Pirmas Puslapis Įžanginė Informacija Ego Kursai Ištraukos Iš Raštų Paskaitos Alchemija Meilės Erdvė Kiti Straipsniai Knygos Mantros Audio Paskaitos Gnostiškas Menas Naujienos Nuorodos Forumas |
Individualybė
Apgailėtina, tačiau apie save mes visada esame tik geriausios nuomonės. Mums niekada nešauna į galvą, jog mes net neturime tikros individualybės. Bet blogiausia yra tai, kad mes leidžiame sau prabangą klaidingai manyti, jog kiekvienas iš mūsų mėgaujasi pilna sąmone ir savo valia. Vargas mums! Kokie neišmanėliai mes esame! Be abejonės, neišmanymas yra pati didžiausia nemalonė. Kiekviename iš mūsų egzistuoja daug tūkstančių skirtingų individų, atskirų asmenų, „aš“ ar žmonių, kurie tarpusavyje kivirčijasi, kovoja dėl viršenybės ir kurie neturi jokios tvarkos ar harmonijos. Jeigu būtume sąmoningi, jei nubustume iš daugelio sapnų ir fantazijų, kaip pasikeistų mūsų gyvenimas... Nepaisant to, lyg šito dar būtų negana, negatyvios emocijos, savimeilė ir savigarba mus žavi ir hipnotizuoja, o tai mums niekada neleidžia prisiminti savęs, matyti save tokius, kokie esame... Mes manome turį vienintelę valią, tačiau tikrovėje mes turime daug atskirų valių. Kiekvienas „aš“ turi savo valią. Viso šito vidinio daugialypiškumo tragikomedija yra bauginanti. Skirtingos vidinės valios nesiderina viena su kita, jos egzistuoja nuolatiniame konflikte ir priešingai elgiasi. Jei turėtume tikrą individualybę, jei būtume vientisi, o ne daugialypiai, tada mes taip pat turėtume tikslo tęstinumą, nubudusią sąmonę ir konkrečią individualią valią. Geriausia yra keistis, tačiau mes turime pradėti būdami nuoširdūs patys sau. Mums reikia susitvarkyti savo psichologinį inventorių tam, kad žinotume, ko mes turime per daug ir ko mums trūksta. Įgyti individualybę yra įmanoma. Vis dėlto jei galvosime, jog ją jau turime, tokia galimybė išnyks. Akivaizdu, kad mes niekada nesistengsime įgyti individualybės, jei manysime, jog ją jau turime. Fantazija priverčia mus manyti, kad individualybė mums priklauso ir pasaulyje netgi egzistuoja mokyklos, kurios to moko. Neatidėliotinai reikia kovoti prieš fantaziją. Fantazija padaro taip, lyg mes būtume tokie ar anokie, kai iš tikrųjų esame apgailėtini, begėdžiai ir ydingi. Mes manome, kad esame žmonės, nors iš tikro esame tiktai „intelektualūs žinduoliai“, kurie stokoja individualybės. Didybės manijos apsėstieji manosi esą dievai, mahatmos, t. t. net neįtardami, jog jie netgi neturi individualaus proto ir sąmoningos valios. Ego garbintojai taip dievina savo numylėtą ego, jog jie niekada nepritartų juose egzistuojančiam ego daugialypiškumui. Paranoikai, su visu juos charakterizuojančiu klasikiniu išdidumu, šios knygos netgi neskaitytų... Kalbant apie mus pačius, mums būtina žūtbūtinai kovoti su fantazija, jei norime netapti dirbtinų emocijų ir klaidingų patirčių aukomis. Fantazija ne tik kad mus įvelia į absurdiškas situacijas, bet ir sustabdo bet kokią vidinio tobulėjimo galimybę. „Intelektualus gyvūnas“ yra taip užhipnotizuotas savos fantazijos, jog jis sapnuoja esąs liūtu ar ereliu, nors tikrovėje jis yra niekas daugiau, kaip tik menkas žemės purvo šliužas. Didybės manijos apimtasis niekada nepriimtų šių aukščiau paminėtų teiginių. Nepaisant ką pasakytų žmonės, jis jaučiasi esąs arkhierofantas ir net neįtaria, kad jo fantazija paprasčiausiai yra niekinė. „Fantazija yra niekas kita, kaip tik fantazija.