Žmonės (ar tiksliau sakant, racionalūs žinduoliai) pamažu pamirš savo sielas, rūpinsis tik savo kūnais. Didžiulio mąsto korupcija karaliaus Žemėje.
Žmonės bus panašūs į žiaurius žvėris, ištroškusius savo brolių kraujo.
Pusė mėnulio pasidarys tamsi ir jo adeptai įsisuks į nuolatinį karą. Didžiausios nesėkmės nukris ant jų ir jie kovos vienas prieš kitą.
Karalių karūnos kris, dideles ir mažos; viena, dvi, trys, keturios, penkios, šešios, septynios, aštuonios... Baisus karas įsiliepsnos tarp visų žmonių.
Vandenynai riaumos. Žemė ir jūrų dugnai bus nusėti kaulais.
Karalystės išnyks, ištisos populiacijos mirs... Badas, ligos, nusikaltimai nevaržomi įstatymais, niekada nematyti ir nesapnuoti žmonių anksčiau...
Tada pasirodys pačiame žmoguje slypintys Dievo ir Dieviškosios Dvasios priešai. Tie, kurie pakels ranką prieš kitus - mirs taip pat.
Vėliau vėl iškils pamirštieji ir persekiojamieji; jie bus viso pasaulio dėmesio centre.
Bus tiršta tamsa, baisios audros. Kalnai, iki tol buvę nederlingi, apžels miškais.
Žeme bus sukrėsta. Milijonai žmonių iškeis vergovės ir pažeminimo grandines į alkį, marą ir mirtį.
Gatvės bus pilnos žmonių, jie vaikščios be tikslo iš vienos vietos į kitą.
Didžiausi ir patys gražiausi miestai pradings ugnyje... Vienas, du, trys. Iš dešimties tūkstančių išgyvens vienas žmogus ir jis bus nuogas, netekęs motyvo ir stokojantis stiprybės pasistatyti pastogę ar susirasti maisto. Šie išliekantys žmonės los kaip pasiutę vilkai, jie ris lavonus ir kandžios savo pačių kūnus, jie kvies Dievą į dvikovą.
Žemė bus apleista ir netgi Dievas pasitrauks... Tik mirtis ir naktis liks tuščioje Žemėje.
Tada aš atsiųsiu grupę žmonių (pasaulio išgelbėjimo armiją), iki tol nežinomų, kurie savo stipriomis rankomis pašalins piktžoles iš kultivuojamos blogio dirvos ir kelis ištikimus žmogaus Dvasiai ves į kovą prieš blogį.
Jie įkurs naują gyvybę Žemėje, apvalytą mirus ištisoms tautoms.