Vidinis savęs stebėjimas yra praktinis būdas esminei transformacijai pasiekti.

Žinojimas ir stebėjimas yra skirtingi dalykai. Daugelis painioja savęs stebėjimą su žinojimu. Pavyzdžiui, nors ir žinome, kad sėdime svetainėje ant kėdės, tačiau tai dar nereiškia, jog mes stebime kėdę.

Mes žinome, kad tam tikru momentu esame negatyvioje būsenoje, nes galbūt mes turime problemą, esame susirūpinę vienokiu ar kitokiu dalyku, arba esame sielvarto ar neužtikrintumo būsenoje, t. t. Tačiau tai dar nereiškia, kad mes tokią negatyvią būseną stebime.

Ar mes jaučiame kam nors antipatiją? Ar jūs ko nors labai nemėgstate? Kodėl? Jūs galite sakyti, kad pažįstate tą asmenį... Prašau stebėkite jį; žinojimas nėra tas pats, kas stebėjimas! Nemaišykite žinojimo su stebėjimu…

Savęs stebėjimas, kas yra šimtu procentų aktyvu, yra būdas pakeisti save. Tuo metu žinojimas, kas yra pasyvu, nėra būdas save keisti.

Žinojimas, be abejo, nėra veiksmas, reikalaujantis dėmesio. Tačiau į save nukreiptas dėmesys, nukreiptas į tai, kas vyksta mūsų viduje, yra kažkas pozityvaus ir aktyvaus…

Pavyzdžiui, mes galime jausti kažkam antipatiją vien dėl to, jog tiesiog taip jaučiamės arba, kaip dažnai būna, be jokios konkrečios priežasties. Jei tokią akimirką save stebėsime, mes pamatysime daugybę minčių, besikaupiančių mūsų prote. Mes taip pat pastebėsime grupę balsų, kurie mūsų prote triukšmingai šneka, rėkia ir kalba daugybę dalykų, mes pastebėsime viduje kylančias nemalonias emocijas ir nemalonų pojūtį, kurį visi šie dalykai palieka mūsų psichikoje, t. t.

Akivaizdu, jog tokioje būsenoje mes taip pat suvoksime, kad viduje negražiai elgiamės su tuo asmeniu, kuriam jaučiame antipatiją.

Be abejonės, kad visa tai pamatytume, mes turime tikslingai nukreipti dėmesį į savo pačių vidų. Tačiau šis dėmesys nėra pasyvus.

Iš tikrųjų dinamiškas dėmesys kyla iš stebinčiojo pusės, tuo tarpu mintys ir emocijos priklauso pusei, kuri yra stebima.

Visa tai mus skatina suprasti, kad žinojimas yra visiškai pasyvus ir mechaniškas, priešingai nei savęs stebėjimas, kas aiškiai yra sąmoningas veiksmas.

Vis dėlto mes neteigiame, kad neegzistuoja mechaniškas savęs stebėjimas; jis egzistuoja, tačiau tokio tipo stebėjimas neturi nieko bendro su psichologiniu savęs stebėjimu, apie kurį mes čia kalbame.

Galvojimas ir stebėjimas taip pat yra labai skirtingi dalykai. Bet kuris žmogus gali sau leisti prabangą galvoti apie save taip, kaip jam patinka, bet tai dar nereiškia, kad jis iš tikro save stebi.

Mes turime pamatyti besireiškiančius įvairius „aš“, atrasti juos savo psichikoje, suprasti, jog kiekviename iš jų egzistuoja tam tikras mūsų sąmonės procentas ir atgailauti dėl to, kad mes juos sukūrėme, t. t.

O tada mes sušuksime: „Bet ką šitas „aš“ čia daro? Ką jis sako? Ko jis nori? Kodėl jis mane kankina su savo geismu, su savo pykčiu?“, t. t.

Tuomet mes savyje pamatysime visą minčių, emocijų, troškimų, aistrų, asmeninių komedijų ir dramų, išgalvotų melagysčių, kalbų, pasiteisinimų, liguistumų, pasileidimų, gašlių scenų, t.t, traukinį.

Dažnai prieš užmiegant, tiksliai tą akimirką, kai vyksta perėjimas iš budrumo į miegą, savo prote mes girdime daug įvairių tarpusavyje besišnekučiuojančių balsų. Tai yra skirtingi „aš“, kurie tokiomis akimirkomis turi nutraukti visus ryšius su skirtingais mūsų organinės mašinos centrais tam, kad paskui pasinertų į molekulinį pasaulį, penktąją dimensiją.

<<< Du pasauliai       Plepėjimas >>>

__________________