Pirmas Puslapis

 Įžanginė Informacija
 Ego
 Kursai
 Ištraukos Iš Raštų
 Paskaitos
 Alchemija
 Meilės Erdvė
 Kiti Straipsniai
 Knygos
 Mantros
 Audio Paskaitos
 Gnostiškas Menas
 Naujienos
 Nuorodos
 Forumas


Nuolatinis gravitacijos centras


Be tikros individualybės tikslo tęstinumas yra neįmanomas.

Taigi, jei neegzistuoja psichologinis individas, jeigu kiekviename iš mūsų gyvena daugelis asmenų, jei mumyse nėra atsakingo žmogaus, tai būtų tikras absurdas iš kieno nors reikalauti tikslo tęstinumo.

Mes gerai žinome, kad žmoguje gyvena daug asmenų. Vadinasi, pilnas atsakomybės jausmas mumyse realiai neegzistuoja.

Mes negalime rimtai priimti to, ką tam tikru momentu teigia koks nors „aš“ todėl, jog bet koks kitas „aš“ sekančią akimirką jau gali tvirtinti visiškai priešingai.

Esmė ta, jog daugelis žmonių mano turį moralinės atsakomybės jausmą, tačiau jie save apgaudinėja tvirtindami, kad visada yra tokie patys.

Egzistuoja žmonės, kurie tam tikru savo egzistencijos momentu atranda gnostiškas studijas; jie spinduliuoja entuziazmu, atsiduoda ezoteriniam darbui ir netgi prisiekia, jog visą savo egzistenciją paskirs šiems dalykams.

Be abejonės, visi mūsų judėjimo broliai ir seserys žavisi tokiais entuziastais.

Besiklausydamas tokių žmonių, taip pasišventusių ir neabejotinai nuoširdžių, tegali jausti tikrą laimę.

Vis dėlto idilė ilgai netrunka. Vieną dieną dėl tam tikros priežasties, pagrįstos ar nepagrįstos, paprastos ar sudėtingos, žmogus nusisuka nuo Gnosis ir apleidžia darbą. Taigi siekdamas atitaisyti klaidą arba pateisinti save, jis prisijungia prie kokios nors kitos mistinės organizacijos ir mano, kad dabar jam seksis geriau.

Visi šie prisijungimai ir išstojimai, visi šie nepaliaujami mokyklų, Sektų ir religijų keitimai vyksta dėl „aš“ – kurie mūsų viduje tarpusavyje kovoja dėl viršenybės – daugialypiškumo.

Kadangi kiekvienas „aš“ turi savo kriterijus, savo protą ir idėjas, tai nuolatinis bėginėjimas tarp organizacijų, šokinėjimas nuo vienos idėjos prie kitos, pastovus nuomonių keitimas jiems yra tiesiog normalus dalykas.

Taigi toks asmuo yra niekas daugiau, kaip tik mašina, kurią vienas ar kitas „aš“ lengvai naudoja kaip transporto priemonę.

Kai kurie mistiški „aš“, palikę tą ar aną sektą, save apgaudinėja. Jie pradeda save laikyti Dievais, jie sušvinta lyg netikros žvaigždės ir galiausiai išnyksta.

Yra žmonių, kurie trumpam susidomi ezoteriniu darbu, bet netikėtai įsikišus kitam „aš“, jie būtinai palieka šias studijas ir leidžia gyvenimui juos praryti.

Akivaizdu, kad jei mes nepasipriešinsime gyvenimui, jis mus suvalgys. Labai retai sutiksi aspirantų, kurie iš tikrųjų nesileidžia gyvenimo praryjami.

Kol mūsų viduje egzistuoja visas „aš“ daugialypiškumas, tol mumyse negali egzistuoti nuolatinis gravitacijos centras.

Normalu, kad ne visi žmonės pasiekia vidinės Savasties realizaciją.

Mes visi puikiai žinome, kad slaptosios Esybės savirealizacija reikalauja tikslo tęstinumo. Todėl visai nekeista, jog tik labai nedaug žmonių gali pasiekti pilną vidinę Savęs realizaciją, kadangi labai sudėtinga surasti ką nors, kas turi nuolatinį gravitacijos centrą.

Taigi normalu, jog kažkas užsidega ezoteriniam darbui, o po to jį palieka. Keista sutikti kažką, kas neapleidžia darbo ir pasiekia tikslą.

ZaratustraTiesos vardu mes patvirtiname, jog Saulė atlieka labai sudėtingą ir siaubingai sunkų laboratorinį eksperimentą.

„Intelektualiame gyvūne“, klaidingai vadinamame žmogumi, egzistuoja sėklos, kurias tinkamai išvysčius, galima tapti sauliškaisiais žmonėmis.

Vis dėlto svarbu patikslinti, kad tos sėklos nebūtinai išsivysto. Paprastai jos degeneruoja ir yra apgailėtinai prarandamos.

Bet kuriuo atveju, paminėtoms sėkloms, kurios mus gali paversti sauliškaisiais žmonėmis, reikia atitinkamos terpės. Visiems gerai žinoma, jog sterilioje terpėje sėkla nesudygsta, ji žūsta.

