Pirmas Puslapis

 Įžanginė Informacija
 Ego
 Kursai
 Ištraukos Iš Raštų
 Paskaitos
 Alchemija
 Meilės Erdvė
 Kiti Straipsniai
 Knygos
 Mantros
 Audio Paskaitos
 Gnostiškas Menas
 Naujienos
 Nuorodos
 Forumas


Tyrumas


Mes suvokiame savyje gyvulį, kuris tuo budresnis, kuo giliau snaudžia mūsų aukštesnioji prigimtis. Tai juslus roplys, ir jo turbūt negalima visiškai išvaryti, kaip ir kirminų, kurie gyvena mūsų kūnuose, netgi kai esame gyvi ir sveiki. Galbūt mes galime laikytis atokiau nuo jo, tačiau negalime pakeisti jo prigimties. Aš bijau, kad ir jis gali turėti neblogą sveikatą; mes galime būti sveiki, tačiau nešvarūs. Anądien aptikau apatinį šerno žandikaulį su baltais sveikais dantimis ir iltimis, kurios bylojo apie gyvulišką sveikatą ir jėgą, skirtingą nuo dvasinės. Šis padaras buvo laimingas kitais būdais nei susilaikymas ir Tyrumas. „Tai, kuo žmonės skiriasi nuo žvėrių, - sako Mencijus, - yra labai nežymus dalykas: paprasta minia jį praranda labai greit, aukštesnės rūšies žmonės labai atidžiai jį saugo.“ Kas žino, kaip pasikeistų mūsų gyvenimas, jei mes pasiektume tyrumą? Jei žinočiau, kad yra toks išmintingasis, kuris galėtų išmokyti mane tyrumo, nedelsdamas iškeliaučiau jo ieškoti. Sugebėjimą valdyti jausmus, išorinių pojūčių organus ir dorus darbus Vedos laiko būtinais dalykais, priartinant sielą prie Dievo. Tačiau dvasia gali kuriam laikui pajungti ir kontroliuoti kiekvieną kūno dalį ir funkciją ir paversti grubų juslumą tyrumu bei atsidavimu. Lytinė energija mus bjauroja ir eikvoja mūsų jėgas, kai gyvename palaidai, bet ji mus stiprina ir įkvepia, kai esame santūrūs. Skaistybė yra žmogaus žydėjimas, o tai, kas vadinama Genialumu, Heroizmu, Šventumu ir panašiai, - visa tai įvairūs jos vaisiai. Kai žmogus patenka į skaistybės kanalą, jis iškart yra nešamas link Dievo. Mūsų tyrumas įkvepia mus, o nešvara bloškia žemyn. Palaimintas tas, kuris tikras, kad gyvulys, tūnantis jame, silpsta diena iš dienos, o dieviškasis pradas tvirtėja. Tačiau turbūt nėra tokio, kuriam nereikėtų gėdytis artumo žemesniajai ir gyvuliškai savo prigimčiai. Deja, manau, kad mes tokie pat dievai ir pusdieviai kaip faunai ir satyrai, kuriuose dieviška jungiasi su žvėrišku, diktuojamu apetito, ir kad iš dalies pats mūsų gyvenimas yra mūsų gėda.

„Laimingas tas, kuris savy sutramdė žvėrį,
Iškirtęs gūdų mišką savo sieloj!

<...>

Tas, kuris savy suvaldo arklį, ožį, vilką,
Ir pats nevirsta asilu, kaip kartais atsitinka!
Antraip žmogus ne tik priklauso kiaulių bandai,
Bet dar blogiau – jame tuomet pabunda velnias,
Kuris kiaules apsėda ir nelaimingosioms įvaro baisų šėlą.“

Juslingumas yra vienas, nors jis pasireiškia įvairiomis formomis; tyrumas taip pat yra vienas. Nesvarbu, ką daro žmogus – valgo, geria, santykiauja su kita lytimi ar mėgaujasi miegu. Visa tai – tas pats apetitas, ir tereikia pamatyti žmogų, darantį vieną iš šitų dalykų, kad suprastum jo juslingumo laipsnį. Nešvarus niekada nieko nedaro švariai. Jei gaudysi roplį viename jo urvo gale, jis būtinai išlįs pro kitą. Jei nori būti švarus, turi būti santūrus. Kas gi yra tyrumas? Iš kur žmogus gali žinoti, ar jis švarus?

Šito jis niekada nežinos. Mes girdime apie šią dorybę, tačiau nežinome, kame jos esmė. Mes kalbame apie ją tik iš nuogirdų. Pastangos atneša išmintį ir tyrumą; tingumas gimdo tamsumą ir žadina juslingumą. Mokslininko juslingumas pasireiškia proto tingumu. Nešvarus žmogus visuomet tingus, tai tas, kuris mėgsta pasėdėti prie krosnies, atsidrėbti saulės atokaitoje, kuris ilsisi nepavargęs. Jei nori išvengti nešvaros ir ydų, dirbk atsidėjęs, nors tektų kuopti arklides. Prigimtį sunku įveikti, bet ji turi būti įveikta. Kas iš to, kad esi krikščionis, jei nesi tyresnis už pagonį, jei nesi santūresnis, jei nesi pamaldesnis? Aš žinau daug religijos sistemų, kurios laikomos pagoniškomis ir kurių nuostatai, net tie, kurie kalba tik apie apeigų laikymąsi, sugėdintų skaitytoją ir paskatintų jį naujoms pastangoms.

Aš sunkiai ryžtuosi kalbėti apie tai, bet ne dėl paties dalyko – aš nesidroviu nepadorių žodžių, - o todėl, kad negaliu kalbėti apie tai, neišduodamas savo paties nešvarybės. Mes laisvai ir nesigėdydami kalbame apie vieną juslingumo formą ir nutylime kitą. Mes taip degradavę, kad negalime paprastai kalbėti apie būtinas žmogiškosios prigimties funkcijas. Ankstyvaisiais amžiais kai kuriose šalyse apie kiekvieną tokią funkciją buvo kalbama pagarbiai ir ji buvo reguliuojama įstatymiškai. Niekas neatrodė pernelyg niekinga Hindu įstatymų leidėjui, kad ir kaip tai užgautų šiuolaikinį skonį. Jis mokė, kaip reikia valgyti, gerti, lytiškai santykiauti, tuštinti vidurius ir pūslę ir panašiai, iškeldamas tai, kas žema, ir veidmainingai nesiteisino, pavadindamas tuos dalykus niekais.

Kiekvienas žmogus yra statytojas šventovės, vadinamos jo kūnu, kur kiekvienas savaip meldžiasi savo dievui, ir niekas negali išvengti šios priedermės, pasirinkęs veikiau tašyti marmurą. Mes visi esame skulptoriai ir dailininkai, o mūsų medžiaga yra mūsų pačių kūnas, kraujas ir kaulai. Bet koks kilnumas taurina žmogaus bruožus, bet koks niekingumas ar juslingumas juos gyvulina.

 


Ištrauka iš knygos „Voldenas, arba gyvenimas miške“, pagal H. D. Toro

 


 Konfucijus kalbėjo:  „Kai mokaisi ir nuolatos  tobulini save, argi tai  nekelia pasitenkinimo?  Kai iš toli atvyksta  bendraminčiai – argi  tai nedžiugina?   Žmonės tavęs  neįvertina, o tu nejauti  kartėlio – argi tai ne  kilnaus žmogaus  savybė?“ 

       - Konfucijus

__________________

Kontaktai | Pirmas Puslapis | Naujienos