Tibeto Mirusiųjų Knygoje teigiama:

„Mirties akimirką yra girdimi keturi garsai, vadinami baimę keliančiais garsais: iš žemės stichijos gyvybinės jėgos – lyg griūnančio kalno garsas; iš vandens stichijos gyvybinės jėgos – lyg dūžtančių vandenyno bangų garsas; iš ugnies stichijos gyvybinės jėgos – lyg liepsnojančių džiunglių garsas; iš oro stichijos gyvybinės jėgos – lyg vienu metu dundančių tūkstančio griaustinių garsas. Vieta į kurią patenka bėgantysis nuo šių garsų yra įsčios.“

Įprasta ir eilinė kasdieninio gyvenimo intelektuali būsena dar nėra viskas. Tibeto Mirusiųjų Knygoje sakoma:

„O, kilmingasis, pilnai sukaupk dėmesį ir nesiblaškydamas klausyk. Egzistuoja šešios bardo būsenos, t. y.: natūrali bardo būsena esant įsčiose; sapnų būsenos bardo; ekstaziškos pusiausvyros bardo esant gilioje Meditacijoje; mirties akimirkos bardo; pusiausvyros bardo patiriant Realybę; Sangsariškos egzistencijos atvirkščio proceso bardo (ką tik praėjusio gyvenimo retrospekcinė rekapituliacija). Šios būsenos yra šešios.“

Šiuo egzotišku terminu „bardo“ Tibeto Inicijuotieji sumaniai apibūdina šešias skirtingas sąmonės būsenas, kurios skiriasi nuo įprastos, eilinės ir rutiniškos kasdienio gyvenimo intelektualios būsenos.

Visi mirštantys turi patirti tris bardo: mirties akimirkos bardo, bardo patiriant realybę ir atgimimo ieškojimo bardo.

Yra keturios Materijos būsenos, kuriose plėtojamos visos gyvenimo ir mirties paslaptys.

Egzistuoja keturi apskritimai, keturi regionai, kuriais simbolizuojami visi materijos pasauliai ir laikmečiai mineralinėje [atominėje], ląstelinėje, molekulinėje ir elektroninėje būsenose. Tai yra keturi senieji pasauliai: Pragaras, žemė, rojus ir dangus.

Kiekviena išsikūnijus siela turi stengtis pasiekti tarpinį išsivadavimą - panašią į Budos būseną - laisvų elektronų pasaulyje. Svarbu žinoti, jog tarpinis išsivadavimas yra begalinė laimė, patiriama tarp mirties ir naujo gimimo.

Molekuliniuose ir elektroniniuose regionuose egzistuoja daugybė begalinės laimės šalių ar karalysčių, kuriose kiekviena išsikūnijus siela gali gimti viduje, jei tai padaryti leidžia karmos dėsnis.

Tarpsniu tarp savo paskutinės mirties ir naujo gimimo tie, kurie turi gausią Dharmą (turint omenyje tuos žmones, kurie padarė labai gerų darbų), gali sau leisti prabangą pasiimti šiek tiek palaimingų atostogų.

Taigi prieš jiems persikūnijant atgal į Žemę, tie, kurie padarė daug gerų darbų, gali stebuklingai gimti laimingoje vakarų karalystėje ties Amitabha Budos pėdomis tarp lotoso gėlių ar gali gimti didžiausio džiaugsmo karalystėje, arba gilios koncentracijos karalystėje, arba ilgaplaukių karalystėje, ar Maitrėjos karalystėje, t. t. Šios įvairios molekulinių ir elektroninių regionų karalystės palaimingai spindi.

Egzistuoja daug Mokytojų padedančių to nusipelniusiems mirusiesiems. Šie Mokytojai naudoja metodus ir sistemas, kurios padeda Budhatai, Esmei, sielai kuriam tai laikui išsilaisvinti iš mėnuliškųjų kūnų ir Ego tam, kad būtų galima įžengti į molekulinių ir elektroninių regionų karalystes.

Liūdna tai, kad siela, Esmė privalo grįžti į savo mėnuliškuosius kūnus, kuriuose gyvena ego. Toks Sugrįžimas yra neišvengiamas, kad būtų galima atgimti fiziniame pasaulyje.

Tiktai nedaugelis sielų užsitarnauja tarpinį išsivadavimą (nepainiokite to su galutiniu išsilaisvinimu).

