Tai kas svarbu mumyse, yra kristalizuoti sielą. Tačiau kaip mes suprantame, kas yra siela? Turėtume suprasti, jog siela tai yra kūnų, savybių, Galių, vertybių, gerų ypatybių, t. t. visuma, kuri formuojasi Esybėje. Evangelijoje yra sakoma: 

„Apsišarvuodami kantrybe jūs įgysite savo Sielas.“ - Evangelija pagal Luką 21:19

Kol kas mūsų sielos mums nepriklauso; greičiau mes priklausom sielai, kadangi mes esame sunki našta tam, kas yra vadinama siela, troškinanti našta iš tikrųjų. Taigi pasiekti, kad siela mums priklausytų, yra noras; tapti savo pačių sielų šeimininkais yra ypatingai sunku; dar daugiau, netgi tas pats fizinis kūnas turi būti transformuotas į sielą. 

Tas, kam priklauso jo siela, yra apdovanotas nepaprastomis galiomis. Kas pasiekė savo sielos kristalizaciją su tokiu tikslu, tie transformavo save į visiškai kitas būtybes; tai yra parašyta, kaip įrodymas, šventose visų pasaulio religijų knygose.

Tačiau mes gerai žinome, jog “jei vanduo neverda 100 °C temperatūroje”, tai, kas turėtų kristalizuotis, nesikristalizuoja, tai, kas turi būti pašalinta, nėra pašalinama. Taigi bet kokiu atveju, svarbu yra leisti „vandeniui virti 100 °C temperatūroje“… Akivaizdu, jog jei mes nepereisime per gilią emocinę krizę, mes taip pat negalėsime sukristalizuoti ir sielos.

Kad iš esmės pašalinti bet kokį psichologinį nežmogišką Agregatą, neišvengiamai yra būtina pereiti gilią emocinę krizę. Esu sutikęs žmonių galinčių pereiti tokią krizę; į galvą ateina prisiminimas apie vienos Gnostikės sesers atvejį Patriarchų centre, Meksikoje; ji iškentė šiurpius, sunkius išmėginimus, baisią moralinę krizę, kai ji prisiminė grėsmingas klaidas iš savo praeitų gyvenimų. Taigi akivaizdu, kad tokie žmonės kaip ji, su nenusakomais sąžinės gebėjimais, žmonės, kurie gali pereiti labai gilias emocines krizes, gali kristalizuoti savo Sielą. 

Todėl mums svarbiausia yra štai kas: visų psichologinių principų kristalizavimas viduje, čia ir dabar.

Rytuose egzistuoja instruktoriai, kurie, nelaimei, nėra pašalinę visos nepageidaujamų elementų visumos, kurią jie nešiojasi savo psichikoje. Svarbu jums pasakyti, dėl jūsų pačių žinojimo, kad tokie paminėti, nepageidaujami elementai Tibete yra vadinami psichologiniais agregatais. Iš tikrųjų tokie agregatai yra niekas kitas, kaip tie patys „Aš“, kurie įasmenina mūsų klaidas.

Kai vienas iš tokių instruktorių (kuris nepašalino savo psichologinių agregatų) yra atsakingas už studentų grupę, tada neginčijamai jo mokiniai turi būti ypatingai kantrūs ir išlaukti visą dieną, iškęsti tokio instruktoriaus pompastiškas kalbas. Mokiniai ar čelos apstulbę mato, kaip psichologiniai agregatai nesibaigiančiai „eina“ per tokio instruktoriaus Asmenybę.

Galiausiai ateis akimirka, kai ši procesija baigsis ir Mokytojas galės išreikšti save, kad suteiktų mokymus. Tai yra Causa Causorum, dėl kurios kiekvieno tokio instruktoriaus, kuris nepašalino savo ego, mokiniai turi pasikliauti geležine kantrybe. Tokie čelos toleruoja, toleruoja ir dar kartą toleruoja, nes bet kuriuo momentu Mokytojas galiausiai tampa savo įrankio [kūno] šeimininku ir suteikia jiems savo mokymus. 

Nėra malonu toleruoti instruktoriaus įžeidinėjimus visą dieną, būti jo įžūlumo auka; bet galiausiai pasirodo Mokytojas ir tai yra svarbiausia. Tie instruktoriai yra puolę Bodhisatvos, jų mokiniai turi juos toleruoti iki tol, kol pasirodys bodhisatvos vidinis Mokytojas ir suteiks jiems savo mokymus. Taigi taip mąsto tibetiečių mokiniai, čelos.

Psichologinis Agregatas

Einant toliau, mes sakome, jog kiekvienas psichologinis agregatas yra lyg asmenybė mūsų viduje. Nėra jokių abejonių, kad tiems agregatams priklauso trejos smegenys: intelektualinės, emocinės, motorinės-instinktinės-seksualinės; kitais žodžiais sakant, kiekvienas „aš“ ar agregatas turi savo idėjas, sąvokas, troškimus, jis atlieka užsibrėžtus veiksmus; kiekvienas agregatas mėgaujasi neabejotina autonomija.

