Pirmas Puslapis

 Įžanginė Informacija
 Ego
 Kursai
 Ištraukos Iš Raštų
 Paskaitos
 Alchemija
 Meilės Erdvė
 Kiti Straipsniai
 Knygos
 Mantros
 Audio Paskaitos
 Gnostiškas Menas
 Naujienos
 Nuorodos
 Forumas


Nukirsdinimas


Kai dirbame su savimi, mes vis labiau ir labiau suprantame, jog iš mūsų vidinės prigimties būtina kardinaliai pašalinti tai, kas mus daro tokiais pasibjaurėtinais.

Kritinės situacijosSudėtingiausios gyvenimo aplinkybės, kritinės situacijos ir patys kebliausi poelgiai visada yra nuostabūs vidiniam savęs atradimui.

Tais netikėtais kritiniais momentais, kai mes mažiausiai to tikimės, visuomet pasirodo patys slapčiausi „aš“. Jeigu būsime budrūs, mes juos neabejotinai savyje atrasime.

Ramiausios gyvenimo akimirkos realiai yra mažiausiai naudingos darbui su savimi.

Gyvenime pasitaiko ypatingai komplikuotų momentų. Tomis akimirkomis mes turime pastebimą polinkį lengvai susitapatinti su įvykiais ir visiškai save pamiršti. Tais momentais mes darome kvailystes, kurios veda į niekur. Jeigu tokiomis akimirkomis būsime budrūs, jei, užuot pametę galvą, save atsiminsime, tada mes su nuostaba atrasime tam tikrus „aš“, apie kurių egzistavimą mažiausiai įtarėme.

Vidinio savęs stebėjimo jutimas mumyse yra sunykęs. Tačiau rimtai dirbant, akimirka iš akimirkos save stebint, toks jutimas pradės laipsniškai vystytis.

Taigi, kai savęs stebėjimo jutimas pamažu vystysis nuolatos jį naudojant, mums kiekvieną kartą vis geriau seksis tiesiogiai pamatyti tuos „aš“, apie kurių egzistavimą anksčiau neturėjome jokios informacijos.

Tiesą sakant, vidinio savęs stebėjimo jutimo akiratyje visi mumyse gyvenantys „aš“ įgauna vieną ar kitą pavidalą. Šis pavidalas yra slaptai susijęs su defektu, kurį jis įasmenina. Neabejotina, jog kiekvieno iš tų „aš“ atvaizdas turi tam tikrą ir su niekuo nesupainiojamą psichologinį atspalvį, per kurį mes instinktyviai sulaikome, sugauname, įviliojame į spąstus atvaizdo vidinę prigimtį ir jį apibūdinantį defektą.

Pradžioje ezoterikas nežino nuo ko pradėti. Jis jaučia būtinybę dirbti su savimi, bet yra visiškai pasimetęs.

Vis dėlto, jei būsime budrūs ir pasinaudosime kritiniais momentais, ypač nemaloniomis situacijomis ar negatyviomis akimirkomis, mes atrasime savo iškilius defektus, „aš“, kuriuos nedelsiant turime išskaidyti.

Kartais žmogus gali pradėti nuo pykčio ar išdidumo, arba nuo tos nelemtos geismo sekundės, t. t...

Tačiau, siekiant konkretaus pasikeitimo, savo kasdienes psichologines būsenas reikėtų užsirašyti.

Prieš miegą išmintinga išnagrinėti buvusius dienos įvykius, nepatogias situacijas, griausmingą Aristofano juoką ar subtilų Sokrato šypsnį.

Gali būti, kad savo juoku mes ką nors įskaudinome ar galbūt kažkas blogai pasijuto dėl ne vietoje pasirodžiusio mūsų šypsnio ar žvilgsnio.

Atminkime, kad tikroje ezoterikoje gera yra viskas, kas savo vietoje, o bloga – viskas, kas nėra savo vietoje. Pavyzdžiui, vanduo savo vietoje yra gerai, bet kai jis užtvindo namą, jis nėra savo vietoje. Tokiu atveju jis pridaro nuostolių ir yra blogas bei žalingas.

Panašiai ir ugnis virtuvėje, kai ji savo vietoje, tai be to, jog yra naudinga, ji yra ir gera. Tačiau, kai ugnis yra ne savo vietoje ir degina baldus svetainėje, ji yra bloga ir žalinga.

