Pirmas Puslapis

 Įžanginė Informacija
 Ego
 Kursai
 Ištraukos Iš Raštų
 Paskaitos
 Alchemija
 Meilės Erdvė
 Kiti Straipsniai
 Knygos
 Mantros
 Audio Paskaitos
 Gnostiškas Menas
 Naujienos
 Nuorodos
 Forumas


Malda darbe


Stebėjimas, nuteisimas ir sunaikinimas yra trys pagrindiniai „aš“ išskaidymo faktoriai.

  • Pirma: žmogus save stebi.
  • Antra: paskelbiamas nuosprendis.
  • Trečia: įvyksta sunaikinimas.

Šnipai karo metu pirma yra stebimi, po to nuteisiami ir tada nušaunami.

Tarpusavio santykiuose mes save atrandame ir atskleidžiame. Taigi tas, kas atsižada gyvenimo su savo draugais ir artimaisiais, taip pat atsisako savęs atradimo.

Už bet kokio incidento gyvenime, koks nereikšmingas jis beatrodytų, neabejotinai stovi mumyse esantis slaptas aktorius, psichinis agregatas, „aš“.

Savęs atradimas įmanomas tada, kai mes esame budraus suvokimo, budraus naujumo būsenoje.

Bet kuris nusikaltimo vietoje atrastas „aš“ turi būti atidžiai stebimas mūsų prote, širdyje ir seksualiniame centre.

Koks nors geismo „aš“ širdyje gali apsimesti meile, o prote – idealu. Tačiau, jei atkreipsime dėmesį į seksualinį centrą, mes galimai pajusime tam tikrą akivaizdų nesveiką susijaudinimą.

Bet koks „aš“ turi būti galutinai nuteistas. Mes turime jį pasodinti į teisiamųjų suolą ir negailestingai nuteisti.

Jei mes iš tikrųjų norime būti sąmoningi apie „aš“, kurį iš savo psichikos stengiamės eliminuoti, bet koks išsisukinėjimas, pasiteisinimas ir vertinimas turi būti pašalinti.

Sunaikinimas yra kas kita. Neįmanoma įvykdyti mirties bausmės kokiam nors „aš“, prieš tai jo nestebėjus ir nenuteisus.

Norint išskaidyti „aš“, malda psichologiniame darbe yra esminis dalykas. Jei mes iš tikro norime išskaidyti vieną ar kitą „aš“, mums reikalinga už protą viršesnė jėga.

Pats protas niekada negali išskaidyti jokio „aš“; tai yra nenuginčijama ir nepaneigiama.

Besimeldžianti MarijaMalda yra kalbėjimasis su Kūrėju. Širdies gilumoje mes turime kreiptis į Dievą-Motiną, jei iš tikrųjų norime išskaidyti tuos „aš“. Kas nemyli savo Motinos, būdamas nedėkingas vaikas, tas darbe su savimi patirs nesėkmę.

Kiekvienas iš mūsų turi savo atskirą individualią Dieviškąją Motiną. Ji yra mūsų Esybės išvestinė dalis.

Visos senovės civilizacijos garbino Dievą-Motiną, esančią pačiose mūsų Esybės gelmėse. Moteriškasis Viešpaties principas yra Izidė, Marija, Tonantzin, Kibelė, Rėja, Adonija, Insoberta, t.t.

Jeigu fiziniame pasaulyje mes turime tėvą ir motiną, tai pačiose mūsų Esybės gelmėse mes taip pat turime savo Tėvą, esantį paslaptyje, bei savo Dieviškąją Motiną Kundalini.

Danguje yra tiek pat Tėvų, kiek Žemėje – žmonių. Viduje slypinti Kūrėjas-Motina yra moteriškas mūsų Tėvo, esančio paslaptyje, aspektas.

Jis ir Ji neabejotinai yra dvi aukštesnės mūsų vidinės Esybės dalys.

Be abejo, Jis ir Ji yra mūsų tikroji Esybė, peržengianti psichologinį „aš“.

Jis išsiskleidžia į Ją. Jis vadovauja, nukreipia ir instruktuoja. Ji pašalina nepageidaujamus elementus, kuriuos nešiojamės savyje, su sąlyga, kad mes nepertraukiamai su savimi dirbame.

Taigi, kai mes iš esmės savyje numirštame, kai visi nepageidaujami elementai yra pašalinami po daugelio sąmoningų darbų ir savanoriškų kančių, tada mes susijungiame ir integruojamės su savo Tėvu-Motina. Tuomet mes tampame ypatingai dieviškais Kūrėjais anapus gėrio ir blogio.

Mūsų individuali ypatinga Dieviškoji Motina savo liepsnojančių galių pagalba bet kurį „aš“, kuris prieš tai buvo stebėtas ir nuteistas, gali susmulkinti į kosmoso dulkes.

Meldžiantis savo vidinei Dieviškajai Motinai, nereikalinga jokia specifinė formuluotė. Kreipdamiesi į Ją, mes turime išlikti savimi ir būti nuoširdžiais. Vaikas, besikreipdamas į savo mamą, niekada nenaudoja ypatingų formuluočių. Jis sako tai, kas kyla iš jo širdies. Štai ir viskas.