Žiūrint į šiuos dalykus tokiu kampu, giliai juos išstudijavę, mes prieiname prie logiškos ir neišvengiamos išvados, jog daugelis žmonių gyvena mūsų pačių asmenyje ir kas yra dar problematiškiau, kad visi jie ginčijasi tarpusavyje, jie kovoja dėl savo viršenybės, kiekvienas iš jų nori būti šeimininkas, viešpats.

Į ką yra panašus mūsų namo vidus?  Sakyčiau, kad į šiurpinantį didelį namą, kuris yra lankomas daugybės tarnų ir kur kiekvienas iš jų jaučiasi esąs viešpats. Akivaizdu, jog žiūrint į šį namą per Samprotavimo šviesą, jis atrodo gąsdinantis ir labai keistas.

Šiuo atveju intriguojantys aspektai yra konkrečios sąvokos, kurias kiekvienas tokio namo “viešpačių” formuluoja; vienas iš jų sako: “aš noriu valgyti, aš išalkęs”, tačiau antras įsivelia į konfliktą ir sako: “velniai nematė to maisto, aš noriu paskaityti laikraštį”. Toliau trečias įsivelia į konfliktą ir negražinamu balsu sako: “paklauskit manęs ar man rūpi maistas ar skaitymas, aš noriu nueiti į savo draugelio namus”. Taigi visi nesutariantys tardami šiuos žodžius, paveikia žmogaus asmenybę, kuri paveikta visų tų vidinių prasiveržimų, apleidžia savo buveinę ir klaidžioja kur nors gatvėmis.  

Jei mes pilnai galėtume pamatyti savo visą kūną (tokie, kokie mes esame psichologiškai) veidrodyje, galiu kategoriškai tvirtinti, jog jūs išeitumėte iš proto ir taip yra todėl, jog mes esame pilni begalinių prieštaravimų. Visa tai atrodo grėsmingai, nes mes realiai neegzistuojame.

Mes visi esame nuostabūs kai gimstame, nes visi turime tam tikrą procentą, t. y. tris procentus neįkalintos Sąmonės, kaip jau esu tai teigęs savo knygoje pavadinimu „Revoliucinės psichologijos traktatas“; likę devyniasdešimt septyni procentai yra įkalinti ego daugialypiškume.

Sąmonė, kuri egzistuoja kaip laisva Esmė, pripildo apvaisintą kiaušinėlį; taigi susijungus, ji naujai išnyra į egzistenciją. Todėl naujai gimusiam vaikui priklauso tiksliai trys procentai laisvos sąmonės, kuri nėra apimta jokių ego. Tokia vaike pasireiškusios Esmės dalis yra pati suvokianti.

Kaip naujai gimęs vaikas mato suaugusius, savo tėvus, brolius, seseris, gimines? Jis mato juos taip, kaip mes matome narkomanus. Bet žiūrėkite, kaip jaučiasi suaugusieji, jie netgi mano turintys teisę auklėti ir mokyti vaiką. 

Vaikas jaučiasi baisingai, jausdamas, jog jis yra auką tų, kurie nori jį mokyti. Jis mato juos visai kitu kampu (pagal save); kadangi jis yra pabudęs, jis suvokia giminių, brolių, seserų, t. t. psichologinius agregatus. Taip pat jis regi savo pačio psichologinius agregatus, kurie įeina ir išeina toje aplinkoje ir kurie sukinėjasi apie jo lopšį. Kartais jo vizijos yra tokios bauginančios, jog vaikas gali tik verkti pašiurpęs; jo tėvai nesupranta tokių kūdikio protrūkių ir kartais jie kreipiasi į pediatrą ar blogiausiais atvejais, ieško kokio nors spiritualisto ar blogų ženklų mediumo, kuris ketina “pagerinti” padėtį. Tai yra keista būsena, kurioje gyvena mieganti žmonija.

Bet kokiu atveju, nelaimingas kūdikis yra auka įvairios suaugusiųjų beprotybės; vaikas turi kantriai toleruoti savo budelių plakimą. Ir tai yra žiauri faktų realybė. 

Toliau, kai susiformuoja žmogaus asmenybė, visi nežmoniški psichologiniai agregatai, kurie priklauso kūdikiui, pradeda įeiti į jo kūną; tada pasimato pokyčiai būtybėje, vaikas tampa susierzinęs, pavydus, piktas, t. t. ir dar visoks kitoks. 

Apgailėtina, ar ne? Galiausiai tas, kas buvo vaikas, tampa suaugusiu; viskas keičiasi, suaugusysis daugiau nebėra pats suvokiantis, žaismingas vaikas iš jaunystės dienų. Dabar jis yra nenaudėlis iš smuklės, pirklys, ištvirkęs, pavyduolis ir t. t. Aišku, kad vaikas, kuris buvo pasibaisėjąs matydamas suaugusius, dabar yra pats suaugęs ir kas blogiausia šiuo atveju, kad jo sąmonė tapo miegančia ir daugiau jis nėra pajėgus su siaubu stebėti save.