Taigi kiekviena dorybė, kokia šventa ji bebūtų, yra gera, kai ji savo vietoje. Tačiau, būdama ne savo vietoje, ji yra bloga ir žalinga. Su savo vertybėmis mes galime kitiems pridaryti žalos. Todėl būtina puoselėti dorybes, esančias savo vietoje.

Ką jūs pasakytumėte apie dvasininką, kuris viešnamyje skelbia Viešpaties žodį? Ką pasakytumėte apie nuolankų ir tolerantišką vyrą, kuris laimina užpuolikų, bandančių išžaginti jo žmoną ir dukras, gaują? Ką jūs pasakytumėte apie tokią kraštutinės formos toleranciją? Ką pasakytumėte apie labdaringą požiūrį žmogaus, kuris užuot parnešęs maisto į namus, dalina savo pinigus ydingiems elgetoms? Kokia būtų jūsų nuomonė apie paslaugų žmogų, kuris tam tikru momentu paskolina durklą žudikui?

Atminkite, brangūs skaitytojai, kad poezijos ritme taip pat slepiasi ir nusikaltimas.

Egzistuoja daug dorybingumo ydingame žmoguje ir daug pikto – dorame.

Nors ir atrodo neįtikėtina, tačiau maldos aromate irgi slepiasi piktadarystė.

Nusižengimas maskuojasi šventumu, pasinaudoja geriausiomis dorybėmis, save vaizduoja kaip kankinį ir net atlieka apeigas šventyklose.

Kai mumyse vystosi vidinis savęs stebėjimo jutimas nuolatos jį naudojant, mes galime matyti visus tuos „aš“, kurie sudaro mūsų individualų temperamento pagrindą, nesvarbu ar jis būtų sangviniškas, melancholiškas, flegmatiškas ar choleriškas.

Nors, brangus skaitytojau, galite tuo ir nepatikėti, tačiau faktas tas, jog po mūsų turimu temperamentu, pačiose mūsų psichikos gelmėse, slepiasi patys bjauriausi ir baisiausi padarai.

Pamatyti tokius padarus, stebėti šiuos pragaro baisingumus, kuriuose įkalinta mūsų pačių sąmonė, įmanoma tik nuolatos progresyviai vystant vidinį savęs stebėjimo jutimą.  

Taigi, kol žmogus neišskaidys šių pragaro padarų, šių savo nenormalumų, jis giliai savyje, giliausiame savo užkaboryje, ir toliau, be abejo, išliks kažkuo, kas neturi egzistuoti, išliks pasibjaurėtinu, išsigimusiu.

Kritinis šio reikalo aspektas yra tas, jog pasibjaurėtinas asmuo nesuvokia savo pasibjaurėtinumo. Jis mano esąs gražus, teisingas, geras žmogus ir netgi skundžiasi tuo, jog kiti nepakankamai jį supranta. Jis sielojasi dėl gyvenimo bendrakeleivių nedėkingumo ir sako, kad jie jo neužjaučia. Jis verkšlena tvirtindamas, jog žmonės jam yra skolingi, jog jam buvo nepakankamai atlyginta, t. t.

Vidinis savęs stebėjimo jutimas leidžia mums patiems tiesiogiai paliudyti slaptą darbą, kurio pagalba mes atitinkamu metu išskaidome šį ar tą „aš“ (psichologinį defektą), galimai atrastą sudėtingose aplinkybėse tuomet, kai mažiausiai to tikimės.

Ar kada nors gyvenime susimąstėte, kas jums labiausiai patinka ar nepatinka? Ar kada susimąstėte apie slaptas veiksmo priežastis? Kodėl jūs norite turėti gražų namą? Kodėl trokštate įsigyti naujausio modelio automobilį? Kodėl visada norite dėvėti naujausios mados drabužius? Kodėl geidžiate nebūti godžiu? Kas jus tam tikru momentu labiausiai įžeidė? Kas jums vakar suteikė daugiausia pasitenkinimo? Kodėl tam tikru momentu jūs jaučiatės viršesni už vieną ar kitą žmogų? Kokią valandą jūs taip jautėtės? Kodėl jūs jaučiatės išdidžiai, kai kalbate apie savo laimėjimus? Argi negalėjote patylėti, kai jie liežuvavo apie jūsų pažįstamą? Ar iš mandagumo priėmėte bokalą alkoholinio gėrimo? Ar jūs priėmėte pasiūlymą parūkyti, nors ir neturite šios ydos, galimai dėl edukacijos koncepcijos ar dėl vyriškumo? Ar jūs tikras, kad buvote nuoširdus tame pokalbyje? Ar suprantate, jog kai save pateisinate, save liaupsinate, giriatės apie savo triumfus kartodamas tai, ką prieš tai jau sakėte kitiems, jūs esate pasipūtę?