Joks „aš“ akimirksniu nėra išskaidomas. Mūsų Dieviškoji Motina turi daug dirbti, netgi labai kentėti, kol pašalina kokį nors „aš“.

Ieškodami savo Dieviškosios Ledi viduje, susitelkite savyje ir savo maldą nukreipkite vidun. Taigi nuolankiai melsdami jūs galėsite su Ja kalbėtis. Maldaukite, jog Ji išskaidytų tą „aš“, kurį jūs prieš tai stebėjote ir nuteisėte.

Besivystantis vidinis savęs stebėjimo jutimas leis jums pasitikrinti laipsnišką pažangą savo darbe.

Supratimas ir įžvalgumas yra esminiai dalykai. Nepaisant to, mums reikia kažko daugiau, jei iš tikrųjų norime išskaidyti „aš pats“.

Protas gali sau leisti prabangą kokiam nors defektui priklijuoti etiketę, perkelti jį iš vieno skyriaus į kitą, parodyti jį, slėpti jį, t.t. Tačiau protas niekada negali defekto pakeisti iš esmės.  

Tam reikalinga už protą viršesnė ypatinga jėga, ugninė jėga, bet kurį defektą galinti paversti pelenais.

Stella Maris, mūsų Dieviškoji Motina, turi tokia galią. Ji gali sunaikinti bet kurį psichologinį defektą.

Dieviškoji Motina gyvena mūsų viduje – anapus kūno, jausmų ir proto. Ji yra už protą viršesnė ugninė jėga.

Mūsų asmeninei, individualiai Kosminei Motinai priklauso išmintis, meilė ir galia. Joje egzistuoja absoliutus tobulumas.

Geri ketinimai ir nuolatinis jų išsakymas veda į niekur. Iš to neišeina nieko gero. Nėra tikslinga kartoti: „Aš nebūsiu gašlus“, kadangi pačiose mūsų psichikos gelmėse ir toliau egzistuos tie gašlumo „aš“.

Beprasmiška kasdien kartoti: „Aš neturėsiu pykčio“, kadangi mūsų psichologinėse gelmėse ir toliau egzistuos tie pykčio „aš“.

Nevaisinga būtų kasdien kartoti: „Aš daugiau nebebūsiu gobšus“, nes įvairiose mūsų psichikos gelmėse tie gobšumo „aš“ ir toliau tęs savo egzistenciją.

Beprasmiška būtų atsiriboti nuo pasaulio ir užsidaryti vienuolyne ar gyventi urve, nes mumyse ir toliau egzistuos daugybė „aš“.

Pasitelkdami griežtas disciplinas, kai kurie olose gyvenantys atsiskyrėliai pasiekė šventųjų ekstazę ir buvo nugabenti į dangų. Ten jie matė ir girdėjo dalykus, kurie žmonėms nėra lengvai suprantami. Nepaisant to, daugelis „aš“ ir toliau egzistavo jų viduje.

Neabejotina, jog Esmė – griežtos disciplinos pagalba – gali ištrūkti iš „aš“ ir mėgautis ekstaze. Vis dėlto po tokios palaimos Esmė atgal sugrįžta į „aš pats“.

Tie, kurie įprato prie ekstazės, neišskaidę ego, mano jau pasiekę išsivadavimą. Jie save apgaudinėja, manydami esą Mokytojai. Jie netgi pasuka nugrimzdusios devoliucijos keliu.

Nepaisant to, mes nepasisakome prieš mistišką ekstazę, nepasisakome prieš sielos ekstazę ir laimę, nesant ego. Mes tenorime pabrėžti „aš“ išskaidymo būtinybę, kad būtų galima pasiekti galutinį išsilaisvinimą.

Kokio nors disciplinuoto atsiskyrėlio Esmė, įpratusi pabėgti iš „aš“, kartoja tokį žygį ir po jo fizinio kūno mirties. Tada jo Esmė kurį laiką mėgaujasi ekstaze, tačiau tam laikui pasibaigus ji, lyg Aladino lempos džinas, sugrįžta atgal į lempos vidų, į ego, į „aš pats“.

Dėl to jis neturi jokio kito pasirinkimo, kaip tik sugrįžti į naują fizinį kūną tam, kad pakartotų savo gyvenimą egzistencijos scenoje.

Daugelis mistikų, kurie gyveno ir mirė Vidurinės Azijos Himalajų kalnų olose, vėl persikūnijo ir – nepaisant to fakto, kad jų pasekėjai vis dar juos garbina ir gerbia – dabar yra nepadorūs, eiliniai ir paprasti šio pasaulio žmonės.

Taigi bet koks bandymas išsilaisvinti, nesvarbu koks kilnus jis bebūtų, yra pasmerktas žlugti, jeigu mes neatsižvelgsime į ego išskaidymo būtinybę.

 


<<< Gnostiškas ezoterinis darbas

 


 „Viešpaties vardas –  stiprus bokštas;  teisusis į jį bėga ir yra  saugus.“ 

     - Patarlės 18:10

__________________

Kontaktai | Pirmas Puslapis | Naujienos