Pirmas Puslapis

 Įžanginė Informacija
 Ego
 Kursai
 Ištraukos Iš Raštų
 Paskaitos
 Alchemija
 Meilės Erdvė
 Kiti Straipsniai
 Knygos
 Mantros
 Audio Paskaitos
 Gnostiškas Menas
 Naujienos
 Nuorodos
 Forumas


Gamtos Perspėjimai


Šiomis globalinės krizės akimirkomis, su didžia nuostaba, mokslininkai atrado, jog magnetinis kompaso polius nesutampa su fiziniu Žemės šiaurės poliumi. Vienas dalykas yra magnetinis polius ir visai kitas fizinis polius.

Neabejotina, jog dabar Žemės ašys keičia savo pasvirimą; vadinasi kiekvieną minutę ašigaliai krypsta link ekvatoriaus.

Šių nepaprastų geologinių pasikeitimų ištakos yra kosminės, tačiau „Intelektualūs Gyvūnai“ juos gali paskubinti su savo moksliniu pamišimu, pasitelkdami atominius eksperimentus ar vandenilinės bombos bauginančius sprogimus.

Taigi nenumaldomai artėjant šiai grėsmingai lemčiai, protinga būtų susipažinti su Žemės ašių  pasikeitimo sąvoka, kaip su neišvengiama katastrofa, kuri ašigalius pavers ekvatoriumi ir pastarąjį – ašigaliais. Ten, kur šiandien egzistuoja tik didžiuliai aisbergai, rytoj egzistuos milžiniškos ir neįžengiamos ekvatoriaus džiunglės, ir atvirkščiai. Dabartinės pusiaujo žemės taps ateities aisbergais.

Žemės ašių pasikeitimas yra natūralus kosminis fenomenas, kuris gali būti paspartintas „intelektualių gyvūnų“ mokslinės beprotystės. Nešlovingoji Atlantida labai netikėtai buvo pražudyta ašių pasikeitimo.

Intriguoja ir labai svarbu yra tai, jog lietus iškrinta Sacharos dykumoje ir daugelyje kitų vietų, kur nelydavo anksčiau.

Yra patvirtinta, kad Šiaurės poliaus ledas tirpsta ir šio fenomeno pasekmės atneša baisius uraganus ir ciklonus, kurie dabar siaučia pasaulyje. Prisiminkime uraganus, kurie pliekė Sonoros krantus, Meksiką, Manzanillo Ramiajame vandenyne ir visus kitus uraganus, kurie nusiaubė Japoniją, JAV, t.t.

Žemės drebėjimai dabar vyksta nuolatos, šie žemės drebėjimai mums parodo, jog šios kamuojamos planetos, kurioje mes gyvename, gelmėse planetinė ugnis buvo šiurpiai suaktyvinta. Kai tik sudreba Turkija, tas pats nutinka Indijai; šiandieną dreba Šiaurės Amerika, rytoj - Italija, Centrinė Amerika ar Pietų Amerika, t.t.

Senieji ugnikalniai yra lyg miegantys liūtai, pradedantys pabusti iš savo tūkstantmetinio miego ir pradedantys riaumoti. Prisiminkime Fudzijamą Japonijoje, Etnos ir daugelį kitų egzistuojančių ugnikalnių. Prisiminkime Vezuvijų, kuris pražudė Pompėją.

Labiausiai intriguoja tai, jog „senieji liūtai“ nėra vieninteliai bebundantys. Be jų gimsta ir nauji ugnikalniai, vieni gyvuojantys trumpai, kiti dar ilgai išlikdami aktyvūs. Pavyzdžiui paminėkime Parikutiną Meksikoje ir kitą, esantį šaltoje ir daug iškentėjusioje Sibiro žemėje.

Tyrinėtojai liko be galo nustebę, Pietų ašigalyje aptikę šilto vandens ežerus; ežerus, kurie kiekvieną dieną vis plečiasi ir didėja. Neabejotina, jog šių ežerų augimas vyksta dėl labai intensyvios požeminės veiklos, kurios plėtojimasis nusidriekia gana toli.

Trys ugnikalniai dabar yra išsiveržę Pietų ašigalyje, Antarktidoje jie spjaudosi ypatingo tipo reta lava. Nepaisant to, kai kurios valstybės paskubomis iškėlė savo vėliavas tame kontinente. Kokia neišmintinga žmonija!

Visas šis Antarktidos fenomenas kviečia mus susimąstyti. Neabejotinai paskutiniai Čilės žemės drebėjimai (kurie taip pat sukrėtė Ramiojo vandenyno dugną netgi iki pat Japonijos) yra artimai susiję su Pietų ašigalio katastrofiškais procesais. Viso to galutinė pasekmė bus bauginanti.

Tiksliai įrodyta, jog Gvinėjos įlankoje (esančioje viršum pusiaujo) egzistuoja tam tikros neįprastai atšilusios vandens srovės, srūvančios iš Atlanto vandenyno. Šios vandens srovės įteka į gerai žinomą Golfo srovę ir teka link šiaurės. Ten jos tyliai graužia ledą, suskaldo aisbergus, kurie tada (tikslingai skubėdami) dalimis keliauja link ekvatoriaus, kad užpildytų tuštumą, likusią po didžiulio mąsto nugaravimo.