“ Fantazija yra reali jėga, visuotinai veikianti žmoniją. „Intelektualų humanoidą“ ji laiko miego būsenoje (hipnozės būsenoje) ir priverčia jį patikėti, jog jis jau yra žmogus, jog jam jau priklauso tikra individualybė, valia, nubudusi sąmonė ir jo paties protas, t. t. Kai galvojame, kad esame vientisi, mes viduje tik stoviniuojame vietoje; taigi mes liekame neveiklūs ir galiausiai degeneruojame ir devoliucionuojame. Kiekvienas iš mūsų randamės tam tikroje psichologinėje stadijoje ir mes negalime iš jos išeiti, nebent tiesiogiai atrastume visus tuos asmenis ar „aš“, kurie gyvena mumyse. Neabejotina, jog tik per vidinį savęs stebėjimą mes galėsime pamatyti mūsų psichikoje gyvenančius asmenis, kuriuos turime pašalinti, kad galėtume pasiekti esminę transformaciją. Šis suvokimas, šis savęs stebėjimas iš pagrindų pakeičia visas klaidingas koncepcijas, kurias mes apie save turėjome; to pasekoje mes patvirtiname konkretų faktą, jog tikra individualybė mums nepriklauso. Taigi, kol savęs nestebime, mes gyvename iliuzijoje, jog esame vientisi ir dėl šios priežasties mūsų gyvenimas bus ištisinė klaida. Kol mūsų psichikos gelmėse neįvyks vidinis pasikeitimas, tol bus neįmanoma užmegzti tinkamų santykių su mūsų gyvenimo bendrakeleiviais. Kad įvyktų bet koks vidinis pasikeitimas, pirmiausia reikia pašalinti viduje slypinčius „aš“. Mes niekaip negalime pašalinti tokių „aš“, jei jų savyje nestebime. Tie, kurie jaučiasi esą vientisi, kurie apie save yra tik geriausios nuomonės, kurie niekada nepriimtų daugelio doktrinos, niekada nenorės stebėti savų „aš“. Taigi, bet kokia pasikeitimo galimybė juose bus negalima. Pasikeitimas neįmanomas be pašalinimo. Vis dėlto kas jaučiasi turįs individualybę, net jei jis ir pritartų eliminavimui, iš tikrųjų nežinos, ką reikia pašalinti. Nepaisant to, mums nederėtų pamiršti, jog kas save laiko vientisu, tas apgaudinės save galvodamas, kad jis gerai pažįsta tą, ką jis turi pašalinti. Tačiau iš tikrųjų jis netgi nežino, kad nežino. Jis yra mokytas neišmanėlis. Mums reikia save „de-egotizuoti“, kad galėtume save individualizuoti. Tačiau „de-egotizavimas“ yra neįmanomas tam, kuris galvoja turįs individualybę. Individualybė yra šimtu procentų šventa. Retai kas ją turi, nepaisant to, visi yra įsitikinę priešingai. Kaip mes galime pašalinti daugelį „aš“, jei manome turį vienintelį „aš“? Žinoma, tiktai tas, kuris niekada rimtai savęs nestebėjo, gali manyti turįs vieną „aš“. Vis tik, kas liečia šį mokymą, mes turime kalbėti ypatingai aiškiai, kadangi iškyla psichologinis pavojus supainioti autentišką individualybę su kokios nors atmainos aukštesniojo „aš“ sąvoka ar kažkuo panašaus. Šventa individualybė nesulyginamai peržengia bet kokio tipo „aš“. Šventa individualybė yra tai, kas yra, kas visada buvo ir kas visada bus. Tikra individualybė yra Esybė. Esybės egzistavimo priežastis yra būti ta pačia Esybe. Išmokite matyti skirtumą tarp Esybės ir „aš“. Tie, kurie painioja „aš“ su Esybe, neabejotinai niekada rimtai savęs nestebėjo. Kol Esmė, sąmonė yra įkalinta visame tame „aš“ sambūryje, kurį mes turime viduje, esminis pasikeitimas yra daugiau nei neįmanomas.
|
„Nesidžiauk, kai tavo priešas pargriūna, ir tenesilinksmina tavo širdis jam suklumpant.“ - Patarlės 24:17 __________________ |
Kontaktai | Pirmas Puslapis | Naujienos |