Po fizinės mirties bet kuri siela gali pakilti į molekulinių ir elektroninių pasaulių laimės karalystes arba nusileisti į mineralų karalystės pragariškus pasaulius, arba nedelsiant ar galiausiai grįžti į naują fizinį kūną panašiai, kaip tai nutiko su jos anksčiau turėtu kūnu. Šie trys lemtingo Činvat Tilto keliai yra išmintingai ir su nuostabą keliančiu aiškumu apibūdinti zoroastriečių legendoje:

„Kiekvienas, kurio geri darbai viršija jo nuodėmes trimis gramais, eina į dangų; kiekvienas, kurio nuodėmės didesnės, eina į pragarą; tuo tarpu tas, kurio nuodėmės ir geri darbai lygūs, pasilieka Hamistikane iki būsimo kūno ar iki prisikėlimo.“

Karmos dėsnis - išmintingas dėsnis priderinantis pasekmes prie priežasčių - yra atsakingas už tai, kad kiekvienam asmeniui po jo mirties būtų suteikia tai, ko jis nusipelnė. Dėsnis yra dėsnis ir jis yra įvykdomas.

Tarpinis išsivadavimas, palaima molekuliniuose ir elektroniniuose regionuose, turi pabaigą; taigi kai atpildas išsenka, Esmė sugrįžta į savo mėnuliškuosius kūnus, kuriuose gyvena ego. Nuo tada prasideda sugrįžimas, persikūnijimas, įžengimas į naujas įsčias. Tibeto Mirusiųjų Knygoje sakoma:

„Sutelk savo norą ir įženk į įsčias. Tuo pat metu paskleisk savo (malonės ar geros valios) dovanas-bangas įsčiose, į kurias įžengi, (taip jas transformuodamas) į dangiškuosius rūmus.“

Šiais laikais tiktai nedidelė dalis sielų po savo fizinės mirties įžengia į skirtingas molekulinių ir elektroninių regionų karalystes.

Laikui bėgant ego tapo pernelyg sudėtingas ir ypatingai komplikuotas, todėl Esmė, siela yra tvirtai įkalinta mėnuliškuose kūnuose.

Šiais pasaulinės krizės laikais dauguma sielų gimsta pragariškuose pasauliuose (mineralų karalystėje) ir negrįžta arba jos nedelsiant persikūnija, nepakildamos į dievų karalystes.

Didysis Įstatymas kiekvienam Žmogui suteikia tik šimtą aštuonis gyvenimus, o tai mums primena Budos vėrinį su šimtu aštuoniais karoliukais.

Jei žmogus nežino kaip pasinaudoti šimtu aštuoniais Budos vėrinio karoliukais, jei jis per šiuos šimtą aštuonis gyvenimus nepasiekia Savirealizacijos, tuomet jis gimsta pragariškuose gamtos pasauliuose. Paprastai, kai baigiasi jų laikas, visi žmonės nusileidžia į pragaro pasaulius.

Daugybė pranašų, avatarų ir išganytojų atėjo į šį pasaulį. Suprasdami prarajos siaubą, jie norėjo mus išgelbėti, tačiau žmonija nemėgsta avatarų, išganytojų. Žmonijai nerūpi išsigelbėjimas.

Šis reikalas dėl vidinės savirealizacijos yra įmanomas tik siaubingų superpastangų dėka, tačiau žmonija nemėgsta dėti ypatingas pastangas. Žmonės tik sako: „Valgykime ir gerkime, kadangi rytoj mirsime“.

Vidinė savirealizacija niekuomet negali būti jokio mechaniškumo pasekmė, net jeigu tai yra evoliucinio tipo mechaniškumas. Evoliucijos dėsnis ir jos brolis dvynys devoliucijos dėsnis yra grynai mechaniški gamtos dėsniai, kurie neveda link savirealizacijos.

Kas nori savirealizuotis, tas turi eiti Skustuvo Ašmenų Keliu, sudėtingu Sąmonės Revoliucijos keliu. Šis kelias yra kartesnis už tulžį, jis niekam nepatinka.

Būtina, kad mumyse užgimtų slaptas mokytojas. Yra būtina mirti; ego turi numirti. Neatidėliotinai mums reikia pasiaukoti dėl žmonijos, kadangi toks yra Sauliškojo Logos Įstatymas; Jis save paaukoja, nukryžiuoja save pasauliuose tam, kad visos būtybės galėtų nevaržomai gyventi.

Gimimas yra seksualinis dalykas; mirtis yra ego sunaikinimo reikalas. Pasiaukojimas dėl žmonijos yra meilė.

Visa tai žmonėms nepatinka; jiems nepatinka, jog reikia dvidešimt ar trisdešimt metų praleisti Devintoje Sferoje, siekiant įgyti teisę gimti aukštesniuose pasauliuose; jiems nepatinka psichologiškai mirti - t. y. sunaikinti mūsų numylėtą ego; ir jiems nepatinka pasiaukoti žmonijos labui.

