Sveiki, šiame kurse mes išanalizuosime ir aptarsime įžymųjį Bodhisatvos Kelią. Mokymai, kuriuos aptarsime, yra labai seni, jų šaknys siekia laikus, kurie yra seniai šios žmonijos pamiršti. Terminas „bodhisatva“ kilęs iš sanskrito kalbos, jis apibūdina tam tikro tipo asmenį arba tam tikrą psichologijos tipą, kuris yra daug senesnis netgi už pačią sanskrito kalbą. Taigi, kada mes įžengiame į šio tipo mokymus, mums patartina turėti omenyje tai, kad principai, psichologija ir mokslas, kurį mes čia aptariame, yra gerokai senesni už terminus, žodžius ir mūsų puoselėjamas šių dienų tradicijas.

Šiose lekcijose jūs susidursite su plačia terminų, koncepcijų įvairove bei įvairiais požiūriais į dalykus, kuriuos galite susieti su mums žinomomis šių dienų tradicijomis, tokiomis kaip budizmas, induizmas, krikščionybė, hebrajų ar actekų tradicijos. Tačiau pagrindinės šio mokslo, šios išminties šaknys yra gerokai senesnės už bet kurią iš paminėtų tradicijų. Tai yra amžinos išminties forma, ji yra visuotinė ir ji visuomet egzistavo, kiek tik gyvavo žmonija.

Šiuos mokymus mes vadiname Gnosis, gnosticizmu, tačiau jie turi ir kitų pavadinimų. Rytuose jie yra vadinami Dharma. Dharma turi daug reikšmių (tai yra sanskrito kalbos žodis), ji reiškia tiesą, dėsnį, taip pat šis žodis turi stiprią sąsają su „veiksmu“ - kas nėra vien tik teorija - tai kažkas, kas yra aktyvu, kažkas, kas atlieka veiksmą ir įgyja pasekmę. Žodis „gnosis“ yra kilęs iš graikų kalbos ir šiais laikais paprastai verčiamas kaip žinios. Tačiau terminas „gnosis“ reiškia aktyvias žinias, kaip ir dharma, arba patirtines žinias, ne vien tik intelekte sukauptas žinias. Gnosis yra žinios, kurias asmuo įgyja per patirtį, per tiesioginį suvokimą.

Turbūt jūs žinote šį žodį „diagnozė“. Jis vartojamas medicinoje paciento ligai diagnozuoti. Štai taip gydytojas suvokdamas stebi arba analizuoja pacientą tam, kad prieitų kokią nors ligos ar ligonio būklės išvadą. Gnosis yra tas pat: „dia-gnosis“. Šiame žodyje gnosis yra todėl, jog Gnosis yra suvokimo mokslas, tai yra įžvalgumo mokslas. Tai yra mokslas apie Sąmonę, kadangi sąmonė mus įgalina suvokti.

Gnosis nėra mokslas, apsiribojantis Intelektu. Dharma nėra apribota vien tiktai intelektu. Dharma ar Gnosis, arba Džnana (sanskrito kalbos terminas) yra mokslas nubudinti sąmonei, jai panaudoti bei ją išvystyti iki aukščiausio jos potencialo. Todėl aš kviečiu jus naudoti savo sąmonę, kai gaunate šią išmintį.

Klausykite pasitelkdami ne vien tik intelektą. Intelektas yra naudingas savo vietoje, tačiau jis nėra visuma to, kuo esame; jis yra tiktai viena dalis. Mes taip pat turime emocinį centrą, kuriame turime savo įsitikinimus, jausmus. Ir kuomet mes gauname šią išmintį, mes taip pat turime ją gauti savo jausmais, savo širdimi, nors neapsiribodami vien tik tuo. Be to, mes turime ir kūną, turime judėjimo centrą, instinktinį centrą, seksualinį centrą. Tai yra kitos mūsų fiziologijos ir psichologijos dalys. Ten mes turime gauti šią išmintį taipogi, ne vien tik intelekte idėjų pavidalu, ne vien tik širdyje įsitikinimu kažką priimti ar atmesti, bet taip pat ir savo kūne, savo veiksmuose.

Gnosis supratimas šiais trimis aspektais, šiais trimis būdais padeda mums pamatyti, kaip sąmoningai šį mokslą suprasti, kadangi sąmonė yra anapus intelekto, ji yra anapus emocijos, anapus jausmų, anapus kūno pojūčių. Jūsų sąmonė yra esmė to, kas esate, bet, deja, sąmonė tapo įkalinta Kančioje, skausme, priklausoma nuo to, ką budistai vadina Samsaros Ratu. Šis ratas yra gyvenimo ir mirties ratas, kuriam visi mes priklausome. Dėl to, kamuojami visų rūšių kančių ir skausmų, mes esame blaškomi jėgų, kurių nesuvokiame, turėdami labai mažai galios valdyti visa tai. Štai kodėl šis konkretus mokslas yra toks svarbus.

Dharma arba Gnosis tiksliai nurodo būdą ir priemones, kuriomis bet kuris asmuo, bet kurioje vietoje, bet kuriuo laiku, gali save transformuoti ir išmokti panaudoti sąmonę savęs nubudinimui, taip nugalint kančią. Priemonės, kuriomis per laikmečius įvairiose vietose buvo išreiškiama ši išmintis, skyrėsi priklausomai nuo žmonijos psichologijos duotuoju laiku ar duotoje vietoje. Rytuose ši esminė išmintis, gnostiška išmintis, buvo išreiškiama per budizmą, kai šiuos mokymus perteikė Buda Šakjamunis. Induizme ją išreiškė, į Indiją atvykę, visi didieji Mokytojai, siekdami mokyti šios gnostiškos doktrinos. Šią išmintį Viduriniuosiuose Rytuose perteikė daugelis mokytojų, tokių kaip Mozė, Mahometas, Jėzus ir visi kiti pranašai. Išmintis neaplenkė ir Vakarų, Pietų Amerikoje ją perteikė Kecalkoatlis ir daugelis kitų mokytojų, tokių kaip Samael Aun Weor, kurie visi mokė ir perteikė tą pačią išmintį.

Tačiau kiekvienu atveju ta šviesa, tas mokslas, turi truputį skirtingą atspalvį, turi šiek tiek skirtingą skonį, tačiau savo prigimtimi yra tas pats dalykas. Ta šviesa, ta išmintis yra gnostiška išmintis, nesvarbu, ar jūs tai vadinsite actekų misticizmu, ar budizmu – savo šaknyse tai tas pats dalykas.

Tos šviesos siuntėjas yra viena šviesa, kurią Vakarų tradicijoje mes vadiname Kristumi arba Krestos, Kosminiu Kristumi, kuris yra „pasaulio šviesa“, Saulės Karalius Amonas-Ra, egiptiečių Saulės dievas, romėnų, graikų Saulės dievas, Kecalkoatlis, Kukulkanas, Apolonas, Avalokitešvara, Čenrezigas. Visi šie vardai nurodo tą pačią Esybę, tą pačią Inteligenciją, kuri nėra asmuo, o energija, esminė pirmykštė išmintis, inteligencija, kuri yra anapus formos, anapus materijos, anapus energijos, tačiau yra visų jų šaknys.

Kristus apšviečia ir suteikia gyvybę viskam, kas egzistuoja. Kiekvienos žvaigždės, kiekvienos gyvos būtybės, bet kurio atomo širdyje esanti ugnis yra Kristus. Be tos šviesos nėra gyvybės. Štai kodėl senovėje buvo garbinama Saulė, ezoterinė reikšmė čia yra ta, jog Saulė yra gyvybės suteikėja. Tačiau ta Saulė yra kiekvienos būtybės viduje; ta Saulė yra visų atomų, sudarančių mūsų kūną, viduje ir tai yra ta pati šviesa, suteikianti mums sąmonę, suteikianti mums gebėjimą suvokti. Deja, mes suvokiame klaidingai, kadangi mūsų sąmonė tapo įkalinta narve. Nepaisant to, ta šviesa ir toliau spinduliuoja.

Senovės kabaloje, Gyvybės Medyje, mes tą šviesą matome medžio viršuje. Tai - Ain Sof Aur, Kūrimo Spindulys, kuris, kai pasireiškia pirmąkart, yra tas dieviškas trikampis, trys pirmosios Gyvybės Medžio sferos, mūsų dar vadinamos Sauliškuoju Logos. Graikų kalbos terminas „Logos“ reiškia žodį. Ši aukščiausioji šviesa yra priežastis, atramos taškas viskam, kas egzistuoja ir kvėpuoja. Ji išreiškia savo žinias, savo išmintį, tačiau žmonija, būtybės, padarai ir netgi dievai priima tą šviesą tiktai per savo proto filtrą.

Žinoma tokie, kokie esame dabar, mes esame tamsoje; vargu ar kada nors mes matėme tą šviesą. Mums labai sunku pamatyti tą šviesą tyroje jos formoje. Būtent dėl to šviesa, Kristus, kuris savo prigimtine esme yra tyra meilė, pasireiškia per pasiuntinius, kuriuos mes vadiname pranašais arba avatarais. Iš esmės jie paprasčiausiai yra šviesos „lemputės“, šviesos perdavėjai. Taigi jei ta šviesa, Kristus būtų elektra (kuo jis ir yra), tai mokytojas, avataras, buda, dievas ar pranašas būtų elektros „lemputė“, kuri perduoda tą šviesą. Tačiau žinoma yra įvairių rūšių elektros lempučių. Visos elektros lemputės turi skirtingas savybes, gebą perteikti energiją. Kai kurios perteikia tą šviesą atsižvelgdamos į savo charakterį ar stilių, tai sudaro tai, ką mes vadiname religijomis. Budizmas yra viena šviesa, išreikšta per tam tikrą psichologiją, atsižvelgiant į tam tikrą poreikį. Krikščionybė yra ta pati šviesa, tačiau perteikiama per skirtingą lemputę. Graikų, romėnų paslaptys, visos tradicijos turėjo savo pranašus, kurie perteikė tą šviesą, mokė tos šviesos.

Žinoma pačios išmintingiausios, pačios giliausios, labiausiai gebančios perteikti tą šviesą yra labiausiai nubudusios būtybės iš visų, tai tie, kurie sugeba įkinkyti tą jėgą, tą energiją ir perteikti ją kuo įmanoma tyresne forma. Šias būtybes mes vadiname Bodhisatvomis. Šios būtybės yra nepaprastos.

