Pirmas Puslapis

 Įžanginė Informacija
 Ego
 Kursai
 Ištraukos Iš Raštų
 Paskaitos
 Alchemija
 Meilės Erdvė
 Kiti Straipsniai
 Knygos
 Mantros
 Audio Paskaitos
 Gnostiškas Menas
 Naujienos
 Nuorodos
 Forumas


Mokytojo Beieškant: Instruktoriai ir Studentai

 

Šiame tekste minimi terminai „mokytojas“ ir „instruktorius“ reikalauja tam tikro paaiškinimo. Terminu „Mokytojas“ čia turima omenyje individas, kuris įkūnijo savo vidinę Esybę, Dvasią ir tapo tikru žmogumi, Meistru ezoterikos moksle. Terminas „instruktorius“ čia reiškia žmogų, kuris būdamas vienokiame ar kitokiame egzistencijos ar suvokimo lygmenyje, gali kitiems perteikti turimas žinias, išmintį ar, kitaip sakant, instruktuoti, mokyti kitus.


Šiandienos paskaitoje mes aptarsime praktinius dvasingumo ir religijos aspektus, kurie veikia mus visus, kad ir kokiame lygmenyje ar, kad ir kokie bebūtų mūsų interesai, traktuojant šio tipo studijas. Mes pažvelgsime į jogos kryptį, kuri rytuose vadinama Guru Joga.

Žodis „joga“ nesiejamas su prasimankštinimo pratimais, pozomis ar darbu su fiziniu kūnu. Iš tikrųjų žodis „joga“ reiškia suvienyti, susieti, sujungti. Jis kilęs iš sanskrito kalbos, iš Indijos papročių. Pačiose šaknyse joga yra tas pats, kaip ir mūsų vakarietiškas žodis „religija“, kuris yra kilęs iš lotyniško žodžio „religare“, kas taip pat reiškia suvienyti ar sujungti, susieti. Bet abiejų terminų prasmė yra pakartotinis susijungimas. Vėl susijungti, atkurti, atitaisyti kažką, kas buvo prarasta ar nutraukta. Kai šiais laikais mes girdime terminą joga, akivaizdu, kad daugelis žmonių kalba apie Hatha jogą, kuri daugiau yra įžanginė joga, ji buvo sukurta norint padėti medituojantiesiems sukaupti daugiau fizinių jėgų, kad jie galėtų ilgiau medituoti, kad jų fiziniai kūnai nesudarytų kliūčių jų Meditacijos praktikoje. Bet mūsų dienomis hatha joga tapo paversta į komercinę veiklą. Mes nekalbame apie tokią jogą. Mes kalbame apie autentiškos jogos tikrąją paskirtį, kuri yra dvasinė. Ir dvasinis darbas, ir dvasiniai vaisiai yra įgyjami dirbant su Sąmone, o ne tik su kūnu, ne tik pasitelkiant įsitikinimus.

Terminas „guru“ tapo labai populiarus vakaruose ir kai šis žodis yra tariamas, mes su savo vakarietišku suvokimu, vakarietišku įsivaizdavimu, dažniausiai įsivaizduojame kulto lyderį. Paprastai mes manome, jog guru yra labai storas asmuo, kažkas, kas galbūt yra tironas, diktatorius arba šventeiva. Galbūt jis rengiasi baltai arba nešioja ilgus plaukus ir barzdą. O gal mes įsivaizduojame jogo šabloną, kuris sėdi kalno viršūnėje vienumoje. Šie vaizdiniai yra skleidžiami tų žmonių, kurie nesupranta kas yra guru. Ir iš esmės taip yra ir dėl žmonių, kurie bando daryti komercinę veiklą.   

Žodis „guru“ tiesiog reiškia instruktorių, tokia yra jo reikšmė. Būdamas vaiku Indijoje, tu eini į vaikų darželį mokytis iš savo guru. Tu eini į pirmą klasę mokytis iš savo guru, kuris yra tavo instruktorius. Indijoje, bet kuris turimas instruktorius yra vadinamas guru. Tačiau savaime aišku, jog jei naudojate terminą „guru“, žmonės iš Indijos ir giminingų kultūrų supranta, kad iš esmės terminas „guru“ nurodo dvasinį instruktorių. Antra vertus šis terminas turi ir kitų reikšmių, taigi nemaišykime jų.

Jei sujungsime šių dviejų žodžių, „guru“ ir „joga“, etimologiją, mes pamatysime praktinę mistiką susivienyti su instruktoriumi, atliekant tai sąmoningai. Nedarant tai iš įsitikinimo, priklausomybės ar bendros priklausomybės; tai yra Protų susiliejimas, kalbant dvasiškai, tai – sąjunga, sąmonės sąjunga. Taigi tada iškyla klausimas, ar guru yra reikalingas? Ar būtina turėti instruktorių?

Jei pažiūrėsime į praktinį gyvenimą, visko, ką mums reikia žinoti, mes turime iš kažko išmokti. Būdami vaikais mes turime daug instruktorių, vieni taip yra vadinami, o kiti ne. Praktinių dalykų, kuriuos mes turime išmokti, tokių kaip kalbėjimas, vaikščiojimas, valgymas, sugebėjimas apsirengti, mes išmokstame bendraudami su kitais, stebėdami juos arba jeigu kažkas mus to išmoko. Taigi visi žmonės, mums padedantys įgyti tuos įgūdžius, buvo guru, buvo mūsų instruktoriai. Tai žmonės, kuriems mes turėtume būti dėkingi. Jie išmokė mus dalykų, kurių mums reikia ir kuriais mes pastoviai naudojamės. Vaikui būtų sunku arba galbūt neįmanoma išmokti dalykų, kurie yra būtini gyvenime, be instruktorių. Sunku būtų įsivaizduoti vaiką augantį izoliuotą ir vienišą, kuo taptų toks vaikas, tikriausiai šiek tiek daugiau nei gyvūnu, be jokių sugebėjimų bendrauti su kitais ar pasirūpinti savimi. Taip pat yra ir su bet kokiomis dvasinėmis pastangomis.

Mums reikia instruktorių. Reikia, kad jie padėtų mums suprasti, padėtų augti, padėtų mums mokyti pačius save. Egzistuoja visokie instruktoriai, yra įvairaus lygmens vadovų. Pvz., tokiems, kokie mes esame dabar, kad ir kokio amžiaus bebūtume, mums reikia tam tikro tipo instruktoriaus, tam tikro vadovo. Mums nereikia instruktoriaus, kurį mes turime pirmoje klasėje, kadangi mes jau išmokome tuos dalykus. Taigi mums reikia kitokio instruktoriaus, kažko, kas gali mus išmokyti visai kitų dalykų; tai taip pat liečia ir dvasinius dalykus. Egzistuoja daugybė dvasinių vadovų lygmenų tipų, juos mes sutiksime stengdamiesi suprasti, viduje turimą, mūsų protą.

„Kvaila teigti, kad dvasiniai Mokytojai ir vadovai yra nereikalingi. Nežinoti apie autoriteto principą, kuris egzistuoja visoje kūrinijoje, yra absurdas. Tie, kas per daug pasitiki savimi ir yra išdidūs, mano, jog mokytojai ir dvasiniai vadovai nėra reikalingi.

Mes turėtume pamatyti savo pačių niekumą ir skurdą; mes turime suprasti, kad mums reikia autoritetų, mokytojų, dvasinių instruktorių, t.t., tačiau tokių, kurie išsiugdė savęs pažinimą, kadangi tik tokiu būdu jie gali mokyti ir išmintingai mums padėti.“ - Samael Aun Weor

Guru jogos tradicijose rytuose, mes matome pabrėžiamą būtinybę susirasti patikimą instruktorių. Tiesą sakant, Tsong Khapa, Tibete gyvenęs dvasinis mokytojas, Dalai Lamų tradicijos įkūrėjas, teigė, jog dvasinio pasisekimo esmė yra vadovas; bet kokio pasiekimo, išsilaisvinimo esmė slypi žmogaus vadove. Šiame teiginyje išreikštas požiūris yra toks, kad iš instruktoriaus mes gauname instrukcijas, pamokymus, pagalbą ir gerumą.

Įdomu yra stebėti šias rytietiškas tradicijas ir terminą „lama“, kuris yra naudojamas Tibeto budizme. Dauguma iš mūsų tikriausiai girdėjo šį terminą. Žodis „lama“ turi labai gilias šaknis, ypatingai sudėtingas reikšmes, tačiau žiūrint paprastai, mes galime išnagrinėti dvi šio žodžio sudedamąsias dalis.

Sudedamoji dalis „la“ yra susieta su visuotine apjungiančia kosmine energija, kuri slypi visos egzistencijos šaknyse. Tai yra tam tikra kosminė jėga, tokia kaip Či. „La“ yra priminimas apie šią visuotinę energiją, jėgą tibetiškam protui. Štai todėl „la“ yra naudojamas norint parodyti pagarbą. Jei jūs norėtumėte pasveikinti tibetietį, kurį gerbiate ar kuris yra šiek tiek senesnis nei jūs pats, jūs pridėtumėte „la“ jo vardo pabaigoje. Jūs sakytumėte: „Lobsang-la“, ar „Pema-la“, ar „Tenzin-la“. Tai yra tas pats, kaip ir išreiškiantis pagarbą japonų „san“, kaip „Hiroshi-san“. „San“ reiškia pagarbą, tai yra pagarbos terminas. Taip pat ir sanskrito kalboje mes randame pagarbą reiškiantį terminą „ji“, kuris yra pridedamas vardo pabaigoje: „Shridar-ji“, ar „Amrita-ji“. Visi šie terminai skirti parodyti pagarbai. Terminas „lama“ prasideda su „la“, norint parodyti pagarbą.  

„Ma“ yra visuotinis terminas reiškiantis mamą. Rytų tradicijose, tokiose kaip induizmas, sanskrite, budizme, tibetiečių ir hindi kalbose, „ma“ reiškia mamą, visai taip pat kaip ir vakaruose. Vaikai auga ir sako: „Ma, ama, ama“. Taip vaikas vadins savo mamą, taip pat yra ir vakaruose.

Taigi terminas „lama“ simbolizuoja visuotinę apjungiančią kosminės Dieviškosios Motinos jėgą, o lama, vadovas, yra tos atjaučiančios energijos įkūnijimas. Lama yra toks žmogus, kuris su meile ir užuojauta yra pasiruošęs padėti studentams, kaip Dieviškosios Motinos, Kosminės Motinos, meilės atspindys ar įrankis.

Guru jogos tradicijose rytuose, lamą mokiniai pagarbiai laiko Buda, kaip dieviškumo įsikūnijimą. Taigi to esmė yra noras ar ketinimas susilieti su ma, su la, su kosminėmis dieviškomis jėgomis, kurios yra pasiunčiamos per lamą mokymų pavidalu, Dharmos pavidalu. Ir tai yra guru jogos pagrindas.