Žmonijos nedomina vidinė savirealizacija, taigi akivaizdu, jog niekas negali būti duota tam, kuris to nenori.

Žmones tik domina kaip gauti pinigų, juos tedomina valgymas, gėrimas, dauginimasis ir tai, kaip save palinksminti, įgyti galios, prestižą, t. t. Tai paaiškina, kodėl tik vienetai išgelbėjami:

„Daug yra pašauktų, bet maža išrinktų.“ ^{[Evangelija pagal Matą 22:14]}

Šiame pasaulyje gausu žmonių, kurie, matyt, nori savirealizacijos tam, jog įgytų teisę įžengti į ezoterikos karalystę, tačiau giliai viduje jie šių studijų pagalba tenori gerai praleisti laiką, štai ir viskas. Tie žmonės yra smalsūs drugeliai, kurie šiandien skrajoja vienoje mokykloje, o rytoj jau kitoje. Kelio jie nežino, o jei sugeba jį surasti, pradžioje labai susijaudina, tačiau vėliau, pamatę, jog darbas yra rimtas, persigandę bėga ieškodami prieglobsčio kitoje mokykloje.

Gyvenimo linija yra spiralinė, taigi su kiekvienu įsikūnijimu žmonija leidžiasi spiraliniais laiptais tol, kol pasiekia pragariškus mineralų karalystės pasaulius.

Pragare (mineralų karalystėje) laikas eina dešimt kartų lėčiau, jis dešimčia kartų prailgsta, laikas ten siaubingai nuobodus; kiekvienu ten praleistu šimtmečiu mes užmokame už savo karminę skolą.

Nusileidimas į pragariškus pasaulius yra atgalinė kelionė, devoliucionavimas laike, nusileidimas ar grįžimas per gyvūnų, augalų ir mineralų būsenas. Pasiekus suakmenėjimo būseną, ego ir mėnuliškieji kūnai virsta kosminėmis dulkėmis.

Kai ego ir mėnuliškieji kūnai pragare virsta dulkėmis, siela yra išlaisvinama; ji grįžta į pirminį Chaosą ir yra pasiruošusi naujai evoliucionuoti, keletą amžinybių kildama mineralų, augalų ir gyvūnų karalystėmis, kol vėl įgaus žmogiškąją būseną.

Taigi sielos, kurios nepasinaudoja šimtu aštuoniais gyvenimais, simbolizuojamais šimtu aštuoniais Budos vėrinio karoliukais, gimsta pragariškuose pasauliuose, kurie yra išsidėstę po Žeme ir vandenimis; tai yra indų Naraka, babiloniečių Aralu, žemė iš kurios negrįžtama, tirštos tamsybės regionas, namas, kurio gyventojai nemato šviesos, regionas, kuriame dulkės ir purvas yra jų duona. Pragaras yra lydymo tiglis, kuriame sustabarėję formos, mėnuliškieji kūnai ir ego, turi būti išlydyti ir paversti dulkėmis tam, jog būtų išlaisvinta siela.

Nuo sielos karmos priklauso kiek ilgai ji gyvena pragariškuose pasauliuose. Akivaizdu, jog tie baisūs juodieji magai, kurie išvystė Kundabuferio organą ir apatinės pilvo dalies čakras, liuciferiai, anagarikai, ahrimanai, t. t. tuose pragariškuose regionuose išgyvena ištisas amžinybes, pilnas Mahamanvantaras tol, kol tampa kosminėmis dulkėmis.

Paprasti ir eiliniai žmonės, kasdieniški žmonės, nepasiekę savirealizacijos, kadangi savirealizacija jų nedomino, bet nebuvę labai ydingi, pragariškuose pasauliuose išbūna tik maždaug nuo aštuonių šimtų iki tūkstančio metų.

Tiems, kurie rodė nepagarbą dievams, puolusioms Bodhisatvoms, Hasnamusams su dvigubu gravitacijos centru, tėvažudžiams, motinžudžiams, žudikams, karo „džentelmenams“ ir juodosios magijos mokytojams yra skiriamos griežtos bausmės.