Saulės Logos, Kosminis Kristus gnostiškoje tradicijoje suprantamas turįs tris pirminius aspektus. Pastarieji yra, kaip jau minėjau, pirmosios trys Gyvybės Medžio ar kabalos sferos: hebrajiškai jos yra vadinamos Kether, Chokmah ir Binah. Kether yra pirmoji sfera; šis žodis reiškia karūną, tai yra gyvenimo karūna minima Biblijoje. Kether yra Tėvas, esminė išmintis, Dienų Senolis, Ilgaamžis, neapsakomai dieviška inteligencija, sąmonė, energija. Antrasis aspektas ar antrasis Logos yra vadinamas Chokmah; šis hebrajų kalbos žodis reiškia išmintį. Ir trečiasis yra vadinamas Binah, šis žodis reiškia supratimą arba inteligenciją.

Šie trys aspektai yra viena: jie yra Trejybė, Trimurti, vienas dalykas trimis veidais, trimis aspektais. Jie reiškiasi per vieną ar kitą aspektą pagal poreikį. Prireikia ilgų meditacijų siekiant suprasti šiuos tris dalykus viename; intelektas tam priešinsis.

Šitoje vietoje svarbu pastebėti, jog antrasis Logos, antrasis šio vieno dalyko aspektas, yra vadinamas Chokmah, kas reiškia išmintį. Kitais žodžiais sakant, Kosminis Kristus, trys viename, Sauliškasis Logos, besileidžiant Kristaus šviesai, pasireiškia ta išmintimi. Būtent ta išmintis, Chokmah, išreiškia save siekdama padėti būtybėms, siekdama išplėtoti kūriniją, siekdama perteikti savo meilę. Pačiu potencialiausiu, galingiausiu, giliausiu ir skvarbiausiu būdu ši išmintis išreiškia save per savo pasiuntinius, tas bodhisatvas, pranašus. Pastarieji yra tos šviesos įsikūnijimai.

Kitais žodžiais sakant, Protas, „aš“, „aš pats“ yra išvalomi iš to asmens. Viskas, kas lieka, tai tos elektros lemputės stiklas, tobulai švarus, be jokio „aš“ jausmo, be jokio savanaudiškumo, tai, kas lieka, paprasčiausiai yra šviesa, išreiškianti save sąmoningu veiksmu. Nuostabus to pavyzdys yra Jėzus iš Nazareto. Jėzus, Ješua (kas reiškia Išganytoją, išgelbėtoją) buvo žmogus, kuris su savimi taip atkakliai dirbo, jog išsigrynino nuo visko, kas yra subjektyvu, nuo viso to savęs suvokimo ir tapo tobulu tos kosminės šviesos, Chokmah, išminties atspindžiu. Štai kodėl ta šviesa yra vadinama Sūnumi, štai kodėl Jėzus dažnai vadino save Sūnumi; tai yra susiję su Chokmah. Sūnus yra vaikas, perteikiantis tėvo ir motinos savybes; jis išreiškia tas savybes.

Žodis „bodhisatva“ yra kilęs iš sanskrito kalbos. „Bodhi“ reiškia nubudusį, reiškia išmintį ir taip pat reiškia inteligenciją, ar matote čia sąsają? Chokmah hebrajų kalboje reiškia išmintį, Binah reiškia inteligenciją, o tuo tarpu sanskrito kalboje „bodhi“ reiškia nubudusį, išmintį, inteligenciją. Matote, šių laikų žmonių protai puoselėja dvi skirtingas tradicijas, tačiau savo šaknimis šios tradicijos kyla iš to paties šaltinio.

„Satva“ yra taip pat sanskrito kalbos terminas, turintis įvairias reikšmes, tačiau sujungtas su „bodhi“ jis reiškia „(kieno tai) esmė“. Taigi žodis „bodhisatva“ reiškia išminties esmę.

Mums labai pasisekė, jog vis dar turime dalį tų išminties mokymų, kuriuos davė daugelis didžiųjų bodhisatvų, tokių kaip Mozė, Krišna, Buda, Mahometas, Jėzus ir daugelis kitų. Yra daug bodhisatvų, kurių niekuomet neatpažino žmonija, tačiau, nepaisant to, pastarieji daug prisidėjo, bandydami pagelbėti žmonijai.

Pastarųjų kelių tūkstantmečių laikotarpyje šiai žmonijai perteikti mokymai skyrėsi, atsižvelgiant į šimtmečių poreikius, o taip pat ir į šiuos mokymus gaunančių žmonių psichologinius poreikius. Mes dabar esame Kali-Jugos, tamsos amžiuje. Induizme Kali reiškia tą, kuri praryja, reiškia naikintoją, deivę, kuri naikina, kitais žodžiais sakant, Pragaro deivę. Tačiau pastaroji Kali-Juga iš tikro yra pragaro amžius, kuomet pragaras praryja žmoniją. Tai labai lengva pamatyti. Tai, ką mes vadiname Žmonėmis, iš tikro yra truputėlį daugiau nei gyvūnai, kurie yra ištisai skatinami troškimų. Taigi šis Kali-Jugos amžius yra labai tamsus metas. Daugelis didžių pranašų įsikūnijo perteikti išmintį, dharmą, padėti žmonijai. Kai kurie jų įsikūnijo Rytuose, kai kurie Vakaruose, kai kurie buvo viešai žinomi, tačiau daugelis – ne. Nepaisant to, ketinimas visuomet yra tas pats: padėti, palengvinti skausmą, atvesti būtybes į šviesą.

Šviesa ir sąmonė yra tas pats dalykas. Taip pat, kai kažkur jūs atrandate gyvybę, ten jūs atrandate sąmonę; ten, kur randate gyvybę, yra sąmonė. Taigi ši „metafora“ iš tikro nėra metafora, tai yra tikra ir kaip jau minėjome praeitose lekcijose, kvantinėje fizikoje atrandama ši tiesa, jog šviesa yra inteligentiška.

Išminties mokymai buvo perteikiami atsižvelgiant į žmonijos poreikius, egzistavo daugelis religijos formų. Žinoma žmonija visuomet kovoja dėl šių formų, taip vadinamu „Dievo vardu“ ar „meilės vardu“ vienas kitą žudo. Aišku nužudymas vardan religijos nieko bendro neturi su religija. Žodis „religija“ yra kilęs iš žodžio „religare“, kas reiškia susivienyti, taigi kaip jūs ketinate susivienyti, jeigu jūs žudote žmones. Tačiau pirminės religijos, šie išminties mokymai buvo pateikiami atsižvelgiant į šimtmečių poreikius, nors daugelis dabar jau yra degeneravę.

Religijos lygmenys

Norėdami suprasti religijas, mes galime pažvelgti į budizmo mokymų modelį ir mes galime sakyti, jog egzistuoja trys pagrindinės religijos formos. Sanskrito kalboje jos yra vadinamos „yanas“ (janos). Jana reiškia įrankį ar transporto priemonę, panašiai kaip automobilis, tai yra technologija, kurią naudojate persikelti iš vienos vietos į kitą. Taigi tas pats ir su trijanomis (trys janos), trys dharmos įrankiai. Vėlgi, kai aš miniu dharmą, aš neturiu omenyje vien tik Rytų tradicijas, aš turiu omenyje visą religiją, kadangi visi mokymai gali būti organizuojami atsižvelgiant į šiuos tris įrankius.

Pirmasis, žinoma, turi būti pamatinis kelias, įvadinis kelias, mokymai, kurie pritaikomi bet kuriam asmeniui tam, jog per juos būtų suteikta informacija, kurios reikia žengti toliau. Taigi tai, ką mes pavadintume įvadiniu keliu, Rytų tradicijose yra vadinama Šravakajana, kas yra kilę iš žodžio „šravaka“, reiškiančio klausytoją, kažką, kas išklauso; o „jana“ reiškia įrankį. Šravakajana dar neteisingai vadinama Hinajana. Terminas „hinajana“ čia skamba menkinančiai; tai nėra mandagu. Mums derėtų naudoti žodį „šravakajana“ arba paprasčiausiai vadinti jį įvadiniu keliu, taip būtų daug pagarbiau ir šis terminas nurodytų savo tikrąją funkciją.

Įvadinis kelias yra ta religijos forma, ta dharmos forma, kuria asmuo yra mokomas pačių dvasingumo pagrindų, pačių pagrindų kaip suprasti sąmonę. Budizme tai apima dalykus, tokius kaip Keturios Kilniosios Tiesos. Keturios kilniosios tiesos išreiškia gyvenimo pagrindą - jog gyvenimas yra kančia. Tai yra pirmasis dalykas, kurį bet kuris siekiantysis turėtų giliai suprasti ne vien tik intelektu, bet patirtimi. Įvadinio kelio tikslas yra suprasti karmos prigimtį, suprasti kančios prigimtį. Būtent šiame darbo lygmenyje siekiantysis yra mokomas medituoti, koncentruotis, melstis, stebėti save, mokomas atidumo, budrumo. Tačiau visi šitie dalykai: atidumas, savistaba, savęs atsiminimas, meditacija, malda turi vieną tikslą – suvokti kančios prigimtį, suvokti karmos prigimtį.

Karma yra dėsnis, egzistuojantis visur, ir laike, ir erdvėje. Jei nebūtų karmos, nebūtų ir egzistencijos. Kadangi dalykai egzistuoja, mes žinome, jog egzistuoja karma, nes karma sako, kad viskas turi priežastį. Jei egzistuoja veiksmas, egzistuoja ir pasekmė, o jei egzistuoja pasekmė, tai ji buvo sukurta priežasties, kažkokio tai veiksmo. Taigi Veiksmo ir Pasekmės dėsnis yra įvadinio kelio studijų visa esmė, visa paskirtis. Ne vien tiktai intelektualiai, teoriškai studijuoti, bet pačiam atrasti kančios priežastis savyje; toks yra tikslas.

Mūsų gnostiškoje tradicijoje mes tai atliekame daugeliu būdų. Mes pabrėžiame savistabos, savianalizės, savo veiksmų, jausmų, minčių analizės ir t. t. poreikį, ir tą atliekant, matyti to pasekmes. Mes mokomės ne vien tik mechaniškai stebėti, tačiau stebėti siekiant Suvokimo, supratimo, išminties.

Supratimas, kurio ieškome, yra toks: kai veikiame, mes sukuriame pasekmes. Yra aišku, kad šiuo momentu kiekvienas iš mūsų to nesupranta, kadangi mes ir toliau netinkamai elgiamės. Kiekvienas mūsų, būdamas nuoširdus, analizuodamas savo protą, atrastų, jog galbūt praėjusių keleto valandų laikotarpyje mūsų protuose iškilo viena ar kita savybė, kuri yra žalinga. Tai galėtų būti išdidumas, tai galėtų būti gėda, gašlumas, pyktis, pavydas, pagieža, baimė, apsirijimas arba godumas; egzistuoja daugybė savybių, galinčių iškilti mūsų protuose. Pastarosios sukuria mums ir kitiems kančią.

