Pirmas Puslapis

 Įžanginė Informacija
 Ego
 Kursai
 Ištraukos Iš Raštų
 Paskaitos
 Alchemija
 Meilės Erdvė
 Kiti Straipsniai
 Knygos
 Mantros
 Audio Paskaitos
 Gnostiškas Menas
 Naujienos
 Nuorodos
 Forumas


Ego Daugialypiškumas



Dovydas, Esmės simbolis, aukštyn
iškelia įveikto Galioto (ego) galvą


Mūsų Ego nori jaustis patogiai. Jie nori reguliariai ir gerai būti maitinami. Mūsų ego nori gražių dalykų; mūsų ego nori patogumų, nori kad viskas jiems būtų padėta ant lėkštutės aiškiu ir suprantamu būdu, kad mes galėtume suprasti viską, kas mums atsitiko ir atsitiks. Ego nori žinoti:

„Ar mano sutuoktinis yra tinkamas man?“

„Ar aš elgiuosi tinkamai?“

„Ar šis darbas man tinkamas?“

„Kas atsitiks po šešių mėnesių? Kas atsitiks po metų?“

„Ar aš turėsiu namą, ar turėsiu darbą, ar turėsiu gyvenimą?“

„Ar žmonės mane mėgs?“

Visa tai yra savanaudiška valia. Ego visada prašo tikėdamiesi kažko sau.

Kristus niekada nieko neprašo sau. Kristus viską daro tik dėl kitų gerovės.

Ego nori mokyti Gnosis, nori mokyti Budizmo, nori būti geru Krikščioniu. Ego nori būti gerbiami, nori būti mėgiami. Mūsų ego nori, jog jais žavėtųsi, kad jiems pavydėtų. Mūsų ego nori turėti didelę mokyklą su daugeliu studentų.

Ego, išdidumas, mėgsta pasirodyti. Kristus lieka pasislėpęs.

Kristus gimsta Žmogaus širdyje ir yra nepastebimas. Išdidumas nori būti pastebėtas.


- Gnosis Instruktorius


-----------------------------------


Vieną naktį aš išsiruošiau tiesiogiai patyrinėti mirusį Rasputiną. Man nebuvo sunku magiškai atlikti Astralinę projekciją, kadangi aš nuodugniai žinau visas Eidolono (tikro žmogaus Astralinio Kūno) dvasines funkcijas.

Apsirengęs šiuo žvaigždžių kūnu, kurį plačiai aptarė Philippus Theophrastus Bombastus von Hohenheim (Aureolus Paracelsus), aš palikau savo fizinį kūną, kad galėčiau laisvai keliauti penktoje Gamtos dimensijoje, Astraliniame pasaulyje.

Tai ką pamačiau su savo erdvės pojūčiu (Horo Akimi) buvo pasibaisėtina. Neabejotinai patvirtinu, jog man teko įeiti į siaubingą smuklę, kurioje buvo galima pamatyti tik statines pilnas vyno, tarp kurių buvo gausybė šiurpinančių padarų labai panašių į žmones, kurie visur slankiojo.

Aš ieškojau Rasputino, Šventojo Velnio. Norėjau pakalbėti su tuo keistu vienuoliu, prieš kurį drebėjo tiek daug Rusijos aukštuomenės princų, grafų, kunigaikščių ir markizų; bet čia, vietoj vieno ego, aš pamačiau daugelį ego, visi jie buvo „vienuolio“, Grigorijaus Rasputino to paties ego dalys.

Priešais savo dvasinį regėjimą, mano Kosminės Esybės akivaizdoje, aš regėjau grupę velnių; daugybinį „aš“, kuriame tebuvo vienas vertingas elementas. Aš turiu omenyje Esmę.

Kadangi negalėjau rasti vieno atsakingo individo, aš prisiartinau prie vieno iš tų šlykščių, keistų padarų, kuris praėjo netoliese: „Tai štai kur tu baigei Rasputinai, tai buvo tavo nevaldomo gyvenimo, daugelio orgijų ir ydų rezultatas.“

„Tu klysti Samaeli“, - atsakė bjauri figūra, lyg bandytų apginti ar pateisinti savo kūnišką gyvenimą. Tada jis pridėjo: „Tau trūksta intuicijos

„Tu negali manęs apgauti Rasputinai“, - tai buvo paskutiniai mano žodžiai. Tada aš palikau tą nelemtą vietą, Limbą, klasikų Orką, prie įėjimo į nugrimzdusią mineralų karalystę.

