Bet koks žmogaus visuomeninis gyvenimas prasideda nuo abiejų lyčių tarpusavio santykių. Jiems teikiama svarba niekada nebus per didelė. Šie santykiai kuria tautos patvarumo ir kultūros pagrindus. Jų taurėjimas arba prastėjimas visą tautą kelia ar smukdo. Šių santykių kitėjimas keičia ir visą kultūrą.

Jau gerai žinoma, kad niekas tautos sveikatos taip nesilpnina ar net nepakerta, kaip lytinio gyvenimo palaidumas. Iš to kyla bjauriausios suaugusiųjų ligos ir vaikų išsigimimai. Gamta tokiu būdu stengiasi drausminti. Neklusniuosius baudžia naikindama.

<...>

Turbūt lengva suprasti, kad tam yra atšipęs instinktas, nujėgimas, kas jam kūno atžvilgiu gera, kurs gali su bet kokia moteriška, arba moteriška – su bet kokiu vyriškiu gimtyje [lytiškai] santykiauti, jeigu tam proga tik kaip nors pasitaiko. Pirmąkart tam susieiti nebuvo taip [jau] vis tiek. Jeigu nebūtų buvus kokio čia prigavimo, instinktas būtų per daug tam priešinęsis. O toliau tad jis vis daugiau nutyla. Vėlgi ir žmogaus jausmai pakinta. Kartotinai susiėjus gimties srityje su bet kokiu ar bet kokia, jausmai žiaurėja, šiurkštėja. Ir niekas tada nebėra [taip] svarbu, kaip patsai geidulio patenkinimas. Kiti jausmai yra jau apmirę, pranykę. Nebėra jiems galima sukilti ir žmogaus patirtyje taip gražiai suptis. Toliau vyksta pakitimų ir intelekto gyvatoje [visumoje]. Svajonės nebėra tokios gyvos, lengvos, nebesklando taip aukštai ir plačiai. Jeigu jos atsiranda, tada sukasi tik apie vieną dalyką, būtent apie seksualinį patyrimą. Ir rašytojai tada tegali vien atitinkamus dalykus sukurti. Bet dar daugiau reiškia gimties santykiavimas pačiam išmanymui. Kuo daugiau žmogus pasiduoda, ypačiai jaunų metų, minimam geidimui, tuo daugiau aiškiausias klausimų supratimas tėra galimas vien mechaniškuose-materialiuose dalykuose. Gilesniems [būties] klausimams žmogus apanka ir apkursta. Apskritai seksualiniame gyvenime nejautrus ir nešvarus žmogus praranda sąlygas aukštesnį garbingumą, kilnesnį žmoniškumą pasiekti. Ir tik vėl gyvenęs švariau, gal vėl jausdamasis visai skaisčiai, jis gali iš vidaus gyvėti, kilti.

Vis žmonės, kurie mechaniškai-materialistiškai mąsto, yra tokie tapę pirmiausiai seksualiniu santykiavimu. Ir susitikdamas su žmogumi, kurs dvasiniuose dalykuose yra be jokio supratimo, gali drąsiai spręsti, kad jis toks yra pasidaręs savo gimties gyvenimu. Jis yra kvailėjęs. Ne tiek blogo padaro santykiavimas su tuo pačiu žmogumi, jeigu tik jis yra doras, teisus, gal už jo ištekėjus ar ją vedus. Bet dažnas susiėjimas tačiau ir tada bukina žmogaus instinktą, jo jausmus ir manymą, temdina jo žmoniškumo skaidrumą. Be abejo, nėra lygūs dėl to dalyko visi žmonės. Vieniems jų nusižengimai [gyvenimo dėsniams] tuoj atsiliepia, kitiems ne taip greit. O jeigu kūnas ir nieko pastebimo nenukęstų, žmoniškajai sielai tikrai kiekvienam pasidarytų nuostolis. Paviršutiniškiausia priežastis šiandien ir mokslui jau yra žinoma. Gimties liaukų sultys [organizmo seksualiniai skysčiai] gali būti išliejamos, bet gali būti ir kūne palaikomos. Išliejamos, jos tinka veisimui. Palaikomos, jos stato opiausias kūno dalis, reikiamąsias žmoniškajai sielai apsireikšti, būtent dirgsnis [nervus], smegenis. Tiems, kurie anas sultis be tikslo išlieja, iš lengvo smegenys vis labiau stingsta, sunkiau virpa. Iš to išeina dar įvairių kitų išdavų. Niekuomet nėra žmogui kenksminga gimties gyvenime būti skaisčiam, bet dažniau jam pasidaro visokio blogio seksualiai santykiaujant su antra lytimi. Jeigu kas nors priešingai tvirtina, nors tas ir būtų mokslininkas, tam galima stačiai sakyti, duodu įgaliojimą: „Vydūnas sako apie tokį, kad jis yra tikriausias nežinėlis.“

Be abejo, yra kiekviename sveikame ir dažnai net ligotame žmoguje toks gyvas, kartais stačiai skaudus traukimas prie antros lyties. Jis yra dažnai mūsų „kultūros“ gyvenimo padaras. Ir reikėtų jį iš lengvo išdilinti. Tuomet liktų tikrai natūralusis. Vėl ir jis nėra visų žmonių vienodas. Todėl ir negalima barti ar peikti žmogaus, kurs neišgalėdamas [pasipriešinti] pasiduoda anam traukimui. Vis dėlto pasilieka teisybė, kad gimties sulčių praradimas yra daugiau ar mažiau kenksmingas kiekvienam. O natūraliam traukimui prie antros lyties nuramint užtenka rankos padavimo arba ramiojo susiglaudimo. Tik nereikia aistrai leisti įsibingėti [įsigalėti]. O patsai veisimo jėgų suplaukimas teturėtų vykti gaminimo tikslu.

Paisant to, kas pasakyta, pasirodo, koks harmoningas gali būti tų žmonių gyvenimas, kurie skaisčiai gyvena. Pažįstu žmonių, kurie nesantykiuoja gimties srityje gyvendami tame pačiame name, o ištisais metais nesikivirčija. Priešingai vėl – tie, kurie seksualiai dažnai susieina, laba greit į priešingumą įsišoka. Taip tai matyt, kas žmogui žmoniškumo atžvilgiu yra naudinga ir kas – žalinga. Mūsų gyvenimo prasmė yra auginti žmoniškąjį garbingumą. Tą prasmę vykindami, mes, kaip jokie kiti žmonės, patiriame visą abiejų lyčių santykiavimo malonumą ir gražumą, kurio gašliame gimties santykiavime pamirkę žmonės nepažįsta. Tik [tegul] nebus išmintingųjų peikiami, kuriems dar per sunku gyventi, kaip reikėtų. Bet jie tad ir pasiliks menki, silpni visų žmoniškumo reikalavimų atžvilgiu. O kalbėti apie aukščiausius žmogaus klausimus jiems nėra galima. Bet ir jiems auš diena, kad nebesitenkins gyventi kaip lig tol.

Ištrauka iš knygos „Kaip Tapti Saulėtu Žmogumi“, pagal Vydūną

__________________