Mano broliai ir seserys, iš tiesų ir be jokios abejonės, kiekvienas iš psichologinių agregatų, kurie pasirodo iš mūsų vidaus, turi ryžtingus įsipareigojimus. Todėl mes pavyzdžiui galime sakyti, visiškai nesigirdami, jog vagis viduje nešiojasi vagių urvą ir kiekvienas iš jų yra su kitokiais įsipareigojimais skirtingomis dienomis, valandomis, skirtingose vietose. Neatpirktas sanguliautojas savo viduje nešiojasi, dar labiau pagadinti reikalams, viešnamį; akivaizdu, kad žudikas savo psichikoje nešiojasi žudikų klubą ir giliai savo viduje, kiekvienas iš jų nešiojasi savo įsipareigojimus; panašiai ir pirklys, kuris savo psichologinėje gelmėje nešiojasi turgų, t. t.

Sugrįžimo Dėsnis

Bet kaip mūsų likimas yra suraizgomas ir atraizgomas? Apie tai daug ką teigė Gurdžijevas, Uspenskis, Nikolis ir kiti. Jie daug komentavo apie Sugrįžimo Dėsnio tokius aspektus, tačiau tyrinėjimų srityje mes nuėjome daug toliau, mes žinome gyvą Sugrįžimo Dėsnio mechanizmą ir tai yra labai svarbu.

Pavyzdžiui X individas, kuris savo praeitoje egzistencijoje buvo, sakykim, svetimoteriautojas ir paliko savo sutuoktinę dėl kitos moters, kai tik atgims naujame kūne, jis aiškiai savo psichikoje atsineš Neištikimybės „aš“, tą patį „aš“, kuris atliko tokį nusižengimą. Toks „aš“ negalėtų išreikšti save pirmaisiais kūdikystės metais, neįmanoma! Kadangi tas įvykis atsitiko, kai jam buvo trisdešimt metų.

Neabejotinai jo neištikimybės „aš“ lauks psichikos gilumoje, jo infražmogaus laukuose, jo subjektyviose sferose, iki kol ateis liūdnai pagarsėjąs trisdešimties metų amžius; ir kai toks amžius ateis, tas „aš“ pasirodys su didžiule jėga ir perims valdyti Intelektą, emocinį ir motorinį-instinktinį-seksualinį žmogaus mašinos centrus, kad galėtų eiti ir ieškoti savo svajonių ledi.

Dar prieš tai jis bus telepatiškai susikontaktavęs su tokios ledi ego, galbūt netgi jie jau bus susitikę aklame pasimatyme kokioje nors miesto vietoje, galbūt parke ar vakarėlyje, taigi akivaizdu, kad po to seks pribloškiantis susitikimas.

Įdomu matyti kaip ego gali tempti paskui save intelektą, paveikti emocinį ir motorinį žmogaus mašinos centrus ir nuvesti jį į konkrečią vietą, kur jis susitiks su savo svajonių ledi. Neišvengiamai toks pat procesas turi įvykti ir su ja, taigi tokiu būdu scena pasikartos ir vėl, kaip pasikartojo praeityje.

Dabar sakykime, jog džentelmenas XX vaidijosi su kitu asmeniu savo praeitoje egzistencijoje, su kitu žmogumi smuklėje dėl to ar kito motyvo. Ar jūs tikite, kad jei abiejų žmonių fiziniai kūnai nustojo egzistavę, tokie „aš“ irgi išnyks? Ne! Tokie „aš“ paprasčiausiai toliau egzistuos nežinomoje dimensijoje; tačiau kai žmogus sugrįš, kai jis gaus naują fizinį kūną vėl, tada ateis akimirka kai toks „aš“ vėl pasireikš, jis lauks iki to amžiaus, kuriame praeitoje egzistencijoje įvyko toks įvykis.

Jei toks atsitikimas įvyko kai žmogui buvo dvidešimt penki metai, toks ego lauks minėto amžiaus, toks „aš“ bus pasislėpęs jo psichikos gilumoje iki ateis ta akimirka; akivaizdu, jog „aš“ perims žmogaus mašinos centrų valdymą, kad pakartotų tokį įvykį. Dar ankščiau jis bus telepatiškai susikontaktavęs su kitu XX individu (su „aš“, jo ego) ir tikriausiai jie jau bus aklai susitikę kitoje smuklėje, tada susitikę atpažins vienas kitą ir abipusiai įžeis vienas kitą žodžiais. Taigi įvykis vėl bus pakartotas.

Stebėkite, kaip po pažinimo zonos ir samprotavimo gebėjimo skraiste, yra atliekami skirtingi įsipareigojimai; taigi toks yra Sugrįžimo Dėsnis, toks yra jo mechanizmas.

Akivaizdu, jog žiūrėdami į šiuos dalykus tokiu būdu, mes tikrai neturime to, ką galėtume vadinti visiška laisve ar laisva valia, mūsų turima laisvos valios riba yra labai menka, mums priklausanti laisvės riba yra labai nežymi. 