Jeigu mes iš tikro suprastume, kad kiekviena mumyse iškilusi mintis turi pasekmę, jeigu mes iš tikro suprastume, kad kiekvienas mūsų širdyje iškilęs jausmas sukelia pasekmę; nejau jūs tikrai manote, jog tuomet mes ir toliau kurtume tokio tipo jausmus ir mintis? Ar mes ir toliau būtume tokie, kokie esame, jeigu mes iš tikro suprastume, jog tuomet, kai mes jaučiame pyktį kitam asmeniui, iš tikrųjų mes jį žeidžiame? Mes nesuvokiame to fiziškai, tačiau ką galime pasakyti apie psichologinį poveikį? Gnosis mus moko, jog fizinių ligų prigimtis glūdi psichologinėse priežastyse; kai kurios mūsų ligos gali būti stimuliuojamos kitų asmenų neigiamų jausmų mums.

Kai mes pavydime kitam asmeniui, mes save žeidžiame ir kai mes jaučiame pavydą, mes žeidžiame visus. Kai mes jaučiame išdidumą, kai mąstome skatinami jo, kai mes elgiamės iš išdidumo, mes darome žalingą poveikį. Todėl kiekvienam iš mūsų yra būtina pastoviai analizuoti protą akimirka po akimirkos, būtina visuomet stebėti protą.

Tai yra protas ar, kitais žodžiais sakant, Ego, kuris yra įkalinęs mūsų sąmonę, mūsų pačių šviesą tamsoje ir kuris verčia mus klaidingai matyti dalykus. Tuomet mes tikime, jog mūsų savęs suvokimas yra tikras, jog mūsų išdidumo jausmas, pojūtis yra tikras ir mes norime jį pamaitinti. Mes norime jaustis geresni gaudami puikų darbą, turėdami pasigėrėtiną rolę gyvenime, įgydami pavydėtiną statusą ar turėdami pinigų, įgydami kažką, ko mes norime, ką turi kitas; tai yra godumas, tačiau išdidumas savo prigimtimi yra visuose šiuose dalykuose. Galbūt mes ką tik patyrėme baimę, skurdo baimę, vienatvės baimę, atmetimo baimę, taigi mes elgiamės siekdami patenkinti šiuos pojūčius: fizinius pojūčius, emocinius pojūčius ir intelektualinius pojūčius. Visa ši veikla sukuria karmą.

Kiekvienąkart, kai mes elgiamės skatinami išdidumo, mąstome skatinami išdidumo, jaučiame išdidumą ir mėgaujamės išdidumo pojūčiais, mes sukuriame kančią, mes sukuriame karmą. Todėl šis įvadinis kelias buvo visuotinai išreiškiamas visais laikmečiais ir visose vietose ir štai kodėl visos didžiosios religijos pabrėžia moralinį tyrumą, šventumą, neigiamų emocijų eliminavimo poreikį. Ši frazė „neigiamos emocijos“ nereiškia vien tik pykčio, gašlumo, neapykantos, ji taip pat reiškia išdidumą, kuris dažnai jaučiasi labai gerai. Ji taip pat reiškia apsirijimą, kuris visuomet siekia jaustis gerai. Tai yra neigiamos emocijos: jos yra emocinės energijos savybės, kurios vibruoja Astraliniame Kūne, kurios yra neigiamos, žalingos.

Taigi kiekvienoje religijoje mes matome pabrėžtiną mūsų psichologijos pasikeitimo poreikį, poreikį suprasti Veiksmo ir Pasekmės įstatymą. Kaip sakoma Biblijoje: „Kiekvienas žmogus pjaus tai, ką sės“, kitais žodžiais sakant, taip kaip elgsitės, taip jum bus atlyginta; jūs nusipelnote to, kokius veiksmus atlikote. Kai mes iš tikro tą suvokiame, tuomet galime pasiruošti kitam instrukcijų lygmeniui.

Pokytis gali prasidėti tuomet, kai mes iš tikrųjų matome, sąmoningai suvokiame, kaip mūsų pačių ego sukuria karmą, kaip mūsų pačių išdidumas priverčia ne vien tiktai mus kentėti, bet ir tuos, kuriuos mes mylime. Kaip to pavyzdį mes galime stebėti bet kurį iš tėvų, mylintį savo vaiką, mylintį tokia meile, kuri yra anapus vien tik intelekto; ji netgi yra anapus bet kokio apibūdinimo. Ten yra meilė, kuri yra tokia gili, tačiau jei pastarasis iš tėvų klausosi savo išdidumo ir pradeda mokyti savo vaiką, atsižvelgdamas į savo išdidumą, jis gali priversti savo vaiką vystytis priešinga vaiko prigimčiai linkme. Pavyzdžiui, daugelis tėvų siekdami gerai jaustis, siekdami jaustis, jog jie kaip tėvai atliko gerą darbą, nori, jog jų vaikai būtų turtingi ne dėl naudos vaikui, bet dėl savo pačių išdidumo; arba jie nori, jog jų vaikas taptų gydytoju arba politiku. Taigi čia matome priešpriešą: yra meilė vaikui ir taip pat yra tas ego, kuris nori matyti savo paties atspindį, matyti save esant nuostabų. Tai yra iliuzija ir tai yra kančios pagrindas. Mes tai atliekame daugeliu būdų, galime turėti gerų ketinimų, tačiau kalba tik pasekmės. Mes galime siekti gėrio, tačiau, jei mes sukuriame kančią, mes sukaupiame karmines skolas.

Tačiau tas, kuris rimtai priima šį mokslą, šią dharmą, kuris atpažįsta, jog bet kurioje gyvenimo situacijoje gali būti sukurta kažkas naujo, tada kažkokia nauja savybė jame yra pasirengusi pasirodyti. Bet tai gali nutikti tik tuomet, jeigu mes žinome, kaip tai padaryti; visos religijos tą pabrėžia: tai yra vadinama meile, tai yra vadinama užuojauta. Ta puoselėjama tėvų meilė vaikui demonstruoja potencialią savybę, kurią mes galime išvystyti. Kai tėvai atsisako savo pačių troškimų ir vietoje to pasirūpina vaiko tikraisiais poreikiais – netgi kai tie poreikiai prieštarauja tėvų troškimams – tuomet mes matome ypatingo tipo aktyvios meilės užuomazgas. Sanskrito kalboje tai yra vadinama Bodhičita. Kaip jau minėjau, „bodhi“ reiškia išmintį, supratimą, inteligenciją. „Čita“ reiškia protą. Kai bodhi, supratimas, išmintis, inteligencija, suvokia kančios priežastis ir mes atsakome sąmoningu, nesavanaudišku veiksmu, tuomet bodhi gali užgimti mūsų protuose. Tai yra bodhičita, tai yra nubudęs protas, inteligencija, supratimas, išmintis.

Tas gimimas - ir netgi siekimas pagimdyti nesavanaudišką meilę ir užuojautą kitiems – yra sekančio dharmos etapo pradžia arba sekanti religijų esminė forma. Tą pradžią mes pavadintume aukštesniuoju keliu arba aukštesniuoju įrankiu. Sanskrito kalboje tai yra vadinama Mahajana. „Maha“ reiškia didįjį, o „jana“ – įrankį arba kelią. Taigi pirmoji išsiskirianti mahajanos mokymų charakteristika yra užuojauta, sąmoninga meilė: bodhičita. Antrasis, bet kurių mokymų, kurie gali būti klasifikuojami kaip aukštesnysis įrankis, išskiriantysis faktorius yra tiesioginis Tuštumos, Šūnjatos, Absoliuto patyrimas. Šie du faktoriai, šie du aspektai, eina išvien.

Be stipraus, eksperimentinio Tuštumos prigimties supratimo, užuojauta išliks silpna... Kodėl? Tikroji užuojauta, tikroji meilė, bodhičita yra tas nubudęs protas, išminties protas, ta inteligencija. Tačiau ta išmintis, bodhi yra Saulės Logos šviesa, dieviškasis trikampis: Kether, Chokmah, Binah. Tai yra Kūrimo Spindulys, tačiau ta šviesa iš meilės išnyra iš Absoliuto (Tuštumos). Bodhičitos esmė yra meilė, kurią Kristus puoselėja kenčiantiems padarams. Ta šviesa išnyra iš beribio Absoliuto, Tuštumos, kurioje neegzistuoja „aš pats“, neegzistuoja „aš“, neegzistuoja ego, neegzistuoja kančia. Absoliutas yra anapus kančios; tai yra tyra, absoliuti laimė. Žvelgiant iš šio taško, būtybė, kuri susijungė su ta šviesa, kuri žino absoliučią egzistencijos prigimtį, suvokia kenčiančias būtybes ir jaučia milžinišką meilę bei rūpestį visiems kenčiantiems padarams, kurie egzistuoja apačioje purve. Tokia būtybė, ta inteligencija, tas padaras gali tik tuomet turėti šį gailiaširdį požiūrį, kai supranta „aš pats“ prigimties Tuštumą. Būtybės, įkalintos kančioje, kenčia dėl to, jog klaidingai tiki, kad „aš“ yra tikras. Jie tiki, jog jų troškimai gali būti patenkinti.

Kiekvienas mūsų klaidingai mano, jog mūsų puoselėjamas savęs suvokimas yra tikras. Bet jei mes išmoktume medituoti, jei mes išmoktume save stebėti, jei išmoktume panaudoti sąmonę, mes galėtume tiesiogiai patirti to „aš pats“ Tuštumą.

Išdidumo ego, kuris suteikia mums savęs suvokimą, neegzistuoja: tai yra iliuzija, tai yra melas, tačiau mes tikime jį esant tikru. Vienintelė priežastis jam ten užsibūti yra ta, jog jis savyje turi įkalinęs mūsų energiją. Medituotojo tikslas yra pralaužti tą indą, ego, išvaduoti sąmonę ir tokiu būdu išsivaduoti nuo karmos, kančios. Tas dalykas ateina per (1) kančios suvokimą, kuris kyla mokantis įvadiniame kelyje, ir jis ateina per (2) užuojautą, kylančią mokantis aukštesniame kelyje, pažįstant savyje turimas esmines priežastis, kurios priverčia kitus kentėti. Ta užuojauta, užgimusi iš apgailestavimo dėl to, kad mes kitus žeidžiame, suteikia milžinišką įkvėpimą pasikeisti. Tas įkvėpimas pasikeisti, motyvacija yra juo labiau pamaitinama, kuo labiau mes suprantame „aš pats“ prigimties Tuštumą, kadangi tuomet mes galime pamatyti, kad ne tik mes klystame suvokdami save, bet ir kiti. Tokiu būdu kyla ilgėjimasis jiems padėti.