Tam, kad galėtų sudygti tikra žmogaus sėkla, patalpinta mūsų lytinėse liaukose, reikia tikslo tęstinumo ir normalaus fizinio kūno.

Tačiau jeigu mokslininkai ir toliau eksperimentuos su vidaus sekrecijos liaukomis, tada bet kokia galimybė išvystyti anksčiau paminėtas sėklas gali būti prarasta.

Nors tai atrodo neįtikėtina, skruzdės jau išgyveno panašų procesą tolimoje, archajiškoje mūsų planetos Žemės praeityje.

Kontempliuodamas skruzdėlynų tobulumą, žmogus labai nustemba. Bet kuriame skruzdėlyne esanti tvarka neabejotinai pribloškia.

Savo sąmonę pabudinę inicijuotieji – pasitelkdami tiesioginę mistinę patirtį – žino, jog tais laikais, apie kuriuos net iš tolo nieko neįtaria žymiausi pasaulio istorikai, skruzdėlės buvo žmonių rasė, sukūrusi labai galingą socialistinę civilizaciją.

Tuo laiku minėtos rasės diktatoriai panaikino įvairias religines grupes ir laisvą valią, kadangi visa tai mažino jų galią. Taigi jiems reikėjo būti totalitarais tikrąja to žodžio prasme.

Tokiomis sąlygomis, eliminavus individualią iniciatyvą ir religines teises, šie „intelektualūs gyvūnai“ stačia galva nusirito žemyn devoliucijos ir degeneracijos keliu.

Dar daugiau, be aukščiau jau minėtų dalykų, jie atlikinėjo ir mokslinius eksperimentus: organų ir liaukų transplantacijas, hormoninius bandymus, t.t. To rezultatas buvo laipsniškas jų dydžio sumažėjimas ir morfologinis jų žmogiškųjų organizmų pasikeitimas, kol galiausiai po daugelio amžių jie pavirto skruzdėmis, kurias mes dabar pažįstame.

Taigi visa jų civilizacija, visi veiksmai, susiję su jų nusistovėjusia socialine tvarka, tapo mechaniški ir iš kartos į kartą buvo paveldimi. Šiandieną pamatę skruzdėlyną, mes nustembame, tačiau tegalime apgailestauti dėl jų inteligencijos trūkumo.

Taigi jei nedirbame su savimi, mes siaubingai devoliucionuojame ir degeneruojame.

Žinoma, eksperimentas, kurį Saulė atlieka gamtos laboratorijoje, nors ir yra labai sudėtingas, davė keletą pozityvių padarinių.

Sauliškųjų žmonių sukūrimas įmanomas tik tada, kai kiekviename iš mūsų egzistuoja tikras bendradarbiavimas.

Todėl jei savyje iš pradžių nesukursime nuolatinio gravitacijos centro, sauliškojo žmogaus sukūrimas bus neįmanomas.  

Kaip mes galime turėti tikslo tęstinumą, jeigu savo psichikoje nesukuriame gravitacijos centro?

Neabejotina, jog kiekviena Saulės sukurta rasė neturi jokio kito tikslo gamtoje, kaip tik tarnauti šiam kūrimui ir Saulės eksperimento interesams.

Tačiau, jeigu Saulei eksperimentas nepavyksta, ji praranda visą susidomėjimą tokia rase. Taigi tokia rasė lieka pasmerkta destrukcijai ir devoliucijai.

Kiekviena Žemės paviršiuje egzistavusi Pagrindinė Rasė pasitarnavo Saulės eksperimentui. Iš kiekvienos Pagrindinės Rasės Saulė sugebėjo subrandinti nedidelį kiekį [sauliškųjų individų], t.y. Saulė nuėmė nedidelių sauliškųjų žmonių grupių derlių.

Kai Pagrindinė Rasė duoda savo vaisius, ji laipsniškai išnyksta ar konvulsiškai pražūsta didžiųjų katastrofų metu.

Sauliškųjų žmonių sukūrimas įmanomas tada, kai mes kovojame ir tampame nepriklausomi nuo mėnuliškų jėgų. Nėra jokios abejonės, kad visi tie „aš“, kuriuos nešiojamės savo psichikoje, išimtinai yra mėnuliško tipo.  

Jeigu savyje pirma nesukursime nuolatinio gravitacijos centro, mes niekaip negalėsime išsivaduoti iš mėnuliškos jėgos.

Kaip mes galime išskaidyti visą daugybinį „aš“, jeigu neturime tikslo tęstinumo? Kokiu būdu mes galime turėti tikslo tęstinumą, jei prieš tai savo psichikoje nesusikūrėme nuolatinio gravitacijos centro?

Taigi mūsų dabartinė rasė pasmerkė save devoliucijai ir degeneracijai, kadangi vietoj to, kad taptų nepriklausoma nuo mėnuliškos įtakos, ji neabejotinai prarado visą susidomėjimą sauliškąja inteligencija.