Iš tikrųjų ir be jokios abejonės, mes esame įkalinti Sugrįžimo Dėsnio mechanizme ir tai yra apgailėtina. Jei asmuo nedirba su savo pačio gyvenimu, tas žmogus apgailėtinai švaisto savo laiką. Kokiu būdu mes galime išsilaisvinti iš Sugrįžimo Dėsnio? Mes galime taip padaryti tik dirbdami su savo pačių gyvenimu.

Žinoma mūsų pačių gyvenimas susideda iš dramų, tragedijų ir komedijų. Komedijos yra klaunams, dramos – normaliems ir eiliniams žmonėms, tragedijos yra ydingiesiems. Senovėje tragiškieji nebuvo priimami į Paslaptis; buvo žinoma, jog jie yra dievų nubausti ir, aišku, šventyklos Saugotojas atstumdavo juos su savo kardo smaigaliu.

Ar mums reikia pašalinti „aš“? Taip, tai yra logiška; kadangi jie yra komedijų, dramų ir tragedijų aktoriai. Galbūt komedija galėtų egzistuoti be komikų? Ar galėtų drama egzistuoti be aktorių? Nejau manote, jog bet kokia tragedija galėtų vystytis be tragiškų aktorių pasaulio scenarijuje? Akivaizdu, kad negalėtų! Tiesa?

Todėl jei mes norime pakeisti savo pačių gyvenimą, ką mes turime daryti? Nėra jokio kito pasirinkimo, kaip tik sunaikinti tų komedijų, dramų ir tragedijų aktorius. Bet kas yra tie aktoriai? Kur jie gyvena ir kodėl? Sakau jums, jog šie aktoriai yra nuo laiko, iš tikrųjų tie aktoriai yra atkeliavę iš senovinių laikų.

Jei mes teigiame, kad „aš“ yra knyga iš daugelio tomų, tada mes pareiškiame didžią tiesą; jei mes patvirtiname, kad ego atkeliauja iš daugelio vakar dienų, tai yra tiesa. Taigi ego yra laikas, „aš“ įasmenina laiką, jie yra mūsų pačių Defektai, mūsų pačių klaidos, patalpintos laike; jie yra laikų dulkės pačioje mūsų psichikos gelmėje. 

Metodas Sunaikinti Agregatams

Kai žmogus žino tikslų pamokymą nepageidaujamų elementų, kuriuos nešiojamės viduje, sunaikinimui, tada jis gali pasiekti nepaprastą progresą. Taigi yra būtina, skubu ir neatidėliotina žinoti tikslų pamokymą; tik taip yra įmanoma sunaikinti nepageidaujamus elementus, kuriuos mes nešiojamės viduje.

Atlantidoje, senovės laikais, gimė einantis Iniciacijų keliu, jis augo ir vystėsi nuostabiuose namuose, kuriuose viešpatavo tik harmonija, išmintis, gerovė, tobulumas ir meilė. Ir atėjo akimirka kai jis atrado pats save, praktikuodamas įvairias Proto technikas; tada jis su siaubu suprato, jog savo viduje jis nešiojasi pasibjaurėtinus elementus; jis suprato, kad jam yra reikalinga speciali gimnazija, psichologinė gimnazija.

Akivaizdu, kad tokioje tobuloje aplinkoje tokia gimnazija neegzistavo, taigi jam neliko jokio kito pasirinkimo, kaip tik pasitraukti iš savo tėvų namų ir įsikurti viename iš Atlantidos miesto priemiesčių. Taip jis pats sau sukūrė savo psichologinę gimnaziją, kuri leido jam pamatyti savo pačio defektus; Aišku jis pašalino visus savo psichologinius agregatus ir pasiekė išsilaisvinimą. Iš tikrųjų, mano broliai ir seserys, didžiausios bėdos mums siūlo geriausias galimybes. 

Man nuolat ateina laiškai nuo jaunesnių brolių (ir seserų) iš tarptautinio Gnostikų Judėjimo; Kai kurie iš jų skundžiasi savo šeimomis, tėvu, motina, savo sese ar broliu; kiti protestuoja prieš savo žmonas, vaikus; dar kitos su pasibaisėjimu kalba prieš savo vyrus, t. t., ir visi jie natūraliai prašo balzamo išgydyti jų skaudamas širdis.

Iki dabar, visuose tuose laiškuose, aš neradau nei vieno, kuris būtų patenkintas tokiomis nepalankiomis situacijomis; visi iš jų skundžiasi ir tai yra apgailėtina. Jie nenori savo psichologinės gimnazijos, vietoj to, jie mieliau pasitrauktų iš jos; taigi kaip instruktorius, aš neturiu kitos išeities kaip tik jaustis mažiau entuziastingu.