Šiame kontekste, bet kuriuose mahajanos mokymuose (bet kurios religijos), studentas turi įgyti eksperimentinių žinių apie šias tiesas, patirti jas, asmeniškai jas pažinti; tai nėra kažkas intelektualaus, tai nėra įsitikinimas, tai yra asmeninių, sąmoningų žinių reikalas. Tas, kas iš tikro suvokia karmos siaubą, tikrąją Veiksmo ir Pasekmės įstatymo, kuris palaikomas, maitinamas mūsų pačių ego, galią, pradeda suvokti, jog jam reikia greitesnio būdo eiti keliu. Einant iš lėto, nuo vienos egzistencijos iki kitos, kyla labai daug pavojų, kadangi tas „aš“ suvokimas toks hipnotizuojantis, tas savęs supratimas toks žavintis, jog mums labai sunku būti aukščiau viso to.

Studijuodami Gnosis mes suvokiame, jog savyje turime tai, ką vadiname Esme. Zen budizme tai vadinama Budhata. Tradiciniame budizme tai vadinama Tathagatagarbha, kas reiškia nubudusiojo sėklą arba embrioną, kitais žodžiais sakant, Budos prigimtį. Ši budos prigimtis yra mūsų pačių sąmonė, kuri yra gemalas, sėkla, kuri savyje turi potencialą tapti buda. Ji gali pilnai nubusti, atsiriboti nuo kančios, tačiau ji turi būti auginama. Deja, ji yra įkalinta tame „aš“, tame klaidingame savęs suvokime. Tai yra pati sąmonė, mūsų pačių sąmonė, tačiau ta sąmonė yra labai maža, tarsi kūdikis ir ji nėra gerai išvystyta. Ir, deja, 97% jos yra įkalinta ego viduje, visuose tuose padrikuose elementuose, tokiuose kaip išdidumas, gašlumas, pavydas, pyktis, gobšumas...

Mums reikia išvaduoti esmę, ištraukti ją iš ego. Štai kodėl mums reikia medituoti, išmokti dirbti su sąmone, atskirti save nuo klaidingo savęs supratimo ir patirti tiesą apie proto prigimtį. Ta prigimtis tantriniame budizme vadinama Skaidria (Vaiskia) Šviesa. Skaidri Šviesa yra nepakeista, neperfiltruota, tyra, pradinėje būsenoje esanti sąmonė. Visi budistai teigia, jog pirminė proto prigimtis yra tyra, aiški, atvira, neturinti „aš pats“ prigimties. Ir Samael Aun Weor teigė tą patį: protas savo natūralioje būsenoje yra tyras ir ramus tarsi ežeras, ir jis gali atspindėti visą visatos turinį. Ten neegzistuoja „aš pats“. Tame yra sąmonė, tikroji individualybė, tame yra individas, tačiau jis nėra tas „aš pats“, apie kokį mes galvojame. Tai yra tokia savęs prigimtis, kuri yra anapus „aš pats“; ji yra anapus šio ribojančio narvo, kuriame mes kenčiame.

Tam, kuris iš tikrųjų suvokia karmą, kuris, dėl savo supratimo apie ją, kuria daug užuojautos, atsiranda labai stiprus poreikis išlaisvinti esmę, sąmonę. Tokie asmenys pradeda suvokti, jog jiems reikia greitesnių priemonių, kažko efektyvesnio, labiau prasiskverbiančio, gilesnio, kad daug greičiau išrautų su šaknimis kančios priežastis, kad jie nustotų nešę kitiems žmonėms kančią ir nustotų kentėti patys. Šis slaptas, aukštesnis kelias turi daug pavadinimų, tačiau tai yra tai, ką mes pavadintume ezoterine mokymų puse.

Krikščionybė turi ezoterinę tradiciją, kuri dabar didžiąja dalimi užmiršta. Budizme ji gana neblogai išliko Tibete bei keliose kitose šalyse. Ji yra žinoma daugeliu pavadinimų. Vienas jų yra Vadžrajana, „vadžra“ reiškia deimantą, reiškia nesugriaunamą. Taigi tai yra Deimantinis Kelias, Deimantinis Įrankis, Nesunaikinamas Įrankis. Vadžra taip pat reiškia perkūno trenksmą, žaibo blykstelėjimą. Indra, induizmo dievas, kaip savo ginklą naudoja vadžrą, panašiai kaip Dzeusas ar Jupiteris. Vadžrajanos simbolis yra žaibas, jūs galite pamatyti Lamas, panašiai kaip Dalai Lama, kuris vienoje rankoje laiko vadžrą, o kitoje – varpelį, jie simbolizuoja metodą ir išmintį, du vienas kitą papildančius praktikos aspektus, kurie padeda plėtotis bodhičitai. Vadžra taip pat reiškia falą, lytinį organą, kadangi tai yra kūrybinė jėga, kūrybinė energija, kurią praktikantui reikia įkinkyti tam, kad būtų eliminuotos kančios priežastys.

Vadžrajana yra tantrinis mokymas; tai yra tantrizmas. Tantra, reiškianti kontinuumą arba srovę, arba tėkmę, yra mokslas, kuriame vadžros energija yra įkinkoma ir panaudojama. Taigi vadžrajana taip pat gali būti vadinama Tantrajana, „kontinuumo įrankiu“. Vadžrajana taip pat gali būti pavadinta Mantrajana. Mantra yra šventas žodis, galios žodis. Taigi labai įdomu tai, kaip Tibete yra išverčiamas mantrajanos terminas. Tsong Khapos (kuris buvo Budos Šakjamunio įsikūnijimas) darbuose mantrajana vadinama „šventojo žodžio įrankiu“, ir jei jūs ką nors žinote apie masonų tradiciją arba Vakarų okultizmą, jūs tikriausiai esate girdėję, jog prarastasis žodis, šventasis žodis yra labai svarbus ir prasmingas. Taigi ta pati tradicija egzistuoja ir Vakaruose, ir Rytuose.

Šis vadžrajanos, tantrajanos, mantrajanos įrankis yra vienas ir tas pats dalykas – tai yra mokslas apie energijos transformavimą. Mantra, žodis yra vibracija. Vadžra yra energija, tantra yra energijos srovė. Taigi kiekviename iš šių pavadinimų mes nurodome tą patį esminį pagrindą.

Tradiciniame budizme vadžrajana yra suskirstyta į skirtingas mokyklas, skirtingas grupes, tačiau bendru atveju, didėjančia tvarka, egzistuoja keturios tantrizmo kategorijos.

Tas, kuris įžengia į vadžrajanos mokymus, deimantinį kelią, daro tai motyvuojamas bodhičitos, užuojautos. Tai yra labai svarbus dalykas, apie kurį verta pagalvoti. Tas, kuris iš tikro gauna paslaptis, mokslą, išmintį šiuo aukštesniu aspektu, gauna šiuos dalykus iš užuojautos. Deja, šiais laikais visi studentai, ypatingai Vakaruose, nori nedelsiant įžengti į vadžrajanos mokymus, todėl kai tik jie išgirsta apie budizmą, jie nedelsiant nori aukščiausios tantros, jie nori viską, kas nuosekliai eina prieš tai, praleisti ir nedelsiant gauti visas paslaptis, aukštuosius mokymo aspektus. Ar jūs žinote, kaip mes tai vadiname? Mes tai vadiname išdidumu. Taip elgtis nederėtų. Tačiau tai yra suprantama, šiuo būdu žmonės, turintys šį ketinimą, motyvaciją, troškimą, nori save transformuoti. Tai yra geras dalykas, tačiau ta ambicija turi būti realistiškai suvaldyta. Mes turime būti realistai. Kelio etapai yra pateikiami ne be reikalo.

Mokymo lygmenys

Gnostiškoje tradicijoje mes mokome visų šių kelio lygmenų, tačiau labai susintetinta forma. Jeigu jūs studijuosite Samael Aun Weor knygas, jūs aptiksite praktikų, kurios pritaikomos visiems šiems mokymų lygmenims. Gnostiškose knygose galima rasti meditacijos praktikų, taikomų kiekviename iš trijų įrankių (kelių). Galima atrasti įvairiausių savęs stebėjimo pratikų lygmenų. Galima atrasti įvairiausių priemonių energijai transformuoti. Ir kiekviena jų pritaikoma skirtingiems darbo su savimi lygmenims.

Mes nenorime pasakyti, jog tie, kurie studijuoja aukščiausią mokymų aspektą, tokį kaip vadžrajana (labai sunkias meditacijos praktikas), yra geresni už kitus; taip nėra, mes visi esame lygūs, mes visi esame įkalinti kančioje, tačiau visi turime skirtingus poreikius. Faktas lieka tas, kad šie instruktavimo laipsniai skirti visiems tuo metu, kuris kiekvienam yra tinkamas. Būtina pereiti per kiekvieną lygmenį tokiu pat būdu, kaip jūs studijavote mokykloje, kuomet buvote vaikai. Jeigu jūs šešiametį vaiką pasodinsite universiteto lygmens klasėje, tai tas vaikas taps tik blaškymo šaltiniu ir nieko neįgis, kas pasitarnautų jo augimui; ta pati tiesa egzistuoja ir apie instruktavimo lygmenis religijoje.

Šiame Kali-Jugos amžiuje žmonijos karma tapo tokia sunki, tokia intensyvi, kančia yra tokia didelė, jog sąmoningos inteligencijos, kurios valdo šiuos mokymus iš aukštesniųjų egzistencijos lygmenų, ryžtingai nusprendė, jog atėjo laikas atverti duris visam mokymui, kadangi laiko liko nedaug. Karma, kybanti virš žmonijos galvos yra tokia sunki, jog šios didžios gailiaširdės būtybės nusprendė: „Tegul jie turi viską, kad galėtų tuo pasinaudoti, kol dar yra laiko; jeigu jie to nori – gerai, jeigu ne – mes tai gerbiame.“

Tiesa ta, kad kiekvienoje duotoje meditacijos praktikoje mes galime žengti per visus tris lygmenis, t. y. vienoje praktikoje mes galime panaudoti kiekvieno mokymo lygmens aspektus. Nėra taip, kad vieni yra geresni už kitus, kadangi jie yra tik skirtingi būdai pažvelgti į protą, skirtingi būdai dirbti su sąmone. Jie visi yra svarbūs, jie visi sudaro visumą. Tačiau norint suprasti, kaip juos efektyviai panaudoti, mums reikia įgyti patirties ir praktikose, ir teorijose.