Tikram žmogui per evoliucijos mechanizmą iškilti neįmanoma. Mes labai gerai žinome, kad evoliucija ir jos dvynė sesuo devoliucija yra niekas kita, kaip tik du dėsniai, sudarantys visos gamtos mechanišką ašį. Individas evoliucionuoja iki tam tikro tobulai apibrėžto taško, o tuomet seka devoliucinis procesas. Kiekvieną pakilimą seka nusileidimas ir atvirkščiai.

Mes esame tik mašinos, kontroliuojamos įvairių „aš“. Mes tarnaujame gamtos ekonomijai ir neturime išsiskiriančios individualybės, kaip kad klaidingai mano daugelis pseudoezoterikų ir pseudookultistų.

Mums kuo skubiau reikia keistis, kad žmogaus sėklos duotų savo vaisius.

Tiktai dirbdami su savimi ir turėdami tikrą tikslo tęstinumą bei pilną moralinės atsakomybės jausmą, mes galime tapti sauliškaisiais žmonėmis. Tai reiškia visos mūsų egzistencijos paskyrimą ezoteriniam darbui su savimi.

Tie, kurie per evoliucijos mechanizmą viliasi pasiekti saulišką būseną, save apgaudinėja ir faktiškai save pasmerkia devoliucinei degeneracijai.

Ezoteriniame darbe mes negalime sau leisti prabangos būti nepastoviais. Tie, kurie yra pilni permainingų idėjų, kurie šiandien dirba su savo psichika, o rytoj leidžiasi gyvenimo praryjami, kurie stengiasi sugudrauti ir save pateisinti, siekdami apleisti ezoterinį darbą, degeneruos ir devoliucionuos.

Kai kurie neskuba taisyti klaidų ir viską palieka rytdienai, kol pagerins savo ekonominę situaciją, neatsižvelgdami į tai, jog Saulės eksperimentas labai skiriasi nuo jų asmeninių kriterijų ir anksčiau minėtų jų planų.

Nėra taip lengva tapti saulišku žmogumi, kai savo viduje nešiojamės mėnulį (ego yra mėnuliškas).

Žemė turi du mėnulius. Antrasis mėnulis vadinamas Lilita ir jis randasi truputį toliau nei baltasis mėnulis.

Astronomai Lilitą dažnai mato tarsi lęšio [sėklą], kadangi ji labai maža. Tai – juodasis mėnulis.

Iš Lilitos į Žemę atkeliauja pačios pragaištingiausios ego jėgos, kurios sukelia infražmogiškus ir gyvuliškus psichologinius padarinius.

Naujienose minimi nusikaltimai: siaubingiausios žmogžudystės istorijoje, pačios netikėčiausios piktadarystės, t.t., įvyksta dėl Lilitos vibracinių bangų.

Šis dvigubas mėnulio poveikis žmonėse atsiskleidžia per mumyse esantį ego ir daro mus tikrais nevykėliais.

Todėl jei nematome būtinumo visą savo egzistenciją paskirti darbui su savimi – siekdami save išvaduoti nuo dvejopos mėnuliškos jėgos – galiausiai mėnulis mus praris. Mes vis labiau ir labiau devoliucionuosime, degeneruosime link tam tikrų būsenų, kurias pagrįstai galėtume priskirti nesąmoningumo ir infrasąmoningumo kategorijai.

Liūdniausia tai, kad mums nepriklauso tikra individualybė. Jeigu turėtume nuolatinį gravitacijos centrą, tada mes iš tikrųjų sunkiai dirbtume, norėdami pasiekti sauliškąją būseną.

Šiuose reikaluose egzistuoja tiek daug pasiteisinimų, išsisukinėjimų, patrauklių apžavų, jog paprastai būna beveik neįmanoma suvokti ezoterinio darbo būtinumo.

Vis dėlto nedidelis mūsų turimas laisvos valios kiekis ir į praktinį darbą orientuotas gnostiškas mokymas gali tarnauti kaip pagrindas mūsų kilniems ketinimams, susijusiems su sauliškuoju eksperimentu.

Permainingas protas negali suprasti to, ką mes čia teigiame. Jis perskaito šį skyrių ir po to jį užmiršta; tada jis perskaito knygą, o vėliau ir dar kitą. Galiausiai mūsų nepastovus protas atsigręžia į bet kurį ordiną, kuris mums parduoda bilietą į dangų, kuris optimistiškiau su mumis kalba, kuris garantuoja patogumus anapus.

Štai tokie yra žmonės: paprastos marionetės, kontroliuojamos nematomų virvelių, mechaniškos lėlės su permainingomis idėjomis ir neturinčios tikslo tęstinumo.

 


<<< Nukirsdinimas      Gnostiškas ezoterinis darbas >>>

 


  „Viešpaties baimė   veda į gyvenimą; ir   kas jos turi, liks   patenkintas; pikta jo   neaplankys.“ 

     - Patarlės 19:23

__________________

Kontaktai | Pirmas Puslapis | Naujienos