Neabejotinai mumyse egzistuoja tamsioji pusė, kurios mes nei pažįstame, nei ją pripažįstame. Į šią mūsų grėsmingą pusę mes turime atnešti Sąmonės šviesą.

Visų mūsų gnostiškų studijų tikslas yra savęs pažinimą padaryti sąmoningesnį.

Kai mes savyje turime daugelį dalykų, kurių nesuprantame ir nepripažįstame, jie bauginančiai komplikuoja mūsų gyvenimus ir, tiesą sakant, iššaukia visokias situacijas, kurių galima būtų išvengti pasitelkus savęs pažinimą.

Blogiausia yra tai, jog mes šią nežinomą ir nesąmoningą savo pusę permetame kitiems žmonėms ir tada ją matome juose.

Pavyzdžiui, mes kitus matome kaip melagius, neištikimus, šykščius, t. t. ryšium su tuo, ką mes nešiojamės savo viduje.

Šiuo atžvilgiu Gnosis sako, jog mes gyvename ypatingai mažoje savo pačių dalyje. Tai reiškia, kad mūsų sąmonė nusidriekia tik labai ribotoje mūsų dalyje.

Gnostiško ezoterinio darbo idėja yra ryškiai išplėsti mūsų pačių sąmonę.

Neabejotina, jog kol mes nesame geruose santykiuose su pačiu savimi, mes neturėsime gerų santykių su kitais ir to rezultatas bus visokie konfliktai.

Būtina tapti daug labiau sąmoningesniems apie save pasitelkiant tiesioginį savęs stebėjimą.

Visuotinė gnostikų taisyklė gnostiškame ezoteriniame darbe yra ta, kad jei mes dėl kažko nesutariame su kitu asmeniu, mes galime būti tikri, jog tai yra konkrečiai tas dalykas, prieš kurį mes savyje turime dirbti.

Kad ir kas tai bebūtų, ką mes taip kritikuojame kituose, tai yra kažkas, kas slypi tamsiojoje mūsų pusėje, kažkas, ko mes nepažįstame ir nenorime atpažinti.

Kai mes esame tokioje būsenoje, mūsų tamsioji pusė yra labai didelė, tačiau kai šią tamsią pusę nušviečia savęs stebėjimo šviesa, tada, per savęs pažinimą, sąmonė išsiplečia.

Tai yra Kelias Skustuvo Ašmenimis, kelias kartesnis už tulžį; daugelis jo imasi, tačiau tik keli pasiekia tikslą.

Kaip ir Mėnulis turi tamsiąją pusę, nežinomą pusę, kurios negalima pamatyti, taip pat yra ir su psichologiniu mėnuliu, kurį mes nešiojamės viduje.

Akivaizdu, kad toks psichologinis mėnulis yra suformuotas iš Ego, „aš“, „aš pats“.

Šiame psichologiniame mėnulyje mes nešiojamės nežmoniškus elementus, kurie gąsdina ir kelią šiurpą, ir kurių mes niekada nepripažintume turį.  

Toks negailestingas kelias yra šis vidinis Esybės Savirealizacijos kelias. Kiek daug skardžių! Kokie sudėtingi žingsniai! Kokie baisūs labirintai!...

Kartais vidinis kelias, po daugelio vingių ir posūkių, po plaukus piestu statančių pakilimų ir rizikingų nusileidimų, yra pametamas smėlio dykumoje. Žmogus nežino kaip eiti toliau ir kelio nenušviečia nei vienas šviesos spindulys.

Šis kelias yra pilnas vidinių ir išorinių pavojų, tai nenusakomų paslapčių kelias, kur plaikstosi tik mirties dvelksmas.

Kai šiame vidiniame kelyje mes manome, jog mums sekasi gerai, iš tikrųjų mums sekasi prastai.

Kai šiame vidiniame kelyje mes manome, jog mums sekasi prastai, gaunasi taip, kad viskas klostosi gerai.

Šiame slaptame kelyje egzistuoja akimirkos kai žmogus nebežino nei kas yra gera, nei kas - bloga.

Kas paprastai yra draudžiama, kartais yra tai, kas yra teisinga; toks yra vidinis kelias.

Visi moralės kodai vidiniame kelyje yra nereikšmingi; nuostabi maksima ar puikus moralinis priesakas tam tikrais momentais galėtų tapti labai rimta kliūtimi vidinei Esybės savirealizacijai.  

Laimei vidinis Kristus, iš pačių mūsų Esybės gelmių, intensyviai dirba, kenčia, lieja ašaras išskaidydamas ypatingai pavojingus elementus, kuriuos mes nešiojamės savyje.

Kristus gimsta kaip vaikas žmogaus širdyje. Tačiau Jam šalinant nepageidautinus elementus, kuriuos mes nešiojamės viduje, Jis po truputį auga kol tampa visišku Žmogumi.

Ištrauka iš knygos „The Great Rebellion“, pagal Samael Aun Weor

__________________