Taip pat kaip ir studentai turi savo lygmenis, kuriuose jiems reikia dirbti, taip ir instruktoriai turi savo lygmenis. Jūs galite patyrinėti bet kurios mokyklos gnostišką išmintį ir atrasti, jog pagrinde dėmesys yra sufokusuotas į įvadinius mokymų aspektus; tačiau jų nekritikuokite, šie instruktoriai moko, atsižvelgdami į savo pačių supratimą bei studento poreikius. Būdami dharmos praktikantais, mes visuomet turėtume gerbti praktikantus, nesvarbu kokiame lygmenyje jie dirba. Kas, jeigu jūs teisiate budą? Netgi Buda mokė įvadinių dalykų tuos asmenis, kuriems reikėjo tų dalykų, todėl mes turėtume būti nuovokūs ir pagarbūs.

Studijų rezultatai

Tačiau turime suprasti vieną dalyką, yra didelis skirtumas tarp tų praktikantų, kurie užstringa viename ar kitame lygmenyje, studijų rezultatų. Dėl to, jog žmonijos karma yra tokia sunki, kai kurie žmonės priims mokymus, tarkime, jų įvadinį aspektą, ir liks įstrigę tuose mokymuose; jie nežengs anapus jų. Dėl to jie apribos savo vystymąsi, duotasis instrukcijų lygmuo tegali tik tiek toli jus nuvesti. Asmuo, kuris praktikuoja tame lygmenyje – galbūt netgi ir stabdo save tame lygmenyje – yra vadinamas šravaka. Atminkite, kaip jau minėjome, įvadinis įrankis yra vadinamas šravakajana. Žodis „šravaka“ reiškia klausytoją, tą, kuris girdi. Tai yra asmuo, kuris išgirsta mokymus, klausosi dharmos, tačiau jos nėra įgyvendinęs; tas, kuris juos išgirsta, jais patiki, seka jais, tačiau jų neįgyvendina: tai yra, jis nepabėga nuo kančios.

Asmuo, bestudijuojantis ir sekantis aukštesniuoju keliu, bando suvokti užuojautą, bodhičitą, jis medituoja bei transformuoja save, atsižvelgdamas į instrukcijų lygmenį, ir kai jis kažką pasiekia, kažkokį realizacijos lygmenį, jis sanskrito kalboje yra vadinamas Pratjeka. Pratjeka reiškia vienišą, atsiskyrusį. Tokie asmenys yra vadinami atsiskyrėliais, kadangi jie vis dar neįgijo bodhičitos ir todėl gali išgelbėti tiktai save. Kai kurie praktikantai įstringa šiame lygmenyje ir todėl nesupranta tų, kurie žengia anapus šio lygmens.

Tačiau vieninteliai, kurie pilnai pasinaudoja mahajana ir žengia anapus jos, gali užsitarnauti teisę vadintis bodhisatvomis; tačiau šis terminas turi ypatingai specifines išlygas, aspektus. Gnosis studijose mes žengiame truputėlį giliau paaiškindami šias janas, nei tradicinis budizmas, kadangi sąmonės vystymas nėra apribojamas to tipo dalyku, su kuriuo mes čia dabar dirbame.

Siekiant iš tikrųjų tapti kanalu, bodhičitos įrankiu, ji turi būti gerai išvystyta.

Bodhičitos formos

Bodhičita turi skirtingus aspektus. Du pirminiai jos aspektai yra absoliutusis ir reliatyvusis.

Absoliuti bodhičita yra dalijama į du dalykus: pirmas dalykas tas, jog atpažįstama, kad visos egzistuojančios būtybės turi budos-prigimtį, savyje turi Dievo kibirkštį, savyje turi dievybę. Mes to nesuvokiame, kadangi mes su kitais žmonėmis elgiamės blogai. Jei mes iš tikro suprastume, kad kiekviename asmenyje yra budos, angelo sėkla, Dievo dalis, mes juos gerbtume, gerai su jais elgtumėmės, mylėtume juos. Tačiau mes to nedarome.

Antroji absoliučios bodhičitos dalis yra Tuštumos visuose dalykuose atpažinimas; kitais žodžiais sakant, ištobulinta bodhičita yra patirtinis ir pilnas Absoliuto suvokimas.

Taigi absoliuti bodhičita yra Absoliuto ir budos-prigimties suvokimas. Ir iš tikro vienintelis, kuris tą turi, yra pilnai išsivystęs buda, kažkas, kas yra visiškai nubudęs.

Antrasis bodhičitos aspektas yra vadinamas reliatyviu ir, žinoma, tuo norima pasakyti, jog bodhičita yra vystymosi procese. Tačiau ir šis dalykas turi du aspektus, pirmasis yra siekis.

Kai mes išgirstame apie bodhičitą, kai mes išgirstame apie nesavanaudišką meilę, kitų užuojautą, tai yra labai įkvepiantis dalykas, tai yra labai nuostabu, labai dorovinga. Ir kada mes savo širdyje pajuntame ilgėjimąsi pažinti save, spontaniškai tapti užjaučiančiais, tuomet tai yra siekimas išvystyti bodhičitą. Tai yra tas pirmasis reliatyvios bodhičitos aspektas; tai yra ilgėjimasis išvystyti tikrąją sąmoningą meilę.

Antrasis reliatyvios bodhičitos aspektas yra pritaikymas. Daug žmonių turi įkvėpimą mylėti, nesvarbu, ar tai būtų krikščionis, žydas, budistas, gnostikas, ir gali turėti idėją, jog mylėti visas būtybes yra nuostabu ir jie gali to trokšti, tačiau gali būti taip, jog jie tuo negyvena. Visiškai skirtingas dalykas yra veikti remiantis sąmoninga meile, iš tikro ją skleisti.

Tobulumai (Dorybės)

Natūraliai bodhičitos pritaikymas eina lygmenimis. Šie lygmenys skirtingose tradicijose turi skirtingus pavadinimus. Tradiciniame budizme bodhičitos pritaikymas turi šešias pagrindines formas; kitais žodžiais sakant, buvimas užjaučiančiu asmeniu iš tikrųjų, tikras, nuoširdus atsižadėjimas savęs ir tarnavimas kitiems žmonėms ateina šešių pirminių aspektų formoje; pastarieji yra vadinami paramitomis. „Paramita“ yra sanskrito kalbos žodis, reiškiantis tobulumą, dorybę. Taigi mes galime sakyti: „Šeši tobulumai“.

Jums bus įdomu sužinoti, jog Mokytojas Samael Aun Weor kalbėjo apie paramitas, tačiau tuomet, kai jis mokė, tekstai, raštai, susiję su paramitomis, nebuvo išversti ir vienoje lekcijoje jis kalbėjo, jog jis norėtų prieiti prie tų raštų tam, kad galėtų kartu dirbti su studentais, siekiant tų paramitų supratimo. Laimei, dabar mes juos turime, taigi yra daug raštų, kuriuos galime studijuoti, siekdami suvokti paramitas. Patys žymiausi raštai bendrai ar viešai yra vadinami „Bodhisatvos Kelias“ arba „Bodhisatvos Gyvenimo Būdas“, ar „Nušvitimo Kelio Vadovas“. Nors iš tikrųjų pavadinimas yra toks – „Bodhičarjavatara“.

Šeši tobulumai yra dorybingos veiklos. Jos nėra vien tik idėjos ar teorijos, jos yra elgsenos būdai. Kai praktikantas ištobulina šiuos šešis dalykus, jis tampa visiškai nubudusiu buda. Taigi patys tobulumai, pačios paramitos, yra kelias tapti buda. Su jomis yra supažindinama per tai, kas sanskrito kalboje yra vadinama „bhumiais“; šis žodis reiškia pagrindą, lygmenį. Paprastai jie yra perduodami kaip dešimt lygmenų; apie juos mes kalbėsime vėlesnėse lekcijose, taip pat kaip ir apie paramitas. Tačiau šios dienos lekcijos tikslas yra suprasti, jog šešios paramitos yra būdas, kuriuo mes aktyviai dirbame siekdami ištobulinti savo bodhičitą, ištobulinti savo užuojautą, savo sąmoningą meilę.

Nubudusių Inicijuotųjų tipai

Studijuodami Gnosis mes žvelgiame į tą patį dalyką, tačiau šiek tiek skirtingu kampu. Žvelgdami į tai materijos ir energijos atžvilgiu, mes galime pasakyti, jog įvadinių religijos lygmenų praktikantai gali ir neišvystyti bodhičitos, tačiau jie vis tiek gali išvystyti sielos kūnus. Bet kurios religijos studentai, dirbantys ar tai įvadiniame kelyje, ar tai aukštesniame, gali gauti seksualinės transmutacijos, Alchemijos arba Tantros mokymus, kad susikurtų tai, kas Tibeto budizme yra žinoma kaip iliuzinis kūnas, tai, ką gnosticizme mes vadiname sielos kūnais: Sauliškuoju astraliniu kūnu, Saulės Mentaliniu Kūnu ir Saulės Priežastiniu Kūnu. Tačiau, būdami šių dviejų „janų“ studentai, jie tai pasieks neišvystydami bodhičitos. Praktikantas, dirbantis transmutacijos moksle, puoselėdamas meistrišką skaistumą, gali susikurti šiuos vidinius įrankius (kūnus), tačiau jei jis tai daro be bodhičitos, galutinis rezultatas yra pratjeka buda, „vienišas realizuotojas“ arba, kitais žodžiais sakant, nirvani. Tai yra asmuo, kuris iki tam tikro laipsnio nubudino sąmonę, išvystė galias, kuris geba keliauti aukštesniuosiuose ir žemesniuosiuose pasauliuose, nes jis išvystė savyje įrankius, kūnus, suteikiančius galimybę sąmoningai dirbti už fizinio kūno ribų, tačiau be bodhičitos jis lieka tame lygmenyje, jis lieka tuo, kas yra vadinama „savanaudžiu dievu“. Jeigu jūs studijavote Mahabharatą arba graikų, romėnų mitologiją, jūs matėte dievus, kovojančius vieni su kitais, pavydžius dievus, puoselėjančius karą dievus, išdidžius dievus; taip yra todėl, kad jie yra pratjekos. Jie yra dievai, budos, kurie vis dar turi ego, vis dar turi „aš“, išliekantys prisirišę prie to savęs suvokimo. Jie neturi besivystančios bodhičitos.

Štai čia mes priartėjome prie didelio skirtumo tarp dviejų svarbių kelių.