Rytų tradicijos akcentuoja būtinybę susirasti instruktorių. Tačiau ši tradicija buvo perduota į vakarus ir dabar susimaišė su mūsų vakarietiško mentaliteto manieringumu, ko pasekmė buvo daugelis netikėtų padarinių. Vakaruose mes turime visai kitokį požiūrį į instruktorių. Vakarų tradicijose skiriasi mūsų požiūris, kuris yra įsišaknijęs abiejose, ir graikų, ir hebrajų psichologijose, nesvarbu ar mes tai suvokiame, ar ne. Visi iš mūsų, kurie buvo užauginti vakaruose, buvome išugdyti aplinkoje, kur vadovas yra matomas, kaip dvasinis autoritetas, kaip kažkas galintis mums pasakyti kas yra gerai ar blogai. Rytuose taip nėra. Egzistuoja pribloškiantis skirtumas tarp rytų ir vakarų psichologijų šiuo klausimu. Mes tai galime pamatyti, jei pažvelgsime į dvasininko pareigas vakarų tradicijoje. Vakarų tradicijoje dvasininkas dažnai yra nuodėmklausys, kažkas, pas ką mokiniai eina išpažinti savo nuodėmių, išpažinti savo klaidų ir paklausti, ką jie turėtų daryti. Tačiau taip nėra rytų tradicijoje. Lama, instruktorius, guru, yra matomas kaip dvasinis vadovas, bet ne kaip nuodėmklausys. Gali būti atvejų, kai rytų studentas kreipiasi į instruktorių patarimo ar pagalbos dėl fizinių dalykų ar dėl gyvenimo klausimų, bet iš esmės tai atsitinka retai. Dauguma rytų mokinių neišdrįstų kreiptis į guru su tokiais kasdieniais rūpesčiais. Taigi egzistuoja didelis skirtumas rytų ir vakarų tradicijų.   

Mokinio vakaruose psichologija yra pagrįsta Baime, dažniausiai mokinys bijo kokio nors dvasinio autoritetingo asmens, bijo bausmės, bijo patekti į Pragarą, bijo tapti ekskomunikuotu ar ištremtu. Taip yra dėl vakarietiško dvasinio autoriteto vystymo per bažnyčias ir religijas vakaruose. Taigi savo pačių psichikoje, mes turime atpažinti tas nesąmoningas tendencijas, kaip mes suvokiame savo instruktorius. Ar mes kreipiamės į savo vadovą su vos pastebima baime, su šiuo subtiliu veiksniu, kuris verčia mus pasirodyti geru studentu, kadangi mes bijome pragaro, bijome būti išspirti, ištremti ar atstumti? Tai yra žalingas požiūris, labai žalingas požiūris, kuris paprastai yra nesąmoningas studentuose. Tai yra žalinga abiem, ir studentui, ir instruktoriui. Baimę jaučiantis studentas, kuris nori gerai pasirodyti, kad galėtų apsidrausti ir jaustis saugiai, pakenkia savo pačio potencialui ir taip pat pastato instruktorių į nepavydėtiną padėtį. Šį požiūrį labai svarbu išanalizuoti vakarų studentams.

Kai mes pradedame religijos, dvasingumo studijas, toks nesąmoningas požiūris gali iškraipyti mūsų pačių suvokimą apie mokymą. Vietoj to, kad sąmoningai gautume dharmą ar mokymus neiškraipytu būdu, mes galime gauti ją išfiltruotą per baimę, pvz.: „Jei mes nepadarysime to teisingai, tai būsime išspirti“, „jei nedarysime to teisingai, mes eisime į pragarą“. Toks požiūris yra klaidingas.

Instruktorių pareigia mokyti studentą nemanipuliuojant juo, nepasitelkiant baimės įkvėpti jį. Instruktoriai, naudojantys baimę įkvėpti studentą, sukuria jame problemą.

Būnant religijos ar dvasingumo studentu, mums reikia instruktorių. Reikia, nes būtent mes bandome nueiti ten, kur nebuvome prieš tai: mes bandome pasiekti būseną, kurios dar nepatyrėme. Vienintelis kas gali jums padėti tai pasiekti yra kažkas, kas jau ten pabuvojo, kažkas, kas tai patyrė. Bet atsiranda kitas sunkumas: jei mes, kaip studentai, nepatyrėme to, tai kaip mes galime įvertinti kažką kitą? Jei to nepatyrėme, tai kaip mes galime žinoti, jog kažkas kitas tai patyrė? Iš kur mes galime turėti tą žinojimo jausmą ar būti užtikrinti, jog asmuo, į  kurį mes kreipiamės, yra tikras instruktorius? Atsakymas - studijuojant doktriną. Mes turime studijuoti mokymus, turime studijuoti visų didžių mokytojų mokymus, kadangi iš esmės visų pasaulio religijų šaknys yra tos pačios ir esminiuose dalykuose jos sutinka. Taigi giliai studijuodami mokymus, medituodami, praktiškai juos pritaikydami, mes kaupiame patirtines žinias, o ne tik įsitikinimus. Mes pradedame patirti ir suvokti tų mokymų esmę, iš to mes daug tiksliau galime suprasti ir apmąstyti instruktoriaus žodžius, kad pamatytume ar jie žino ką kalba.

Tai yra svarbu žinoti, nes egzistuoja daug šarlatanų; yra daug instruktorių, kurie nežino ką kalba. Egzistuoja daug žmonių, kurie pateikia save kaip žinomus lyderius ar vadovus, nors iš tikrųjų jie yra apsimetėliai. Biblijoje pakartotinai yra minima, jog egzistuoja daug netikrų Kristų, netikrų pranašų. Pats studentas turi žinoti kaip diskriminuoti, kaip juos atskirti. Taigi šiandien mes pakalbėsime apie rekomendacijas, kuriomis visi galime pasinaudoti, kad nuspręstume kuo galime pasitikėti.

Tai yra svarbu, nes kai jūs ieškote vadovo ir norite tapti susieti su juo, tai daugiau nebėra paviršutiniškas reikalas. Instruktorius, su kuriuo jūs plėtosite santykius, jums darys didelę įtaką: į jų rankas jūs patalpinsite savo dvasinę gerovę, o galbūt ir sveiką protą. Svarbu būti labai atidžiam, klausyti savo širdies, studijuoti mokymus ir neskubėti.


Perdavimo linija ir Pripažinimai

Dažnai studentas atvykta į mokyklą, suranda instruktorių ir nedelsiant pasirašo viskam, tampa ypatingai entuziastingu. Entuziazmas ir energija darbui yra gerai, tačiau taip pat mes turime būti išmintingi. Rytų tradicijose jie pasikliauja tuo, kas yra vadinama perdavimo linija. Perdavimo linija yra mokymų skleidimas, kurie yra perduodami instruktoriaus mokiniui; tai - toliau perduodami įgaliojimai. Akivaizdu, jog šios tradicijos turi tam tikras taisykles ir savaime aišku daugybę titulų. Titulai yra paveldėti įsipareigojimai. Vakarų studentai dažnai susižavi šia rytų perdavimo linijos tradicija ir ieško kažko panašaus vakarų tradicijose, tačiau tai neegzistuoja. Tradiciškai vakarų religijose perdavimo linija neegzistuoja, ji neegzistuoja ir mūsų gnostiškoje tradicijoje ir tam yra svarbios priežastys.

Gnostiškoje tradicijoje mes suvokiame, jog šie laikai yra labai painūs: Ego yra labai stiprūs, protas sumišęs ir lengvai supainiojamas. Studentai nori lengvų atsakymų ir ieško fizinių įrodymų, pagal kuriuos galėtų įvertinti instruktorių. Tas pats vyksta ir rytuose. Rytų tradicijose mokiniai dažnai įvertina instruktorių pagal tai, kiek jis turi pasekėjų. Jie samprotauja, jog kuo jis turi daugiau pasekėjų, tuo žymesnis turėtų būti. Žinoma, tai yra klaida. Jie taip pat gali įvertinti instruktorių remdamiesi jo titulais: jie tiki, kad jei jis turi labai ilgą ir įspūdingai skambantį titulą, tai jis turi būti didis vadovas. Savaime aišku, jog tai yra klaida taip pat. Arba jie gali įvertinti jį atsižvelgdami į jo gaunamas aukas, jo tvarkomą vienuolyną ar kiek kam yra suteikiama žemės, arba pagal tai, kiek jis vilki brokato mantijų, kokią nešioja skrybėlę ar kaip įspūdingai jis atrodo, tačiau natūralu, jog visa tai yra klaidinga. Nei vienas iš šių dalykų nėra sąmoningo vystymosi rodiklis. Štai todėl rytų tradicijose jie bandė sukurti perdavimo linijos autoritetą, jog naujiems studentams galėtų suteikti būdą įvertinti instruktorius. Tačiau nelaimei, žmonijos ego yra toks stiprus, kad perdavimo linija patyrė didžiules problemas. Mūsų dienomis, netgi ir didieji mokytojai iš rytų tradicijų suvokia, jog perdavimo linija nėra tikro dvasinio išsivystymo ženklas, kadangi dauguma lamų ar instruktorių gaunamų titulų yra paprasčiausiai paveldėti. Jie nėra gauti dėl tikro dvasinio išsivystymo. Daugumoje jie paveldi titulus, taigi tai nėra dvasinio išsivystymo ar dvasinio patikimumo ženklas. Taigi jūs galite suprasti, kodėl Gnostiškasis Judėjimas nepasikliauja perdavimo linija. Nors tiesą sakant, egzistuoja keli žmonės, kurie teigia kitaip; egzistuoja gnostikų instruktoriai, kurie teigia paveldėję gnostiškąją perdavimo liniją. Tačiau tai neegzistuoja. Vienintelė perdavimo linija, kurią mes pripažįstame gnosticizme yra dvasinė, vidinė ir tai kažkas, ko negalima pamatyti fiziškai. Ši perdavimo linija nėra paveldėta ar perduota fiziškai: ji yra užsitarnauta vidiniuose pasauliuose, ji yra nematoma fizinėms akims. Kas liečia šį klausimą, mokytojas Samael Aun Weor labai aiškiai teigė, jog mums svarbu apmąstyti sekantį dalyką. Jis pasakė:

„Gnostiškasis Judėjimas yra neasmeniškas, jis susideda iš nuolankių darbininkų; taigi atmeskime bet kokį asmeniškumą, nepriimkime imponuojančių individų, nei vienas nėra geresnis už kažką kitą. Mes esame darbininkai, mūrininkai, mechanikai, ūkininkai, rašytojai, fizikai, t.t. Mes negarbiname nei kilmingų, nei skambių titulų, tokių kaip daktaro, advokato, guru, mokytojo, vyresniojo brolio, avataro, t.t., kadangi tarp gnostikų mes visi esame draugai, o Vandenis yra draugų namas. Mes, Žmonės, esame daugiau ar mažiau netobuli, todėl aš, rašantis šią knygą, esu niekieno mokytojas ir aš maldauju žmonių nesekti mane; aš esu netobulas žmogus, kaip ir kas nors kitas, ir klaidinga būtų sekti kažką, kas nėra tobulas. Tegul visi seka savo pačių „Aš Esu“.