Aš sakau pats sau: “Vargšai žmonės, jie nežino kaip pasinaudoti savo palankia psichologine gimnazija! Jie nori rojaus, jie nenori suprasti nepalankių padėčių būtinybes, jie nenori pasinaudoti sunkiausių bėdų palankia situacija; iš tikrųjų jie netrokšta atrasti save! Kai žmogus nori pažinti save, jis tai daro čia, nes šiose skausmo gimnazijose yra paslėpti tie vešantys defektai, kuriuos mes nešiojamės paslėptus”. 

Tokiose situacijose atrastas defektas turi būti giliai suvoktas visuose proto lygmenyse; taigi kai tikrai žmogus suvokia šį ar tą psichologinės klaidos tipą, tada jis yra pasiruošęs jo pašalinimui iš tikrųjų.

Kadangi viengungiams/viengungėms alchemijos tiglis nepriklauso, akivaizdu, kad jie negali dirbti Devintoje Sferoje, bet jie gali kreiptis į savo Deivę Motiną, Stella Maris, Jūros Mergelę, tą gyvąją ir filosofinę ugnį, kuri slypi bet kokioje organinėje ir neorganinėje materijoje (Indostane Ji yra vadinama Kundalini).

Taigi jei žmogus kreipiasi į tą dievišką energiją, jei nukreipia savo širdį, protą ir pačius giliausius jausmus į Ją, tai esu tikras, kad tada jam bus suteikta pagalba; ta ugninė galia gali susmulkinti į pelenus, į kosmines dulkes apmąstytą psichologinį agregatą.

Tačiau naudinga yra žinoti, jog būtent Ciklopų Kalvėje, žiedinė, gyvatiška galia, kuri vystosi gnostiko atsiskyrėlio kūne, padidina savo galią elektro-seksualinės jėgos pagalba.

Remiantis visais šiais motyvais, moteris turėdama dvasininką sutuoktinį ar vyras turėdamas dvasininkę žmoną, gali iš tikrųjų nuodugniai dirbti cheminio susijungimo metu. Jiems užtenka būti pakankamai susikoncentravus į Devi Kundalini; neabejotinai Ji, senovinių paslapčių šventa kobra, sustiprinta elektriškos seksualinių santykių galios, transcendentinės seksualinės elektros, gali iš tikrųjų greitai sunaikinti, sutrinti, susmulkinti į pelenus, bet kokį psichologinį agregatą, kurį mes ankščiau suvokėme.

Bet kokiu atveju, brangūs broliai (seserys), prieš pradedant mums reikia atrasti defektą, kurį mes paversime dulkėmis; toks defektas negali būti surastas, jei mes nesinaudojame psichologine savęs stebėjimo išmintimi. Kiekviena neigiama situacija suteikia mums ypatingai plačias galimybes. Nelaimei žmonės nori pasitraukti iš visų nepalankių situacijų, jie protestuoja vietoj to, kad padėkotų šioms nuostabioms progoms. Psichologinė gimnazija yra labai sudėtinga, bet kuo sudėtingesnė gimnazija mums, tuo palankiau yra mums atrasti save.  

Sakykime, jog mes turime patirti pavydo situaciją: staiga žmogus randa savo sutuoktinį labai tyliai besišnekučiuojantį su kitu asmeniu, kitame namo gale. Toks įvykis tikrai nėra malonus, tačiau jis yra nuostabus savęs atradimui. Tokio įvykio metu tikriausiai išlindo ne tik pavydas, bet ir pyktis, mes kabinėjamės prie smulkmenų sutuoktinyje, taigi galbūt egzistuoja ir pasipiktinimas, nes savigarbos „aš“ gali jaustis įžeistas ar užgautas.

Trumpai kalbant, ką mes turime daryti? Labai tyliai nakties metu, mes atsigulame dorsal decubitus poza (atsilošę lovoje), kitaip sakant, veidu į viršų, atpalaidavę savo kūną, su užmerktomis akimis ir ritmiškai kvėpuodami, mes turime atgaminti tokią sceną, kaip ji įvyko iš tikrųjų. Įsivaizduodami sceną mes surinksime psichologinius duomenis; surasime pavydo ego kaip pradinę priežastį, antra, surasime didžiulį pykčio ego, trečia, pamatysime mirtinai įsižeidusį savigarbos ego.

Atradus šiuos tris ego, besireiškiančius toje scenoje, mums reikia juos pašalinti nedelsiant. Taigi kai jie yra suvokti, mums nelieka nieko kito, kaip tik susmulkinti juos į pelenus, nes šiuo ir kitais atvejais, žmogus turi nedelsiant eiti ir dirbti Devintoje Sferoje ar galbūt (dirbti su savimi) vienas; kadangi akivaizdu, jog tokiomis akimirkomis nesinori dirbti Devintoje Sferoje, žmogus jaučiasi įžeistas ir vienintelis tinkamas dalykas būtų išsimaudyti geroje vonioje ir užsipilti kilogramą muilo ant savęs, kad pamatytų ar po tokio išsimaudymo praeis toks jausmas.