Vidinis savęs stebėjimo jutimas – be to, kad leidžia mums aiškiai pamatyti „aš“, kurį bandome išskaidyti – taip pat leis pamatyti akivaizdžius ir konkrečius mūsų vidinio darbo rezultatus.

Pradžioje šie pragaro padarai, šie psichikos nenormalumai, kurie mus, deja, charakterizuoja, yra daug bjauresni ir siaubingesni už pačias siaubingiausias pabaisas, egzistuojančias vandenynų gelmėse ar pačiose tankiausiose Žemės džiunglėse. Vis dėlto pasitelkdami vidinį savęs stebėjimo jutimą ir šiame darbe žengdami pirmyn, mes galėsime paliudyti nuostabų faktą, jog šios baisenybės ima prarasti savo didumą bei pradeda mažėti.

Įdomu žinoti tai, kad šioms baisybėms mažėjant, prarandant savo didumą, jos pagražėja ir Stella Maris, Jūros Žvaigždėlaipsniškai įgauna vaikišką pavidalą. Galiausiai jos išsiskaido, pavirsta kosmoso dulkėmis. Tada išlaisvinama įkalinta Esmė, ji tampa išvaduota, ji nubunda.

Be abejonės, protas negali iš pagrindų pakeisti jokio psichologinio defekto.

Akivaizdu, jog intelektas gali sau leisti prabangą defektą pavadinti vienu ar kitu vardu, jį pateisinti ar perkelti iš vieno lygmens į kitą, t. t., tačiau jis pats negali to defekto išskaidyti, negali jo sunaikinti.

Taigi mums būtinai reikalinga už protą viršesnė liepsnojanti jėga, kuri pati savaime vieną ar kitą psichologinį defektą geba paversti paprasčiausiomis kosmoso dulkėmis.

Laimei, mumyse egzistuoja tokia nuostabi ugnis, kurią viduramžių alchemikai pakrikštijo paslaptingais vardais: Stella Maris, Jūros Mergele, Azotu (Hermio moksle), Tonantzin (actekų Meksikoje). Ji yra mūsų vidinės Esybės dalis, mumyse esanti Dievas-Motina, kuri visada simbolizuojama Didžiųjų Paslapčių šventąja gyvate.

Jeigu mes, atlikę stebėjimą ir giliai suvokę vieną ar kitą psichologinį defektą (vieną ar kitą „aš“), savo individualios Dieviškosios Motinos – kadangi kiekvienas turime savąją – maldausime išskaidyti, paversti kosmoso dulkėmis atitinkamą defektą (mūsų vidinio darbo motyvą), tada galime būti tikri, jog jis praras savo didumą ir lėtai pavirs dulkėmis.

Visa tai natūraliai reiškia nuoseklų, nenutrūkstamą ir nuodugnų darbą, kadangi joks „aš“ negali būti akimirksniu išskaidytas. Kas liečia bjaurastį, kurią mes iš tikrųjų siekiame sunaikinti, tai vidinio savęs stebėjimo jutimas suteiks mums galimybę matyti laipsnišką pažangą darbe.

Nors ir atrodo neįtikėtina, Stella Maris yra žmogaus seksualinės potencijos astralinis pėdsakas.  

Akivaizdu, jog Stella Maris turi veiksmingą galią tiems nenormalumams, kuriuos mes nešiojamės savo psichologiniame viduje, išskaidyti.

Jono Krikštytojo galvos nukirtimas kviečia mus visa tai apmąstyti.

Jei pirma nepereisime per nukirsdinimo procesą, nebus įmanomas joks esminis psichologinis pasikeitimas.  

Jono Krikštytojo galvos nukirtimasMūsų pačių Esybės dalis, Tonantzin, Stella Maris, kaip elektrinė galia, visai žmonijai yra nežinoma. Kad ir kaip bebūtų, ji slapta gyvena mūsų psichikos gelmėse ir akivaizdžiai turi galią nukirsdinti bet kurį „aš“, prieš galutinai jį išskaidant.