„Aš Esu“ yra ta paslaptinga energija, kurią minėjo Jėzus savo mokymuose sakydamas: „Aš Esu kelias“. Tai yra Kosminis Kristus, universali energija, la. Tai nėra individuali egzistencija. Tai nėra individas. Tai yra jėga. „Aš Esu“ jėga yra vadinama Avalokitešvara, Čenrezigu, Krišna, Višnu, Kecalkoatliu, Buda, Jėzumi, Kristumi. Tai yra beasmenė energija, beasmenė jėga. Ji nesilaiko įsitvėrusi titulų, nereikalauja valdžios, o tiesiog yra tyra meilės jėga: tiesiog meilės. Nėra jokios kontrolės, jokių reikalavimų, jokių manipuliacijų, tiesiog meilė.

Taigi gnostiškoje tradicijoje mes nevartojame titulų. Mes nenaudojame ir nepasitikime taip vadinamais „atpažinimais“. Rytuose egzistuoja mokytojų ar inkarnacijų atpažinimo tradicija, kad suteikti jiems dvasinį autoritetą. Gnostiškoje tradicijoje mes nesinaudojame tokia sistema, čia neegzistuoja joks pasikliovimas perdavimo linija būtent todėl, kad mumyse yra nepaprastai stiprūs ego. 

„Gaila, bet mūsų žmogiškieji „aš“ nori būti visur, nori, kad jiems pritartų, kad jais visi žavėtųsi. Žmogiškieji „aš“ leidžia užaugti barzdai, nešioja keistus rūbus, kad galėtų pasirodyti viešai gatvėse ir, kad naivūs žmonės galėtų juos vadinti mokytoju, vyresniuoju broliu, t.t. Po to, kaip ir kekšė, žmogiškieji „aš“ viešai apsinuogina, kad galėtų parodyti savo galias, geras savybes ir perdavimo liniją.“ – iš knygos „The Major Mysteries“

Anksčiau buvo bandymų pasinaudoti perdavimo linijos sistema, tačiau buvo pastebėta, jog kai kažkam yra suteikiamas dvasinis autoritetas, ego nedelsdamas tuo pasinaudoja ir daro žalą abiem, ir instruktoriui, ir studentams. Todėl gnostiškoje tradicijoje mes nestatome niekieno aukščiau už kažką kitą. Kaip ir mokytojas sakė, mes visi esame draugai. Taigi, galbūt, geriau būtų naudoti terminą „dvasinis draugas”, negu, kad „instruktorius“. Visi mes viduje turime „Aš Esu“. Visi mes viduje turime savo vidinę dievybę. Tiesą sakant, mes visi esame lygūs.

Galbūt mes esame skirtingose gyvenimo pakopose ar skirtingose vystymosi pakopose, tačiau niekas nėra geresnis už kažką kitą. Tai yra kitas faktorius, kuris labai skiriasi nuo rytietiško mentaliteto. Žmonės iš rytų labai sutrinka, kai suvokia vakariečių tendenciją blogai jaustis dėl pačių savęs, kadangi tai nėra dažnas reiškinys rytuose. Amerikiečiai, europiečiai ir kanadiečiai turi šią psichologinę savybę jaustis kaltais, žemesniais ar jausti gėdą; turi tai, ką kai kas vadina žema savigarba. Rytuose šios tendencijos pasitaiko retai, bet jos labai paplitę vakaruose. Ši žema savigarba ar šis prastas savo tikros prigimties suvokimas yra ypatingai žalingas veiksnys, kuris gali apnuodyti studento-instruktoriaus santykius.

Kaip mes surandame instruktorių? Dar prieš pradėdami, mes turime atsigręžti į patį save, kad galtume pamatyti ar teisingas yra mūsų požiūris. Ko mes tikimės pradėdami ieškoti vadovo? Ko mes tikimės bandydami suvokti šiuos mokymus?


Studento pasirengimas

Tsong Khapa labai aiškiai ir tiesiogiai išsireiškė apie instruktoriaus ir studento santykius. Vienas jo akcentuotų dalykų yra tai, jog studentas, beieškantis vadovo, turi tyrinėti savo pačio protą. Realiai studentams yra reikalingos trys savybes, kad jie galėtų apsaugoti save.

Pirmas dalykas yra būti imliu, turėti objektyvų protą, sugebėti pažvelgti į dalykus be šališkumo. Pvz.: vakarų pasaulyje daugelis žmonių buvo užauginti krikščioniškų pažiūrų ar krikščioniškos įtakos aplinkoje ir daugelis iš jų buvo traumuoti šios įtakos, jie patyrė dvasinę traumą dėl prieštaravimų tuose mokymuose ar instruktoriuose. Taigi laisvai gali atsitikti, jog asmuo, gyvenantis vakaruose, paprasčiausiai norėdamas paprieštarauti krikščioniškam tikėjimui, pradės užsiiminėti kerais ar pasiners į satanistiškus garbinimus ir studijuos „tamsųjį“ okultizmą. Taip neatsitinka priimant naujas idėjas ar nuoširdžiai domintis. Taip atsitinka pasireiškus pasąmoningam impulsui atmesti krikščionybę. Ir tai yra žalinga. Tai yra nesąmoningas vidinis impulsas, nesąmoninga įtaka. Tas pats gali atsitikti kažkam, kas pasineria į Gnosis. Egzistuoja žmonės, kurie ateina į gnostiškąją tradiciją tiesiog dėl to, kad jie patyrė dvasinę traumą, kurią jie bando išsigydyti. Taigi kuo greičiau mes, kaip studentai, galėsime atpažinti tą savybę savyje, atpažinti bet kokį subtilų šališkumą ar impulsą, kuris gali prieštarauti mūsų turėtai patirčiai, tuo greičiau mes galėsime pereiti tai ir įgyti šiek tiek tikro supratimo.

Antroji savybė yra inteligencija atskirti kas tinkama, o kas ne. Iš dalies tai yra diskriminavimas. Mes turime pasikliauti savo pačių nuovokumu, kad galėtume pasakyti kada kažkas yra tinkama ar netinkama. Ir tai yra ypač svarbu, kai mes bandome užmegzti ryšį su instruktoriumi. Jei mes tyrinėjame kažkokį instruktorių ir jo elgesys mums atrodo netinkamas, mes turime į tai atkreipti dėmesį. Jei matome instruktorių, pvz., flirtuojantį su studentais arba jei jis laido gašlius komentarus ar netinkamus juokelius, tai yra netinkamas elgesys. Tokį elgesį mums reikėtų priimti rimtai. Žinoma, tai nereiškia, jog mes turime visiškai atstumti tą asmenį ir nusisukti nuo jo, mes turėtume tai įtraukti į kontekstą ir pasinaudoti savo pačio nuovokumu. Mes turime klausti savęs: „Ar tai yra gera aplinka man būti, ar ne?“. Mes turime patys tai nuspręsti. Neikite aklai į jokią mokyklą ar pas kokį nors instruktorių, pasikliaukite savo sveiku protu, kas yra tinkama, o kas ne. Akivaizdu, jog tikėjimas yra labai svarbus faktorius, tačiau tikėjimas turi būti paremtas mūsų suvokimu, kas yra tinkama. Aklas tikėjimas veda į aklavietę ir aklas žmogus kentės ir puls.

Ir trečioji savybė yra tiesiog būti entuziastingam studijuojant tą subjektą. Kartais žmonės ateina į šias studijas be jokio entuziazmo; keista, bet taip nutinka. Todėl labai svarbu būti nuoširdžiais patiems sau. Ar mes tikrai esame entuziastingi studijuodami šią medžiagą, ar mes darome tai dėl kokios nors nesąmoningos priežasties? Galbūt dėl kažkokio tai šališkumo ar nesąmoningo troškimo. Kai kurie žmonės ateina į Gnosis ar religiją trokšdami galios, pinigų ar pilni seksualinio troškimo. Tačiau tai nėra tikras entuziazmas, tai egoistiškas troškimas.

Visais šias atvejais, mums paprasčiausiai reikia būti nuoširdžiais ir įvertinti pačius save. Mes turime pažvelgti į tai, kas yra varomoji mūsų jėga: kokie impulsai mumis manipuliuoja subtiliais būdais. Turime pamatyti, kaip mes reaguojame į instruktorių. Pasitelkdami savo pojūtį, kas yra tinkama, o kas ne, mes turime pamatyti, koks žmogus yra instruktorius. Bet labiausiai turėtume žiūrėt į tai, ko mes tikimės. Tai yra ypatingai svarbus klausimas.

Atsižvelgdami į mokymus mes turime suprasti, ką konkrečiai instruktorius gali padaryti dėl mūsų, kadangi egzistuoja skirtingi instruktorių lygmenys. Kaip nurodė Samael Aun Weor, mes neturėtume kuo nors sekti. Bet ką tai reiškia, kaip čia yra, kad mums reikalingas instruktorius, tačiau mes neturėtume kuo nors sekti? Kaip visa tai suprasti?

Instruktorius, jei požiūris į jį bus kaip dvasinio draugo, yra kažkas, kas paprasčiausiai gali suteikti mums dvasinį patarimą, kas gali padėti mums suvokti tam tikrą dalyką. Bet toks asmuo niekada neturėtų tapti diktatoriumi ar būti tokiu įtakingu, kad žmonėms nurodytų kaip reikia gyventi jų gyvenimus. Tai yra pačio individo reikalas.

Gnosticizme mes nepripažįstame jokio autoriteto. Kaip sakė Krišnamurtis: „Autoritetas naikina“. Autoritetas, kalbant apie fizinį autoritetą mokykloje, yra labai pavojingas elementas. Kai autoriteto pojūtis tampa išbalansuotas, jis turi žalingą poveikį studentui ir instruktoriui.

Kas suteikia autoritetą kitam asmeniui? Jūs. Tai kiekvienas iš mūsų, kuris suteikia kitam asmeniui autoritetą. Tam tikrame lygmenyje, tai yra būdinga instruktoriaus ir studento prigimčiai. Kai atsiduodate kieno nors kito mokymams, jūs tam tikra prasme pasiduodate tam tikrai autoriteto formai, nes jūs tikitės, kad tas asmuo turi kažkokios tai patirties ar išminties tam tikru klausimu. Tačiau kiek toli tas autoritetas gali išsiplėsti? Kitais žodžiais sakant, kiek toli jūs leisite tam autoritetui būti išplėstam? Štai čia ir atsiranda keblumų.

Guru jogos rytietiškoje sąvokoje egzistuoja stiprus pabrėžtinumas, jog studentas turėtų pilnai paklusti guru. Mes visi žinome liūdnas istorijas, kurios pasklido iš žmonių, padariusių netinkamus sprendimus. Visi mes žinome siaubo istorijas, kurios pasklido iš žmonių, kurie padarė blogus sprendimus, pasitikėjo netikrais instruktoriais ir taip savo ruožtu jais buvo piktnaudžiaujama visais įsivaizduojamais būdais. Tai yra dalis priežasties, kodėl gnosticizme mes atmetame tokią Guru jogos formą. Nelaimei, netgi gnosticizme egzistuoja piktnaudžiavimas instruktoriaus-studento santykiais ir taip yra dėl ego. Taigi suvokime mokymus, kad sumažintume šansus iškilti šioms problemoms. 