Bet nepaisant nieko, žmogus pasiekia tam tikrą savarankiškumą, kad galėtų dirbti Ciklopų Kalvėje; taigi jis kreipiasi į Kundalini Šakti tiksliai cheminio lytinio akto metu. Pirmiausiai žmogus prašo Jos pašalinti tą bjaurų pavydo monstrą; toliau, giliai suvokęs pavydo ego, jis turi maldauti Jos pašalinti pykčio monstrą ir galiausiai savigarbos monstrą.

Žinoma žmonės labai save myli; tas savigarbos „aš“ yra gyliai įsišaknijęs žmonėse visame pasaulyje; jei jie patapšnoja mums petį, mes maloniai šypsomės, tačiau jei jie pasako mums kokį nors nereikšmingą žodį, tada mes tampame kietaširdžiai ir siaubingi. Tas savigarbos „aš“ turi būti pašalintas, jis yra trečias (mūsų pavyzdyje), į kurį reikia nukreipti visą Dieviškosios Šakti galią, kad jį pašalinti. Vėliau su viskuo, kas pasirodys būsimų dienų ir valandų metu, turi būti dirbama tokiu pat būdu, iki šie trys psichologiniai kompanionai, iš tokios lemtingos scenos, bus pašalinti. 

Akivaizdu, jog iš praktiško gyvenimo mes turime ištraukti medžiagą ego sunaikinimui; tačiau broliai (seserys) turi polinkį bėgti nuo savo praktiško gyvenimo, kas akivaizdžiai yra absurdas.

Kai aš dirbau naikindamas savo ego, prisimenu vieną atvejį, kai mano sūnus padarė klaidą (vairuodamas savo mašiną) atsitrenkdamas į žmogų, į darbininką. Neabejotinai tai man kainavo tam tikrą pinigų sumą, apie du tūkstančius pesų sužeistajam ir dar papildomai policijai; taigi taip aš išvengiau jaunuolio įkalinimo. Tačiau čia viskas nesibaigė, dalykas tas, jog kai aš nuėjau sumokėti skolą, sūnus, vietoj to, kad padėkotų man, su įtūžiu užprotestavo tam, mano sūnus nesutiko su manimi, jis nenorėjo, jog aš duočiau tuos du tūkstančius pesų nelaimingam, vargšui darbininkui; tačiau man tai bebuvo tik pinigų atidavimas jam.

Aš atidaviau sužeistam darbininkui pinigus. Bet kartu su sūnaus nesutikimu, ten buvo tam tikri žodžiai, jei ne absurdiškas charakteris, bet tikrai labai nedėkingi žodžiai. Aš nejaučiau pykčio, kadangi buvau jį pašalinęs, bet vietoj to pajaučiau skausmą širdyje.

Nedelsiant aš pradėjau medituoti, kad sužinočiau skausmo, kurį jaučiau širdyje, priežastį ir taip aš pamačiau savyje žiaurų savigarbos „aš“ realizmą, kuris buvo įžeistas. Kadangi aš buvau labai išvystęs psichologinius savęs stebėjimo įgūdžius, man nebuvo sudėtinga suprasti tokį „aš“ tiesiogiai; nedelsiant aš pasiunčiau transcendentines, seksualines, elektrines iškrovas prieš tokį liūdnumo „aš“. Dirbau su tuo „aš“ tam tikrą dienų skaičių ir galiausiai jis vis mažėjo ir mažėjo, kol galiausiai virto vaiko pavidalu ir vėliau vis mažėjo, kol tapo kosminėmis dulkėmis. Taip reikia dirbti mieli broliai (seserys).

Bet iš kur aš gavau medžiagą, kad galėčiau dirbti? Aš ją gavau iš konkrečių, aiškių ir pavyzdinių faktų! Tačiau tarp brolių (seserų) egzistuoja tendencija bėgti nuo gyvenimo praktiškų faktų ir tai yra absurdas, visiškas absurdas.

Kitu atveju (man patinka cituoti išgyventus pavyzdžius su kolektyvinio supažindinimo tikslu) aš buvau apimtas sielvarto su irzlumu dėl pasakytų sūnaus žodžių, kurie tikrai nebuvo gražūs žodžiai. Aš visada valdžiau savo protą ir niekada nepratrūkdavau, niekada nenusimesdavau savo apdaro; žinoma tai buvo triumfas, tačiau nėra jokių abejonių, jog mano viduje, giliai viduje, buvo sukuriamos labai nemalonios reakcijos. Taigi kai aš ištyrinėjau save su psichologiniais savęs stebėjimo įgūdžiais, aš nustebęs atradau labai stambų ir stiprų „aš“, tikrai labai storą ir plaukuotą kaip meška, bevaikštantį mano dvasininko namo koridoriais. „O, kaip giliai tu buvai pasislėpęs, velniai tave griebtų! - jam pasakiau, - dabar tu esi pasmerktas, kadangi aš tave sudeginsiu, prieš mane tu neturi jokios vilties.“

Išvada: aš kreipiausi į Devi Kundalini Šakti ir man dirbant su šiuo „aš“, jis pradėjo mažėti. Jam didaktiškai bemažėjant, jis taip pat išgražėjo. Jis atrodė kaip mažas vaikas, kol vieną dieną Dieviškoji Motina Kundalini nukirto jam galvą; o vėliau, atitinkamu metu, jis buvo susmulkintas į dulkes, iš jo nebeliko nieko. Taip aš atsidaviau kovai su juo, dirbdamas dieną ir naktį, kiekvieną valandą ir akimirką, kol jis daugiau nebeegzistavo.