Stella Maris yra filosofinė ugnis, slaptai egzistuojanti visoje organinėje ir neorganinėje materijoje.

Tokios ugnies intensyvų veikimą gali iššaukti psichologiniai impulsai ir tada gali įvykti nukirdinimas.

Kai kuriems „aš“ galvos paprastai nukertamos psichologinio darbo pradžioje, kitiems – viduryje, o paskutiniams – pabaigoje. Stella Maris, ugninė seksualinė galia, pilnai suvokia darbą, kuris turi būti atliktas. Ji atlieka nukirsdinimą tinkamu momentu ir palankią akimirką.

Kol neįvyko visos šios psichologinės bjaurasties, viso geidulingumo, visų šių prakeikimų: plėšikavimo, pavydo, paslėptos ir atviros neištikimybės, pinigų ar aiškiaregiškų galių troškimo, t. t. išskaidymas, tol mes – netgi jei ir manome esą dori, besilaikantys žodžio, nuoširdūs, paslaugūs, dosnūs, gražūs savo viduje ir t. t. – akivaizdžiai būsime niekas daugiau, kaip tik nubalinti karstai, gražūs iš išorės, tačiau pasibjaurėtinai supuvę viduje.

Apsiskaitymas, pseudoišmintis, puikus šventraščių žinojimas (nesvarbu ar jie būtų iš Rytų, Vakarų, Šiaurės ar Pietų), pseudookultizmas, pseudoezoterika, absoliutus tikrumas apie savo kompetentingumą, bekompromisis sektantiškumas kartu su visišku įsitikinimu, t. t., yra nieko verti. Taip yra todėl, kad realiai mes ignoruojame pačią esmę, t. y. velniškus padarus, prakeiksmus, baisingumus, kurie slepiasi po gražiu gerbtinu veidu, po švento lyderio švenčiausiu apdaru, t. t.

Jeigu atėjome į Gnosis mokymus tik iš smalsumo, mes turime būti sau nuoširdūs ir paklausti savęs, ko mes norime. Jei iš tiesų nukirsdinimo procesas nėra tai, per ką norime pereiti, tada mes save apgaudinėjame, giname savo supuvimą, esame veidmainiai.

Pačiose garbingiausiose ezoterinės išminties ir okultizmo mokyklose egzistuoja daugelis nuoširdžiai klydusių žmonių, kurie iš tikrųjų nori savirealizuotis, tačiau nėra pasišventę savo vidinių baisenybių išskaidymui.

Tokių žmonių apstu; jie mano, jog šventumą galima pasiekti gerais ketinimais. Akivaizdu, kad kol žmogus intensyviai nedirba su tais „aš“, kuriuos nešiojamės viduje, jie ir toliau egzistuos po mūsų pamaldžia išvaizda ir gera elgsena.

Laikas mums suprasti, jog esame ydingi žmonės, užsimaskavę šventumo apdarais, vilkai avies kailyje, kanibalai su džentelmenų kostiumais, už švento kryžiaus ženklo pasislėpę budeliai, t. t.

Kad ir kaip didingai mes beatrodytume savo šventyklose ar šviesos ir harmonijos auditorijose, kad ir kokie ramūs ir malonūs bepasirodytume savo gyvenimo bendrakeleiviams, kad ir kokie pagarbūs ir nuolankūs bebūtume, mūsų psichikos gilumoje ir toliau egzistuos pragaro bjaurastis ir visi karų baisingumai.

Esminės transformacijos būtinybė revoliucinėje psichologijoje mums yra akivaizdi ir tai įmanoma tik sau paskelbus negailestingą ir žiaurų karą iki mirties.

Tiesą sakant, visi mes esame niekam tikę, kiekvienas iš mūsų yra Žemės gėda, pasibjaurėtinumas.

Laimei, Jonas Krikštytojas mus mokė Slaptojo Kelio: numirti savyje, pasitelkiant psichologinį nukirsdinimą.

 


<<< Valios jėga      Nuolatinis gravitacijos centras >>>

 


  „Daug sumanymų   žmogaus širdyje;   tačiau tik Viešpaties   ketinimas išstovės.“ 

     - Patarlės 19:21

__________________

Kontaktai | Pirmas Puslapis | Naujienos