Gnosticizme mes pažymime, jog tikras guru yra JŪSŲ viduje. Guru jogos autentiškos tradicijos tikslas yra išmokyti jus pamatyti guru, kuris yra jūsų pačių prote. Gnostiškoje tradicijoje mes paliekame visus formalumus, visus mažus žingsnelius, kurių yra mokoma toje rytietiškoje eigoje. Mes einame tiesiai prie reikalo. Tikras guru yra jūsų pačių prote, t.y. jūsų pačių prote, kai jis yra nesuterštas. Kai protas yra savo tyroje būsenoje, jis pasirodo kaip Buda, guru, mokytojas. Tai egzistuoja jūsų viduje. Jūsų fizinio instruktoriaus darbas yra padėti jums tai pamatyti, ir tai yra viskas. Fizinis vadovas neturi teisės sakyti, kaip jūs turite gyventi savo gyvenimą; jis gali pasiūlyti, jei jūs klausiate, tačiau jis neturi jokios teisės reikalauti kažko iš jūsų ar manipuliuoti jumis, ar atstumti jus nuo mokymo, jei jūs nedarote kažko taip, kaip instruktorius to reikalauja. Visa tai yra manipuliacijos ir išdidumo formos.

Kita priežastis, dėl kurios tai yra taip svarbu, yra tai, jog egzistuoja daug šarlatanų, egzistuoja daug žmonių, kurie vadinas save „mokytojais“. Jie sukiojasi aplink ir nusižeminę, subtiliais būdais, giriasi, jog jie yra „tokie ir tokie mokytojai“. Jie gali nesakyti to viešuose užsiėmimuose, o tik taip vadinamuose „aukštesnės pakopos kursuose“. Bet paskelbimas, pačio meistriškumo pasiskelbimas, yra melas. Kodėl taip yra? Todėl, kad mokytojas, guru nesame mes, tai yra Esybė, tai yra „Aš Esu“. Tai yra tas pirmapradis sąmonės pagrindas, kurį mes visi dalinamės viduje.

Mokytojas Samael Aun Weor labai aiškiai teigė:

„Žmogaus (tai yra „Intelektualaus Gyvūno“, vadinamo žmogumi) vertė yra mažesnė nei cigaretės pelenų. Tačiau kvailiai save laiko milžinais. Nelaimei, visose pseudoezoterinėse srovėse egzistuoja daug mitomaniakų, individų, kurie jaučiasi mokytojais; tai – žmonės, kuriems patinka, kai kiti juos vadina mokytojais, tai – individai, kurie mano esą Dievai, kurie laiko save šventaisiais. Vienintelis kas tikrai yra didis, tai – Dvasia, Slaptasis. Mes, „intelektualūs gyvūnai“, esame lapai, kuriuos visur nešioja vėjas. <...> Nei vienas okultizmo studentas nėra mokytojas. Tikri mokytojai yra tik tie, kurie pasiekė penktąją Didžiųjų Paslapčių Iniciaciją. Prieš penktąją iniciaciją niekas nėra mokytojas.“

Nors ir tada, užbaigus penktąją Didžiųjų Paslapčių iniciaciją, dvasiškai, viduje, mokytojas yra Esybė, ne fizinis asmuo. Mokytojas yra viduje, jis nėra fizinis. Atmintyje iškyla istorija, kurią mokytojas Samael Aun Weor pasakojo apie vienuolyno vienuolius Tibete. Jie turėjo laukti ir iškęsti ilgas valandas bendraudami su savo egoistišku instruktoriumi. Tą akimirką kai instruktorius pradėdavo mokyti, per jo žodžius pasirodydavo jo vidinė Esybė, jo vidinis „Aš Esu“ ir suteikdavo išmintį. Tokiomis akimirkomis pasimatydavo instruktoriaus vertė. Bet kai tas „Aš Esu“, vidinis mokytojas pasitraukdavo, instruktorius buvo nepakeliamas, siaubingas ir studentams reikėjo didelės ištvermės ir kantrybės bendrauti su juo, kadangi jis buvo toks šiurpus asmuo.

Ši istorija pažymi kai ką labai svarbaus. Instruktoriai turi ego, instruktoriai yra tokie pat žmonės kaip ir jūs. Būkite atsargūs ir stebėkite save. Ar jūs projektuojate vaizdinius instruktoriui? Tai yra vadinama perkėlimu; tai yra procesas, kai jūs projektuojate savo pačio vaizdinius, idealizuotus vaizdinius instruktoriui. Pvz.: kai mes studijuojame Gnosis, mes matome šių mokymų grožį ir galią, tačiau prote nesąmoningai gali pasirodyti vos pastebima forma, kai subtiliai galvojame, jog instruktorius jau visa tai pasiekė, jog instruktorius jau turėtų būti pabudęs, jau turėtų būti mokytojas ar didis Bodhisattva. Ir kai jūs išvystote tokį požiūrį ar nusistatymą, tai tampa pavojinga ne tik jums, bet ir tam instruktoriui, kadangi tada egzistuoja neišsakyti lūkesčiai, nesąmoningas tikėjimasis. Vakarų psichologijoje tai yra vadinama perdavimu. Tada gali iškilti kontra-perdavimas, kai instruktoriaus nesąmoningi nusistatymai reaguoja į studento projekcijas.

Kitas šio dalyko aspektas yra tai, kad jūs, kaip studentas, galite turėti nesąmoningų projekcijų, jog instruktorius yra panašus į jūsų tėvus. Galbūt tokiu būdu jūs sieksite jo pritarimo, sieksite saugumo, sieksite meilės panašiais nesąmoningais būdais, kokiais to siekiate iš savo fizinių tėvų. Tai taip pat yra žalinga.

Taigi jūs matote, kad reikia daug ko išmokti iš santykių su savo instruktoriumi. Tai yra svarbūs santykiai, tačiau jie reikalauja, kad jūs, kaip studentas, prisiimtumėte atsakomybę už savo protą. Tai ir yra pats esminis dalykas: instruktorius negali jūsų išgelbėti, jis negali jūsų išlaisvinti. Instruktorius gali jums tik padėti. Jis gali įdėti jums į ranką įrankius ir parodyti kaip jie veikia, tačiau jūs pats turite pasistatyti savo namą, savo šventyklą. Todėl budizme dažnai yra kartojama, jog mes patys turime būti savo pačių mokytojais. Kai kurie studentai dėl to susipainioja. Vieni klausia: „Kodėl jie sako, kad mums reikalinga guru joga ir mes turime sekti guru, jei mes patys turime būti savo mokytojais?“ Tiesa ta, jog jūs turite mokytis iš savo instruktoriaus, tačiau darbą turite atlikti patys.


Instruktoriaus pasirengimas

Dabar pažvelkime į pasirengimą, kurį instruktorius turėtų turėti, kad mes galėtume šiek tiek geriau suprasti, kaip bendrauti su instruktoriumi ir kaip mes patys galime augti. Maitrėja Buda perdavė šį mokymą. Maitrėja Buda yra ypatingai užjaučiantis mokytojas. Ir suprasdamas, kad studentai ir instruktoriai turi sunkumų bendraudami, Maitrėja Buda, prieš daug daug metų, perdavė šį mokymą tibetiečiams. Taigi aš jį nusakysiu bendrais bruožais. Jei jūs norite plačiau jį išstudijuoti, tai galite padaryti jo perduotoje sutroje „The Ornament of the Mahayana Sutras“. Ji nusako dešimt esminių savybių, kurias instruktorius turėtų turėti.

Pirmasis reikalavimas yra drausmingas protas. Ir šis pirmas žingsnis yra būti disciplinuotam etikoje. Žinoma, gnosticizme šis etikos klausimas yra subtilus, kadangi mes suvokiame, jog Moralė yra kaip ir Asmenybė: ji yra savo laikmečio vaikas. Mes nekalbame apie moralę. Kas yra moralu mums, tas yra amoralu Kinijoje, o kas yra moralu kiniečiams, tas – amoralu amerikiečiams ar kanadiečiams; taigi mes nekalbame apie moralę, kuri yra kultūrinė ir prikaustyta prie laiko: mes kalbame apie etiką, o etika yra susieta su karma. Kad žinoti, kas yra etiška, jūs turite žinoti, kas yra tinkama daryti, o kas ne. Tačiau tai suvokia tik pabudusi sąmonė akimirka iš akimirkos, nes teisingas veiksmas tinkamas šioje akimirkoje, jau būtų netinkamas kitą dieną. Ir tai jūs galite sužinoti tik tada, jei tikrai žinote, kaip būti dėmesingu, sąmoningu ir kaip pasikliauti intuicija. Sanskrito kalboje tai yra vadinama „jama ir nijama“, kas reiškia daryti ir nedaryti. Taigi tai yra pirma savybė, kurią instruktorius turėtų turėti: žinoti kaip tinkamai elgtis tinkamu laiku.

Antroji savybė yra turėti nuramintą protą. Kitais žodžiais sakant, būti įgudusiam koncentracijoje ir Meditacijoje. Tai būtų dharana, dhjana ir Samadhi. Kitaip tariant, instruktorius turėtų sugebėti prieiti prie tikros proto prigimties, kuri yra nesuteršta. Šiame sąraše iš karto mes matome, kad instruktoriui reikalinga praktinė patirtis. Negali mokyti to, ko pats nežinai.

„Jei tavo pačio protas nėra sudrausmintas, tau jokiu būdu nepavyks sudrausminti kito proto.“ - Tsong Khapa

Taigi instruktorius ar vadovas turėtų sugebėti sudrausminti savo protą, kitu atveju jis negalės mokyti. Žinoma, egzistuoja pakopos. Vieni yra pasiekę daugiau nei kiti. Kiekvienas iš mūsų, tam tikru atžvilgiu, jau esame instruktoriai, nesvarbu ar tai suvokiame, ar ne. Ir mes visi galime mokyti savo lygmenyje, tačiau studento požiūriu, kai jūs ieškote šių savybių savo instruktoriuje, šių savybių jie turėtų turėti šiek tiek daugiau nei jūs; ne tobulai, bet šiek tiek daugiau, jog turėtų bent jau daugiau patirties, kuri būtų jums naudinga, iš kurios jūs galėtumėte pasisemti įkvėpimo ir supratimo.