Siekiantysis, kuris dirba su savo karma, dirba su savo sąmone, siekdamas suvokti esmę, dirba tam, kad save transformuotų. Ta transformacija įvyksta dėl karmos supratimo ir energijos panaudojimo, dėl energijos pakeitimo ir jos panaudojimo kitokiu būdu, specifiškai - dėl Seksualinės Energijos.

Kai bet kuris siekiantysis žengia pirmyn pirmojo, antrojo, trečiojo, ketvirtojo ir penktojo laipsnio Iniciacijų lygmenyse (pastarieji yra Didžiosios Paslaptys, susijusios su Ugnies Gyvatėmis arba Kundalini), penktajame laipsnyje jam suteikiamas pasirinkimas. Tačiau supraskime situaciją. Pirmasis laipsnis yra susijęs su fiziniu kūnu ir praktikantas, siekdamas įgyti šią iniciaciją, fiziškai turi išvystyti absoliutų skaistumą, kas reiškia, jog jis neišlieja seksualinės energijos; jis sukaupia ir įkinko tą jėgą, kad tą energiją panaudotų fizinei, psichologinei ir dvasinei savęs transformacijai. Ir tai yra įmanoma tiktai dirbant su sutuoktiniu (-e).

Tibeto budizme tai yra vadinama Karmamudra, kas reiškia veiksmo antspaudą ir tai yra aukščiausios tantros mokslas. Tačiau šios specifinės žinios yra žinomos ir kitose formose: mahajanoje ir šravakajanoje; kai kurie šių tradicijų praktikantai žino, kaip su sutuoktiniu (-e) dirbti skaistybėje, taigi šiose formose irgi atrandame praktikantų, kurie įgyja šias iniciacijas.

Pirmasis iniciacinis laipsnis yra susijęs su fiziniu kūnu, antrasis yra susijęs su vitaliniu arba eteriniu kūnu, trečiasis su astraliniu kūnu (emocijomis), ketvirtasis su mentaliniu kūnu (protu, intelektu) ir penktasis su valios kūnu, priežastiniu kūnu. Šie kūnai yra materija, kurią panaudojame, siekdami veikti ir sukurti rezultatus. Kai mes čia, savo fiziniame kūne, veikiame, mes susiduriame su fizine energija (fizinis kūnas), seksualine energija (vitalinis kūnas), emocine energija (astralinis kūnas), mentaline energija (mentalinis kūnas) ir taip pat mes turime valios energiją (priežastinis kūnas), ir, akimirka po akimirkos, mes jas visas penkias naudojame kurdami pasekmes, kurdami karmą. Jei elgiamės teisingai, mes kuriame dharmą iš gerų rezultatų. Taigi mums reikia tai suvokti, nesvarbu, kuriame mokymų lygmenyje mes dabar esame.

Asmuo, kildamas šiose iniciacijose, per transmutaciją įkūnija savyje kūrybinę Chokmah, Binah ir Kether ugnį; priemonė tam įgyvendinti yra skaistumas. Chokmah, Kristaus, Sūnaus jėgos nusileidžia per Binah (Šivą-Šakti, Šventąją Dvasią), tai - ugnis, kuri nusileidžia ant apaštalų ir juos apšviečia (kaip knygoje „Apaštalų Darbai“). Ta ugnis ateina per Yesod sferą (eterinį kūną), kuri yra susijusi aukštesniąja mūsų fizinio kūno dalimi, tai yra energijos kūnas, či kūnas. Šis eterinis kūnas turi keturis aspektus: du jų žemesnieji yra susiję su metabolizmu, kalorijomis ir reprodukcija, visomis kūno fizinėmis funkcijomis; o du aukštesnieji yra susiję su suvokimu: su sąmonės panaudojimu. Chokmah, išminties jėgas gauna visi kūnai, visi šie aspektai, bet pirmiausiai ir svarbiausiai jos įsisavinamos Yesod, Devintoje Sferoje, kuri yra seksualinė.

Energijos transformacija

Atsižvelgiant į tai, kaip mes panaudojame savo energiją, tuo mes ir tampame. Jeigu žalingai naudojame savo energijas, mes įgyjame karmą ir degeneruojame. Pažvelkite į žmoniją, kaip žmonija naudoja turimas energijas? Gašlumo, neapykantos, išdidumo pamaitinimui; to rezultatas tas, jog žmonija vis greičiau ir greičiau degeneruoja. Gyvenimas nelengvėja. Mums patinka manyti, jog jis lengvėja; mes turime susikūrę idealus apie technologiją ir kultūrą, tačiau gyvenimas nelengvėja. Nuoširdžiai pažvelkite į pasaulio kančias, pažvelkite į tai, ką mums diktuoja informacinės priemonės, ką mums sako knygos, filmai ir televizija ir taip pat pažvelkite į faktus, rodančius kas vyksta. Praplėskite savo akiratį ir pažvelkite kaip jūs prisidedate prie to savo veiksmais, savo pačių energijos panaudojimu.

Energijos transformacijos prigimtis yra seksualinė. Būtent seksualinė energija mums suteikia gyvybę, suteikia mums tęstinumą, tai yra tantros reikšmė: koontinumas – ta jėgų srovė, kuri išnyra iš Chokmah ir teka per Binah į Yesod, į mūsų seksualinę jėgą ir suteikia mums gebėjimą seksualiai kurti bei suvokti.

Suvokimas ir seksualumas yra intymiai susiję. Kažkas, kas yra atsidavęs paleistuvis, kas labai aktyviai išlieja savo seksualinę energiją, išleidžia šią šventą ugnį iš kūno ir jo suvokimas pradeda degeneruoti, jis pradeda netekti sapnų atminties, pradeda sirgti tiek kūne, tiek prote, tiek širdyje.

Tie, kurie pasiekia Tyrumą, kurie sukaupia ir išsaugo tą energiją bei ją transformuoja – nubunda, jie pasiekia naujas suvokimo formas, Aiškiaregystę, astralines keliones, labai gerai prisimena sapnus, išvysto gebėjimą būti nubudusiu už fizinio kūno ribų; visa tai kyla iš tyrumo. Štai kodėl religijos visuomet pabrėždavo apie seksualinės energijos išsaugojimą. Kai seksualinė energija išsaugoma ir transformuojama, ji mums suteikia naujus suvokimo ir kūrimo lygius.

Taigi ta energijos transformacija sujungta su karmos supratimu bei darbu su sutuoktiniu (-e) yra tai, kas suteikia mums įrankius, priemones įgyti pažangą šiose iniciacijose.

Inicijuotojo pasirinkimas

Kai mes priartėjame prie to momento, kuomet užbaiginėjame penktąjį laipsnį (susijusį su mūsų valios kūnu), mums duodama pasirinkti. Tai nėra vien tik teorija, tai yra iniciacija, kuri nutinka sąmonėje. Ir pasirinkimas yra toks: ar einantysis iniciacijų keliu pamažu tęsia darbą su savo ego, lėtai, bėgant laikui, išmoka karmą, po truputį išmoka ją taip vadinamame Spiraliniame Kelyje, Nirvanos Kelyje, pratjekų kelyje, ar jis imasi bodhisatvos kelio, Tiesaus Kelio?

Yra keletas labai ryškių skirtumų tarp šių dviejų kelių. Pirmiausia reikia suprasti, jog kiekvienas asmuo, įgijęs šį išsivystymo lygmenį, nubudino mažą procentą sąmonės ir išvystė vidinius kūnus. Vidiniuose pasauliuose tokio asmens sąmonė, Dvasia, yra vadinama buda. Tai nereiškia to, jog fizinis asmuo yra buda, tai reiškia, jog jo Slaptasis (Chesed, Atmanas) tapo buda, yra nubudęs, susijungė Dieviškąja Siela (Geburah, Budhi) ir gali išreikšti išmintį per tą įrankį, asmenį, fizinį asmenį. Būtent dėl to Blavatskaja (Teosofijos draugijos įkūrėja) tą asmenį pavadino bodhisatva, tačiau tai nėra visiškai tikslu. Bodhisatva įgijo tą patį išsivystymo laipsnį, apie kurį užsiminėme pastarajame pavyzdyje: nubudino sąmonę fiziniame pasaulyje, eteriniame pasaulyje, astraliniame, mentaliniame ir priežastiniame pasauliuose, ir pasauliuose iki pat šeštos dimensijos; šis asmuo yra nubudęs iki tam tikro laipsnio, turi sąmonę iki tam tikro lygmens; jis patiria nirvaną (aukštesniųjų pasaulių palaimą). Bet kadangi bodhičita bodhisatvoje yra tokia stipri, kadangi jų užuojauta yra tokia gili, pastarosios atsisako visų šių dovanų. Bodhisatva atsisako savo Galių, atsisako nirvanos laimės ir pasirenka likti pasaulyje su žmonija, lieka padėti. Taigi šis skirtumas yra labai svarbus.

Einantysis iniciacijų keliu, kuris pasirenka nirvanos Spiralinį Kelią, nusprendžia pasilikti savo galias, pasilikti savo priėjimą prie nirvanos tam, kad galėtų ir toliau patirti tą džiaugsmą, jog iki tam tikro lygmens jis save jau išlaisvino iš kančios. Iš kitos pusės, bodhisatva, einantis Tiesiu Keliu, atsisako nirvanos laimės. Pagalvokite apie tai!

Dabar mes esame tamsoje, mes kenčiame, mus blaško karma, mes nežinome, kas nutiks. Mirtis gali užklupti mus bet kuriuo momentu. Liga, mirtis bet kurią akimirką gali trenkti į mus lyg žaibas. Mes nesame užtikrinti. Mes turime daug baimės, daug susirūpinimo ir mūsų karma pastoviai mus kamuoja. Mes visuomet turime problemų. Mes niekuomet pilnai nepasiekiame savo užsibrėžtų tikslų. Mūsų mylimieji suserga ir miršta arba yra kamuojami savo pačių kančios formų, ir, atrodo, jog mes nieko negalime padaryti.

Dabar įsivaizduokite, jog esate pabudinę savo sąmonę ir išvystę gebėjimą išeiti iš savo fizinio kūno ir kalbėtis su dievais, budomis, Jėzumi, turite galimybę iš aukštesniuosiuose pasauliuose egzistuojančių būtybių gauti tiesiogines instrukcijas, tiesiogiai tyrinėti savo karmą, pamatyti savo praeitus gyvenimus, žinoti kas nutiks ateityje... Ar jūs galėtumėte to atsisakyti?

Ar jūs galėtumėte iš meilės kitoms būtybėms ir kitiems padarams nusisukti nuo tokių galių kaip aiškiaregystė, astralinės kelionės, praeitų gyvenimų atsiminimas? Ar galėtumėte visa tai tiesiog palikti dėl to, kad žmonės kenčia ir jiems jūsų reikia?