Psichologiniai Savęs Stebėjimo įgūdžiai bus išvystomi kiekviename iš jūsų, jums juos naudojant. Nepamirškite, kad nenaudojami įgūdžiai atrofuojasi. Ateis diena kai Psichologinis Savęs Stebėjimas bus visiškai išvystytas tokiu būdu, kad jūs galėsite suvokti bet kokį nepageidaujamą psichologinį agregatą taip kaip aš. Be to, jūs galėsite matyti rezultatus dirbdami su tokiais agregatais. 

Psichologinis Mėnulis

Mieli broliai (seserys), tiesos vardu, aš turiu jums pasakyti, jog kaip egzistuoja mėnulis erdvėje, panašiai egzistuoja ir psichologinis mėnulis mūsų viduje. Ir kaip mėnulis, spindintis naktį erdvėje, turi dvi puses (vieną matomą, o kitą nematomą), taip yra ir su psichologiniu mėnuliu mūsų viduje. 

Psichologinis mėnulis turi du aspektus: vieną, kuris yra matomas mūsų psichologinio savęs stebėjimo įgūdžių ir kitą, kuris yra nematomas, okultinis, nežinomas, inkognito. Tačiau šis paslėptas aspektas tampa matomu, kai iki maksimumo yra išvystomi psichologiniai savęs stebėjimo įgūdžiai. Taigi, manau jūs suprantate šiuos dalykus.

Pradžioje jūs turite pasiųsti iškrovos ugnį prieš savo psichologinio mėnulio matomos dalies psichologinius agregatus. Daug vėliau, jūs turite pasiųsti ugnį prieš nepageidaujamus Juodojo Mėnulio elementus, kurie yra tie sunkiai pamatomi psichologiniai agregatai.

Daugelis šventųjų pašalino savo matomos psichologinio mėnulio pusės psichologinius agregatus, bet jie nieko nežinojo apie kitos savo psichologinio mėnulio pusės nepageidaujamus elementus; nepaisant to, jie pasinėrė į Nirvaną ir netgi į Maha-Paranirvaną.

Nepaisant visko, jie turi įsikūnyti (į fizinius kūnus) vėliau, kad galėtų tęsti savo sąmoningą darbą jų psichologinio mėnulio okultinėje pusėje, nes bet kuriuo atveju, turint reikalų tik su matomu ar tik su nematomu, mūsų psichologinės mėnulio pusės aspektu, mes turime atrasti  šiuos psichologinius elementus iš konkrečių praktiško gyvenimo faktų, kad galėtume sąmoningai dirbti su jais. 

Todėl nebėkite; nebandykite išvengti realaus gyvenimo. Jūs turite būti praktiški, jei norite pašalinti savo ego. Kai darysite tai, kai psichologiniai agregatai taps sutriuškinti, tada įkalinta Esmė bus išlaisvinta. Tai yra kelias sukristalizuoti tai, kas yra vadinama Siela mūsų viduje.

Jūs turėsite pereiti per gilią moralinę krizę. Tai nėra tik intelektualinis dalykas, ne. Tai nėra paprasčiausia demagogija ar dviprasmiško plepėjimo nerealūs, tušti žodžiai, ne. Dar kartą kartoju tai, ką jau sakiau, netgi jei tai jus vargina, bet iš tikrųjų: “jei vanduo neverda 100 °C temperatūroje, kas turi būti iškepta, nebus iškepta; kas reiškia, jog kas turi būti pašalinta, nebus pašalinta”.

Taigi jei mes nepereisime sukrečiančios emocinės krizės, šie „aš“ negalės būti pašalinti. Pavyzdžiui aš jaučiau didelį skausmą ir turėjau pereiti gilią emocinę krizę, kai pamačiau savo giliausiose psichikos užkaboriuose gerai pasislėpusį savigarbos „aš“; aš daug kentėjau, štai taip atgailavau iš tikrųjų. Po to aš maldavau Devi Kundalini Šakti sutriuškinti šį nepageidaujamą mano elementą. 

Aš kentėjau nenusakomai, kai savyje atradau ypatingai nedorą, pilną pykčio Demoną, kuris buvo iš labai senų laikų; aš perėjau siaubingą emocinę krizę. Man buvo gėda dėl savęs. Aš maldavau Kundalini Šakti sutriuškinti tą šlykštų psichologinį elementą. Taigi nebėkite nuo praktiško gyvenimo, nes praktinio gyvenimo kelyje jūs atrasite šiuos nepageidaujamus elementus. Viskas ko jums reikia, tai būti budriems ir akyliems, kaip žvalgas karo metu.

