Mes turėtume siekti tikrų permainų; mes turime išsivaduoti iš šios nuobodžios rutinos, iš šio grynai mechaniško ir varginančio gyvenimo.

Pirmiausia mes turime aiškiai suprasti, jog kiekvienas iš mūsų yra tam tikrame egzistencijos lygmenyje.

Girtuoklio egzistencijos lygmuo skiriasi nuo negeriančiojo lygmens, o prostitutės egzistencijos lygmuo nuo skaisčios mergelės egzistencijos lygmens. Tai, ką mes čia teigiame, yra nepaneigiama ir nenuginčijama.

Toliau vystant šio skyriaus temą, mums būtų aktualu įsivaizduoti kopėčias, nusidriekusias vertikaliai į viršų, su daugeliu laiptelių.

Be abejonės, mes rasime save ant vieno iš šių laiptelių. Ant žemiau esančių laiptelių mes rasime už mus blogesnius žmones, o ant aukščiau esančių laiptelių – geresnius už mus.

Akivaizdu, jog ant šios nepaprastos vertikalės, ant šių nuostabių kopėčių mes galime rasti visus egzistencijos lygmenis.

Kiekvienas asmuo yra skirtingas ir šito niekas nepaneigs.

Be abejo, mes nekalbame apie gražius ar atstumiančius veidus, nei apie žmonių amžių. Egzistuoja jauni ir seni žmonės, senyvi asmenys neužilgo mirs, kaip mirs ir naujagimiai.

Laikas ir amžius, gimimas, brendimas, vystymasis, vedybos, dauginimasis ir senėjimas išimtinai priklauso horizontalei.

Ant šių nuostabių kopėčių, ant vertikalės, laiko sąvokai nėra vietos. Ant tokios skalės laiptelių mes galime rasti tik egzistencijos lygmenis.

Žmonių puoselėjamos mechaniškos viltys nepasitarnauja niekam. Jie mano, kad laikui bėgant viskas pagerės. Mūsų seneliai ir proseneliai manė lygiai taip pat, tačiau faktai vis dėlto įrodė priešingai.

Kas yra svarbu, tai egzistencijos lygmuo, o tai yra vertikalė. Mes esame ant vieno iš laiptelių, bet galime užlipti laipteliu aukščiau.

Nuostabios kopėčios, apie kurias čia kalbame, liečia skirtingus egzistencijos lygmenis ir, žinoma, neturi nieko bendro su linijiniu laiku.

Aukštesnis egzistencijos lygmuo yra tiesiai virš mūsų akimirka iš akimirkos. Jis nėra randamas jokioje tolimoje horizontalioje ateityje, bet čia ir dabar mumyse, vertikalėje.

Akivaizdu, ką ir kiekvienas gali suprasti, jog dvi linijos – horizontalė ir vertikalė – akimirka iš akimirkos susikerta mūsų psichologiniame viduje ir suformuoja kryžių.

Asmenybė vystosi ir atsiskleidžia horizontalioje gyvenimo linijoje. Ji gimsta ir miršta su savo linijiniu laiku; asmenybė yra mirtinga. Mirusio žmogaus asmenybei rytdiena neegzistuoja. Asmenybė nėra Esybė.

Egzistencijos lygmenys nėra tokie patys. Kadangi pati Esybė nepriklauso laikui, Ji neturi nieko bendro su horizontaliąja linija. Ji randasi mumyse, čia ir dabar, vertikalėje.

Būtų akivaizdus absurdas savo pačių Esybės ieškoti ne savo viduje.

Todėl, kaip išvadas, svarbu paminėti štai ką: išorinio, fizinio pasaulio titulai, laipsniai, pasiekimai, t. t. niekaip negali sukelti tikros egzaltacijos, Esybės pervertinimo ar perėjimo ant aukštesnės egzistencijos lygmenų pakopos.

<<< Egzistencijos lygmuo           Psichologinis sukilimas >>>

__________________