Tai yra bodhičita. Tai yra tikroji, aukščiausios mokymo formos, širdis (esmė), kadangi Kristus yra meilė. Kristus yra žinanti meilė, sąmoninga meilė, kuri ateina siekdama padėti, iš kančios ištraukti tuos, kurie kenčia. Budos pratjekos negali įkūnyti Kristaus, kadangi jie išlieka savanaudžiai. Jie stengiasi sau pasilikti nirvanos laimę, malonumą turėti galias ir todėl Kristus neįžengia į juos. Jie lieka budos savo lygmenyje ir moko savo doktrinos atitinkamoje pakopoje, tačiau jie nėra bodhisatvos.

Bodhisatvos revoliucija

Bodhisatva yra revoliucinga. Bodhisatva atsižada savęs pačios, savo pačios gerovės, savo pačios poreikių, savo pačios troškimų tam, kad galėtų padėti kitiems. Tai nėra lengva padaryti, kadangi kai tik asmuo pasirenka Tiesųjį Kelią, tuomet jam tenka atsakomybė labai greitai pilnai išmokėti savo karmą.

Mes dabar kenčiame, nes turime karmą ir tai reiškia, jog mes kenčiame pasekmes už savo visas praėjusias veiklas. Tokie mes esame dabar dėl to, ką mes padarėme praeityje; tačiau ta karma pritaikoma palaipsniui, kadangi mūsų viduje esantis vidinis Guru mus užjaučia ir nori mums padėti išeiti iš kančios. Jei visa mūsų karma būtų suteikta iš karto, mes būtume sunaikinti, mes negalėtume to pakelti.

Bodhisatva turi prisiimti visą savo karmą nedelsiant ir ją sumokėti. Atminkite Jėzų, kai jis paima kryžių Evangelijose. Ir koks sunkus jis yra ir kiek daug Jėzus kenčia, nešdamas jį iniciacijos keliu. Šis kryžius yra karmos simbolis, našta, kurią einantysis iniciacijų keliu turi nešti, siekdamas sumokėti tai, ką jis skolingas.

Atsižvelgiant į tai, leiskite man jums paskaityti citatą iš Mokytojo Samael Aun Weor knygos „The Pistis Sophia Unveiled“. Šioje pastraipoje jūs galite aiškiai pamatyti bodhisatvos kelio prigimtį ir kaip šis kelias apima visus jame suvienytus kelius (įvadinį, aukštesnįjį ir deimantinį):

„Mes turime išsivaduoti iš Priežastingumo dėsnio.
Mes galime atlikti didįjį šuolį tiktai nubudinę ir išvystę sąmonę.
Bodhičitai, kuri reiškia auksiškąjį embrioną, nubudusią sąmonę, yra būtina pasinerti į Nušviečiančią Tuštumą.

Tiktai tokiu būdu bodhičita gali išsivaduoti iš reliatyvumo pasaulio.
Reliatyvumo pasaulis yra kombinacijų ir dualumo pasaulis.
Visuotinė reliatyvumo mašina yra paremta kosminio Priežastingumo dėsniu. 
Kosminio Priežastingumo dėsnis yra tas pat, kas Karmos dėsnis.
Priežastingumo dėsnis yra tas pat, kas Veiksmo ir Pasekmės dėsnis.

Mes galime pasinerti į Nušviečiančią Tuštumą didžiojo šuolio pagalba.
Tiktai taip ir tik tokiu būdu mes galime išsivaduoti nuo Karmos dėsnio.
Reliatyvumo pasaulis yra paremtas pastoviu dualizmu, taigi - priežasčių ir pasekmių grandine.

Mes turime sutraukyti grandines, siekdami pasinerti į Nušviečiančią Tuštumą.“

Nušviečianti Tuštuma, Absoliutas yra pati Tuštuma, tai yra bodhičita, įgalinanti mus tą pačią Tuštumą pasiekti. Užuojauta, meilė yra raktas, kadangi savo esme tai yra Absoliutas, jo pasireiškimas yra meilė.

Kada mes suprantame kokie trapūs esame, netgi ir truputis mūsų turimų gerų savybių yra lengvai užgožiama mūsų neigiamybėmis. Ir tą mes galime stebėti savyje mūsų kasdieninėse pastangose. Mes daug dažniau jaučiame negatyvumą kitiems negu puoselėjame jiems teigiamas emocijas. Retas dalykas pajusti tikrą nesavanaudišką meilę kitam asmeniui.

Yra būdų mums to išmokti, transformuoti save. Esminis dalykas gnosticizmo studentams yra tiesiogiai suprasti bodhičitą ir ją išvystyti. Iš tiesų apie šį dalyką Mokytojas Samael Aun Weor labai aiškiai išsireiškė:

„Tas, kam nepriklauso bodhičita, nors jis ir yra susikūręs Aukštesniuosius Egzistencinius Esybės Kūnus, vis dar yra nesąmoningas ir absurdiškas.“ – iš knygos „The Pistis Sophia Unveiled“

Štai kokia svarbi yra bodhičita. Tai yra visas pagrindas galutiniam ir absoliučiam išsivadavimui pasiekti. Be bodhičitos, be sąmoningos meilės, kuri išreiškia Kristaus valią, visiškas išsivadavimas yra neįmanomas, jis tik gali būti laikinas. Nirvanis, pratjekos, šravakos patiria nirvaną, jie pasiekia tam tikrą išsivadavimo lygmenį, jie patiria tam tikrą laipsnį laisvės, laimės, tačiau jie vis dar yra supančioti karmos, jie vis dar turi ego. Todėl jų realizacijos yra laikinos.

Ypatingai tuomet, kai jūs matote, kokia sunki yra karma, koks prasismelkiantis yra ego, jūs galite pamatyti, kad budos pratjekos galia išlikti pakilus aukščiau kančių yra labai apribota, kadangi karma yra labai sunki. Štai kodėl įvairiose pasaulio mitologijų ir religijų tradicijose mes matome pavyzdžius, kuriuose dievai ir nubudusios būtybės visą laiką puola atgal į kančią.

Mes negalime tiesiog pasikliauti dorybės išvystymu ar Sauliškųjų Kūnų sukūrimu; šie dalykai nieko negarantuoja. Tą dalyką garantuoja bodhičita.

Bodhičita yra nuostabi gėlė, kuri gali gimti kiekvieno asmens, kuris ją plėtoja, širdyje; nesvarbu ar jūs vienišas, ar susituokęs, jūs galite išvystyti bodhičitą. Ir ši galia - nesavanaudiškos, sąmoningos meilės galia - gali jus palaikyti bet kokioje patirtyje, jei jūs ją tikrai sąmoningai panaudojate.

Praktikos

Aš rekomenduočiau jums dvi praktikas, kurias galite šiandien pradėti naudoti. Šalia to, kad jūs plėtojate atidumo tęstinumą, pastoviai mokotės išlikti budrūs apie savo veiklas, stebėti savo mintis ir jausmus, atsikėlę ryte suvokite, kaip jums pasisekė, jog vis dar turite savo kūną; be savo fizinio kūno jūs negalėtumėte įgyti to, ką jums reikia įgyti, siekiant užbaigti šį darbą. Ir tuomet pabudinkite savyje siekimą būti geru asmeniu, tapti geresniu asmeniu, savyje atrasti ir patirti bodhičitą.

Yra daug maldų, kurias galite panaudoti sau suteikti įkvėpimą, padėti sau išvystyti tą sąmoningos meilės savybę. Jūs galite atmintinai kartoti arba medituoti apie epizodą iš Pirmojo Laiško Korintiečiams, kur Paulius rašo apie meilės prigimtį; tai yra nuostabi sąmoningos meilės išraiška. Jūs taip pat galite panaudoti šventojo Pranciškaus maldą, kas yra dar viena nuostabi patarnaujančios meilės išraiška:

„Viešpatie, padaryk mane savo taikos instrumentu;
Ten, kur yra neapykanta, leisk man sėti meilę;
Ten, kur skriauda – atleidimą;
Ten, kur abejonė – tikėjimą;
Ten, kur neviltis – viltį;
Ten, kur tamsa – šviesą;
Ir ten, kur liūdesys – džiaugsmą.

O, dieviškasis Mokytojau,
Leisk man daugiau guosti, užuot ieškojus paguodos;
Daugiau suprasti, nei būti suprastam;
Daugiau mylėti, nei būti mylimam;
Nes davime mes gauname,
Atleidime mums dovanojama,
Ir mirtyje mes užgimstame amžinajam gyvenimui.

Amen.“

Jūs taip pat galite panaudoti pastraipą iš anksčiau mano paminėtos knygos, vadinamos „Bodhisatvos Gyvenimo Būdas“ (Bodhičarjavatara):

„Tebūsiu neapsaugotiems aš apsauga,
Keliaujantiems keliu, tebūsiu aš vedliu;
O norintiems pasiekti kitą upės krantą,
Tebūsiu valtimi, plaustu, tiltu.

Ir trokštantiems išvysti žemę horizonte, tebūsiu aš sala;
O besiilgintiems šviesos, aš šviesuliu tebūsiu;
Ir kam prireiks prigulti, pailsėti - tebūsiu guoliu aš;
Visiems, kam reikia tarno, tebūsiu nuolankiu tarnu.

Tebūsiu trokštama aš brangenybe, ragu gausybės,
Galingu žodžiu ir veiksmingiausiu vaistu.
Tebūsiu aš stebuklų medžiais,
O būtybei kiekvienai
Tebūsiu gausiai melžiama aš karve.

Kaip kad nuostabioji žemė bei kiti jos elementai,
Patvarūs tarsi pats dangus,
Gyvenimo aš pagrindu ir įrankiu tebūsiu
Beribei daugumai gyvenančių būtybių.

Ir kiekvienam gyvam padarui,
Tarsi dangaus beribė aukštuma,
Tebūsiu penas, parama
Kol jųjų nebeslėgs kamuojanti kančia.“

Šios eilutės gali padėti jums pajausti bodhičitą, išvystyti įkvėpimą, tačiau tuomet atsižvelgdami į tai, jūs turite pradėti veikti. Taigi sakykite šią maldą ryte, medituokite, medituokite apie šias eilutes, medituokite apie bodhičitą; tuomet dienos eigoje atlikite praktikas, siekdami išlikti atidūs, stebėti save, stebėti kiekvieną atliekamą veiksmą, netgi iškilusią mažiausią mintį.