Iš tikrųjų, kalbėdami mes turime suvokti žodžius, kuriuos sakome! Turime būti budrūs savo žodžiams. Ar mes jaučiame emocijas? Taip, bet kokias emocijas? Ar jos geros? Ar blogos? Ar jos yra aukštesnės emocijos ar paprasčiausiai žemesnės? Ką mes galime suprasti iš šių emocijų?

Žemesnės emocijos parodo žemesniuosius emocinius „aš“, kurie turi būti pašalinti; tačiau mes turime juos atrasti praktinio gyvenimo faktuose. Jei mes neištrauksime sąmonės iš jų gniaužtų, jei nepriversime žemesnes emocijas nukraujuoti, pasitelkdami savikritikos skalpelį, tada Aukštesniojo Emocinio Centro vystymas bus neįmanomas mumyse. Aukštesnės Emocijos yra būtinos, kad gauti žinutes ateinančias iš Aukštesniųjų Pasaulių (Vidinių Pasaulių).

Taigi praktiniame gyvenime mes turime stebėti savo žodžius, mintis, idėjas. Pavyzdžiui, jei staiga žmogaus prote pasirodo gašli mintis, liguista scena, nejau jums atrodo, jog ji tiesiog taip paprastai atsiranda? Ką tai parodo? Neabejotina, jog už tokio keliančio nerimą proto filmo, už ligotų vaizdų proceso, slepiasi koks nors gašlumo (geismo, aistros) „aš“. Egzistuoja gašlumo (daugybiniai) „aš“ ir jie valdo „filmus“, kuriuos mes turime savo smegenyse; valdo prisiminimus apie aistringas žmonių figūras, kurias jie projektuoja ant intelekto ekrano.

Jei žmogus susižavi liguistomis scenomis, jis sustiprina gašlumo „aš“. Taigi jei mus puola tokio tipo mintys, būtina kreiptis pagalbos į Dieviškąją Motiną Šakti ir susmulkinti tokį „aš“ į dulkes, su jos ypatinga liepsnojančia ugnimi. Jei mes taip nesielgsime, jei susitapatinsime su juo (ego), jei mums labai patiks gašlumo scena, tada vietoj tokio „aš“ pašalinimo, jis bus ypatingai sustiprintas.

Kiekvienas iš mūsų, savo sąmonę yra įkalinęs tarp visų šių aktorių skirtingose gyvenimo dramose, komedijose ir tragedijose. Visi mes esame įkalinę savo sąmonę ego viduje. Taigi susmulkinkime ego („aš“) į dulkes ir sąmonė bus išlaisvinta.  

Laisva sąmonė yra nušvitusi sąmonė. Sąmonė gali matyti, girdėti ir paliesti didžias Aukštesniųjų Pasaulių realybes, ji yra visa žinanti ir Dieviška Sąmonė.

Tą dieną, kai jūs visiškai pašalinsite savo ego, tada koks yra sekantis dalykas, kurį reikia sunaikinti?… Koks? Žinoma, ego daigai; kadangi kai ego miršta, išlieka daigai. Jie yra ypatingai piktybiniai. Jie turi būti sunaikinti, susmulkinti į dulkes. 

Pagal Melchizedek broliją, mums reikia valdyti save, jei mes norime būti Gamtos Karaliais ar Žyniais. Mes negalime valdyti savęs, kol sąmonė yra įkalinta nepageidaujamuose, skirtinguose psichikos elementuose.

Sąmonė, kuri valdo pati save, yra laisva sąmonė. Tokia sąmonė yra priimama į Melchizedeko broliją; ji yra nušvitusi ir tobula sąmonė. Kaip tik to mums ir reikia.

Tą dieną kai jūs išsiugdysite nušvitusią sąmonę, dieną, kai save išlaisvinsite, jūs kristalizuosite tai, kas yra vadinama Siela. Jūs tapsite Siela visas/a. Netgi jūsų fizinis kūnas pavirs Siela ir jūs būsite pripildytas savybių ir kosminių galių.

Šiandien aš jums suteikiau praktinį pamokymą pasitelkdamas pavyzdinę dialektiką. Ir dabar mes pradėsime Meditaciją. Bet prieš pradedant, svarbu yra žinoti su kuo mes dirbsime, kitaip iš to nebus jokios naudos. Kadangi jūs esate žmonės kovojantys, kad atrasti save, akivaizdu, jog jūs dirbate su viena ar kita psichologine klaida. Ar čia yra nors vienas vis dar nežinantis kaip reikia dirbti? Ar gali taip būti, kad šioje meditacijos grupėje yra nors vienas nedirbantis su defekto pašalinimu? Jei taip, aš norėčiau susitikti su juo.

* Ši paskaita tęsiasi čia.

Paskaita „The Didactic for the Dissolution of the “I”, pagal Samael Aun Weor

__________________