Trečioji savybė yra turėti visiškai nuramintą protą. Ir ką gi tai reiškia? Tai protas, kuris yra taip gerai sudrausmintas, kad šis asmuo suvokia, jog „aš pats“ neegzistuoja. Tai reiškia turėti teisingą požiūrį ar suprasti Absoliutą, patirti, kad „Aš“ yra klaida. Kitais žodžiais sakant, šiam instruktoriui reikėtų turėti asmeninės patirties ar supratimo apie nesavastingumo doktriną. Tai nereiškia, kad visi jų veiksmai bus be ego, kadangi mes visi turime ego; tačiau aptariant Tuštumos ar Absoliuto prigimtį, jie bent jau turėtų turėti to supratimą, pagarbą tam ir ketinimą suvokti tai praktiškai.

Ketvirta yra turėti daugiau žinių nei studentas, tačiau tai nėra intelektualios žinios, tai nėra knygų studijavimas. Žinoma, visa tai gali įeiti į šias žinias, tačiau mes nekalbame apie akies doktriną, kas yra Intelektualizmas, mes kalbame apie širdies žinias, širdies doktriną, tai yra intuicinės, patiriamos žinios. Vienu ar kitu momentu, jūs galite ateiti į mokyklą ar gnostišką aplinką ir pamatyti studento-instruktoriaus santykius, kur studentas sugeba cituoti knygas, raštus, gali ilgai pasakoti doktrinos aspektus, o instruktorius to negali padaryti. Galbūt jūs tai pamatysite, tačiau tai nereiškia, kad instruktorius yra prastesnis nei studentas. Gebėjimas atpasakoti doktriną ir cituoti raštus yra naudingas ir tai išsiugdyti yra gerai, bet tikrosios žinios yra patiriamos ir patirti tiesą, jog „aš pats“ neegzistuoja yra visiškai priešingas dalykas, nei studijuoti ir suprasti tai intelektualiai. Suprasti, kaip paaiškinti Sefiros prigimtį ar paaiškinti, sakykime, ką reiškia Tifereth, intelektualiai tai suprasti, yra gerai ir naudinga, tačiau to patyrimas yra širdies doktrina. Taigi šis reikalavimas žinioms, pabrėžia patiriamas žinias, kitais žodžiais sakant, tikrąją Gnosis, kadangi tikroji Gnosis yra patiriama, tai nėra knygų studijavimas. Todėl nesileiskite suklaidinami žmonių, kurie atrodo turi daug žinių Intelekte ir gali cituoti, atpasakoti smulkmenas ir pateikti gluminančiai painius ar gluminančiai plačius dalykų paaiškinimus. Tai nėra širdies doktrina. Kai kurie studentai gali susipainioti manydami, kad intelektualinės žinios yra tikrosios žinios, nors taip ir nėra.

Penktas numeris yra energija ir entuziazmas mokant. Tai yra aišku, taip?

Šeštas numeris yra platus mokymosi spektras, kitaip sakant, Intelektualinė kultūra. Egzistuoja instruktoriai, kurie moko tik vieną ar kelis mokymų aspektus, o tai yra netinkama. Instruktoriai turėtų mokyti visą doktriną; galbūt jie ne viską supranta, tačiau turėtų stengtis suprasti ir siekti studentui padėti suprasti visą doktriną, o ne tik vieną jos dalį ar mažas dalis, paimtas iš vienos ar kitos vietos. To priežastis yra ta, jog sielos augimui, sąmonės vystymuisi, yra reikalinga pilna doktrina, o ne vienas ar keli punktai. Kai instruktorius sutelkia dėmesį vien tik į pavienius mokymo aspektus, jis iškraipo mokymus. Taip atsitiko krikščionybėje. Krikščionybės instruktoriai, praeitais laikais, pradėjo šalinti dalykus, kurie jų manymu buvo per sunkūs suprasti ar per daug prieštaringi, ir dabar mums beliko tik tuščias kevalas, kadangi visos svarbios dalys buvo pašalintos. Gnosis instruktorius neturėtų daryti tokios klaidos.

Gnosis instruktorius turėtų plačiai studijuoti ir visada siekti suprasti daugiau. Ypatingai tai liečia mūsų dienas. Gnosis instruktorius turėtų ne tik šiek tiek suvokti apie krikščionybę, bet realiai, jis turėtų kažką suvokti apie visas religijas. Dalai Lama pateikė apie tai pavyzdį. Dalai Lama yra plačiai apsišvietęs žmogus, kuris turi supratimą apie tiek daug dalykų gyvenime, ne tik apie religijas, bet ir apie mokslą. Tačiau vienu momentu jis prasitarė, kad jis norėtų daugiau suprasti apie islamą, kadangi tai toks dalykas, su kuriuo jis plačiau nesusidūrė. Jis taip išsireiškė indui ir žmogus iš Indijos jam atsakė: „O, žinote ką, jums tereikia šiek tiek paskaityti Koraną ir atsiminti kelias citatas, ir tai yra viskas, ką jums reikia žinoti“. Tai yra netinkamas požiūris, nes jis pakenkia islamo tradicijai. Pačiose šaknyse kiekviena religija yra dovana nuo Kūrėjo, ji talpina grožį, subtilybes ir misticizmą, visa tai yra būtina konkrečios psichologijos vystymuisi. Taigi, kaip Gnosis instruktoriai, visi mes turėtume siekti suprasti kiekvieną religiją ne tik paviršutiniškai ir, ne tik galėdami pasakyti: „Gerai, Buda mokė to ir ano“. Mes turėtume giliai studijuoti kiekvieną mokymą iš tikrųjų, mes turėtume studijuoti sutras, tantras, turėtume studijuoti visus didžius mokytojus, kad galėtume visa tai prijungti prie savo pačių Gnosis supratimo, nes, realiai, Gnosis yra sintezės doktrina. Tai - klijai, kurie kartu sujungia esminę visų religijų šaknį; instruktorius, kuris to nesuvokia, faktiškai gali padaryti studentui žalą.

Kitas pavyzdys yra apie instruktorių vedusį paskaitą, jis plačiai kalbėjo apie budizmą, bet auditorijoje buvo studentas, kuris buvo studijavęs budizmą ir jis pamatė, jog didelė dalis to, ką kalbėjo instruktorius, prieštaravo esminiams budizmo principams. Taigi pasibaigus paskaitai, šis mokinys, iš auditorijos, priėjo prie instruktoriaus ir pasakė: „Aš nesuprantu, kai kurie jūsų pasakyti dalykai prieštarauja Budai“. O instruktorius atsakė: „A! tai nėra svarbu, nieko čia tokio“. Toks požiūris yra klaidingas. Tai pakenkia ir studentams auditorijoje, ir patiems mokymams. Doktrina yra šventa ir prieš pradėdami kažko mokyti, mes turėtume gerai ir išsamiai ją suprasti, ir nemanyti, jog žinome kažką, ko nežinome; Mes neturėtume apsimesti tais, kuo nesame.

Septinta savybė yra tuštumos supratimas. Gnosticizme mes tai vadiname Nušviečiančia Tuštuma. Kai kuriose tradicijose tai yra vadinama Šūnjata. Tai yra Absoliutas. Gnosis instruktoriui yra būtina turėti gilų Absoliuto supratimą. Tai yra viso mokymo pats pagrindas. Instruktorius, kuris nesuvokia Absoliuto reikšmės ir svarbos, liks be pagrindo, kuri pasitelkęs jis gali mokyti, taigi, kaip studentai, mes nuolatos turime atsižvelgti į šį aspektą, studijuoti Tuštumos doktriną, suprasti, ką ji reiškia. Į tai įeina Nesavastingumo prigimties supratimas, realaus „aš“ neturėjimas. Tačiau tai neapsiriboja vien tik tuo.

Aštuntas reikalavimas yra tai, kad instruktorius turėtų turėti tam tikrus įgūdžius pristatant mokymą. Kitais žodžiais tariant, turėti esminius mokymo įgūdžius ir sugebėti išdėstyti mokymus tokiu būdu, jog studentas galėtų jį suprasti; bet ir vėl, tai yra subtilus dalykas, kadangi skirtingi žmonės mokosi skirtingais būdais. Jei jūs kreipiatės į instruktorių, tačiau visiškai nesuprantate ką jis aiškina, tada atsakymas aiškus. Jums reikia surasti kažką, kas gali jums padėti suprasti, kažką, kas kalbės jums suvokiama kalba.

Devintas sąlyga yra turėti išvystytą užuojautą. Galima sakyti, jog tai yra pati svarbiausia savybė. Kai mes, būdami studentais, ieškome instruktoriaus, mes turime ieškoti kažko, kam nuoširdžiai tai rūpi, kas iš tikrųjų aukoja savo laiką ir energiją padėti kitiems. Kaip mes tai išmatuosime? Yra daug būdų, kuriais užuojauta gali atsiskleisti. Kai kurie instruktoriai gali atrodyti griežti, kiti – švelnūs, dar kiti – abejingi. Visa tai nėra užuojautos atspindžiai; tai tiesiog gali būti žmogaus asmenybė. Vietoj to, jūs galite pažvelgti į jų sukuriamus vaisius. Kokie yra jų atlikti darbai? Ką iš tikrųjų jie nuveikia?

Užuojauta yra meilė. Meilė ne visada pasirodo švelniu ir šventu būdu. Meilė gali pasirodyti ypatingai griežta, todėl nevertinkite instruktoriaus remdamiesi švelnumu ar griežtumu; jūs turėtumėte įvertinti instruktorių pagal jo veiksmų rezultatus. Pvz., jei esame ypatingai nedisciplinuoti, mums gali reikėti labai griežto ir ryžtingo vadovo. Tačiau, jei mes esame drausmingi, galbūt netgi per daug, galbūt esame per daug griežti sau, tada mums gali reikėti instruktoriaus, kuris yra labai švelnus. Kai kurie instruktoriai gali būti ir tokie, ir tokie, tačiau ne visi gali taip padaryti, kadangi mes visi turime savo įgūdžius ir ribotumus. Taigi būkite atsargūs bandydami analizuoti užuojautą.

Tikrasis užuojautos matas yra nesavanaudiškumas. Instruktoriai, atiduodantys save be rūpinimosi savo gerove, rodo tikrą užuojautą. Pvz., mokytojas Samael Aun Weor parašė tiek daug knygų ir taip intensyviai rašė, jog jis pažeidė savo pirštus; rašymas jam buvo skausmingas. Taip pat jis neturėjo jokių pajamų, jokių pinigų; jis taip darė iš meilės. Tai yra tikras užuojautos ženklas. Jis to negarsino, jis nėjo pas studentus sakydamas: „Pažiūrėkite į mano pirštus, aš neuždirbu jokių pinigų, jūs turėtumėte tai vertinti“. Jis taip nedarė. Jis mokė, jis rašė. Jis nieko nereikalavo sau, netgi pripažinimo ar pagarbos. Tai yra užuojautos ženklas, kadangi tai yra nesavanaudiškas veiksmas, kadangi nieko nėra reikalaujama. Jei instruktorius reikalauja kažko sau, tada jau yra problema. Jei jis reikalauja pagarbos, jei reikalauja atsidavimo, jei reikalauja pinigų ar valdžios, tai jau yra problema; todėl žinokite tai. Ir prisiminkite, jog poreikiai neturėtų būti išsakyti atvirai. Jie gali būti numanomi.