Ir štai antroji praktika: nakties metu peržvelkite savo dienos įvykius. Tačiau tai darykite tokiu būdu - medituokite, užmerkite akis, atsipalaiduokite, pasirūpinkite, kad aplink niekas jūsų neblaškytų, būkite ramūs. Įsivaizduokite, jog jūsų dienos įvykiai prabėga tarsi filmas, peržvelkite jį savo prote. Užmerkite akis ir atsipalaiduokite, žiūrėkite tą filmą. Tačiau viskam, ką atsimenate, užduokite klausimą: „Ar aš elgiausi iš savanaudiškumo, ar iš užuojautos?“ Kiekvieną atsimintą mintį, jausmą, pojūtį nagrinėkite šiuo požiūriu: „Kaip aš šiandien elgiausi?“ Kada jūs atrandate dalykus, kuriuos norite pakeisti, medituokite apie juos ir pasiryžkite nebekartoti tų klaidų. Ir jeigu jūs atkakliai darysite šią praktiką kiekvieną dieną, užsibrėždami siekį ryte, peržvelgdami savo dienos įvykius nakties metu, pamažu jūs pradėsite matyti pokytį.

Su šiuo dalyku yra susijusi praeitų šimtmečių didžio išminčiaus, kuris atliko šią praktiką, istorija. Kadangi jis nepasitikėjo savimi, savo paties atmintimi bei savo paties protu, jis nusprendė, jog verta pasitikėti nedidele akmenų krūvele, kuri jam ir padėjo. Taigi jis prisirinko juodų ir baltų akmenukų. Ir kai jis sėdo medituoti peržvelgdamas praėjusios dienos įvykius, kiekvienąkart atmindamas įvykį, iškilus minčiai ar jausmui, kuriuos jis laikė neteisingais, žalingais sau ir kitiems, jis paimdavo juodą akmenuką ir padėdavo jį į nedidelę krūvelę. Ir kiekvienąkart, atrasdavęs nesavanaudišką arba iš užuojautos padarytą veiksmą, gerą mintį arba gerą emociją, jis paimdavo baltą akmenuką ir mesdavo jį į krūvelę. Kaip jūs galbūt ir tikitės, pradžioje nebuvo baltų akmenukų krūvelėje, vien tik juodi, tačiau šis išminčius taip rimtai užsiėmė šia praktika, kiekvieną dieną taip atidžiai save stebėjo, kad po truputį krūvelėje ėmė rodytis ir balti akmenukai, kol, po daugelio metų praktikos ir begalės pastangų, iš krūvelės dingo visi juodi akmenukai. Šiuo valios darbu jis susikūrė bodhičitą. Mes galime sekti šiuo pavyzdžiu.

Likusiose šio kurso dalyse mes labai giliai pasirausime dviejuose šaltiniuose, siekdami detaliai išnagrinėti bodhisatvos kelią. Daugelis šiandien mūsų aptartų dalykų bus nuodugniai detalizuojami ir paaiškinami. Šie du pagrindiniai šaltiniai bus krikščioniškosios Evangelijos ir Bodhičarjavatara, kuri yra Šantidevos knyga „Bodhisatvos Gyvenimo Būdas“. Galima sakyti, jog ji yra pati svarbiausia Tibeto budizmo knyga, o krikščioniškosios Evangelijos, žinoma, yra pačios svarbiausios krikščionybės knygos. Abu šie dokumentai išreiškia tuos pačius mokymus, kas yra Bodhisatvos Kelias: darbas, kurį mes turime atlikti, sekdami didžių mokytojų pavyzdžiu, bei kartą ir visiems laikams peržengti kančią.

Ar turite klausimų?

Klausimas: Jei bodhisatva atsisako visų savo galių, ar tai reiškia, jog jis daugiau nebegali jų panaudoti?

Atsakymas: Tai yra labai geras klausimas. Tie, kas patys pasirenka Spiralinį Kelią, suklysta – tačiau ne kelio pasirinkime, kadangi kartais tai yra reikalinga. Ir aš tai sakau, kadangi vienintelis, kuriam iš tikro reikia tą nuspręsti, yra Esybė, vidinis Buda, o ne einantysis keliu, ne Žmogiškoji Siela. Taigi yra atvejų, kuomet ta vidinė Esybė turi pasirinkti tą kelią. Todėl jokiu būdu mes nenorime kritikuoti to pasirinkimo, tačiau, nepaisant to, dažnai Žmogiškoji Siela suklysta tikėdama, jog tos galios ir tie kūnai yra jos tikroji Savastis. Tai yra klaida. Nirvanis ir pratjekos prisiriša prie galių, prie tam tikrų patyrimų, sąmoningų patyrimų. Iš kitos pusės bodhisatva nepadaro tos klaidos, kadangi pačios bodhisatvos prigimtis yra sąmoninga meilė.

Atminkite du absoliučios bodhičitos aspektus. (1) Budos-prigimties atpažinimas ir (2) Absoliuto ar Tuštumos visuose dalykuose suvokimas. Taigi asmuo, gerai išvystęs bodhičitą, spontaniškai suvoks, jog šie kūnai ir šios galios taip pat savo prigimtimi yra tušti, taigi jis neprisiriš. Todėl šia prasme yra lengva atsisakyti, kadangi bodhisatva žino: „Šie dalykai, bet kuriuo atveju, man nepriklauso, tai kodėl aš turėčiau prie jų prisirišti? Kodėl aš turėčiau susitapatinti su kokiu nors nuostabiu vardu, su galiomis, kūnais ar iniciacijomis?“ Jie ir taip, bet kuriuo atveju, priklauso Esybei. Jie nepriklauso einančiajam iniciacijų keliu, jie priklauso Dievui. Bodhisatva, pasirinkęs atsisakyti nirvanos, atsisako galių, pasirenka tarnauti Kristui ir tuomet įkūnija tą jėgą. Tie gebėjimai, kūnai, galios, sąmonė ir taip yra Esybės nuosavybė, tačiau dabar juos naudos Kristus, kad padėtų kitiems. Tai reiškia, jog bodhisatva vis dar turi tas galias, vis dar turi tuos kūnus, tačiau nenaudoja savo asmeninės valios jiems valdyti. Bodhisatva gali turėti arba neturėti priėjimą prie šių dalykų, priklausomai nuo lygmens, kuriame jie yra, tačiau Esybė visuomet juos naudoja, Kristus juos panaudos, kartais netgi bodhisatvai apie tai nežinant. Yra atvejų, kai įvairūs Mokytojai atsirasdavo daugelyje vietų tuo pačiu metu, turėdami galią būti visur; tai yra susiję su minėtu dalyku.

Ar dar turite klausimų?

Klausimas: Ar yra įmanoma budai pratjekai išvystyti bodhičitą?

Atsakymas: Taip, kiekviena būtybė gali išvystyti bodhičitą. Vis dėlto, ne visos budos pratjekos turi bodhičitą; gali turėti ją, o gali ir neturėti. Tačiau bodhisatva privalo ją turėti, kadangi tai yra bodhisatvos kelio pagrindas. Bodhisatva yra sukuriama bodhičitos atmosferoje, tai tarsi įsčios sąmonėje, tai yra energijos aplinka, kurios prigimtis yra sąmoninga meilė, ir bodhisatva yra to išraiška. Bodhičita reiškia nubudusį protą, išminties protą. Bodhisatva yra išminties esmė, taigi ji yra bodhičitos išraiška.

Bodhičitos išvystymas nėra koks nors ateities įvykis. Sąmonės nubudinimas neįvyksta ateityje: tai įvyksta dabar. Nėra ateities. Viskas, kas egzistuoja, yra šis momentas. Jeigu jūs turite siekį išvystyti sąmonę, nubudinti sąmonę ir jums rūpi kitų kančia, tuomet veikite dabar per savo požiūrį, per savo mąstysenos valdymą, per savo reakciją į jausmus, kylančius širdyje, per savo reakciją į pojūčius kūne.

Tantra yra mokslas energijai transformuoti. Kiekvienu momentu mes gauname daugelio rūšių energijos tiek iš vidaus, tiek ir iš išorės. Pirmoji tantrizmo dalis yra ta, jog mes paimame savyje turimas energijas: seksualines, emocines, mentalines, sąmoningas energijas ir panaudojame bodhičitą, kad šios energijos būtų naudingos kitiems.

Taip pat mums reikia paimti energijas, kurios atkeliauja iš išorės ir tuo pačiu būdu jas transformuoti. Tai yra nelengvas iššūkis - išmokti su meile, dėkingumu priimti nemalonius kitų asmenų pasireiškimus ir atsakyti išmintimi, be agresijos, be pykčio, be išdidumo, be pavydo, be pagiežos... Tačiau atsakyti sąmoninga išmintimi.

Tai yra kažkas, ką mes turėtume pradėti dabar, šiuo momentu bei turėtume išmokti tą pastoviai išlaikyti, nesvarbu, kokia patirtis beiškiltų mūsų gyvenime. Aš jums duosiu pavyzdį. Neblogas būdas bodhičitai ir savo budrumui kultivuoti yra šis: įsivaizduokite, jog kiekviena egzistuojanti būtybė yra buda, išskyrus jus pačius; kiekvienas egzistuojantis asmuo, kiekviena būtybė, gyvūnas, augalas, mineralas jau yra nubudę ir yra čia tiktai tam, kad jums kai ką parodytų. Ir kai kas nors ateina pas jus ir ant jūsų šaukia, rėkia, kaltina jus tuo ir anuo arba su jumis blogai elgiasi, arba jie ateina pas jus ir su jumis gerai elgiasi, jus giria, pasakoja jums, kokie jūs esate nuostabūs, pamąstykite: „Šis asmuo bando mane kai ko pamokyti apie mane patį.“ Nebūkite užhipnotizuoti gyvenimo patirties. Vienas dalykas, kuris yra išreikštas Tibeto budizme, yra gana naudingas. Ten sakoma, jog jūs į savo egzistenciją turėtumėte žvelgti, tarsi būtumėte iliuzija, kadangi iš tikro jūs ja ir esate. Jeigu išmoksite patirti gyvenimą, tarsi būtumėte iliuzija, jog šis „aš pats“ yra iliuzinis, jog kūnas yra iliuzinis, tai tas dalykas padės sulaužyti proto hipnozę, įgalins jus sąmonę panaudoti kaip pleištą, perskeliant įprastinę įspūdžių transformaciją ir išmokstant sąmoningai, su meile transformuoti dalykus; tai yra bodhičita. Tai nėra paprasčiausiai siekis atlikti tai dėl savo pačių gerovės, bet taip pat ir dėl tų, kurie sąveikauja su jumis, gerovės ir dėl gerovės tų, kurių jūs netgi nematote. Jūsų veiksmai įtakoja žmones, kurių jūs nematote. Medituokite apie tai!

Toliau >>>

__________________