Tibeto Mirusiųjų Knygoje sakoma: „Ten įpuolęs tu turėsi iškęsti neapsakomas Kančias ir nėra nustatyto laiko, kada galėsi iš čia ištrūkti.“

Į pragariškus pasaulius įžengia ne tik užkietėją ydingieji, bet ir tie, kurie jau pragyveno savo šimtą aštuonis gyvenimus ir nepasiekė savirealizacijos:

„Kiekvienas gero vaisiaus neduodantis medis yra iškertamas bei įmetamas į ugnį.“ ^{[Evangelija pagal Luką 3:9]}

Teosofai teigia, jog egzistuoja trys keliai vedantys link tobulumo; Ani Bezant rašė apie šiuos tris kelius. Tie trys keliai vadinami Karma Joga, Džnana joga ir Bhakti joga.

Karma joga yra teisingo veiksmo kelias.

Džnana joga yra proto kelias.

Bhakti joga yra atsidavimo kelias.

Karma jogos dėka mes teisingai gyvename, nuimdami didelį dharmos (atlygio) derlių, tačiau jos pagalba mes nesukuriame Sauliškųjų Kūnų, kadangi kūrimas yra seksualinis dalykas.

Džnana jogos dėka mes tampame įgudę meditacijoje ir jogoje, tačiau nesusikuriame sauliškųjų kūnų, kadangi šis kūrybinis darbas atliekamas su seksualinio Vandenilio Si-12 pagalba.

Bhakti jogos dėka mes galime eiti atsidavimo keliu ir pasiekti ekstazę, tačiau tai nereiškia sauliškųjų kūnų sukūrimo.

Egzistuoja mokyklos, kurios tvirtina apie septynių kelių egzistavimą, taip pat egzistuoja ir kitos mokyklos, teigiančios, jog yra dvylika kelių. Jėzus Kristus pasakė:

„Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo   einančių.

Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda.“ ^{[Evangelija pagal Matą 7:13-14]}

Mokytojų Mokytojas niekada nesakė, jog egzistuoja treji vartai ar keliai. Jis kalbėjo tiktai apie vienas duris ir vieną kelią. Taigi iš kur jie paėmė, kad egzistuoja trys Išsilaisvinimo keliai? Iš kur šios mokyklos paėmė, jog egzistuoja septyni vartai ar keliai į išsivadavimą? Iš kur šios pseudookultinės ir pseudoezoterinės organizacijos ima, jog egzistuoja dvylika kelių?

Iš tikrųjų egzistuoja tiktai vienas kelias ir vieni vartai. Nei vienas žmogus nežino daugiau už Kristų, o Jis niekada nekalbėjo apie tris, septynis ar dvylika kelių.

Kelias turi daug karma jogos, džnana jogos, bhakti jogos, jame yra daug dalykų iš septynių jogų, tačiau egzistuoja tiktai vienas kelias – siauras, tiesus ir siaubingai sunkus.

Šis kelias yra kitoks; jis yra priešingas kasdieniam, rutininiam gyvenimui. Šis kelias yra šimtu procentų revoliucinis, jis nukreiptas prieš viską ir visus; šis kelias yra kartesnis už tulžį. Tai - sąmonės revoliucijos kelias su trimis jos faktoriais, t. y. gimimu, mirtimi ir pasiaukojimu žmonijos labui. Šio kelio dėka vargšas „Intelektualus Gyvūnas“ turi tapti kitokia būtybe.

Tų, kurie atranda kelią, yra labai reta; bet dar rečiau sutinkami tie, kurie kelio neapleidžia. Iš tikrųjų ne visi gali išsivystyti į žmones ir tapti kitokiais. Nors tai atrodo neteisinga, tačiau giliau pažiūrėjus taip nėra; reikia atsižvelgti į tai, jog žmonės nenori tapti kitokiais, tai jų nedomina. Todėl joks dalykas neturi būti duodamas tam, kuris to nenori, kurio tai nedomina.

Kodėl žmonėms turėtų būti duodama tai, ko jie nenori? Jeigu vargani „intelektualūs gyvūnai“, klaidingai vadinami žmonėmis - būdami savim patenkinti tokiais, kokie jie yra - būtų verčiami tapti kitokiomis būtybės, tuomet tai iš tikrųjų būtų didžiulė neteisybė.

Akivaizdu, kad viskas gamtoje paklūsta skaičių, matmenų ir svorio dėsniui. Visi žmonės turi šimtą aštuonis gyvenimus ir jei jie nežino kaip jais pasinaudoti, tuomet laikas išsenka ir nužengimas į pragariškus pasaulius tampa neišvengiamas.

Žmogaus vidinė savirealizacija niekada negali būti gamtos mechaniškos evoliucijos pasekmė, o milžiniškų superpastangų vaisius. Bet, deja, žmonijai nepatinka dėti ypatingas pastangas.

Ištrauka iš knygos „Light from Darkness“, pagal Samael Aun Weor

__________________