Dešimta gero instruktoriaus savybė yra lankstumas. Šiuo atveju lankstumas turi daugybinius aspektus, tačiau pirmiausiai mes ieškome lankstumo, jog būtų galima išmokyti studentą, kad ir kiek kartų reikėtų pakartoti mokymus. Instruktorius, kuris tampa nekantrus, reikalauja, jog studentas eitų pirmyn tam tikru tempu ar pasiektų tam tikrą lygmenį iki tam tikro laiko, yra instruktorius, turintis problemą. Instruktorius turi būti kantrus ir turi leisti studentui augti jo individualiais žingsniais, jis turi turėti kantrybės ir lankstumo pakartoti mokymus, tęsti asistavimą studentui tiek, kiek prireiks. Nelaimei, daugelis mokyklų sukuria taisykles ir laiko apribojimus, jie sako: „Jei tu nepasieksi šio lygmens per šešis mėnesius, aštuonis mėnesius ar dešimt mėnesių, tada tu būsi išmestas“. Visa tai neturi nieko bendra su Gnosis. Tikras gnosticizmo suvokimas įvyksta per ištisus gyvenimus. GYVENIMUS. Tai nėra lengvas mokslas; tai nėra kažkas, ką jūs galite pasiekti lyg eidami į vakarinę mokyklą, kad gautumėte laipsnį. Pasitelkę Gnosis mes išvystome savo pačių sielą, sąmonę. Tai nėra lengva ir tai neįvyksta atsižvelgiant į laiko rėmus. Laikas nėra reikšmingas; realiai, laikas neegzistuoja.

Didis Indijos mokytojas Padmasambhava (guru Rinpočė) pasakė laibai įdomų teiginį, kurį dažnai kartoja tibetiečiai:

„Laikas nesikeičia. Keičiasi žmonės.“

Pagalvokite apie tai. Iš tikrųjų laikas nesikeičia. Laikas yra iliuzija, kuri egzistuoja tik tam tikrame gamtos lygmenyje. Taigi laikas mūsų nekeičia ir nesikeičia pats. Laikas yra tik tam tikro gamtos lygmens mechanizmas. Tai, kas keičiasi, yra Materija, energija, sąmonė; tačiau tai vyksta pagal dėsnius: gamta nedaro šuolių. Žmonės pastoviai keičiasi arba į gerąją pusę, arba į blogąją. Nei vienas nelieka toks pat: mes esame pastoviame keitimosi procese. Tačiau mes turime keistis savo pačių eiga, atsižvelgiant į mūsų pačių pastangas; vadovas turėtų instruktuoti mus, padėti mums, jis neturėtų botaguoti mus, nebent mums tai reikalinga tik akimirkai, kad būtų galima šiek tiek mums padėti. Pastovus botagavimas ar pastovūs reikalavimai, ar pastovi įtaka yra negerai. Instruktoriui reikėtų turėti lankstumo ir kantrybės, kad jis galėtų instruktuoti studentą be lūkesčių ar rezultatų laukimo. 

Tai pasakius ir išdėsčius šiuos dešimt faktorių, pažvelkite į savo pačių protus ir apmąstykite savo ketinimus; suvokite, jog jūs ištobulinsite save pagal savo pačių pastangas. Gnosis yra savęs tobulinimas. Joks mokytojas, instruktorius negalės jūsų išgelbėti. Netgi Dalai Lama pasakė:

„Aš negaliu ištraukti kieno nors iš pragaro realybės ir nunešti juos į nirvaną. Samsaros palikimas, nirvanos ar Budos sąmonės pasiekimas, priklauso tik nuo jūsų pačių pastangų. Jūs negalite niekuo pasikliauti – nei Guru, nei Buda, nei Bodhisattvomis.“ - Keturioliktasis Dalai Lama

Buda sakė tą patį. Buda pasakė: „Aš negaliu jūsų išgelbėti; būkite savo pačių mokytojais“. Kitaip tariant, instruktorius turėtų mokyti studentą būti pasitikinčiu savimi. Jei instruktorius ugdo priklausomybę, užkrėsdamas studento kūną mintimi, kad jis privalo būti priklausomas nuo instruktoriaus, tada tai yra nuodai: tai – išdidumas. Jei [dvasinis] vadovas naudoja baimę užkrėsti studentus įsitikinimu, jog jiems reikia to instruktoriaus ir tos mokyklos, jog kitu atveju jie keliaus į pragarą, tada tai yra nuodai, tai yra melas. Tai, ką mes įgyjame dvasiškai, yra dėl mūsų vidinio vystymosi. Galų gale, tai neturi nieko bendra su mokyklomis. Priklausomybė gali būti rimta problema mokyklose.

Deja, yra ir tokių, kurie teigia, kad tik jų mokykla yra tikra arba tik jų instruktorius yra autentiškas. Tai taip pat rodo išdidumą ir atskleidžia supratimo stoką pabudusiųjų užuojautai. Egzistuoja daug mokytojų, kurie yra įsikūniją Žemėje šiais laikais, kad galėtų pagelbėti šiai siaubingai kenčiančiai žmonijai. Netgi Jėzus aktyviai veikia tarp žmonių, tačiau jis veikia anonimiškai. Buda vis dar dirba čia, Padmasambhava irgi, kaip ir daugelis kitų; visi jie dirba anonimiškai, kadangi jie supranta, jog žmonija nežino, kaip reikia bendrauti su mokytoju. Sakyti, kad viena mokykla ar vienas instruktorius yra vienintelis šviesos šaltinis žmonijai, yra lyg sakyti, kad pabudę mokytojai nedirba stengdamiesi sumažinti Kančias, ir todėl tai yra tikrai nepagarbus, išdidus ir arogantiškas teiginys. Mūsų laimei, šis pareiškimas nėra tiesa. Egzistuoja milžiniška pagalba visiems, kurie siekia įžengti į tikrąją išmintį. Pagalba nėra izoliuota vienoje mokykloje ar skirta tik saujelei žmonių. Ji spinduliuoja visame pasaulyje per mokymus, kuruos mokytojai suteikia daugelyje vietų.

Ji visada suteikiama nemokamai. Gnosis yra nemokama. Gnosis yra mūsų prigimtinė teisė. Būdami savo fiziniuose kūnuose, jūs turite teisę į Gnosis. Niekas neturi teisės daryti kliūtis mokymams. Kiekvienas žmogus turi teisę įžengti į pilną Gnosis studijų praktinę realizaciją. Niekas niekada neturėtų būti atskirtas nuo Gnosis dėl pinigų, statuso, lyties, rasės, kultūros. Tiesą sakant, aš netgi sakyčiau, jog instruktorius ar mokykla niekam neturi teisės užverti durų. Samael Aun Weor taip teigė ne kartą. Egzistuoja atvejai, kai tam tikrų studentų paprašoma išeiti, kadangi akivaizdu, jog jų ketinimai yra blogi. Bet tai yra labai subtilus ir pavojingas dalykas. Nelaimei, yra tokios mokyklos, kurios pastoviai „ištremia“ žmones ar kuria visokias taisykles ir struktūras, prie kurių studentai turi prisitaikyti; tai neturi nieko bendra su Gnosis, liūdna, kad taip yra. Taip pat yra ir tokie instruktoriai, kurie laiko save absoliučiais autoritetais įtakoti kitų gyvenimus. Tai irgi yra ne Gnosis. Nuoširdus instruktorius visada gerbs kitų laisvą valią ir suteiks mokymus absoliučiai be jokių reikalavimų.

Noriu paskaityti dvi citatas, kurios padės jums suprasti tai, koks turėtų būti einantis Iniciacijų keliu, pirmoji citata yra Dalai Lamos:

„Tikras Mahajanos instruktorius turėtų būti toks, kuriam patinka paprastumas, kuris siekia būti anonimišku (ir kaip pasakytų tibetiečiai), kuris laikosi nuošalyje, kaip sužeistas gyvūnas.“ 

Jei pamatysite instruktorių, kuris visada siekia būti „ryškioje šviesoje“, kuris visada nori būti dėmesio centre, bandydamas tapti žinomu ar gerbiamu, tada jūs suprasite, jog šis asmuo turi problemų. Tai nereiškia, kad jo Gnosis mokymai yra neteisingi. Tai reiškia, kad jūs turėtumėte būti atsargūs. Dalai Lama tęsia toliau sakydamas:

„Tibetiečių tradicija teigia, jog Mahajanos instruktoriams reikėtų turėti bent dvi esmines savybes: pirma, širdies gilumoje būsimą gyvenimą jie turėtų laikyti svarbesniu nei šis. Be šito niekas, ką žmogus daro, netampa dharma. Antra, kitų gerovę instruktoriai turėtų laikyti svarbesne nei jų pačių. Be šito, niekas, ką žmogus daro, netampa Mahajana.“

Galbūt jūs turėjote nevykusią patirtį stebėdami instruktorių, kuris labiau rūpinasi savo pačio gerove, savo padėtimi, nei kad savo studentų. Liūdna, kad taip yra. Šitai galima panaudoti kaip įvertinimą, kai jūs ieškote instruktoriaus. Ką jie vertina? Ar jie labiau vertina savo reputaciją, negu, kad studentų gerovę? Ar jie per daug vertina savo materialinę padėtį? Svarbu atkreipti dėmesį į subtilias (ar ne tokias ir subtilias) užuominas.

Mokytojas Samael Aun Weor taip pat pasakė kelis panašius komentarus apie tai, koks turėtų būti instruktorius:

„Egzistuoja keli einantieji iniciacijų keliu, kurie suvokia kokios yra didžių inicijuotųjų savybės, štai todėl gnostikų apaštalams niekada netrūksta Judo, kuris juos išduoda, Petro, kuris išsižada jų, Tomo, kuris numalšina juos savo abejonėmis, ir Magdalietės, kuri dėl jų verkia. Didieji inicijuotieji yra labai paprasti, todėl žmonės juos nuvertina ir niekina. Visi nori, kad tie inicijuotieji gyventų pagal žmonių rutininį gyvenimą, pagal jų sukurtus klaidingų kriterijų papročius. Kai, greiti kritikuoti, žmonės bando įvertinti didžių inicijuotųjų kasdieninį gyvenimą, jie visada klaidingai nuteisia, nes tokie žmonės nesupranta didžių inicijuotųjų ypatingo paprastumo.“ – iš knygos „Major Mysteries“

Mes turime būti atsargūs su tomis savybėmis mumyse. Kai stebime mūsų instruktorių, mes turime elgtis atsargiai ir nevertinti: visi mes turime ego. Mes visada turėtume pasinaudoti doktrina, dharma, kaip savo tyrinėjimo pagrindu. Ne morale, papročiais ar savo asmenybe: mes turime pasinaudoti doktrina, kaip priemone. Ir tai yra šie išdėstyti dešimt žingsnių: tai - doktrinos aspektai, kuriais mes galime pasinaudoti kaip pagrindu norėdami suprasti instruktorių, tačiau tuo pat metu mes turime analizuoti ir pačius save. Kai stebime savo instruktorių ir bandome nustatyti ar jis turėtų, ar neturėtų būti mūsų instruktorius, mes turime pažvelgti į savo širdį. Ar mes stebime šį asmenį todėl, kad mes piktinamės autoritetu? Taip nutinka daugeliui žmonių. Daugelis iš mūsų susiduriame su mokykla ar su instruktoriumi ir pradedame prieštarauti tam instruktoriui tiesiog todėl, jog mes piktinamės autoritetu. O galbūt mes visada stengiamės įgyti jų palankumą, nes mes bijome. Taigi mes turime būti atsargūs dėl šių dalykų ir stebėti savo pačių ketinimus, stebėti savo motyvaciją.