Neabejotina, jog tai sukuria srovę, priešingą Golfo srovei. Ši priešinga srovė yra labai šalta, ji iš esmės pakeičia klimatą pakrančių, šalia kurių prateka. Taigi gyvenimui pažadinami ciklonai, uraganai, baisios vėtros, smarkios liūtys ir visų tipų klimatologiniai neramumai, kurie šiuo metu kelia nerimą visai žmonių rasei.

Įžvalgūs tyrimai mums leidžia padaryti logišką išvadą, jog šie neįprasti, prie pusiaujo sušylantys, vandenys, yra artimai susiję su Antarktidos vulkanais.

Bet kokiu atveju, nėra keblu suvokti, kad šiltosios Ramiojo vandenyno srovės į galutinę savo lankomą vietą atiteka nuo Antarktidos. Šie vandenys atkeliauja į Gvinėjos įlanką ir pakelia temperatūrą ekvatoriuje.

Sveikas protas (kaip kažkas vieną kartą pasakė: „Turėtų būti pats sveikiausias iš visų pojūčių“) leidžia mums suvokti, jog šios šilto vandens srovės (atitekėją į Šiaurės ašigalį) paplaus ir suskaldys milžiniškus aisbergus, taip sumažindamos tuos jau anksčiau sumenkusius aisbergus (kaip jau buvo paminėta su Golfo srove).

Pietų ašigalio paslaptingi ugnikalniai vis labiau ugningai suaktyvės; taigi, galiausiai, šiltavandeniai Antarktidos ežerai išaugs be saiko.

Kas dieną jūrinės srovės taps vis šiltesnės ir tai joms leis vis labiau ir giliau įsiskverbti į didingus Šiaurės ašigalio aisbergus, kol galiausiai jos visiškai ištirpins ledą.

Absurdas būtų manyti, jog Pietų ašigalis, su savo išsiveržusiais ugnikalniais, išliks nepakitęs. Akivaizdu, kad jo ledas taip pat ištirps, kaip ir ištirps ledas Šiaurės ašigalyje. To pasekmė bus apokalipsinis siaubas.

Logika padeda mums suvokti, jog ištirpus poliariniam ledui, jūrinių vandenų apimtis padidės ir jeigu saugykla, indas, jūrinis dugnas, nėra pakankamai gilus, tada vandenys pasklis, išsilies, užlies sausumą, taip prarydami ištisas šalis. Tai yra akivaizdu.

Prisiminkime tai, ką mes jau teigėme šioje 1967 Kalėdų Žinioje. Marios prarado gilumą įvairiose Atlanto ir Ramiojo vandenyno dalyse, vandenyno dugnas be perstojo kyla aukštyn link paviršiaus, kitais žodžiais sakant, tam tikrų jūrų gylis sumažėjo.

Nei kiek nebijodami suklysti, visiškai rimtai, mes galime tvirtinti, kad šio grėsmingo jūrinio lūžio priežastis randama Pietų ašigalio ugnikalnių veikloje.

Remiantis tuo, ką išdėstėme šiame ir ankstesniuose skyriuose, mes galime būti tikri, jog Žemė ir vėl sugrįš į pirmapradę epochą, kur bet kokios gyvūnijos egzistavimas bus neįmanomas.

Nahuatliai (actekų mokytojai) bylojo, jog pirmosios Saulės vaikai (pirmoji Pagrindinė Rasė, Protoplazminė Poliarinė Rasė) buvo praryti jaguarų.

Actekai teigė, kad antrosios Saulės vaikai (antroji Pagrindinė Rasė, Hiperboriečiai) buvo nušluoti stiprių uraganų ir pavirto į gorilas ir beždžiones.

Trečios Saulės vaikai, kaip minėjo actekai, žuvo nuo Saulės siųsto ugnies lietaus ir transformavosi į paukščius. Trečiosios Saulės vaikai buvo Lemūrai, jų kontinentas Ramiajame vandenyne buvo sunaikintas žemės drebėjimų ir vulkanų.

Actekai sakė, jog ketvirtosios Saulės vaikai (ketvirtoji Pagrindinė Rasė) buvo praryti vandenų ir jie pavirto žuvimis.

Penktosios Saulės vaikai (mes, Pagrindinė Arijų Rasė), kaip teigė actekai, žus nuo to, kas yra vadinama judėjimu – žemės drebėjimais.

Šventi actekų raštai nesuteikė jokio simbolio mūsų dabartinės penktos Pagrindinės Rasės degeneravusiai žmonijai, kaip padarė su praeitomis Pagrindinėmis Rasėmis. Tačiau krikščioniška evangelija išgelbėtiems suteikia avies simbolį, o beveik visiems kitiems Arijų Pagrindinės Rasės žmonėms – ožio simbolį.

Actekai sakė, kad šeštosios Saulės vaikų (ateities šeštoji Pagrindinė Rasė) epochos metu prisikels Kūrėjai.

Nahuatliai (actekų mokytojai) išpranašavo nenusakomus dalykus septintai Pagrindinei Rasei, septintosios Saulės vaikams.

 


Ištrauka iš knygos „The Doomed Aryan Race“, pagal Samael Aun Weor (1967)

 


  „Keliu Dievas veda.“

    - Lietuvių liaudies     išmintis

__________________

Kontaktai | Pirmas Puslapis | Naujienos