Ganėtinai aišku ir nesunku suvokti, jog kai kas nors pradeda rimtai save stebėti, turėdamas galvoje, jog „aš pats“ nėra vientisas, bet daugialypis, tada jis iš tikro pradeda dirbti su viskuo, kas slypi viduje.

Štai sekantys psichologiniai defektai, kurie yra trukdžiai, kliuviniai ir klupdantys blokai vidinio savęs stebėjimo darbe:

• Megalomanija (didybės manija, savęs laikymas dievu).
• Savęs garbinimas (įsitikinimas, jog „aš“ yra pastovus; bet kokio tipo alter ego garbinimas).
• Paranoja (buvimas mokytu neišmanėliu, perdėtas pasitikėjimas savimi, tuštybė, manymas, jog esi neklystantis, mistinis išdidumas, nenorėjimas suprasti kitų požiūrio).

Kai individas ir toliau gyvena absurdiškai įsitikinęs, jog „aš pats“ yra vientisas, jog jis turi pastovų „aš“, tada rimtas darbas su savimi tampa daugiau nei neįmanomas.  

Kas visada save laiko vientisu, tas niekada nesugebės atskirti Savasties nuo savo nepageidaujamų elementų. Toks asmuo kiekvieną mintį, jausmą, troškimą, emociją, aistrą, prisirišimą, t. t. laikys skirtinga ir nekeičiama savo prigimties funkcija ir prieš kitus netgi bandys save teisinti sakydamas, kad tokie ar anokie asmeniniai defektai yra paveldimi.

Kas remdamasis savęs stebėjimu priima daugelio „aš“ doktriną, tas suvokia, jog kiekvienas troškimas, mintis, veiksmas, aistra, t. t. atitinka vieną ar kitą „aš“, t. y. skirtingą ar atskirą „aš“.

Kiekvienas labai rimtai dirbantis su savimi, kaip ir bet kuris vidinio savęs stebėjimo atletas, deda pastangas nuo savo psichikos atskirti įvairius nepageidaujamus elementus, esančius jo viduje...

Taigi, jeigu žmogus iš tikrųjų ir labai nuoširdžiai pradeda save stebėti iš vidaus, galiausiai jis save padalina į dvi dalis: stebintįjį ir stebimąjį.

Jeigu toks pasidalinimas neįvyksta, tada akivaizdu, jog mes niekada nežengsime žingsnio pirmyn nuostabiame savęs pažinimo kelyje.

Kaip mes galime save stebėti, jeigu darome klaidą ir nenorime savęs padalinti į stebintįjį ir stebimąjį?

Jei toks pasidalinimas neįvyksta, akivaizdu, jog mes niekada nežengsime nei žingsnio į priekį savęs pažinimo kelyje.

Neabejotinai, jeigu toks pasidalinimas neįvyksta, mes ir toliau gyvename susitapatinę su visais daugialypio „aš“ procesais.

Kas susitapatina su įvairiais daugialypio „aš“ procesais, tas visada tampa aplinkybių auka.

Kaip gali tas, kuris savęs nepažįsta, pakeisti aplinkybes? Kaip galėtų asmuo, kuris niekada savęs viduje nestebėjo, pažinti save? Kokiu būdu kas nors gali save stebėti, jeigu jis prieš tai savęs nepadalina į stebintįjį ir stebimąjį?

Taigi niekas negali pradėti keistis iš esmės, kol jis negalės pasakyti: „Šis troškimas yra gyvuliškas „aš“, kurį turiu eliminuoti; ši egoistinė mintis yra kitas mane kankinantis „aš“, kurį privalau išskaidyti; šis širdį žeidžiantis jausmas yra įsibrovėlis „aš“, kurį turiu susmulkinti į kosmines dulkes, t. t.“

Savaime suprantama, jog ankstesnio paragrafo teiginių negali pasakyti tas, kuris prieš tai savęs niekada nepadalino į stebintįjį ir stebimąjį.

Kas visus savo psichologinius procesus priima kaip vienintelio, individualaus ir pastovaus „aš“ funkcionalizmus, tas susitapatina su visomis savo klaidomis. Toks asmuo taip prie jų prisiriša, jog tampa nepajėgus atskirti klaidas nuo savo psichikos.

<<< Esminis pasikeitimas          Negatyvios mintys >>>

__________________