Sintezėje, mes turime suprasti, kad ir su kokiu instruktoriumi studijuojame, kad ir koks bebūtų jų asmens tipas, jie yra tiesiog žmonės.

„Nepasikliaukite instruktoriaus reputacija, o tuo, ką jis ar ji turi pasakyti.“ – Buda

Taigi mes galime išgirsti daug dalykų apie instruktorių, ir gerų, ir blogų, tačiau iš kur mes žinosime, jei tai yra plepalai, pavydas, nepasitikėjimas, pyktis ar melagysčių skleidimas? Mes nebūtinai tai žinosime, todėl mes neturėtume klausytis gandų apie kažkieno reputaciją, nepriklausomai nuo to, ar jis yra geras instruktorius, ar blogas, ar jis yra svetimoteriautojas, ar nusikaltėlis. Mes turime klausytis to, ką faktiškai jis/ji sako. Ko iš tiesų jie moko?

„Nepasikliaukite jų iškalba ar kalbėjimo stiliumi, bet konkrečiais jų žodžiais.“ – Buda

Mes lengvai galime būti užhipnotizuoti ar sužavėti kažkieno asmenybės ar to, kaip jie save pateikia ir mes neturėtume leisti, kad tai filtruotų mūsų suvokimą apie doktriną. Vietoj to, mes turėtume klausytis ką jie sako. Vietoj to, kad žiūrėtume į veidą ar asmenybę, ar į vardą, kultūrą, į asmens išsilavinimą, mes turėtume žiūrėti į prasmę. Ką iš tikrųjų jie sako? Ką reiškia tie žodžiai? Kokia yra jų kalbos ar paskaitos prasmė?

„Nepasikliaukite žodžiais, turinčiais interpretacinę prasmę, kurie turėtų vesti dar giliau, bet vietoj to, pasikliaukite gilesne prasme, galutine prasme.“ – Buda

Pavyzdžiui, šiandien paskaitoje aš aiškinau raštus, taigi jūs neturėtumėte pasitikėti mano interpretacija, jūs turėtumėte studijuoti tuos raštus ir tada palyginti, pasverti mano interpretaciją prieš juos. Jei ji paremia raštus, tada viskas gerai, bet jei ne, tada jūs turėtumėte atmesti tai, ką aš pasakiau. Jūs visuomet turite tikrinti savo instruktoriaus žodžius, taip sakė ir visi didieji mokytojai. Netikėkite manimi. Nepriimkite visko, ką aš sakau, tiesiogiai, tikrinkite tai. Jūs turite tai palyginti, turite tai atidirbti. Jūs turite būti ryžtingi ir stiprūs priimdami mokymą ir juo pasinaudodami.

„Norėdami suprasti gilesnę prasmę, nepasikliaukite įprastais proto lygmenimis, kurie padaro taip, jog viskas atrodo kitaip, nei yra iš tikrųjų. Vietoj to, pasikliaukite giliu Supratimu - Buda

Kitais žodžiais sakant – medituokite. Norėdami suvokti gilesnę prasmę to, kas šiandienos paskaitoje buvo pasakyta, jūs turite medituoti. Jūs neturėtumėte pasikliauti vien tik paviršutiniu lygmeniu, kuris mums prieinamas dabar. Ir tai yra pritaikomas bet kuriai Gnosis pusei. Kai jūs gaunate mokymus, ar per paskaitą, ar iš knygos, jūs turėtumėte medituoti. Turėtumėte paimti tai vidun ir analizuoti meditacijos metu. Kitaip sėklos, esančios tose žiniose, lengvai gali būti nupūstos ir neįsišaknyti jūsų proto tėkmėje, neįsišaknyti jūsų širdyje. Meditacija yra būdas, kuriuo jūs tai suvokiate. Jūs pasiimate iš to maistingas medžiagas, kurios yra reikalingos sąmonei.

Dabar jūs, šių keturių žingsnių proceso metu, pastebėsite, jog esminis pagrindas esate jūs patys, o ne instruktorius. Esminis veiksmas, esminė energija yra jumyse, ne instruktoriuje. Gnosis supratimas nėra kažkas, ką instruktorius jums gali suteikti. Tai kažkas, ką tik jūs pats galite suteikti sau. Taigi neikite prie instruktoriaus ir, kiekvieną kartą, neuždavinėkite daugybės klausimų. Užduoti klausimus yra gerai, kaip ir gerai yra gauti atsakymus, tačiau jums patiems reikia bandyti suprasti. Jums patiems reikia prieiti išvadų. Jūs turėtumėte patys tikrinti mokymus. Ant kortos pastatyta jūsų pačių gerovė. Tai yra jūsų proto būsena. Tai - jūsų sąmonės būsena, kuri yra pusiausvyroje. Jūs negalite to patikėti jokiam kitam asmeniui. Jūs negalite blaivaus mąstymo patalpinti į rankas kažkieno, ko jūs net nepažystate. Jūs patys turite prisiimti atsakomybę už save.

Užbaigdamas šią paskaitą norėčiau skirti dėmesio dažnai iškylančiam klausimui: kas yra kompetentingas mokyti? Kas turi teisę mokyti? Kaip jau minėjau pradžioje, Gnostiškajame Judėjime mes nepripažįstame jokių perdavimo linijų, mes atpažįstame žmones pagal jų (darbo) vaisius. Kitais žodžiais sakant, jei jūs norite sužinoti ar kažkas yra kvalifikuotas mokyti, tada paklausykite Jėzaus patarimo: „Jūs pažinsite juos iš vaisių“. Negalima ko nors vertinti pagal titulą ar pagal tai, kuo žmonės sakosi esą. Reikia vertinti juos pagal jų vaisius, o tai galima sužinoti tik patiriant. Taigi, jei jūs atvykstate į mokyklą, būkite kantrūs, išlikite budrūs, sąmoningi ir stebėkite kas vyksta. Kokius vaisius ta mokykla duoda? Kokie studentai, kokia jų veikla, ką jie daro dėl žmonijos? Ar tai aplinka, kuri visiškai save išlaiko, yra uždara ir absoliučiai izoliuota nuo pasaulio? O galbūt tai aplinka, kurioje yra pabrėžiami užjaučiantys veiksmai? Arba mokoma nesavanaudiškumo? Mes turime žiūrėti į instruktoriaus vaisius, kad iš tikrųjų galėtume sužinoti, kas yra tas instruktorius.

Kas liečia tai, ar kažkas yra kvalifikuotas mokyti, tai egzistuoja tie, kurie sako, jog jūs turite būti apmokyti, jog turite eiti pas tam tikrą asmenį ir gauti leidimą, bet mokytojas Samael Aun Weor neįvedė tokios taisyklės. Tai padarė keli jo studentai, ir tai galbūt yra gerai, tačiau kas Samael Aun Weor davė leidimą mokyti? Kas davė Jėzui leidimą mokyti? Kas davė Mozei? Ar Krišnai? Mes turime žvelgti į savo pačių širdis.

Aš turiu draugą, kuris, kai jam buvo aštuoniolika metų, gavo knygos „The Perfect Matrimony“ kopiją, perskaitė knygą, išstudijavo ją, pradėjo praktikuoti tai, kas buvo užrašyta knygoje ir pradėjo mokyti tuojau pat. Jam buvo aštuoniolika metų. Jis taip darė, nes pajuto vidinį impulsą, darė ne dėl to, kad jį šlovintų, bet dėl to, kad jis suprato, jog to mokymo turinys buvo toks svarbus, toks gyvybiškai svarbus, toks naudingas, kad jis norėjo pasidalinti tuo su kitais žmonėmis: ne dėl naudos sau, bet dėl kitų. Ta užuojauta, tas susirūpinimas dėl kitų, yra tikrasis įvertinimas kažkieno, kas yra pasiruošęs mokyti.

Mes visi esame skirtingame supratimo lygmenyje, visi esame skirtinguose suvokimo lygmenyse. Tačiau, kad ir koks bebūtų mūsų supratimo lygmuo, visada egzistuoja kažkas, kas supranta mažiau nei mes, yra kažkas, kas nesupranta tiek, kiek suprantame mes, todėl mes turėtume to nepamiršti. Mums yra reikalingas instruktorius, bet galbūt egzistuoja kažkas, ką mes galime mokyti savo lygmenyje. Tai nereiškia, jog jūs turėtumėte save iškelti ant pjedestalo, jog turėtumėte eiti ir vadinti save instruktoriumi, ne. Čia, mes esame visi draugai, mes visi lygūs, bet kiekvienas turime kažką, ką galime pasiūlyti žmonijai, pasiūlyti netgi savo lygmenyje.

1976 m. įvyko visų Gnosis instruktorių susitikimas Pietų Amerikoje. Tada iškilo didžiulė diskusija, gal daugiau ginčas, apie tai, kaip Gnostiškasis Judėjimas, ši instruktorių grupė, turėtų paruošti instruktorius, kaip turėtų dirbti su jais ir juos išsiųsti. Jie klausė: „Koks turėtų būti parengtumas? Kaip mes žinosime, ar kažkas bus geru instruktoriumi? Kokia mums reikalinga struktūra? Kaip mes visai tai suorganizuosime?“ Ten vyko tikra diskusija, ir aišku, Samael Aun Weor tylėjo. Tačiau kai paaiškėjo, kad ši grupė neišspręs šio klausimo, jis paėmė mikrofoną ir pasakė kai ką svarbaus. Kviečiu jus įdėmiai perskaityti šiuos žodžius, medituoti ir patalpinti juos į savo širdis, nes šioje trumpoje kalboje yra išreikšta šio mokymo širdis:

„Mums reikia tinkamai paruoštų misionierių Amerikai, Kanadai ir Europai,
Kantrių vyrų ir moterų, kurie sugebės pakelti pačias sunkiausias disciplinas,
Kultūros draugų ir tikrų grynojo mokslo siekiančiųjų.

Mes norėtume, jog misionieriai turėtų menininko jausmus,
Mylėtų mokslą, filosofiją ir misticizmą,
Misionieriai, būdami grožio mylėtojais, maloniai virpėtų priešais korintines Graikijos Kolonas,
Misionieriai, kurie jaustų širdyje šv. Pranciškaus Asyžiečio misticizmą,
Misionieriai, kurie iš tikrųjų siektų Egipto išminties.