Jei Rasputinas nebūtų padaręs tiek daug labdaringo darbo savo gyvenime, bėgant laikui, dabar jis jau devoliucionuotų nugrimzdusiuose pasauliuose po Žemės pluta, regresuotų Plutono buveinėje.

Praėjo daugelis metų ir aš vis meditavau apie faktą, jog žmonės dar neturi autentiškos individualybės. Po mirties toliau egzistuoja tik grupė velnių.

Koks siaubas! velniški „aš“... Kiekvienas mūsų psichologinis Defektas yra simbolizuojamas keliais bjauriais dantiškais padarais.

 

- Ištrauka iš knygos „The Mystery of the Golden Blossom“, pagal Samael Aun Weor


-----------------------------------


Klausimas: Mokytojau, ar jūs turite omenyje, jog tas, kuris nesusikūrė savo Sauliškųjų Kūnų, yra Nekrikštytas?

Atsakymas: Garbingas jaunas žmogau, jūsų klausimas nuteikia mane maloniai, kas suteikia pagrindą nuostabiam paaiškinimui.

Šventi raštai akivaizdžiai kalba apie sielos vestuvių apdarą, To Soma Heliakon, „sauliško žmogaus auksišką kūną“, apie antjutiminių kūnų, kuriuos turėtų suformuoti kiekviena žmogiškoji būtybė, gyvus vaizdinius. Mūsų ankstesnėse publikacijose mes neabejotinai paaiškinome apie darbą, susijusį su Egzistencinių Esybės Kūnų sukūrimu ir todėl manau, jog mūsų gnostikai studentai galės tai suprasti. 

Neginčijama, jog „Intelektualiam Gyvūnui“, klaidingai vadinamam žmogumi, nepriklauso egzistenciniai Esybės kūnai ir todėl jis turėtų juos susikurti dirbdamas liepsnojančioje Vulkano Kalvėje (Lytiniuose Santykiuose).

Šią akimirką man į galvą ateina pavyzdys apie draugą, kuris jau miręs ne vieneri metai. Jis buvo tvirtai tikintis gnostikas, tačiau nesugebėjo susikurti savo egzistencinių Esybės kūnų. Tuo aš galėjau įsitikinti mirusiųjų regione, limbe. Aš jį radau būdamas už fizinio kūno ribų; jis atrodė milžiniškas, o jo šmėkliškas veidas neabejotinai siejosi su panteonu ar kapinėmis.

Kartu su juo aš aplankiau įvairias vietas skirtingose miesto, kuris neabejotinai buvo limbe, žemiau trijų dimensijų Euklido regiono, gatvėse.

„Tu esi miręs“, - pasakiau jam.

„Ką? Negali būti! Aš gyvas“, - toks buvo jo atsakymas.

Kai mes klajojome šalia didingų rūmų, aš įsivedžiau jį vidun, kad jis pasižiūrėtų į save veidrodyje. Kai jis priėmė mano pasiūlymą, pamačiau jį labai nustebusį. „Pabandyk sklęsti, - tęsiau aš, - šoktelk, kad įsitikintum, jog esi miręs...“

Sutikdamas tas fantomas bandė skristi, bet aš pamačiau, kaip jis apsivertė žemyn galva, vietoj to, kad pakiltų kaip paukščiai. Tą akimirką jis įgavo skirtingus gyvūniškus pavidalus. „Dabar tu turi arklio pavidalą, šuns, katės, tigro“, - tęsiau vardindamas jam, kai išsiskyrė jo skirtingi gyvuliški aspektai.

Iš tikrųjų tą fantomą sudarė besiginčijančių ir triukšmingų „aš“ daugybė, kurie vienas su kitu prasiskverbdavo ir persipindavo nesusijungdami į visumą. Mano pastangos buvo bevaisės, tas miręs asmuo nesugebėjo manęs suprasti. Jis jau buvo mirusiųjų regiono gyventojas, „aš“, kurie įasmenina psichologinius defektus, suma.

Taigi, nors tas draugas ir žinojo Gnosis, jis nesugebėjo susikurti savo Astralinio Kūno. Dabar viskas, ką aš mačiau priešais save, tebuvo fantomų gausybė, kurie sudarė Asmenybės išvaizdą ar įspūdį. Akivaizdu, jog tas individas negavo krikšto sakramento. Kitaip sakant, jis netransmutavo „tyrų gyvybės vandenų“ į alchemikų „šviesos vyną“.

 

- Ištrauka iš knygos „Yes, There is a Hell, a Devil, and Karma“, pagal Samael Aun Weor

 


 „Meilė yra aukščiausia  religija...“

   - Samael Aun Weor

__________________

Kontaktai | Pirmas Puslapis | Naujienos