visus Mozės stebuklus.

Egzistuoja trys veiksmų tipai:

1. Tie, kurie atitinka Atsitiktinumų dėsnį.
2. Tie, kurie priklauso Pasikartojimo dėsniui; tai – kiekvienoje egzistencijoje visada pasikartojantys veiksmai.
3. Veiksmai, kuriuos tikslingai lemia sąmoninga valia.

Neabejotina, jog tiktai tie žmonės, kurie per „aš pats“ mirtį išlaisvino savo valią, gali atlikti naujus veiksmus, kurie gimsta iš jų laisvos valios.

Esami ir įprasti žmonijos veiksmai visada yra arba Pasikartojimo dėsnio padarinys, arba tik mechaniškų atsitiktinumų rezultatas.

Kas iš tikrųjų turi laisvą valią, tas gali duoti pradžią naujoms aplinkybėms.

Tas, kurio valia įkalinta daugialypiame „aš“, yra aplinkybių auka.

Visuose Biblijos puslapiuose nuostabiai demonstruojama aukštoji magija, aiškiaregystė, pranašavimas, stebuklai, atsimainymai, mirusiųjų prikėlimas papučiant, pridedant rankas ar įsistebeilijant į tarpuakį, t. t.

Biblijoje gausiai kalbama apie šventą aliejų, masažą, magnetinius rankų prisilietimus, seilių patepimą ant ligotos kūno vietos, kito žmogaus minčių skaitymą, persikėlimus, apsireiškimus, iš dangaus sklindančius žodžius, t. t. Visa tai yra tikri išlaisvintos, išvaduotos ir visavaldės sąmoningos valios stebuklai.

Raganos? Kerėtojai? Juodieji magai? Jų visur pilna kaip piktžolių. Vis dėlto jie nėra nei šventieji, nei pranašai, nei Baltosios Brolijos Adeptai.

Niekas negali pasiekti faktinio nušvitimo, nei vykdyti sąmoningos valios tikrą kunigystę, jei jis prieš tai iš esmės nemirė savyje čia ir dabar.

Daugelis žmonių dažnai mums rašo ir skundžiasi, jog nepatiria nušvitimo; jie prašo galių, reikalauja priemonių, kurios paverstų juos magais, t. t., tačiau jie niekada nesidomi savęs stebėjimu ir pažinimu ar psichologinių agregatų, tų „aš“, kuriuose absorbuota mūsų valia ar Esmė, išskaidymu.

Akivaizdu, kad tokie žmonės pasmerkti nesėkmei. Tai – žmonės, kurie geidžia šventųjų sugebėjimų, bet nėra rimtai apsisprendę mirti savyje.

Klaidų pašalinimas pats savaime yra kažkas stebuklingo ir nuostabaus, tai reiškia kruopštų psichologinį savęs stebėjimą.

Naudotis galiomis tampa įmanoma tada, kai iš esmės išlaisvinama nuostabi valios galia.

Nelaimei, kadangi žmonių valios jėga yra įkalinta kiekviename „aš“, tai akivaizdu, jog jų valia yra padalinta į daugybę valių, kurios išreiškia save priklausomai nuo savo būsenos.

Nesunku suprasti, jog kiekvienas „aš“ turi savo konkrečią nesąmoningą valią.

Nesuskaičiuojama daugybė valių, absorbuotų minėtuose „aš“, dažnai konfliktuoja viena su kita ir dėl šios priežasties jos tampa bejėgės, silpnos, apgailėtinos, aplinkybių aukos ir neveiksnios.

<<< Muitininkas ir fariziejus      Nukirsdinimas >>>

__________________