Mes norėtume misionierių, kuriuose iš tiesų spindi Dvasios grožis ir meilės galia,
Misionierių, kurie būdami mokslininkais, taip pat gali būti poetais, kurie gali tyrinėti Atomą, tačiau sustoti ir medituoti čiurlenant upokšniui, tekančiam akmenuotu
Dugnu,
Misionierių, kurie medituoja šalia Atėnų ir senovės Romos griuvėsių,
Misionierių, kurie žino, kaip gėrėtis Praksitelio kaltu,
Misionierių, kurie žino, kaip iš tikrųjų mylėti visą žmoniją,
Misionierių, kurie virpa kartu su Orfėjo lyra ir kurie gali dainuoti kartu su Homeru Nuostabioje Helenių šalyje.

Štai tokių misionierių mes siekiame.
Misionierių, kurie grožisi kutenančia žvaigždžių šviesa.
Misionierių, kurie įsimyli tyras naktis.
Misionierių, kurie turi garbinamą sužadėtinę vardu Uranija.
Tokių misionierių mes siekiame.

Misionierių, kurie rengiasi šventumo apdaru.
Misionierių, kurie mėgsta pakloti kilimą prie savo vidinio Guru kojų, kad galėtų gauti
Jo išmintingus pamokymus.

Misionierių, kurie siekia gilios savo kristifikacijos ir kurie iš tikrųjų gali jausti meilės
Grožį, kaip ją jautė brolis Pranciškus Asyžietis savo širdyje.

Štai tokių misionierių mums reikia.
Kuo toliau nuo mūsų tesilaikys šmeižto akstinas, kuris žeidžia mūsų kaimyno kūną.
Kuo toliau nuo mūsų tesilaikys visa rūstybė, godumas, geismas, pavydas,
Išdidumas, tinginystė ir apsirijimas.

Kuo toliau nuo mūsų tesilaikys bjaurūs pavydo nuodai.
Kuo toliau nuo mūsų tesilaikys geismo monstras. 

Mums reikia misionierių, kurie lėtais, ritmiškais ir ramiais, didžių atsiskyrėlių,
Žingsniais eitų nuo durų prie durų skelbdami Žodį.

Štai tokių misionierių luomo mes siekiame.
Mes jokiais būdais nenorime padaryti verslą iš Gnosis. Gobšume, laikykis kuo toliau
Nuo mūsų ir nuo visuotinio gnosticizmo.

Mes tenorime vieno vienintelio dalyko: atsidavę tarnauti žmonijai.“

Ieškokite šių savybių jūsų instruktoriuje. Pažvelkite į save. Ar turite klausimų?


Klausimas: Jei instruktorius ką nors pasako paskaitoje, o jūs žinote, kad tai prieštarauja Samael Aun Weor mokymams, ką tada jūs darote?

Atsakymas: Jei jūs atrasite instruktoriaus mokyme ką nors, kas prieštarauja doktrinai, jūs turėtumėte klausytis savo nuovokos kas yra gerai, o kas blogai. Yra pavyzdys pateiktas lamos, kuris tuo metu buvo kartu su instruktoriumi. Ir kai tik instruktorius jį mokė labai gerų ir naudingų dalykų, šis lama sakydavo: „Taip, taip, tai yra įžvalgu ir puiku, tai yra ypatingai geri pamokymai“. Bet kai instruktorius pasakydavo ką nors klaidingo, tas lama sakydavo: „Ne, ne, ne, ne, niekas neturėtų taip sakyti“. Ten egzistavo dialogas. Ten buvo tiek atvirumo jų santykiuose, kad jie galėjo tai aptarti. Tai yra svarbi savybė. Yra kitų pavyzdžių apie instruktorius, kurie, sakykime, moko apie tam tikrą mokymo aspektą, tačiau studentas sugeba suvokti kažką, ką instruktorius praleido ar kur suklydo. Tas studentas turėtų turėti pakankamai laisvės kreiptis į tą instruktorių ir nurodyti klaidą, o instruktoriui reikėtų turėti nuolankumo būti dėkingam ir ištaisyti klaidą. Jei jūs atrandate, jog atmosfera nėra palanki tai veiklai, pavyzdžiui: jei instruktorius nenori girdėti ar atsisako pripažinti savo klaidą, arba kiti studentai atsisako išgirsti prieštaravimą, tada gali iškilti problema. Tai gali būti ne visai gera aplinka jums. Sakoma, jog per daug atsidavę, per daug apsaugantys studentai gali tikrą mokytoją paversti apsišaukėliu. Studentai, per daug ginantys savo instruktorių, kurie atsisako leisti savo instruktoriui pamatyti jų pačių prieštaravimus, iš tikrųjų sunaikina tą instruktorių. Taigi visi studentai turėtų norėti padėti instruktoriui pamatyti jų klaidas. Štai todėl gnosticizme mes pabrėžiame, jog visi esame draugais, visi esame lygūs. Jei bet kuris iš mūsų puikiai suvoktų mokymą, mes būtume atlikę darbą, mes būtume pabudę, mes neturėtumėme jokio ego. Tačiau mes visi turime ego, visi turime klaidingą supratimą, visi iš mūsų yra netobuli ir mes turime padėti vienas kitam. 

Daugiau klausimų?


Klausimas: Argi taip pat nėra tiesa, kad jei mes kažką išgirstame iš instruktoriaus ar iš ko kito, kas prieštarauja doktrinai, mes turėtume tai patikrinti ir įsitikinti, jog tai yra prieštaravimas, kadangi tai gali atrodyti prieštaravimas tik žvelgiant paviršutiniškai?

Atsakymas: Taip. Tai yra visiška tiesa. Kai atrandame tokį prieštaravimą, mes turime atidžiai jį išnagrinėti. Labai geras to pavyzdys yra tai, kas buvo aptarta paskutinėse paskaitose. Mes galime matyti veiklą instruktoriaus gyvenime, kuri atrodo prieštarauja mokymui, taigi iš tikrųjų mes turime išnagrinėti doktriną. Mes turime medituoti ir suprasti to asmens veiklą ar jo mokymus. To priežastis slypi tame, jog kiekvienas einantis iniciacijų keliu, kiekvienas siekiantysis tvarkosi su savo individualia karma. Kai kam, tvarkytis su savo individualia karma, gali reikėti veiksmo ar veiklos, kuri gali atrodyti kaip prieštaravimas mokymui. Taigi, pavyzdžiui, kas yra gerai man šiandien, jums galėtų būti labai blogai ir tai iš dalies priežastis, kodėl mes atmetame moralės sąvoką. Taip yra ne todėl, kad mes jaučiame, jog jūs turėtumėte darytai tai, ką norite, visai priešingai, jūs turėtumėte daryti tai, kas yra tinkama. Tačiau tai, kas tinkama, nėra įsprausta moralėje , o greičiau – „Aš Esu“ pamokymuose mūsų vidinėje Esybėje ar toje pirmykštėje proto prigimtyje. Taigi, jei mes matome prieštaravimą, ar tai bebūtų mokyme, ar veiksmuose, pirmiausiai mes turėtume palyginti jį su doktrina, mes turėtume studijuoti, turėtume bandyti suvokti tai iš tikrųjų. Žinoma, ne kritikuodami, o stengdamiesi dėl mūsų pačių gerovės. Ir jei randame, jog ten iš tikrųjų yra prieštaravimas, mes turėtume pirmiausiai kreiptis į to šaltinį: instruktorių. Mes neturėtume eiti ir visiems pasakoti, skleisti gandus, patalpinti tai internete ar sukelti daug abejonių. Leiskite jums kai ką pasakyti: egzistuoja labai griežta karma už suskilimo formavimą grupėje. Egzistuoja ypatingai griežta karma už tikėjimo sugriovimą studento kūne, kuriant abejones ir skleidžiant paskalas. To priežastis yra ta, jog tų visų sielų gerovė priklauso nuo toje vietoje mokomos doktrinos gilumo. Ir jei jūs pasirodysite su savo abejonėmis, paskalomis ir kritika, ir jei pažeisite tai, jūs būsite sau užsidirbę ypatingai griežtą karmą, kadangi tai paveikia visą grupę ir gali paveikti žmones, kurių jūs netgi nematote. Plepalai plinta kaip nevaldoma ugnis. Markas Tvenas pasakė: „Melas apkeliauja pusę pasaulio, o tiesa vis dar tesimauna savo batus“. Ir tai yra faktas. Būkite labai atsargūs. Ne tik jūsų pačių gerovė yra pastatyta ant kortos, bet ir visų studentų ir instruktoriaus. Kai esate grupėje, kaip tos grupės narys, ant jūsų pečių krinta atsakomybė prisidėti prie tos grupės gerovės ir tikėkit manim: jūs pastebėsite daug prieštaravimų, nes mes visi turime ego.


Auditorija: Mes taip pat turime suvokti, jog egzistuoja skirtingi suvokimo lygmenys.

Atsakymas: Išsakyta esmė yra ta, jog egzistuoja skirtingi suvokimo lygmenys. Štai todėl mokytojas Samael Aun Weor teigė, kad žmonės nesupranta einančiųjų iniciacijų keliu, kritikuoja juos ir skleidžia apie juos gandus, nes esamame lygmenyje žmonės nesuvokia aukščiau esančio ar dar aukštesnio lygmens gamtos. Taigi būkite apdairūs. Žiūrėkite į darbo vaisius. Neteiskite; palaukite. Yra buvę daug atvejų Gnostiškajame Judėjime, kai aplink sklendžia gandai, darančios žalą paskalos, ir visi jomis tiki, ir visi jų klausosi, taip daugelis žmonių nukenčia, tačiau galiausiai yra atskleidžiama, kad tos paskalos buvo netiesa. Tai aiškiai yra neatleistina, tai neturėtų būti leistina. Tie, kas leidžia tam įvykti, yra patys studentai, kadangi jie tai skleidžia. Į tai įskaitau ir instruktorius, nes instruktoriai yra kažkieno kito studentai taip pat. Paskalos plinta, nes mes tai leidžiame. Kritika plinta, nes mes patys ją propaguojame. Taigi, kai mes pastebime prieštaravimą, būkime kantrūs, studijuokime ir tegul žmonės gauna naudos iš tos abejonės. Parodykite visiems kitiems užuojautą, kurią jūs norėtumėte gauti. Ir žinokite tai: jūs pats, jei tik išliksite šiose studijose, atrasite save tarp daugelio prieštaravimų; tai yra neišvengiama. Jūs pats atrodysite kitiems lyg darantis dalykus, kurių neturėtumėte daryti, ir žmonės jus kritikuos. Kaip norėtumėte, kad su jumis elgtųsi tuomet? Paruoškite save tam žiūrėdami į kitus su pagarba, protingumu ir kantrybe, kurią jūs pats norėtumėte gauti.

 

Paimta iš gnosticteachings.org svetainės


  „Kas tavo burnoj, tas   ir širdy.“

    - Lietuvių liaudies     išmintis

__________________

Kontaktai | Pirmas Puslapis | Naujienos